Taip seniai berašiau, kad nusprendžiau, kad reiktų parašyti ir gal net pasiaiškinti, kodėl tiek ilgai nerašiau, ar kas neatsitiko. Ne, nieko neatsitiko, o kadangi šiaip rašyti nelabai įdomu, tai parašysiu apie renginį, kuriame buvau ir net kuris iš dalies susijęs su tuo, kad nebeturiu laiko rašyti savo dienoraštį.
Buvau Arno Markevičiaus renginyje “Vertybių savaitgalis“.
Ko tikėjausi? Iš dalies tikėjausi motyvacijos, t.y. kad labiau supratęs save, supratęs savo vertybes, tikrąsias vertybes, suprasčiau, kas mane motyvuoja, kad galėčiau judėti toliau. Pastaruoju metu jaučiausi toks apsnūdęs, be motyvacijos, be kažkokio noro kažką daryti.
Iš tikrųjų slapta tikėjausi, kad grįšiu toks užsidegęs, pilnas energijos, susimotyvavęs ir pulsiu ir imsiu versti kalnus. Žodžiu, toks prisigėręs enerdžaizerio ir besitaškantis per kraštus energija.
O grįžau labai nustebęs. Grįžau atvirkščiai nusiraminęs, nurimęs, susitaikęs ir be poreikio versti kalnus.
Tačiau jau per pirmą savaitę atlikau tiek darbų kiek šiaip per mėnesį. Ramiai, be motyvacijos, be taškymosi į šalis energija. Ta ramybė davė jėgų daryti tai ką noriu ir net ką reikia, nors ir nelabai noriu.
Ir kiek aš metų verkiau, kad man reikia išmokti anglų kalbą. Taigi ir pasinešiau dabar ant anglų kalbos mokymosi. Nes ir noriu ir reikia. Ir šiaip panagrinėjus atitinka mano tikrąsias vertybes, gal ir ne iš karto tai matėsi, bet gerai paanalizavus, peržiūrėjus sąsajas, pasidarė aišku, kad noriu.
Dabar žiūrių serialus anglų kalboje, skaitau knygas, programėlėje mokausi žodžių bei sakinių, klausau audio ir radio ir dar susiradau anglų mokytoją, tikrą anglą, su kuriuo pliurpiam kas savaitę po pusantros valandos angliškai, nes jis net nemoka lietuviškai. Žodžiu, kiekviena laisva minutė skirta anglų kalbos mokymuisi, va, parašysiu, ir eisiu toliau mokytis.
Ai, dar apie seminarą. Tai ne tik motyvacinis (kaip aš galvojau), bet duoda žinių ir laiko savianalizei, bei, kaip čia pasakyti, komandinei savianalizei, kas irgi labai efektyvu.
Ir dar. Savo vertybes nusistatinėjau jau gal penktą kartą. Tai net pradžioje buvo nuobodoka. Ir visada jos atrodė daug maž vienodai. O šį kartą, kai išsigryninau tris tikrąsias vertybes, mano, o ne primestas, tai paaiškėjo, kad jos visiškai kitokios, o kad tos yra primestos visuomenės, o aš galvojau, kad jos mano. O jos tokios sakykim visuotinos ir klasikinės, fundamentalios net, o jos ne mano. Ir aš net gėdijuosi čia prisipažinti, parašyti jų pavadinimus, nes taip visuomenės požiūriu negali būti, o vat pas mane yra. Bet dabar kai žinau, man ramu. Gal iš to ir ramybė atėjo, kad dabar dėjau ant visuomenės vertybių (na, ne oficialiai, ne garsiai, bet viduje) ir pradėjau daugiau jaudintis ir gyventi taip kaip aš noriu ir kaip man atrodo yra gerai ir teisingai. Ei, nesijaudinkit, netapau antivakseriu ir netapau visuomenės priešu iš principu. Manau, kad visuomenės vertybės yra teisingos ir neketinu jų laužyti, bet kažko siekdamas ketinu vadovauti savo vertybėms, tiesa, jos visuomenės vertybėms neprieštarauja, tik tos visuomenės yra pas mane ten kažkur giliai.
Ok. Tiek daug galėčiau dar rašyti, tiek daug minčių po šio seminaro renginio, bet manęs laukia anglų.
Žodžiu, labai rekomenduoju, nepigus dalykas, bet superinis. Tiesiog, superinis.
Dabar dar klausom su I. internetinį Arno Markevičiaus Ilgalaikių santykių kursus, irgi esu sužavėtas, bet apie tai parašysiu kada nors kitą kartą. Gal angliškai? Nors kol kas ne, angliškai rašymas neįeina į pirmą prioritetą.
Iki visiems 🙂 See you later, aligator 🙂
ATF dienoraštis 