Šašlyko receptas

Tags

Maistas, Mėsa, Receptas, Šašlykai

Mano draugai dažnai klausia, kaip gaminu šašlą. Simply, paslapčių nėra. Bitte schön:
1. Perkam mėsą – tik sprandinę, su savo petukais galit ait naxuj, iškart. Kuo sprandinės gabalas šviesesnis ir kuo mažesnis – tuo geriau, jaunesnė degloji buvo nužudyta, kas yra gėris. Senos tarkos pist nenorit? Tai kode galvojat, kad sujiedimui ana tinkama. 
2.Pjaustom didesniais gabalais, ir neklausykit pezalų, kad dydis nesvarbu, tai tik kiauniški suskio pateisinimai.
3. Prieskoniai – tik prieskoniniai trinti, malti augalai. Be jokių supistų mišinių šašlui! Druska – griežtai draudžiama. Ana per kelias valandas pačią geriausią mėsą pavers sauso šūdo gabalu. Aš naudoju baziliką, mairūną, raudonėlį, rozmariną, kmynus, kai turiu – bišk mėtos.
4. 1 kg keules – 1kg svogūnų, 50-100 gr vodkės. Jei pilsit į save, dozę galim dvigubint ar trigubint.
5. Viską sumakaluojat ir va taip gerą pusvalandį mūčinat.
6. Dėmesio, bledj! Mėsos gaminimas – tik vyrų reikalas, įpilkit savo moteriai vyno taurę ir atsipiskit nuo jos su savo sumautu neįgalumu – paduok tą ar aną! Nebūkit snarglajiedos.
7. Kepant svogūnus nuspardyt nuo mėsos, bo apdegs padlos. Laistyt sausu vynu. Galj apibarstyt rupia druska ar kaip pakaitalą naudot citriną.
8. Jiest su daug žalumynu ir lavašu, ir, bledj, savo supistą kėdainių kečupą susimaukit sau į analą, negadinkit mėsos skonio. Čia kaip dulkint mis visatą, uždengus kaldrą ir rūkant.

P.S. Taip gaminant, laukt nereikia. Kol sudegs VAISMEDŽIŲ malkos, mėsgalis bus puikiai išsimarinavęs ir minkštas kaip jelenos papai. 
P.P.S. Jei paklausit, ar galj grilint ant pirktinių anglių, supistuose maišuose, apliejant degiu skysčiu, acakau iškart – galim, kaip ir gyvent be moters, pastoviai smaukant, kol padvėsit, beje tokiu atvėju, galit vietoj sprandinės naudot sosyskas, po eurąpem, nevykėliai, bledj, sumauti.

Copyright: Vytautas Ramaneckas.

Žaliavalgiški baravykai

Tags

Maistas, Receptas, Valgis, Žaliavalgystė

Šiuo metu visi eina iš proto dėl baravykų. Visas facebook’as pilnas baravykų nuotraukų. O aš taip mėgstu grybus. Bet dabar pas mane 100 procentinės žaliavalgystės laikotarpis, nes jau buvau po truputį po truputį pradėjęs didinti ne žaliavalgiško maisto valgymą ir tas iš kart pasijuto. Reikia vėl susigrąžinti gerą savijautą, t.y. jau susigražinau, bet kol kas ir noriu pasilikti prie jos. Taigi, kad ir kaip noriu, bet šiuo metu nelaužysiu šios taisyklės ir nesikepsiu baravykų. O taip skanu. O taip norisi.

Ir sužinau, kad baravykus galima valgyti žalius. Kad pievagrybiai valgomi žali jau seniai žinojau, dar iki žaliavalgystės, bet kad ir baravykai, to nežinojau. Pats prisirinkti neturiu kada, tai vieną vakarą taip užsimaniau, kad nuėjau į turgelį. Aš aišku – optimistas, jau sutemo, o aš turguje grybų ieškau. Ateinu, o ten močiūtė viena likus, susikrovus jau daiktus. Prieinu, ji mane pamato, sako:

-Tai ką baravykų nori?

-Noriu.

Ir taip gavau gražutėlių šviežutėlių baravykų:

Na, tai kaip dabar žaliavalgiškai juos valgyt? Aišku, kad paprastai, imi kaip obuolius ir valgai. Galima ir taip, bet juk norisi kažkaip skaniau.

Taigi pasipjausčiau, šiek tiek druskytės pabarsčiau ant viršaus ir į orkaitę, kažkur vienai minutei. Tik kad sušiltų. Tikrai pašildyti skanesni. Bandžiau ir šaltus, ir pašildytus. Šilti tikrai skaniau. Ir kad dar skaniau valgyti būtų, prie jų pasidariau garnyrą. Pasipjausčiau pomidoriuką ir batatus. Batatus (saldžiąsias bulves) aišku, kad irgi žalius. Ant batatų išspaudžiau pusę citrinos, užbėriau šiek tiek pipiriukų ir druskos. Skanu. Nors tiesą sakant man prie baravykų jie nepatiko. Pomidoriukas super, o batatai su citrina nelabai. Kitą kartą geriau daugiau daržovių. Ir štai kas gavosi:

Skanumėlis. Baravykai netilpo į lėkštę. Buvo taip skanu, kad net persivalgiau ir po to buvo bloga. Va, gera pamoka. Viskam turi būti saikas. O šiaip tai tikrai skanu. Ir aišku, kad sveika.

Skanaus.

Kur skaniausi šaltibarščiai

Tags

Kavinės, Maistas, Skanu, Valgis, Šaltibarščiai

Na, kad nesakytumėte, jog aš esu 100 procentų žaliavalgis, pasidalinsiu, kur šią vasarą valgiau skaniausius šaltibarščius. Ne, nu aišku, kad savi šaltibarščiai yra skaniausi. Bet kartais norisi pasilepinti, kad ir kiti už tave padarytų pavalgyti, o tau teliktų mėgautis skoniu ir aplinka.

Bijau prikarksėti, nes jau turiu tokią blogą savybę, jei jau man kas patinka, tai būtinai arba nutraukia gamybą, arba pakeičia receptūrą, arba dar blogiau užsidaro. Tikėkimės, kad taip neatsitiks, tikėkimės, kad po mano įrašo ten suplūs žmonės, kavinė suklestės ir kai aš atvažiuosiu, man padarys lygiai tokius pačius gerus šaltibarščius, kokius daro dabar. Nes kai išpindės, tai pradės skiesti, taupyti ir panašų š… malti, o kaip suprantat šaltibarščiai su maltu š… nelabai skanu, tiksliau visai neskanu.

Ai, trumpai, prie reikalo. Išvažiuojam iš Vilniaus, pravažiuojam Trakus link Aukštadvario. Ir likus kokiam kilometrui iki Auštadvario po kairei randam Navos smuklę. Štai ten ir yra skaniausi šaltibarščiai. Ai, ir dar bulviniai blynai su lašiša ir Tadziki padažu. Nors pirmą kartą blynai buvo šiek tiek rieboki, bet antrą kartą labai geri. Mano manymu neprideda miltų, o tai svarbiausia, kad bulviniai blynai būtų skanūs. O varškės agurkėlių padažas idealus bulviniams blynams.

Savininko motociklas.

Užkalnis (negaliu nepaminėti jo) tikriausiai numirtų, jei tektų prie tokių stalų sėdėti.

Viduje interjeras nelabai koks, bet mes džiaukimės eksterjeru ir skaniu maistu.

Ir laipiojimo parkas kažkur netoli.

O čia kitas ežeriukas, visai šalia. Rojus, ane?

Skanaus. Ir kainos nesikandžioja.

Keulė rūkė

Tags

Barbekiu, Maistas, Mėsa, Mėsainiai, Padažas, Šonkauliukai

Seniai berašiau apie maistą. Žaliavalgiauju, tai kaip ir nieko įdomaus. Ne 100 procentų, kartais ir į kokią kavinę užsukam, bet kai imu ten kokias salotas, tai vėl kaip ir nieko ypatingo, kad būtų verta parašyti. Be to aš ne Užkalnis. Neišleidžiu maistui po 40 ir daugiau eurų per kartą. Tai mano apsilankymų prisiminimai yra ekonominės klasės, darbo liaudies kaip sakoma. Be to nerašau taip įdomiai kaip Užkalnis. Nors, tiesa sakant, nebeskaitau jo, nusibodo jo tas populiarumo vaikymasis per šlykštumus.

Oi, nukrypau nuo temos. Taigi mano žmona verslo reikalais sugalvojo, kad mums reikia nueiti į šiomis dienomis ypatingai populiarią užeigą “Keulė Rūkė”. Šiaip tai visi ją vadina “Kiaulė ruke”, kaip ir aš vadinu. Na, aš kaip tikras žaliavalgis ir sveiko maisto propoguotojas iš kart užsidegiau apsilankyti mėsainių ir šonkauliukų rojuje. Gal pasiilgau mėsos, gal dar kas, bet, žodžiu, nors ir labai nespaudžiau žmonos (juk aš žaliavalgis), bet vis primindavau, kad jai verslo reikalais – konkurencinės aplinkos ir rinkos tyrimo tikslais, būtina kuo skubiau apsilankyti tenai. Ir dar blogiau, būtina paragauti.

Taigi pirmą savaitgalį nuo šios idėjos pradžios ir nuvažiavome. Užeiname. Oooo. Aš iš kart suprantu ko čia liaudis renkasi. Nes mano žmona pradeda raukytis, kad jai čia nepatinka. Taigi aišku, kad man čia patiks. Nes tai skirta darbo liaudžiai ir dar daugiau – kaimiečiams. Juk pusė vilniečių, tame tarpe ir aš, dar prieš penkiolika minučių buvome kaimiečiai, beveik nuo žagrės ką tik, gyvenome mažuose miesteliuose ir apie restoranus baltomis staltiesiemis nesvajojome net.

Interjeras šlykštus, eksterjeras irgi. T.y. jokių baltų staltiesių. Viskas tyčiom padaryta, jog atrodytų kuo paprasčiau. Na, taigi taigi. Aš gi nemilijonierius, kad ateičiau pietauti ten kur duoda peilį su šakute (sidabrinius, apie auksinius net minties nebuvo, tik rašant pagalvojau, kad ir tokių būna), baltas staltieses, padavėjus su frakais ir žvakių šviesą. Aš iš kaimo. Aš ką tik buvau juodadarbis. Man reikia papigiai. Nors gal šiandien ir uždirbu daugiau nei vidutinis lietuvis, bet dar vakar valgiau keptas bulves su kefyru. Vietoj kėdžių – dėžės arba net vonios per pusę perpjautos. Na, net nežinau ar ant jų patogu sėdėti, nes negavome vietos ir sėdėjome ant tokios mažos mažos scenos, praktiškai ant žemės, t.y. ant grindų.

Taigi kaip supratote – eilė. Bet juda greitai. Eilę atstovim tris kartus, nes žmona vis sugalvoja, kad jai čia nepatinka ir mes nepasiliksime, bet verslas reikalauja aukų ir ji pasiryžta iškęsti šioje šlykščioje aplinkoje, kad pamatyti ir paragauti tai dėl ko čia visas Vilnius svaigsta. Vaikui imam mėsainį, o sau šonkauliukus, kad visko paragauti ką čia turi. Kainos nesakyčiau, kad mažos. Šonkauliukai berods po 6 eurus. Imam kompleksą tai 14 eurų. Mėsainis berods 3,50 euro. Kaip McDonalds’e, tiesa, geresnis, todėl verttinant kainos ir kokybės santykį – išlošia šis.

Susimokame. Žmona šiek tiek pasiožioja prie kasos, kad čia labai nesveikas maistas ir pan. Panelė prie kasos šiek tiek purškteli, bet labai greitai susivaldo, nes klientas visada teisus, nors ir durnas. Ir ačiū Dievui, kad neduoda žmonai įsijausti ir sukelti tarptautinio skandalo. Maloniai paaiškina kas ir kaip, kokia sistema čia pas juos.

Einam gėrimų. Žmona vėl nepatenkinta, kad nėra sveikų gėrimų, tik nelabai suprantu, ką ji turi galvoje sakydama “sveiki”, nes mano žaliavalgiškų kokteilių tai negeria, bet irgi vaikinukas labai simpatiškas ją greitai užgesina. Šiaip į mane labai jis žiūrėjo, toks įspūdis, kad mes kažkur buvom su juo susitikę, bet aš neprisiminiau, o gal tiesiog charizmatiškas bičas, o man tokie patinka. Mano mažė pradeda ožiuotis, šiomis dienomis pas ją toks etapas, tai tas bičelis baro sąskaita jai iš kart įduoda bulvyčių free. Vau, koks teisingas žingsnis. Ir žmoniška ir marketingine prasme. Juk tos bulvytės praktiškai nieko nekainuoja, bet taip užglaisto beprasidedantį skandalą, rėkimą, kritimą ant žemės, daužymasi kojomis (na, ne taip pas ją nebūna, bet yutubėje rodė, kad būna, maža kas, jis gi nepažįsta ir nežino kaip gali baigtis). Respectas iš manęs.

Toliau einam į lauką, ieškoti vietos kur atsisėsti. Aišku, kad negauname, prisiglaudžiame ant scenos. Ir nors vėliau būtume gavę atsisėsti ir kitur, bet žmona demonstratyviai liko sėdėti ant grindų – tipo, pažiūrėkit, kaip čia blogai, siaubas. O man taip net jaukiau, todėl ir nekalbinu jos keisti lokaciją. Šonkauliukus padaro kažkaip net per greit, nes prie kasos kažką girdėjau, jog reiks laukti apie pusvalandį. Mėsainio, tiesa, teko maždaug tiek ir palaukti. Bet kol žvalgausi išsižiojęs, tai neprailgsta.

Pradžioje vardų šukavimas pasirodė keistas, bet tas šukavimas duoda pusė šarmo šitam kabakui. Taip sudaroma draugiška atmosfera.

Ai, gal apie pačius šonkauliukus. Sakyčiau, nieko ypatingo. Visi labai giria padažą, bet aš panašų pats esu pasidaręs, pabaigoje parašysiu receptą. O gal aš atpratau nuo mėsos. Majonezo padažas man net neskanus, t.y. įdėtas, kažkoks prieskonis, kuris asmeniškai man nepatinka. Bulvytės free tokios paprastos kaimietiškos, bet kol suprantu jog jos pačios yra skanios, o man nepatinka majonezo padažas, tai aš jas ir suvalgau. Salotos. Aha, kopūstų salotos. Vienintelė daržovė, kurios aš nemėgstu. Dar gerai, kad mėlynieji kopūstai. Pabaigoje pateiksiu irgi savo recpetą tų pačių kopūstų, bet visai skaniai padarytų. Ai, ir dar jie su grietine. Seniai nebevalgau grietinės, tai atpratau, matyt. Užkalnis pasakytų, kad blogiau būti neįmanoma.

Dar paragauju ir dukros mėsainį. Bandelė tai klasiška. Tikrai. Super. Mėsa – plėšyta rūkyta kiauliena. Na, sakyčiau, atpratau nuo mėsos. Ypač nervina, kad prilenda tarp dantų. Ir vėl man nepatinkančio majonezo padažas ir tie patys kopūstai grietinėje.

Žodžiu, maistas nesužavėjo, nors nepasakyčiau, kad neskanu. Bet paragavau ir užteks.

Bet vis tiek mėsaėdžiam tikrai rekomenduoju. O pats kaip šiuo laikotarpiu nevalgantis mėsos duosiu 10 balų už interjera, eksterjerą, valgių įvairovę, aptarnavimą, charizmatiškus vyrukus ir visą kitą, išskyrus maisto skanumą bei reklamą. Man tas lietuvių kalbos darkymas atrodo taip: ui, nemoku aš lietuvių kalbos, daug klaidų darau, ką dabar daryti, aha, apsimesiu, kad aš taip tyčiom darau ir viską išdarkysiu. Man nepatinka. Kiek čia balų? 0 ar 1? Na, vienas, nes kitiems žmonėms veikia kaip gera marketinginė akcija.

Kaip matote jaukiai esame įsitaisę ant žvyro ir grindų 🙂

Ai, parekomandavau, bet jei kas gybenate toli nuo Vilniaus, tai štai receptas.

Salotų. Kopūstus supjaustom suglamžom ir geriausia paliekam per naktį suminkštėti. Tada įdedam raudonojųjų serbentų, šiek tiek druskos, pipirų kaip visada ir alyvuogių aliejaus. Valgoma net kopūstai. Aišku, geriausia mėlynieji kad būtų, o ne baltieji.

Ir svarbiausia kuo noriu pasidalinti. Barbekiu padažas:

10 šaukštų mėgstamiausio pomidorų padažo
3 šaukštų sojų padažo
2 šaukštų raudonojo vyno acto
3 šaukštų rudojo cukraus
1 šaukšto Dižono garstyčių
1 šaukšto druskos
žiupsnelio džiovintų aitriųjų paprikų

Visus padažo ingredientus supilame į puodą ir kaitiname kol užvirs.

Ai, ką čia aš. Čia gi iš Beatos nukopijuota http://www.beatosvirtuve.lt/recipes/jautienos-mesainiai/. Dariau pagal tą receptą ir pačius mėsainius ir padažą. Super.

Taigi skanios vasaros visiems mėsėdžiams. Ai, ok, ta proga padarysiu ir aš Raw tortą, pasidalinsiu, o tai sakysit, kad mečiau žaliavalgystę.

Pirmos žaliavalgiškos Kūčios

Tags

Knyga, Kūčios, Maistas, Sveikas maistas, Šventės, Žaliavalgystė

Na, jei išgyvenau žaliavalgiaudamas Kūčias, tai tikiuosi išgyventi ir visą žiemą. Prisiėdžiau kaip ir visada. Tik šį kartą viskas žaliavalgiška buvo, todėl vakare atsigulus pažiūrėti TV, jau po poros valandų atkreipiau dėmesį, kad viskas ok, viskas jau suvirškinta, nebesu persivalgęs. Mat kaip. Net žmona pasakė, kad jai šiais metais patiko Kūčių stalas. Tiesa, didžiausią pasisekimą turėjo žaliavalgiška baltoji mišrainė. Kažkas nerealaus 🙂

Keletas fotkių:

Baltoji žaliavalgiška mišrainė. Su šaldytais žirneliais ir česnakiniu žaliavalgišku majonezu. Aš garstyčių miltelių nepagailėjau, tai man labiau ne česnakų, o garstyčių skonio gavosi. Tiesiog, žiauriai skanu.

Tuno skonio burokėlių salotos su Viktoro Kulvinsko sūriu. Gal ir tuno, ką aš žinau. Man tai nelabai. Kažkaip nemoku dar taip apdoroti žalių burokėlių, kad man patiktų. Tiesa, kavinėje RawRaw valgiau ir ten skanu buvo, vadinasi, kažkaip ne taip dar aš darau.

Kaip gi Kūčios be narkotikų 🙂 Žaliavalgiškas aguonų pienas.

Žaliavalgiškas burokėlių ravioli su Viktoro Kulvinsko sūriu. Vėl ta pati bėda – nemoku marinuoti burokėlių, man jie per aštrūs gavosi, o ne minkšti ir skanūs. Gal citrinos per daug.

Pašildyti iki 42 laipsnių graikiškais riešutais įdaryti pievagrybiai. Ech, ir vėl per daug kalendros įdėjau. Na, nemėgstu gi aš jos, tai kodėl visada per daug įdedu, juk puikiai žinau, kad man jos labai mažai reik. Gal kitą kartą prisiminsiu. Šiek tiek kalendros tai skanu, bet man patinka tikrai mažiau nei recepte nurodyta.

Nepatikėsite, net Kūčiukai žaliavalgiški buvo. Vaikai pjaustė tešlą, tai nepadarė normalios Kūčiukų formos, kažkokius pailgus, bet skonis tai geras.

Kelių rūšių žaliavalgiški sausainiai – šokoladiniai, kokosiniai, sezamo – kakaviniai. Jep, mes, žaliavalgiai, valgom šokoladą. Tiesa, žaliavalgišką ir be pieno. Neypatingai gera fotkė gavosi, vis patingiu priduoti maistui prekinę išvaizdą, bet skonis tai geras. Kokosiniams pamiršau palikti kokoso papuošimui, tai viršus nei papuoštas, nei ką gavosi. Vaikai irgi darė formą.

Ir visi šie receptai paimti iš naujos Gražina Gum knygos “Žalias maistas. Žiemos švenčių receptai”. Beveik visi, sausainius sezamo  – kakavinius pats išgalvojau.

Vat kuo man Gražina Gum patinka – pažiūri į jos fotkę, jooo, gal ir neblogas daiktas ta žaliavalgystė, jei taip atrodai. Oi, dar rusišką video žiūrėjau, ten vyras žaliavalgis. Na, surasiu ir jo fotkę, įsidėsiu pas save motyvacijai 🙂

Cezario salotos

Tags

Cezario, Maistas, Salotos, Sveikas maistas, Valgis

Vasara, nesinori nieko sunkaus valgyti. Ir nors aš šiuo metu esu žaliavalgis ir nevalgau net tokių salotų, bet receptuką pametėsiu jums, o gal ir pats kada vėl mesiu žaliavalgystę arba kartais galima suvalgyti ir ne visai žaliavalgystės idėjas atitinkantį maistą. Bet kokiu atveju, manau, kad tai pakankamai sveikas maistas.

Cezario salotų receptų yra milijonas, taigi ir aš pateikiu visai neblogą ir paprastą receptuką. Visai paprastas, net ančiūvių nereikia, juolab, kad juos ne visi ir mėgsta.

Nuo ko pradedam? Na, gal nuo skrebučių. Arba dar nuo toliau – nuo česnakinio padažo. Nerealus dalykas – česnakinis padažas – visokiems marinavimams ir pan. Gaminasi labai paprastai: nulupam česnakus, sumalam per mėsmalę arba sublenderiuojam ir užpilam aliejumi. Aišku, kad pageidautina alyvuogių aliejumi.

Skrebučiai. Supjaustom baltą duoną kubeliais, na, kokią nors skrudinimui skirtą, apšlakstom česnakiniu padažu ir kokiom 3 minutėm į orkaitę, turim superinių skrebučių.

Padažas. Svarbiausia recepto dalis. Kaip ir sakiau yra visokių variantų, aš pateikiu vieną iš paprasčiausių:

1 valgomas šaukštas grūdėtų garstyčių

3 valgomi šaukštai grietinės

1 valgomas šaukštas cukraus

Druskos, pipirų ir alyvuogių aliejaus

Viską išmaišom ir turim irgi superinį Cezario salotų padažą.

Plėšom į lėkštę IceBerg salotas. Būtinai plėšom, o ne pjaustom. Tik lameriai pjausto, o aš kaip ir pažengęs maisto gaminime, todėl sąžinė nebeleidžia pjaustyti salotų.

Pakepinam plonai pjaustytą vištienos filė. Prieš tai šiek tiek druskytės ir pipiriukų, daugiau nieko nereikia, ant mažai mažai aliejaus pakepinam. Jei plonai atpjauti nepavyksta, tai galima su plaktuku šiek tiek pamušti, o ir šiaip pamušus minkštesnė gaunasi. Nuvarvinam aliejų, galima su popierine servetėle nuimti aliejaus perteklių, jei toks gaunasi.

Dedam vištytę ant salotų, jei dar šiltos, tai skaniau. Užpilam padažo, pabarstom skrebučiais ir tarkuotu Džiugo sūriu. Ir viskas 🙂

Valgom, skanaus 🙂

Avokadų ir burokėlių užkandis

Tags

Avokadas, Burokėliai, Maistas, Sveikas maistas, Valgis

Einam su šeima per Trakus. Žiūriu reklama – “Modernūs sumuštiniai”. Taip juokas paėmė. Taigi visiems aišku, ką reiškia modernūs – maži ir brangūs. Prisiminiau, kad aš taip seniai kažką įdomaus (tipo, modernaus) begaminau. Šiaip apskritai seniai ką begaminau sau. Prisiminau, kad internete mačiau labai įdomias salotas – burokėlių ir avokadų. Mano manymu be proto sveikos salotos. Aš dabar vėl už sveiką maistą, tai nutariau pasigaminti ir žmoną pradžiuginti. Ten vadino berods garnyru prie antro patiekalo, aš šiek tiek pakeičiau receptą, todėl galima sakyti, kad čia mano originalus ir pakeičiau pavadinimą – Prancūziškas avokadų ir burokėlių užkandis. Po to žodelį “Prancūziškos” išmečiau iš pavadinimo. Ką aš žinau, ar tie prancūzai valgo ką nors panašaus, nors man atrodo, kad turėtų. Na, bet kokiu atveju šioks toks prancūziškas stilius jaučiamas, o aš vadinu paprastai “Avokadų ir burokėlių užkandis”.

2 porcijoms reikės:

2 didesnių burokėlių (aš tai pirkau parduotuvėje jau virtus)

1 prinokusio avokado

pusės citrinos

alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų

mėgiamų prieskonių (pvz. raudonėlio, baziliko ar grąžgrastės)

petražolės papuošimui (tiesiog turėjau, tai ir papuošiau)

riešutų papuošimui (pas mane lyg kepintos moliūgo sėklos – kažką radau ir įdėjau)

Gaminam:

Išverdam burokėlius. Tiksliau ištraukiam iš pakuotės. Supjaustom riekelėmis. Galimos variacijos, kad žalius burokėlius kepam folijoje orkaitėje. Kitas, kad suprieskoniuotus su aliejumi virtus burokėlius apkepam orkaitėje. Aš visa tai tingėjau daryti ir nesigailiu. Paprasčiausiai supjausčiau riekelėm, tada į lėkštę (dar ne valgymui, o maišymui). Šiek tiek druskytės, pipirų, prieskonių, užpyliau alyvuogių aliejumi, išmaišiau. Žinot, kodėl alyvuogių aliejus toks vertingas? Nes jame yra 0 cholesterolio. Aišku, kad šiek tiek cholesterolio mums reikia, bet, manau, kad tikrai 95 proc. iš mūsų jo gauna per daug, todėl reiktų vengti kiek įmanoma.

Su burokėliais baigta. Dabar avokadas. Avokadas labai įdomus vaisius. Aš jo niekaip neprisijaukinu. Seniai, seniai, dar būdami studentai nusipirkom avokadą paragauti. Kaina mums studentams tada buvo milžiniška. Bet susitaupėm ir nusipirkom. Bandėm ragauti. Oda. Kieta, aha, akivaizdžiai nevalgoma. Nulupau. Po ja kažkokia šlykšti žalia masė, bandėm ragauti – akivaizdžiai nevalgoma. Aha, didelis riešutas. Štai kas jame valgoma. Oho, ale kietumas. Šiaip ne taip po gero pusvalandžio vargo perskėliau. Fuuu, neišpasakyto šlykštumo. Žodžiu, teko išmesti. Taip daug metų ir neprisijaukinu avokado. Nors esu valgęs kitų pagamintų ir skanių dalykų su avokadais. Ir dabar žinau, kad turi būti gerai prinokęs. T.y. jei perki parduotuvėje įprastą (kartais parduoda prinokusius), tai reikia praktiškai vos ne kad savaitės, kad jis baigtų nokti. Ir žinau, kad nerealiai sveika. Bet vis kažkaip tas nuotykis studentavimo laikais sulaikydavo nuo bandymo pačiam gamintis. Bandžiau per tą laiką šį bei tą gaminti, bet šis kartas labiausiai vykęs.

Taigi nulupau avokadą. Supjausčiau riekelėm. Neperpjoviau kaip rekomenduojama, bet gražiai pamažu aplink riešutą nupjoviau žiedus. Visai gerai gavosi. Itrėškiau pusę citrinos. Šiaip kad ir nepajuoduotų, bet ir dėl skonio. Išmaišiau.

Susloksniuojam. Papuošiam. Ir vuolia.

Beprotiškai sveikos avokado ir burokėlių salotos, oi, užkandis. Ale france 🙂

Prieskonių šiek tiek mažokai įdėjau, bet šiaip tai skanumėlis ir sveikumėlis. Ir šiaip sotu. Vakarienei užteko. Na, dar kelis vaisius suvalgiau po to ir viskas.

Skanaus visiems. Ai, mačiau, kad kitur nurodo gamybos sudėtingumą. Na, pas mane visi paprasto sudėtingumo. Bet šis iš vis paprastas: supjaustai, pabarstai, pamaišai, sudėlioji ir valgai.

“Drama burger” vs. “Visa Pica”

Tags

Kavinės, Maistas, Valgis

Na, jei Užkalnis gali rašinėti visokius atsiliepimus apie kabakus, tai kodėl aš negaliu. Žinau, kad apie abu šiuos Užkalnis rašė, todėl nusprendžiau ir aš parašyti. Tyčiom neskaitau, ką parašė Užkalnis, vėliau paskaitysiu, įdomu, ar mūsų nuomonės sutampa. Aišku, kad pažersiu ir kritikos, nes koks įdomumas rašyti vien teigiamai, o gal kokie savininkai paskaitys ir aš taip jiems padėsiu.

Pirmiausia jau senokai (pirmą kartą) buvau “Visa Pica” (ji yra kur Grybo gatvėje Maxima, tai pora žingsnių už jos). Taigi pirmas kartas buvo toks – viskas afigienai, pica kepta krosnyje, jau vien tas pado dūmų kvapas ko vertas. Aišku, kad brangios picos, bet man atrodo, kad kaina verta pačios picos. Buvom kartu su dukra, tai mums patiko žiauriai. Viskas – picos, aplinka, žmonės, aptarnavimas, interjeras. Kaip aš išsireiškiau tai mano svajonių picerija. Tiesa, deja, pajamos neleidžia ten dažnai lankytis.

Taip buvo pirmą kartą. Antrą kartą vedžiau žmoną, kad parodyti kaip skiriasi nuo “Drama burger”. Picos taip ir liko skanios. Oi, šį kartą paragavau padažų. Super. Skanumėlis. Bet šį kartą turiu ir kritikos. Meniu padarė viršuje švieslentę, na, gal taip ir patogiau, bet įvaizdį, paprastos kaimiškos picerijos šiek tiek gadina. Na, ok, man tas ypač nekliuva, bet šioks toks minusiukas, t.y. būkit žmonės nedarykite viduje daugiau jokių inovacijų, prarasit visą interjero žavesį. O visas blogumas lauke. Dabar plečiasi, stato pavėsines. Kaip ir super. Na, kad tenka eiti per statybas, tai tikrai nieko blogo, kažkaip prie jų tinka. Bet tie plastmasiniai stalai ir plastmasinis kėdės – tikras siaubas. O aš taip norėjau žmonai parodyti idealų interjerą (ir eksterjerą). Na, pastatykite kokius grubius medinius suolus, kaip prisimenu vaikystėje kaimuose mačiau, pora lentų, va ir suolas sukaltas. Stalą irgi, kokį grubų, bet ne plastmasinį. Šį kartą ir padavėja buvo, na, gal skonio reikalas, bet man jos veido išraiška ne ypač patiko. Šiek tiek šypsenos ar bent energijos norisi. Bet, ok, ok, čia jau mano išsikalinėjimas. Baisiausi tie plastmasiniai stalai, o viskas kitkas ok.

“Drama burger” – va, dėl ko ir nutariau parašyti įrašą. Išgirdome, kad jie gamina su griliu “Green egg”. Na, toks super grilis, čia, kaip Zepter puodai, tai čia super naujos technologijos grilis. Aišku ir super kaina. Taigi, nutarėm nueiti realiai įsitikinti kas su juo per mėsytė gaunasi. Ok, atvažiuojam, beje, adreso ieškojau google, tai per Užkalnį ir radau, taip ir sužinojau, kad jis rašė, bet tyčiom neskaičiau. Gedimino prospekte, šalia Statistikos departamento, šalia Žemaitės paminklo (kas ką žino). Taigi užeinam. Tik užėjau ir iš kart prisiminiau “Visa pica”. Abiejų strategija (tikriausiai realybė) pigiai įsirengti. Tačiau užėjus į “Visa pica” aš iš kart atsipalaidavau, o, mano stilius. Pigu, paprasta, jauku. O Drama burger pats nežinau kas, bet man labai nejauku. Na, bet tiek to. Užsisakom burgerius. Pigiausias 19 Lt. Brangoka. Bet gal bus super? Salotas valgo šalia prie gretimo staliuko, tai man mokėti 5 Lt už šiek tiek kopūstų (vienintelė daržovė, kurios nemėgstu) nesinori. Taigi tos salotos šiek tiek neramina ir bijau, kad ir burgeris bus toks pat, nelabai koks. Laukiam. Televizorių pristatyta, kviečia žiūrėti futbolo čempionatą, kaip tik prasideda rungtynės, aha, o žiūrovo nei vieno. Bandau galvoti o kodėl. Na, taip 19 Lt už burgerį, o kiek alus? Ohoho. Jooo, jaučiasi, kad Gedimino prospektas, kainelės kaip turi būti. Į užsieniečius orientuota. Gėlytės pamertos nuo vyno buteliuose. Stilius? Pradedu suvokti, kas mane erzina. Pigumas. Geriau be gėlyčių, nei senuose buteliuose. Atneša burgerius. Oho, vaizdelis neblogas. Ei, bet kas čia dabar. Įrankiai sudėti dėžutėje nuo konservų. Ei, o lėkštės? Taigi tarybinės dar. Visos pageltusios nuo senumo (musių apšikta?). O įrankiai. Joma jo, tie irgi dar iš tarybinių valgyklų. pageltusios plastmasinės rankenos. O jos higieniškos? Neprisiliečiau prie jų, valgiau rankomis. Servetėles taip plėšyti irgi nepatogu, tenka vienas kitam padėti. O galiausiai užmuša sąskaita ir grąža. Tarybiniais laikais saldainiukus pakuodavo į tokias metalines dėžutes. Tai vat šiose nutrintose dėžutėse ir atneša. Fuuuu. Sorry, chebra, bet aš nejaučiu nostalgijos tarybiniams laikams.

Ai, pagirsiu. Pats burgeris tai super. Mėsytė tai kokybiška, ne tokia bloga kaip kituose greito maisto restoranuose. Salotos (ir pomidorai) šviežios, traškios ir daug. Padažas irgi super. Bandelė irgi kietesnėm vadinasi ir sveikesnė.  Taigi tikrai nesulyginsi su McDonalds ar pan. burgeriais, žiauriai geras.

Deja, verdiktas. Kol neišmesit sovietinių liekanų, aš kojos ten nekelsiu, kad ir koks skanus ir geras būtų pats burgeris.

Einu dabar paskaitysiu, ką Užkalnis rašo.

Šiek tiek kitaip nei aš, bet plunksną tai jis valdo. Einu slėptis po lapais su savo tokiu rašymu. Nors mano pastabos irgi kandžios kaip Užkalnio 🙂

Kvapai

Tags

Kvapai, Maistas, Virtuvė

Einu virtuvėje ir tik bac kažkoks nerealiai skanus kvapas man į nosį. Net virėja pamačiusi mano veido išraišką klausia:

– Ar kas atsitiko?

– Nea, nieko, tik kažkoks labai skanus kvapas, – atsakau besidairydamas kas čia tokio skanaus man į nosį dvelktelėjo. Ką ten dvelktelėjo, tvoskė. Nors tvoskė sakoma apie neskanius kvapus. Žodžiu, tvojo.

– Ai, tai čia aš padažą darau, ką tik vyno įpyliau.

– Aaa, – juokiamės abu. Aš kaip koks užkietėjęs alchašas vynelį iš toli užuodžiu.

O šiaip tai, manau, kadangi į karštą keptuvę pylė, tai ir šoko garai ir kartu padažo kvapas aukštyn. Ir visai ne vyno tas kvapas. Gal 🙂

Alyvuogių užtepėlės

Tags

Alyvuogės, Maistas, Receptas, Užtepėlė, Valgiai

Matyt šimtą metų neparašiau jokio recepto. O per tą laiką išbandžiau ir išmokau nemažai įdomių dalykų. Bet kad jau neparašiau, tai taip ir liks mano patirtyje. Gal kada darysiu dar kartą ir tada bus noras pasidalinti su visais (va, graikiškų pora paprastų receptukų pvz. tikrai kada nors). Na, bet dabar dalinuosiu su visais, tuo kas mane šiuo metu labai žavi. Alyvuogių užtepėlės. Juolab, kad pagooglinau, tai beveik visur naudojamos juodosios alyvuogės, o aš labiau mėgstu žaliasias. Beje, ar žinojote, kad juodųjų alyvuogių nebūna. Aš visada galvojau, kad juodosios tai čia prinokusios žaliosios, o pasirodo, kad ne. Prinokusios jos būna ne juodos, o tokios rausvos (Kalamata), juodosios tai apdorotos geležies kažkokiu produktu, taip jos tampa saldesnės. Anyway, esu ragavęs užtepėlių ir iš juodųjų, ir iš Kalamata alyvuogių, skanu, bet man žaliosios labiau patinka. Tiesiog skonio reikalas.

Pirmą kartą, kai paragavau alyvuogių užtepėlių, tai buvo vienos žaliosios alyvuogės sutrintos. Ir daugiau nieko. Jau taip skanu buvo. Tepi ant duonos ir valgai. Italijoje teko paragauti ir parsivežti visokių mišinių. Taigi mišiniai šiek tiek praskiedžia alyvuogių aštrumą arba atvirkščiai prideda, žodžiu, daugiau erdvės fantazijai.

Taigi pirmoji alyvuogių užtepėlė, kurią pasidariau pats, su džiovintais saulėje pomidorais:

150 g alyvuogių (ei, ei, aš mėgstu pavalgyti, be to ne vienas 🙂 )

3-4 saulėje džiovinti pomidorai (imu, kur aliejuje laikomi, nepadauginti, nes bus per aštru)

2 skiltelės česnako (čia kiek norisi aštrumo)

1 arbatinis šaukštelis raudonėlio

1 arbatinis šaukštelis baziliko

1 arbatinis šaukštelis krapų (savaime suprantama galima dėtis pipirų ar dar ką mėgstat, o šitų prieskonių nedėti)

šiek tiek alyvuogių aliejaus (geresnio kokio aišku) – čia po to įpilu šiek tiek, kad graži košė makliošė gautusi.

Ir ką? Viską į bliudą ir su blenderiu sutrinu. Tepam ant duonos ir valgom:

Savaime suprantama, kad be vyno, tai kažin kaip čia 🙂 Čia ant Jorės duonos. Tiesiog man taip skanu. Italai, ispanai ar prancūzai tikriausiai nesuprastų manęs.

Jei tingisi tepti, tai galima ir netepti, palikti žmonėms užsitepti patiems:

Čia išbandžiau ir kitokių. Viena su pievagrybiais, kita su rūkyta kilke.

Su kilke visai įdomios gavosi. Dar bandysiu su ančiuviais (ta pati kilkė tik sūri, bent aš taip suprantu), su šprotais, tunu. Galima dėtis konservuotų kukurūzų, svogūno. Net virtą vištieną galima dėtis. Prie juodųjų alyvuogių ypač tinka kaparėliai. Čia irgi įsidėjau, bet tikriausiai per aštru jau.

Skanaus 🙂