Tags

,


Pažiūrėjau, kad Mantas donoru yra buvęs 30 kartų, o jo draugas Justinas 8 kartus, tai man pasidarė kažkaip gėda, kad aš tik vieną. Jau senokai galvojau, kad reiktų antrą kartą, bet vis žmona šalia, o kai prisimenu po pirmo karto su žmona nekaip buvo, tai nutariau pasilengvinti sau gyvenimą ir eiti be jos, kad jos nebūtų kur nors netoli. Taigi, o dabar kai pamačiau, kad žmonės duoda tokiais kiekiais, tai pradėjau intensyviai ieškoti laiko. Ir kaip tik vakar iškrito tas laikas. Žmona kažkaip apsiskaičiavo laike ir paaiškėjo, kad vakarą aš laisvas. Jau kuriau planus, ką čia dabar gero nuveikus vienam. Sugalvojau. Išeinu iš darbo, atsisėdu į mašiną. O. Taigi kraujo centras yra VCUP’e dabar. Ir aišku, kad jis dirbs ilgiau nei įprastinės darbo valandos. Pagooglinu, akurat dirba iki 19 val. Aš greitai nulekiu, paskubom pastatau mašiną. Įeinu į VCUP, jau, po 18 val. reikia greitai susirasti kur jis, o tai po to sakys, kad jau pavėlavau. Tik įeinu iš prieš akis jų iškaba. Pasisekė.

Registratūroje sėdi labai maloni moteris. Pasiro, kad aš skaitausi kaip ir pirmą kartą duodantis kraują, nes tada Litexpo rūmuose daviau dvigubą eritrocitų (lyg) normą. Na, ai, koks skirtumas, man tai antras kartas. Vėliau, paaiškėjo, kad ir gerai, jog pirmą kartą man pripaišė, nes už tai gavau labai gražų Pažymėjimą, pasistačiau darbe.

Paima kraujo mėginį, pamatuoja kraujospūdį. 150/110. Oho, koks aukštas. Bet daktaras nesistebi, tipo organizmas jaudinasi. Na, taip. Aš bijau kaip visada, be to labai skubėjau, lėkiau per visą miestą.

Ai, paklausiu o koks gi mano hemoglobinas. 150. Geras sako. Neblogai. Pažiūriu kitų, ten vieno 157, kitų po 140, net 127 yra. Gal tikrai geras.

Atsisėdu į kėdę, mane prakaitas pradeda pilti. Ai, vis tiek aš bijau. Kažkada skaičiau frazę apie didvyrius. Ne tas drąsus, kuris nebijo, o tas, kuris nugali savo baimę.

Pradeda bėgti kraujas, bet lėtai, aš susinervinu dar labiau. Dar labiau prakaitas pila.

Šalia atsisėda bičas. Tas su 157 hemoglobinu. 60 kartas jam. Vo čia tai geras. Po to dar mačiau reklamą, tai ten iš vis 80 kartų žmogus davęs. Žodžiu, tam bičui išbėgo greičiau, nei man, nors vėliau pradėjo.

Kažkaip visi labai jaudinosi, kad mane prakaitas išpylė. Cha, tikriausiai nematė tokio bailio dar.

Ai, gaila, kad vedęs. Bet ten po manęs tokios dvi panos atėjo, kad … Šiaip, sakyčiau, labai gera vieta susipažinti. Va, motyvacija jauniems nevedusiems vyrukams duoti kraujo. Ten tokių mergų ateina. O dar pagalvokit, kokios jos geraširdės, tokias tik griebt į žmonas.

Po to dar davė dovanų. Mano mėgstamiausio 70 proc. šokolado (žmonai kaip visada nepatiko), obuolių sulčių, kino bilietą (jeeee, čia tai daiktas) ir pažymėjimą (irgi super daiktas, tik jį vieną kartą duoda. gal už jubiliejinius davimus irgi?)

sokolodas

aciu bilietas kraujo_donoro_pazymejimas

Aišku pakoregavau, matosi net akivaizdžiai, pakeičiau savo vardą pavardę į atf 🙂 Bet man šis pažymėjimas labai patinka.

Po to buvo silpna. Sėdėjau dar ten kokias 20 minučių. Po to išėjau, nes man kažkaip vienam atsigauti labiau patinka. Šalia Super Sušiai (ar kaip ten jie vadinasi). Ne nu kaip man sekasi. Kokią sriubą skanią užsisakiau – Miso su jautiena, šiek tiek aštroka, bet ne per daug. Ir Niko sušių, su rūkyta lašiša ir pasirodo, kad karšti. Skanumėlis. Net dabar seilė nutyso prisiminus.

Grįžau namo. Dar spėjau baigti pradėtą žiūrėti filmą. Fantastika. Žmona tokių nemėgsta. Gerai kartais atsipūsti nuo žmonos. Žmonai parodžiau diplomą, tai kažką tokio pasakė, kad durnius esu. Ai, nelabai ir klausiausiu.

O vakare kai praėjo silpnumas, tai tokia gera savijauta. Taip gera. Toks pat jausmas, kai buvo, kai numečiau 15 kg. Taip lengva, taip gera.

Na, ką iki kito karto 🙂

Advertisements