Tags
Gaila, kad nemoku taip gražiai išsityčioti kaip Užkalnis. Po šito apsilankymo Užkalniui tikriausiai būtų emocinis orgazmas – tokia gera proga parašyti kokį skandalingą atsiliepimą. Kokį nors su pavadinimu “Ten taip blogai, kad net žiurkės palieka skęstantį laivą – pats mačiau”. Arba “Lavonas dar nepalaidotas, tačiau lietuviai švenčia”. Deja, bet Užkalnis, manau, kad tokiose vietose nesilanko, taigi nesulauksim iš jo “gero” atsiliepimo apie šitą užeigą. Ir, deja, bet aš ir nemoku taip išraiškingai tyčiotis, taigi prašom mano kuklus neigiamas atsiliepimas apie “Čičinsko” restoraną. Ai, tiesa, pats kaltas, kad nepastebėjau jo pavadinime alaus – alaus restoras. Nuo to man ir prasidėjo visos bėdos.
Pro “Čičinsko” restoraną esu praėjęs gal šimtą kartų, nes ten kažkur netoli gyvena mano krikšto mama ir man vis pakeliui būdavo. Tas restoranas taip seniai veikia, kad tikriausiai aš dar nebuvau gimęs, o jis jau veikė. Bent jau kai pirmą kartą vaikystėje atvažiavau į Panevėžį jis jau buvo. O Panevėžys buvo mano vaikystės kaimas, taigi aš ten tikrai nemažai vasarų praleidau. O gal man visai smegenėlės susimaišė ir nieko aš neprisimenu. Taigi iš tikrųjų pagarba, kad taip ilgai sugeba išsilaikyti, vadinasi yra geras ir atitinka lietuvių poreikius.
Kurią čia dieną buvom vėl Panevėžyje, ėjom į spektaklį (jau rašiau), o prieš jį norėjom pavalgyti. Iš Vilniaus iš pat ryto išvažiavom tik lengvai papusryčiavę, taigi apie 15 val. jau buvome gerokai išalkę. Spektaklis 17 val., taigi turim beveik 2 valandas, manau, kad užtektinai laiko pavalgyti. Žinau gerą vietą šalia Panevėžio, kur tikrai gerai maitina – Uliūnuose “Prie židinio”. Ten super, gaila, bet gerų atsiliepimų žmonės tingi rašyti, taigi ir aš patingiu juos pagirti, gal kada išgirsiu. Na, bet iki ten važiuoti geras kelio gabalas ir iki 17 val nespėsim suvažinėti. O gaila.
Atvažiuojam. Mašiną pastatom visai šalia. Geras požymis. O gal aš tiesiog pripratęs prie Vilniaus, kur centre šalia restorano kažin ar automobilį pasistatysi. Pastatas toks senovinis, man patinka, gražu. Užeinam, interjeras irgi toks senoviškas, na, faina. Viršuje lyg didesnė kompanija, bet apačioje yra vietos.
Prisėdam. Šalia girta kompanija, tokių kietų panevežiečių. Nors gal sakyčiau buvusių kietų, o dabar likęs tik kvapas ir tas tik alkoholio. Seniau tokie būtų erzinę. Gal gasdintų šalia tokių būti. Bet dabar ir laikai pasikeitė, o ir aš stipriau jaučiuosi, lai tik pabando prisikambinti, visus nx išguldysiu. Na, aš blaivas, tai girtus lengviau guldyt. Taigi kol prie manęs nesikabinėja, mane mažai jaudina.
Kol užsakom tenka palaukti, nors gal ir normos ribose. Praneša, kad karštų reiks palaukti 30 minučių. Ok, iki spektaklio dar 2 val., nuvažiuoti iki jo kokios 5 min., mašiną kažkur pastatyti, dar bilietų patikra, bet spėsim. Tinka.
Noriu sisiuko. Susirandu tualetą. Ir pradedu suprasti, kad blaiviam šitam restorane geriau nesirodyti. Aš suprantu, kad ne restorano darbuotojai primyža, kad klientai primyža visur ir visaip. Kad kaip ir patys mes kalti. Bet vis tiek taip smirda. Aš jaučiu blaivas nesu buvęs tokiam smirdinčiame tualete. Pasigailiu, kad esu už vairo ir negaliu išgerti, nes kažkaip tą smarvę reikia iškentėti. Be to ir šiaip gerti nenoriu ir vis rečiau išgeriu ko nors. Bet juk kituose baruose taip nesmirdi. Ką ten daro? Nors galvoju, gal kituose alubariuose aš blaivas nesu buvęs tualete? Gal visuose taip smirdi? Gal. Kažkaip nosį užrietęs pamyžu ir aš. Na, bet juk tokiuose kvapuose myžama, o ne sisiojama.
Grįžtu. Pakankamai greit atneša draugei sriubą. Draugė sako, kad šalta. Eik, tu, galvoju, na gal ir nekaršta, bet negali būti šalta. Paimu paragauti. Aš šiaip mėgstu šaltą arbatą ir nemėgstu karštos sriubos, visada palaukiu kol atauš. Bet jo. Šalta. Na, ne iš šaldytuvo. Bet maždaug kambario temperatūros. Na, bent valgant sriubą norisi jausti, kad ji šiltesnė nei 37 laipsniai. Šilumą jausti. Sėdžiu, galvoju. Ką daryti? Šiaip aš nekonfliktiškas, bet yra tam tikros ribos. Sriuba bent šilta turi būti. O čia visai šalta. Žiūriu į laikrodį, žiūriu kaip padavėja viena laksto tarp klientų, o tie dar kalbina ją, ot, sukos, nemato, kad nespėja, o tie paplepėti atėjo. Žiūriu, kaip visi nieko negauna laiku. Taigi, jei aš paprašysiu pašildyti sriubą, tai po velnių, nespėsim mes tokiais tempais į spektaklį nueiti. O dar karštų patiekalų norisi. Ir nesinori Cido arenoje valgyti sausų kebabų. O valgyti tai norisi. O aš juk dar užsakiau patiekalą, kuris pagal reklamą jau 30 metų “karaliauja” meniu. Čia kažkoks tai super gurmaniškas patiekalas, kurio taip noriu paragauti. Ir I. sakė, kad visai neblogas tas Čičinsko kepsnys. Na, kad I. patinka, tai dar nereiškia, kad man patiks. Bet 30 metų “karaliauja”, įspūdinga. Ok, nutylim dėl sriubos, valgom šaltą sriubą.
Jau daugiau kaip 30 minučių laukiam. Aš suprantu, kad 30 minučių, tai reiškia – ilgai, bet vis tiek esu optimistas, jei pasakė 30, vadinasi 30. Prie gretimo stalo atneša koldūnus, jie dar normaliai nespėja atsisakyti, jog ne jų čia, kai aš užrėkiu (perlenkiu lazdą vaizduodamas, nes tik garsiai pasakau), kad mūsų čia koldūnai. Paduoda mums. I. mėgsta koldūnus. O aš vėl ne Užkalnis, nesu koldūnų specialistas, paragauju, koldūnai kaip koldūnai, gal skanūs, gal ir šiaip sau. Gal man skaniausia dalis koldūnuose būna padažas, o čia kažkoks toks, na, joks, nieko ypatingo. O man koldūnai net atšalę pasirodo, bet gal čia ta šalta sriuba veikia smegenis ir iškreipia realybę.
Laukiam jau virš valandos ir aš pradedu nerimauti. Vis gi 30 minučių išvirto į valandą ir neberamu, kiek dar reiks laukti. Nors dar valandą turim. Bet jau ruošiuosi pasidomėti, kur tas mano karališkas Čičinsko kepsnys, nes į spektaklį tai tikrai nevėluosu. Bet atneša. Tiesa, net tris kartus: pusę porcijos (atsisakau, nes ne mano), tada mano pilną (vyras padavėjas, paimu), ir dar kartą pilną (jau mūsu padavėja). Šioks toks bardas, gal dėl to taip ilgai viskas ir vyksta. Iškart įduodu pinigus atsiskaityti, nes gal vėl tris kartus nešios, maža ką, taip ir pavėluoti gali.
Taigi. Ilgai lauktas. 30 metų. Nea, lauktas valandą, ne 30 metų, bet jausmas toks lyg 30 metų lauktas, nes skrandyje tiek prisikaupę skrandžio sulčių, taip norisi valgyti. Akys trokšta, visas kūnas, kiekviena ląstelė rėkia – VALGYTI. Karališko kepsnio. KARALIŠKO. Aš KARALIUS. Aš VISAGALIS. DIDVYRIS. DRĄSUOLIS. STIPRUOLIS. Ir dar visoks ŠAUNUOLIS.
Ir žinot kaip būna, kai tau stovi toks kietas kietas pasiruošęs ir laukiantis gražuolės moters, kad tuoj tuoj į ją įeiti ir pajusti tokį neapsakomą malonumą. Kai toks susijaudinęs, kad atrodo, jog tik įkyši ir iš kart ištrykš. Kai tau niekas neberūpi. Nei ką ta moteris pagalvos, nei ką ji jaus, nes tau jau smegenys išsilydė. Ir ji už širmos viliojančiu seksualiu balsu burkia apie laukiančius malonumus. Ir tu taip lauki. Ir iš širmos išlenda ne, ne ta gražuolė, kurią tu įsivaizdavai pagal jos balsą ir savo fantazijas. Ne. Iš po širmos išlenda 80 metų sukriošusi stora susiraukšlėjusi šleiva kreiva su lazdele vos paeinanti be dantų be plaukų senutė.
Ir tavo pasidydžiavimas nuleipsta.
Ir sėdi ir galvoji. Kiek man reiktų išgerti alaus, ką jau čia alaus. Degtinės. Kiek reikia išgerti, kad ta susiraukšlėjusi senutė tau patiktų. Kiek? Ir supranti, kad gerti reiktų iki sąmonės netekimo ir tavo daikčiukas vis tiek niekaip neatsistos. Niekaip.
Tešlos gabalas išvirtas riebaluose. Šalia kečupas, kopūstai (eee, net į kebabus deda mėlynuosius), pora skiltelių kieto pusžalio pomidoro ir acte stipriai marinuoti agurkėliai. Teisybės dėliai, reikia pasakyti, kad viduje ir mėso yra, bet…
Ir kaip pasakytų Užkalnis – didžiausia problema, kad lietuviai tą virtą aliejuje tešlos gabalą dievina ir jis jiems patinka ir valgo pirštus apsilaižydami ir vargo nemato.
O aš supratau, kad daugiau neisiu į alubarį, jei nesiruošiu gerti alaus. Na, ok, bet jei gyvenimas privers ir atsitiks taip, kad užeisiu ir būsiu blaivas, tai neužsakinėsiu jokių firminių patiekalų, o rinksiuos ką nors iš klasikos, ką žinau, kad nebūtų tokių netikėtumų.
