Filmas: Bėgantis skustuvo ašmenimis / Blade Runner / Бегущий по лезвию (1982)

Aš esu fantastikos mėgėjas. Ir kai tik Antanas L. parekomendavo keletą filmų iš fantastikos srities, tai aš iš karto pakoregavau savo žiūrėtinų filmų sąrašiuką ir į pirmas vietas perkėliau fantastikos žanro filmus. Taigi pirmas filmas – Bėgantis skustuvo ašmenimis / Blade Runner:

Fantastikos kino klasika. Kultinis filmas. Šedevras. Ir aš jo nematęs iki šiol buvau. Pasirodo, netgi, kad šis filmas kažkokių ten užsienio mokslininkų (60 grupės) yra išrinktas kaip visų laikų geriausias mokslinės fantastikos žanro filmas. Tiesa, ten kitų, kurie pateko į tą dešimtuką, aš bent pusės irgi nesu matęs.

Režisierius Ridli Skotas (Ridley Scott) man labiau žinomas iš filmų Svetimas (Alien) (1979) (tikrai kultinis ir man patikęs), Gladiatorius ir iš naujesnių Black Hawk Down (2001) (irgi visai patiko).

Filmas paremtas Filipo Diko (Philip K. Dick) romanu „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“. Labai gražus knygos pavadinimas. Beje, kaip žinome dabar yra operacinė sistema Android ir net kompiuteriai Nexus su šia operacine sistema. Aiški Google aliuzija į šią knygą.

Lietuviškai dar filmas vadinamas “Likvidatorius”. Nes jo darbas likviduoti robotus replikantus.

Ai, ir filmo muzikos takelį sukūrė mano mėgiamas kompozitorius ir atlikėjas Vangelis. Ir jį pats ir atliko. Tiesa, viduryje filmo pagalvojau, kad reiktų atkreipti dėmesį į garso takelį. Bet ar tai įtemptas siužetas, ar tai kas, bet aš to takelio taip ir neišgirdau. O gal tai ir yra tikras menas, kai muzika tik padeda įsijausti į siužetą, bet pati neviršyja, neužgožia siužeto.

Ai, ir dar. Pagrindinį vaidmenį atlieka tada dar jaunas Harisonas Fordas. Super Star.

Filmas pelnęs daug apdovanojimų, nors kaip rašo internete, kad pradžioje žiūrovų buvo priimtas neigiamai, tačiau vėliau smarkiai išpopuliarėjo ir tada buvo labai teigiamai įvertintas kino kritikų. Ir ypač pamėgtas tarp fantastikos mėgėjų.

Apie patį filmą galima detaliai paskaityti: https://lt.wikipedia.org/wiki/B%C4%97gantis_skustuvo_a%C5%A1menimis. Ten net visas scenarijus yra. Praktiškai labai detaliai atpasakotas.

Kiberpanko stilius. Nežinau, kas čia per stilius, bet man keistokas. Ateitis parodyta labai niūriai, vien naktis, migla, tamsa, lietus, dulksva ir dar bet kas, kad tik simbolizuotų šudiną ateitį. Na, bet čia ir yra mums perspėjimas, kad jei ir toliau gyvensime kaip dabar, tai mūsų vaikai ar vaikaičiai taip niūriai ir gyvens.

Ateities technologijos irgi man nelogiškos. Žmogus sukūrė tokius tobulus robotus – replikantus, kad net sunku beatskirti, kur žmogus, o kur robotas, tačiau visi kompiuteriai pas juos nespalvoti, pastoviai mirgantys, tekstinis režimas žiauriai lėtas, stringantis, kažkokia fuflo. Paimkim tą patį Tarkovskio Solarį. Pas jį berods net nespalvotas filmas, bet ateities vizija jo žymiai įtikimesnė, nei Ridlio Skoto. Tiek technologijos, tiek apranga. Tiesa, tai irgi režisieriaus užmačia. Tarkovskio Solaryje yra pavaizduota normali visuomenė, na, daug maž, tačiau irgi turinti savų problemų, nes kaip sakoma: Yra žmogus, yra problemos, nėra žmogaus, nėra problemos. O šiame filem juk turime antiutopinę visuomenę, t.y. mus dabartinius žmones agituojančią susiimti ir neleisti išsivystyti į tokią blogą visuomę, kur žmogus praranda norą kažką kurti, kažką daryti gerą. Čia man užneša į Orwell’o “1984”. Lyg iš inercijos kažką daro, bet be polekio, be laisvės, tai ir gaunasi tiap liap.

Vat, kas man užkliuvo, tai, kad filme daug žiaurumo. Tiesiog mėgaujamasi lėtai, neskubant ištreškiamos akys, laužomi pirštai ir pan. Tiesą sakant, man filmas panašesnis į siaubo filmą, o ne fantastikos. Tas bėgiojantis paskutinis replikantas Rojus, besivaikantis nužudyti Dekartą ir stūgaujantis kaip vilkas, skaičiuojantis sekundes iki kol jis maniakiškai nužudys. Čia juk konkretus siaubo filmas. Nepagailint žiaurumo ir kraujo scenų. Na, tiesiog pas mane šiuo metu toks laikotarpis, kai nesinori žiaurumo. Tiesa, nepamirškim, ką nori režisierius tuo parodyti. Žmogus kūrė tobulą robotą. O kas gavosi? Aha, gavosi kūrinys panašus į kūrėją. Užslėpti žmogaus sadistiniai polinkiai buvo perkelti ir į tobulesnius robotus.

Net meilės, tiksliau viliojimo, scenos susijusios su smurtu ir grubios. Tipo, jei mergina tau sako ne, tai reikia grubiai jai neleisti išeiti ir pulti bučiuoti, vos ne kad trenkiant į snukį. Ir tada ji tave įsimylės. Arba jau buvo įsimylėjus, tik kad ją paimti reikia grubumo. Aš tai švelnus žmogus, man su moterimis patinka švelniai. Bet juk čia ne tikra moteris? Čia juk robotas? Su juo galima kaip nori? Aš įsakau mane mylėti? Nors filme tai parodoma sudėtingiau. Atvirkščiai, robotai pradeda jausti, jiems atsiranda emocijos. Ir pagrindinis herojus pradeda simpatizuoti replikantams pats. Net yra scenų, kuriose galima suabejoti, ar tik tas, kuris medžioja replikantus, pats nėra iš tų naujų replikantų serijos, kuris net turi netikrus atsiminimus.

Po grubumo galima ir bučiuotis. Šiaip tai įdomu būtų su replikante pasibučiuoti. Nors jie pagal filmą tokie tobuli, kad matyt sunku atsikirti būtų.

A scene from Warner Bros. Pictures’ “Blade Runner: The Final Cut.”
PHOTOGRAPHS TO BE USED SOLELY FOR ADVERTISING, PROMOTION, PUBLICITY OR REVIEWS OF THIS SPECIFIC MOTION PICTURE AND TO REMAIN THE PROPERTY OF THE STUDIO. NOT FOR SALE OR REDISTRIBUTION.

Ne nu šitos fotkės negalėjau neįsidėti. Mirtis tarp moters kojų. Baisiau nei siaubo filme. Siaubo kulminacija. Fantazijos apogėjus. Užmušti žmogų pasmaugiant moters šlaunimis. Visai prie pat ten iš kur ir atėjai į pasaulį. Ne, nu gal ir simboliška. Iš dulkės kilęs, į dulkę ir pavirsi. Siaubas, iki šiol šiurpuliukai eina pagalvojus apie tokią mirtį.

Viskas niūru ir lietinga. Kaip mano vienas pažįstamas (dabar jau amžinąjį jam atilsį) sakydavo: Pizdec kradiotsa nezametno. Tik čia jau tas picdec podkralsia. Ir jei mes taip ir toliau gyvensime kaip dabar, tai bus mūsų ateitis.

Matyt, šį filmą reikėjo žiūrėti 1982 metais. Dabar man jis įspūdžio nepaliko. Gero įspūdžio nepaliko. Labiau paliko blogą. Bet juk ir turėtų tokia ateities vizija nepatikti niekam. Juk ir turėtume sustoti ir pagalvoti, ką mums reikia daryti, kad mūsų vaikai negyventų tokiame niūriame pasaulyje.

Na, taip yra minčių. Ar ateityje skirtumas tap turtingųjų ir vargšų tik didės? Bet kad lyg ne kol kas. Turtėja visa visuomenė. Nors ir yra ta atskirtis tarp turtingų ir vargšų, bet bendrai visuomenė lyg geriau gyvena. Kokie bus robotai? Ar perims ir slaptas žmogaus ydas? Ar robotai sukils? Ar kūrinys sukils prieš savo kūrėją? Čia jau tokia gilesnė filosofinė mintis. Dekartas labiau simpatizuoja robotams. Ar jie geresni nei žmonės? Neišvengiama mirtis. Iš tikrųjų, o kaip būtų jei žmogui būtų atseikėta gyventi tik 4 metai. Suaugai, ir tik 4 metai. Po to mirtis. Filme pateikiama, kad Rojus prieš pat mirtį supranta gyvenimo prasmę. Ir kiek suprantu, ji tame, kad jis paskutinę minutę padaro kažką gero kitam. Gyvenimo prasmė yra daryti gėrį kitiems, tiksliau pasakius Meilė kitam. Žmogaus tikėjimas ir viltis begalinė. Pačiomis didžiausiomis nevilties akimirkomis žmogus vis tiek kabinasi iš paskutiniųjų, imasi pačių neįtikimiausių priemonių. Tokia žmogaus prigimtis.

Aš puikiai suprantu, kad aš šio filmo nesupratau. Ne tas mano lygis, kad imčiau ir viską visada suprasčiau. Todėl ir rašau, kad kažkas paskaitys, pamatys, kad aš durnelis, nesusipratėlis ir man viską paaiškins. Apie ką filmas ir kas prie ko. Lietuviškai nieko gero internete neradau. Ir aš būsiu už tai dėkingas. Nes kažkokias supratimo užuomazgas turiu, bet vis tiek bendro konteksto nesuprantu.

Tik beveik niekas pas mane nebeužsuka, niekas nepaaiškina man ko nesuprantu. Gal reikia užsiimti savo blog’o populiarinimu. Bet tai vėl. O kam man jį populiarinti? Mano blog’o tikslas juk sau pačiam dienoraštį rašytis. Ai, žodžiu, gal vis gi kas nors netyčia išgirs mano šauksmą tyruose ir paaiškins.

Taigi, nors man ir sunkiai žiūrėjosi (tikriausiai dėl tų “siaubo” scenų ir niūrios ateities vizijos), bet rekomenduoju visiems pažiūrėti. Nors tai ir skaitosi fantastikos žanras, bet keliamos problemos yra visai ne iš fantastikos srities, o iš mūsų šiandienos realybės. Filmas padeda geriau suprasti žmogaus esmę. O kas iš mūsų nebando suprasti savęs? Taigi, filmas nelengvas, bet – o kam dabar lengva 🙂 Gyvenimas yra ištisa kova. Kova tarp gėrio ir blogio. Ir mano manymu toks filmas šioje kovoje prisideda prie gėrio pusės.

Žiūrėkite visi vien dar ir dėl to, kad man paaiškintumėte, ko aš nesupratau. Angliškai dau prirašinėta, bandžiau skaityti, bet ten prasideda tokios kalbos subtylybės, kad su mano anglų kalbos lygiu nebepagaunu esmės, ką nori pasakyti.

Taigi rekomenduoju šį fantastikos kino klasikos šedevrą. Gero žiūrėjimo ir gilių apmąstymų po jo. Ne viskas ant lėkštutės paduota šiame filme. Reikia pakrutinti smegenėles.