Filmas: Gegen die Wand / Head-On / Galva į sieną (2004)

Tags

, , , , , , , , , , , , ,

Dar viena Antano L. rekomendacija. Jau seniai seniai jis man šį filmą rekomendavo, bet vis kažkaip netraukė jis manęs. Gegen die Wand / Head-On / Galva į sieną (2004):

head-on

Rež.: Fatih Akin
Stars: Birol Ünel, Sibel Kekilli, Güven Kiraç ir kt.

Filmo siužetas:

Naktinio Hamburgo gatvėmis visu greičiu lekia mašina. Tiesiai į sieną. 40-metis turkas Cahitas, pasišlykštėjimą savo gyvenimu malšinantis alkoholiu, taip nusprendė baigti gyvenimą. Tačiau nepasisekė: jis liko gyvas ir suknežintas. Cahitas patenka į kliniką, kur susipažįsta su jauna turke Sibele. Norėdama išvengti konservatyvių tėvų primestų vedybų, Sibele įkalba Cahitą fiktyviai santuokai. Dabar ji gavo taip trokštamą laisvę ir galimybę džiaugtis gyvenimu.

Dramatiška dviejų žmonių santykių istorija, kurioje susipina tragizmas, komiški ir melodramatiški momentai, tradicijų ir šiuolaikinio gyvenimo, Rytų ir Vakarų konfliktai. Šis jauno turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filmas tapo atgimstančio Vokietijos kino ženklu, pelniusiu pagrindinį Berlyno festivalio prizą „Aukso lokį” ir kino publikos simpatijas daugelyje šalių.

Pagal rekomendacijas tai turi būti nerealus filmas apie vertybių krizę su kuria susiduria turkų emigrantai Vokietijoje. Puiki erotinė drama, šedevras. 10 balų.

Prieš kažkiek laiko aš naiviai vis bandžiau žmoną pratinti prie rimtesnių filmų. Dabar nustojau, susitaikiau su realybe, bet tada seniai seniai, toli toli dar bandžiau. Taigi uždėjau žiūrėti ir šį filmą. Tikriausiai po 10 minučių žmona užprotestavo, kad ji nežiūrės šio filmo. Prieš mane trys keliai. Pateikti argumentus, kad filmas tikrai geras ir, kad tu nieko nesupranti, bet deja tokių argumentų neturėjau. Antras – ignoruoti ir žiūrėti, taip kartais taip darau, bet tam filmas turi kabliuoti ir mane, o dabar ir man atrodė kažkoks keistas. Ir trečias – pažiūrėti vienam. Ai, ketvirtas – nežiūrėti, bet šį tik dabar rašydamas sugalvojau, taip kad netinkamas.

Filmas kaip ir Vokietijos, bet šiaip režisierius turkas, taip kad iš kart kultūrų skirtumas užprogramuotas. Nors, pagyvensim, t.y. pažiūrėsim, pamatysim. Na taip tie intarpai su turkiškom dainom, ką aš žinau, gal ten kažkokie žodžiai prasmingi, bet kai man su turkų kalba nelabai, tiksliau tas pats kas paukščiukai čiulba, ir dar tokie ilgi, tai nežinau, dar gerai kuo filmas tolyn, tuo jų mažyn.

head-on-2

Ok. Siužetas. Bent šiek tiek. Turkas. Jo žmona, mylima žmona, ach, kaip aš pavydžiu tokios meilės, žuvo. Jam depresija. Na, ne. Ne depresija. Tai čia man depresija, o jam tragedija. Kaip jis pats ir sako, jis mirė irgi. Va, man tai depresija buvo, kai žmonos netekau, pradėjau kitos ieškoti. O čia mirtis. Alkoholis, narkotikai. Bandymas nusižudyti. O tai pas jį silpno ar stipraus žmogaus požymiai. Aš net prisigerti negaliu kaip žmogus. Fu. Man tai atrodo ne kaip žmogus, o  kaip gyvulys. Gal dėl to man taip ir sunku žiūrėti šį filmą. Kaip galima taip nusiristi ? Aš taip nemoku. Negaliu. O gal aš niekada taip nemylėjau? O gal dar baisiau? Gal aš nemoku, nesugebu mylėti? Gal esu visiškai šaltas, bejausmis?

Hrrr. Sunkiai žiūrisi man. Net kelis kartus numetu. Pažiūriu kitus Antano L. rekomenduotus filmus. Na, joma jo, visi tokie geri. Po paskutinio “Detachment “, kuris afigienas, tiesiog nusprendžiau, kad reik baigti žiūrėti ir šį. Tą ir padariau.

Taigi. Turkas bando nusižudyti įvažiuodamas su mašina į sieną, bet patenka į ligoninę, ten susitinka Sibilę, kuri kalbina ją vesti, nes tik taip ji gali ištrukti iš griežtos turkų musulmonų tėvų priežiūros. Wtf?

Kažkodėl galvojau, jog filmo pavadinimas išverstas “Aukštyn galvas” ir galvojau, kad nesąmoningai, o pasirodo “Galva į sieną”, o gal ir visai tinkamas vertimas.

Alkoholis, narkotikai, palaidas gyvenimas, seksas.

head-on-3 head-on-4 head-on-5 head-on-6 head-on-7 head-on-8

Praktiškai sukandęs dantis baigiu žiūrėti. Piktas, nes nieko nesuprantu. Bet baigiu.

Sėdžiu ir galvoju. Nieko nesupratau. Na, taip kaip ir įdomi situacija, bet abu herojai tokie “užpisantys”, atsiprašau už išsireiškimą, bet  negaliu. Fu. Kokie abu šlykštūs. Jau kai pradedi galvoti, kad, va, jau pradės stotis ant kojų, bet nea, vėl krenta į šūdus ir mėgaujasi besivoliodami juose.

Hrrr. Na, tai ką internetas sako apie tai. Aha. Maištinga siela. Kąąąą? 10 balų? Šedevras? Nerealus filmas? Bet už ką? Taip pagyrų šimtas, bet už ką taip ir nesupratau.

http://zmones.lrytas.lt/-13425077401342498936-turkijos-perlas-vokietijoje-f-akin.htm – Joma jo. Pagyros tiesiog liejasi per kraštus, o aš kaip koks aklas kačiukas ieškau kažko juodo kambaryje be šviesos. Nieko ir toliau nesuprantu.

Ok. Rašysiu Antanui, kad bent gaires nurodytų dėl ko šis filmas vertingas. Bet parašyti nespėju, susiskambinam.

Klausiu. Tai kame esmė? Bando aiškinti, bet juk sunku akivaizdžius dalykus paaiškinti.

Žodžiu maždaug taip. Iš griežtos tradicinės musulmoniškos kultūros patenka į laisvą vakarietišką. Toks kultūrinis šokas, kad net nežino, ką su tuo daryti, todėl ir elgiasi kaip kokie laukiniai.

Ir dar paskutinis Sibilės sprendimas. Tipo, toks krikščioniškas. Ir nors filmas režisieriaus turko, bet jis labiau krikščioniškas nei islamiškas.

Ai, nežinau žodžiu. Dar keletą įdomybių radau.

In the opening scenes, where Cahit appears to be completely drunk, Birol Ünel isn’t acting. He really was completely drunk, having been drinking solidly whilst waiting hours for the scene to be set up.

During filming, Birol Ünel was told by his doctor that he had to quit drinking alcohol, otherwise he could die.

As the film started to pick up awards at international film festivals, leading actress Sibel Kekilli was “outed” by the German tabloid press for being a former porn star. Kekilli responded to this by reproaching the tabloids for “media rape” at the 2004 Bambi Awards, during her acceptance speech.

Jo, pagrindinis aktorius – alkoholikas, o aktorė – buvusi porno žvaigždė🙂

Na, žodžiu, aš nesupratau, gal man tie personažai abu labai nesimpatiški, kad niekaip negaliu pamatyti, ką šituo filmu norima pasakyti.

Palauksiu komentarų, o kol kas tada einu pažiūrėsiu lengvesnių filmų.

Filmas: Atsiskyrėlis/ Detachment (2011)

Tags

, , , , , , ,

Ir vėl Antano L. rekomenduotas filmas keistu, man nepatikusiu, pavadinimu Atsiskyrėlis/ Detachment (2011):

detachment

Rež.: Tony Kaye
Scenarijus: Carl Lund
Vaidina: Adrien Brody, Christina Hendricks, Marcia Gay Harden ir kt.

Beje, tas pats aktorius kuris vaidino šedevrinimae kine “Pianistas”.

Pirmiausia nepatiko lietuviškas vertimas “Atsiskyrėlis”. Bet čia dar nieko, prie šito vertimo dar grįšiu. Googlinu kokią čia fotkę įsidėjus į įrašą ir ką man rodo Google? Kad šis filmas lietuviškai pagal Google vadinasi “Atsiskyrimas vardan išlikimo”. Kąąąąąąąą? Ei, ei, ei. Kas per nesąmonės? Paspaudžiu nuorodą, gaunu – lietuvišką Wikipedia. Ai, nu. Bet tai koks atsiprašant durnelis taip išvertė. Pabandau paskaityti aprašymą apie ką filmas pagal Wiki, o gal čia ne tas kurio aš ieškojau? Ir ką matau:

“Šis filmas – vieno mėnesio kronika mokykloje, kurioje mokosi sunkaus charakterio vaikai ir kurią ketinama uždaryti. Henris Bartesas – pavaduojantis mokytojas, keliaujantis iš vienos mokyklos į kitą ir nei vienoje jų nepasiliekantis ilgiau kaip 6 mėnesiams. Atvykęs į naują vietą, jis susipažįsta su kolege Sara ir imasi globoti nepilnametę prostitutę Eriką, su kuria susipažįsta gatvėje. Ilgainiui aiškėja, kad Henris specialiai stengiasi neprisirišti prie aplinkos dėl savo paties vaikystės traumos, kuomet buvo paliktas tėvo, vėliau išgyveno motinos savižudybę ir buvo užaugintas senelio, kuris dabar merdėja ligoninėje.”

Kąąąąąąą? Na, jo. Dabar supratau koks durnelis taip išvertė pavadinimą. Tas pats, kuris ir tokį aprašymą surezgė. Atsiprašau to kas taip išvertė ir taip aprašė, bet taip durnai dar nesu matęs. Taip iškraipytos filmo esmės dar nesu matęs. Tiesiog viskas apversta aukštyn kojom.

Susinervinęs googlinu toliau.

O, yra vertimas ir “Atsiskyrėlis”, nors man jis ir nepatinka, bet tikrai šimtą geriau, nei tas “apie išgyvenimą”, dar matau “Atsiskyrimas”. Hrrrr. Na, bet bent jau aprašymai normalesni:

“Henris Bartsas – mokytojas, neatrandantis ryšio su mokiniais. Tačiau Henris ir pats nedemonstruoja noro tą padaryti, nes niekuomet per ilgai nebendrauja su tais pačiais mokiniais ir kolegomis. Gavęs naują užduotį jis atsiduria mokykloje, kurioje sąlygos mokytis tikrai nepalankios. Netrukus Henris tampa mokinių numylėtiniu ir pavyzdžiu. Radęs ryšį su mokiniais ir kitais mokytojais, Henris suvokia, kad jis ne vienas ieško gėrio priešiškame ir apatiškame pasaulyje.

Na, ok, kaip oficialiam, sausam aprašymui gal ir neblogas.

Grįžtam prie pavadinimo. Nežinau, kaip išversti iš anglų kalbos “Detachment”. Man tai gaunasi kažkoks “atsijungimas”, “atjungimas”. Ui, Google išvertė “Būrys”, ar net “komanda”, “partija”, net išsigandau, bet verčia ir mano prasme “atskyrimas”. Jau pradeda patikti “Atsiskyrėlis”. Bet vėl kažkaip nepaliečia filmo esmės, ją iškraipo, nes tas lietuviškas žodis “atsiskyrėlis” reiškia visai ką kitą, nei filmo herojus Henris. Su tokiu pavadinimu būčiau nežiūrėjęs, jei ne Antanas L. Bandau sugalvoti man patinkantį pavadinimą. Unikalus? Unikumas? Kažkaip per daug, juk jis toks žmogiškas. T.y. visi ir turėtų tokie būti. Bet taip nėra. Ir sugalvoju – “Vienas iš milijono”.

Rusai tai išvis be ryšio išvertė “Учитель на замену”.

O dar gerą vertimą mačiau – “Atsiribojimas” irgi su tam tikra prasme.

Tik vienas iš milijono po vaikystėje patirtos psichologinės traumos (net traumų) sugebėtų taip atsitiesti, kad atleistų savo mamos ir savo potiencialiam skriaudėjui, na, nors nežinia ar atleido, bet gyveno kartu šiltai ir jautriai be jokių keršto planų. Tik vienam iš milijono tikrai rūpėtų svetimi ir baisūs vaikai, prostitutės ir kitos gyvenimo “atmatos”.

Pradžioje Henris man toks teigiamas. Mokytojas, stengiasi dėl vaikų, nors ir pasigirsta tolimos pesimizmo gaidelės “mano pareiga tik, kad per pamoką vaikai vienas kito nenužudytų”. Tačiau, kai aprėkia seselę, kodėl ji naktį iškvietė pas senelį, jis nebeatrodo toks visiškai teigiamas. Tačiau po to jis darosi labai teigiamas, pradeda rūpintis prostitute, klasės mokiniais. Ir po to vėl krenta į neigiamą.

Aš sėdžiu ir galvoju. Bet tai kaip žmogiškai jis parodytas. Taip jis nori būti geras, teigiamas, stengiasi, bet jis tik žmogus, pats sužalotas kaip ir visi kiti mes, ir taip, jam kaip ir visiems kitiems yra sunku, bet jis kovoja, kartais jis pavargsta ir pasiduoda pesimizmo mintims, bet po to vėl keliasi, vėl stengiasi kažką daryti, kad pasaulis būtų geresnis ir gražesnis.

Dar pagalvojau, kad kai rašysiu įrašą apie šį filmą, tai rašysiu ne apie ką jis, o apie ką jis nėra.

Jis nėra tik apie pasiaukojančius mokytojus, kurie ant psichinės sveikatos ribos bent kažkaip bando traukti blogus vaikus iš tamsos į šviesą. Jis nėra tik apie tėvų dėmesio nesulaukančius vaikus. Nėra tik apie mokyklų problemas, kurių tikslas darosi verslas, pinigai. Tai nėra filmas tik apie patyčias ir savižudybes. Nėra tik apie suaugusiųjų atšalimą ir dėmesio tik sau reikalavimą. Apie meilės nebuvimą. Dar daug apie ką nėra šis filmas. Tai nėra paprastas filmas, kaip kad parašyta Wikipedijoje. Tai net ne tik apie mūsų visuomenės bėdas. Na, nežinau, ar man pavyks pasakyti, bet tai labai didelių užmačių filmas, su labai gilia mintim. Net pats jaučiu, kad man bus per sunku tai išreikšti žodžiu. Apie ką šis filmas. Apie žmoniškumą. Apie žmogų. Kokie mes esam ir kokie turėtume būti. Apie kovą dėl gėrio. Apie atleidimą. Apie sunkumus. Apie gyvenimo tikslą. Apie artimo meilę.

detachment-2 detachment-3 detachment-4 detachment-5 detachment-6 detachment-7 detachment-8 detachment-9 detachment-10 detachment-11 detachment-12 detachment-13 detachment-14 detachment-15 detachment-16 detachment-17 detachment-18 detachment-19 detachment-20 detachment-21 detachment-22 detachment-23 detachment-24 detachment-25

Ai, žodžiu, teisus buvo Antanas L. sakydamas, kad tai šedevras. Pilnai su juo sutinku. Ir aš tik formaliai beįvertinu 10/10. O toks iš pažiūros neatrodė.

Anonsas: Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija 3D

Tags

, , , , , ,

Greit pasirodys nauja “Žvaigždžių karų” epopėjos dalis: Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija 3D.

Nors šį kartą tai bus juodojo humoro mokslinės fantastikos filmas. Arba ne. Tai bus tikriausiai “Žvaigždžių karų” parodija. Arba dar geriau. Tai bus erotinis filmas. Ui, mano Šelmi ateik pas mane į lovytę…. Ne, nu rimtai. Rimtą mokslinės fantastikos filmą pavadinti Šelmis – 1. Nors iš kitos pusės argi “Žvaigždžių karai” mokslinė fantastika. Tai daugiau “šaudau ir gaudau” fantastika, na, ok, yra ten ir mokslinės. Bent jau pirmosiose dalyse.

Beje, apie tokį lietuvišką vertimą pirmą kartą išgirdau iš Gabrieliaus Landsbergio. Aha, kaip tik prieš šiuos rinkimus pasidariau fb jo sekėju, gal reikėjo geriau draugu darytis, nes sekėjas kažkaip sektantiškai skamba. Šiaip visai neblogai jis tame fb pavaro, kaip žmonės sako orientuotas į hipsterišką jaunimą. Čia aš tipo hipsteris? Šiaip net gerai nežinau, kas tie hipsteriai yra ir savęs jiems nepriskiriu, negražiai skamba pavadinimas. Bet, ok, kaip į jaunimą orientuotas visai neblogai komunikuoja. Nors niekada nežiūrėjau jo Live konferencijų iš Coffe Inn. Nežinau ką ten prikalba. Bet pats komunikavimo principas patinka. Aišku, ne visada patinka ką jis kalba. Nesigilinau, ką jis ten pasisakė apie gėjų partnerystes, bet kaip krikščionių demokratų (ai, dar ir konservatorių) partijos lyderis tokiais klausimais atidžiau turėtų pasisakyti. Bet ok, aš ir už toleranciją, nors ir prieš gėjų santuokas, tai gal ir jis kažką panašaus galvoje turėjo. Dar ten kažką kreivo leptelėjo. Bet didžiausias jo lepsusas tai išsityčiojimas iš naujos Sveikatos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės. Aš vėl neskaičiau tos Širinskienės daktaro disertacijos, bet skaitant išsityčiojimą, tai tik prie vieno galima iš tikrųjų teiginio prikibti, tai, kad AIDS yra Dievo bausmė žmonijai. Ir dar po skaičiau Širinskienės paneigimą, tai, beje, apie vienintelį dalyką ji ir paneigia, kad jos darbas nebuvo apie Dievo bausmę žmonijai. O kiti jos teiginiai (bent jau tie iš kurių žiniasklaida tyčiojasi) tai ne tik, kad krikščioniškai teisingi, bet ir žmoniškai. Ir didžiausias Lietuvos krikščionis (bent jau tos partijos lyderis) Garbielius Landsbergis pasigavo tyčiotis. O taip, jaunimėliui tai patiko. Bet man nepatiko. Kai tik valstiečiai netapo koalicijos partneriais, tai automatiškai tapo priešais Nr. 1 ir nesvarbu, ką besakytų reikia rėkti “Nesąmonė, gėda – pelėda”.

Ai, žodžiu, dėl to ir mažai kišuosi į politiką. Ir apskritai aš apie filmą norėjau parašyti.

Šelmis – 1. Gal Šmikis 1? Anonsą žiūrėjau ir visai nieks nepatraukė. Ai, ne. Meluoju. Patraukė tai, kad gamintojas LucasFilm. Nors dabar galvoju, ar tik ne pavadinimas liko, bet vis tiek Disney kompanijos sudėtyje? Bet kokiu atveju, mano manymu prie žvaigždžių projekto prisijungė genialus vadybininkas, kurio šūkis “Kalam pinigus, kol galim”. Ir jie dabar leis vieną po kito “Šelmis 1”, “Šmikis 2” ir t.t. ir žmonės eis ir žiūrės nepriklausomai ką rodys, na, truputį, kad pasišaudytų, pasigaudytų, dar kokią meilės liniją ir viskas. Manau drąsiai galima išleisti 5 dalis apie nieką, kol liaudis supras, kad čia nebe tie gerieji senieji “Žvaigždžių karai”.

Ir net aš irgi eisiu žiūrėti Šmikio šelmio 1, nes, o gal aš klystu, gal bus labai labai geras filmas. To ir tikiuosi.

Beje, dar įdomus pastebėjimas, kad vadinasi ne Žvaigždžių karai epizodas VIII, o “Žvaigždžių karų istorija”. Copyright prasme galima ginčytis, kad čia visai kitas filmas, nelaimėtum, bet pasiginčyti galima.

Režisierius Gareth Edwards. Jo biografijoje rašoma “he became admired by movies such as the 1977 classic “Star Wars”, and went on to pursue a film career.” Įdomiai, na, ok, pažiūrėsim ką gero parodys.

Filmas: Atvykimas / Arrival (2016)

Tags

, , , , , , , , , , , , ,

Na, ir kitas šį savaitgalį žiūrėtas filmas Atvykimas / Arrival (2016):

arrival

Rež.: Denis Villeneuve
Vaidina: Amy Adams, Jeremy Renner, Forest Whitaker ir kt.

Mano žmona įvardino jį kaip “bereikšmį”, na, bet šiaip aš išvis nesupratau, kaip čia mano žmona sutiko eiti į fantastikos žanro filmą. Gal norėjo savaitgalį dar nueiti į kokį filmą, bet visi kiti arba vaikiški, arba matyti, arba visai be ryšio.

O aš tai tyliai džiaugiausi. Nes šiaip pagal recenzijas ir anonsą neplanavau šio filmo žiūrėti. Neatrodė kažkas ypatingo. Na, išskyrus kad tai mokslinės fantastikos filmas, o aš tokius labai mėgstu. Bet kad ypatingai nesužavėjo anonsas tai ir nesiveržiau. O į tuos, kurie labai sudomina, tai vienas nueinu (pvz. į juodo humoro parodijų mokslinės fantastikos filmą “Šelmis -1”, kuris parodijuos net pačius “Žvaigždžių karus” eisiu vienas. Juk negali būti filmas tokiu pavadinimu “Šelmis 1” rimtas?🙂 O gal čia net erotinis bus?). Ok. Bet kaip tik kalbam su Antanu L. ir jis pasakoja, kad buvaukine.lt labai teigiamai atsiliepė apie šį filmą, davė šiam filmui 9 balus, o tai  iš jų reiškia 10. Ir šiaip įvardino, kaip geriausią šių metų fantastinį filmą. Dėl geriausio šių metų fantastikos filmo nesiginčiju, tiesiog neprisimenu daugiau šių metų fantastikos filmų, tai arba maišau metus, arba dar buvo laikotarpis, kai nežiūrėjau tiek filmų. Ir čia tiesiog ant rytojaus žmona sako, kad einam dar į vieną filmą. Bet, sakau, kad nėra ką žiūrėti, nebent Arrival. Bet tai fantastika. Žmona sako ok. Kaip tai ok? Ok, sako. O aš net neklausiu kaip tai ok, kol nepersigalvojo. Į artimiausią seansą nulėkėm, dėl visa ko, kol nepersigalvojo.

Žiūrim filmą. Aš net jaučiu kaip žmona skleidžia antiferomonus (ką tokių negirdėjot? Nueikit su žmona į mokslinės fantastikos filmą), man atrodo, net galinėse eilėse žmonės girdi dantų griežimą, ore tvyro neapsakomas neįdomumo, nuobodumo kvapas, bet šiaip respectas žmonai – iškentė visą filmą nieko nepasakius.

Ir šiaip nežinau, ar antiferominų paveiktas, o gal į tokius filmus reikia vienam eiti (mačiau kino salėje nemažai vienų bičų), bet kaip ir ok viskas, kaip ir įdomu, kaip ir faina, bet iki tokio, kad būčiau apžavėtas kažko trūksta. Aš nežinau. Gal tikrai be antiferomonų tokius filmus reik žiūrėti. Bet ne, dabar kai pagalvoju, kai antiferomonai išsisklaidė, tai labai fainas filmas.

Kas netikėta. Kalbos reikšmė. Labai keista. Kalba ne tik įtakoja tavo mąstymą, bet net gali nulemti fizikos dėsnius. Tiksliau fizikos dėsnių sampratą, bet ne, gal teisingai pasakiau – fizikos dėsnius.

Be ateivių filme dar yra ir laiko sukiojimas. Kietai. Bet nesiplėsiu, kad labai neatskleisti siužeto. Čia jei ką, apie žiemos ir vasaros laiką🙂 Cha, cha, cha, ateiviai irgi persuka laikrodžius.

T.y. pačioje pradžioje filmo yra nelabai aiškus didelis akcentas lingvistės šeimai. Parodomas jos vaikas, santykiai, liga ir daugiau kaip pusė filmo galvoji, o kam tai reikėjo rodyti? Ne, nu, galvoju, taip, parodoma, kad ir ta lingvistė žmogus, prieš tai turėjo asmeninių problemų, o dabar štai paprastas žmogus eina į pirmą kontaktą su ateiviais, bando užmegzti ryšį, išgelbėti pasaulį. Bet visą filmą (ne visą, o daugiau kaip pusę) žiūriu ir vis nesuprantu, kodėl lemiamais momentais įpinama jos prisiminimai apie dukrą. Na, galvoju, taip, kad tikrai lemiamais gyvenimo momentais prisimeni tuos, ką labiausiai mylėjai. Na, kaip ir logiškas paaiškinimas, bet žiūriu ir suprantu, kad kažkas čia ne taip. O į filmo galą viskas sudėliojama į savo vietas, paaiškėja, kad kaip ir turi būti geruose filmuose, nebuvo rodoma nieko bereikalingo. Oho, čia juk mokslinės fantastikos filmas. Tai kaip ir priklauso jam, viskas gražiai sudėliota, moksliškai, bet aišku ir fantastiškai. Jėga.

O šiaip iš tikrųjų idomu. Tarkim sutinkam ateivius. Kaip jie kalbės? Kaip mąstys? Ir šiame filem pateikiama viena labai įdomi kitoniškumo vizija. Gal per tokius fantastų pasvarstymus mes būsim pasiruošę susitikti su visiškai kitaip “mąstančiais”, “kalbančiais” ateiviais. Net abiems žodžiams kabutes uždėjau.

Ai, dar anonsuose rodoma, kad atseit ateiviai pareikalavo, jog žmonija turėtų vieną vadą. Kažkaip pažiūrėjau anonsą ir nustebau, kas čia per keistas filmas. Čia gal rusų filmas? Kas gi daugiau gali svajoti apie pasaulinį viešpatavimą. Ir ištikrųjų arba aš gerai nesupratau anonso, o tai vis tiek reiškia blogą anonsą, arba kažkas tyčia tokią intrigą panorėjo suregzti. Bet, nea, filmas visiškai normalus, idėjiškai teisingas, nieko panašaus ateiviai (kaip labiau išsivysčiusi rasė) nereikalauja. Nors, sorry, tai spoileris, bet man tas faktas anonse sunervino, nes galvojau, kad tai nėra demokratinės šalies filmas, nes tokios idėjos gali kilti tik autokratinėse valstybėse. Todėl ir nelabai norėjau eiti žiūrėti. Žodžiu, viskas normaliai su šitu filmu. Demokratinėje šalyje pagamintas. Demokratinėm mintim grįstas, net labai sakyčiau.

arrival-2 arrival-3 arrival-4 arrival-5 arrival-6

Foto stengiausi dėti kuo mažiau, kad tiems kas nemątė išliktų intriga. Ir šiaip aprašyti sunku, kai tiek įdomių minčių pamatei, bet jei parašysiu, o kas nors skaitys nematęs, tai visą įdomumą sugadinsiu.

Ir vis dėl to ir aš kaip fantastikos mėgėjas duodu 9/10. Tai čia pas mane ne 10, o tikriausiai kokie 8 absoliučiam vertinime. Bet man tai tikrai 9. Kodėl ne 10? Nes buvo momentas, pradžioje, kai pasirodė, jog bus neįdomu. Bet vėliau paaiškėjo, jog tai ne šiaip sau buvo neįdomūs dalykai rodomi, bet vis tiek, abejonių sukėlė. Dar labai nerealiai atrodo, kad per tokį trumpą laiką išmoko (pramoko) tokią ateivių “kalbą”. Nu, nu. Nors bendrai juk ne be pagalbos. Ir filmo pabaigoje ateiviai keistai išskrido. Kažkaip keistai.

Bet anyway, tikrai geriausias šių metų mokslinės fantastikos filmas. Būtent mokslinės, o ne šaudau-gaudau fantastikos. Šiaip kaip mokslinės fantastikos tai ir 10 galima duoti. Kažkaip kuo ilgiau apie šį filmą galvoju, tuo labiau patinka. Ok, baigiu aprašymą, o tai tuoj 11 duosiu🙂

Filmas: Sąjungininkai / Allied (2016)

Tags

, , , , , , , , , , , , , , , ,

Šį savaitgalį su žmona buvom net dviejuose filmuose. Aš net bijau, kad persisotinsim nuo filmų žiūrėjimo. Nea, aš tai nepersisotinsiu, galėčiau žiūrėti ir žiūrėti, net valgyti nereiktų. Aš dėl žmonos bijau, nes jeigu jai nusibos, tai vėl Panoramą (na, tipo, ką nors man neįdomaus) reiks žiūrėti.

Taigi savo įspūdžius pradėsiu nuo “šlykštaus” filmo, taip netikėtai žmona išvadino šį. Bet aš labai į galvą neimu, nes tą vakarą jai šiaip šiza parėjo, gal kokia pilnatis, gal dar kas. Taigi geras filmas Sąjungininkai / Allied (2016):

allied

Rež.: Robert Zemeckis
Scenarijus: Steven Knight
Vaidina: Brad Pitt, Marion Cotillard, Jared Harris ir kt.

Filmas visų kritikų išgirtas, o ir filmo anonsas labai intriguojantis, todėl su dideliu nekantrumu laukiau, kol pradės rodyti kino teatruose.

Juolab, kad ir režisierius žinomas – Robertas Zemeckis („Atgal į ateitį“ – visa trilogija, „Forestas Gampas“ – Oskaras, „Prarastasis“ ir net mokslinė fantastika „Kontaktas“). Be to Zemeckis turi lietuviško kraujo, kas irgi šiaip faina.

Na, ir aišku Bradas Pitas. Superinis aktorius ir jam ypač tinka vaidinti kariniuose filmuose.

Pradedam žiūrėti. Antrasis pasaulinis karas. Oi, jau man įdomu. Šiaurės Afrika. Marokas. Prancūzijos dalis. Na, aišku, dabar užimta Vokietijos. Į dykumą su parašiutu nusileidžia Bradas Pitas. Nors gal ir dubleris, man atrodo, kad dubleris. Šiaip pati nusileidimo scena kažkokia sukaustyta, bet ką gali žinoti, su parašiutu niekada nešokau, gal taip ir atrodo nusileidimas, bet sakykim mane šiek tiek suneramino, jog ir visas filmas bus toks sukaustytas. Bet ne. Toliau viskas vystosi normaliai, nors visai džiugu, kad ne pagal standartinių filmų šaudau ir gaudau klišę. Šiaip yra to šaudau ir gaudau, bet, nenuėmiau laikrodžio, manau, kad nei viena šaudymo scena netruko ilgiau nei minutę. O tai faina. Nes kituose filmuose pradeda kokią ataką ir ji kokias dvidešimt minučių (iš kokių 1,5 valandos viso filmo) tęsiasi, tada pasikalba 5 minutes ir vėl į ataką dar 20 minučių. Taip be skerdynių nieko nepamatai. Arba be automobilių vairavimo ir šaudymo.

Taigi filmas įsivažiuoja lėtai ir tai visai džiugu. Nors gal kam ir norisi veiksmo, bet man didžiausias malonumas stebėti Antrojo pasaulinio karo laikmečio madas, papročius, apsirengimą, automobilius, net automobilių bagažines. Skaičiau, kad kine tam skirtas ypatingas dėmesys, kad atitiktų tą laikotarpį, todėl ir pats labai kreipiau į tai dėmesį. Labai įdomu.

Taigi Bradas Pitas vaidina anglų (ar tai kanadiečių?, nes ant uniformos daug kartų po to mačiau parašyta Kanada, pala, ne Canada, o Kanada? Gal pasirodė, bet gal jis per Dž. Britaniją kariavo) šnipą, kurio užduotis nužudyti kažkokį aukštą fašistų pareigūną. Būtų eilinis karinis filmas, jeigu nebūtų viskas įdomiau susukta. Tam jis apsimeta prancūzu ir Maroke atseit turi žmoną, kuri viską ir organizuoja. “Žmonai” Bradas Pitas patinka, na, aš manau, net mano vyrišku supratimu Bradas Pitas gražuolis. Juokauju. Žodžiu tarp jų įsiplieskia meilė. Po užduoties, grižus į Dž. Britaniją, susiorganizuoja, kad jie susituoktų. Vaiką, aišku, gimdo per vokiečių antskridį, tiesiog gatvėje, kaip kitaip, bet vis tiek scena efektinga.

Pusė filmo jau praėjo, kaip ir įdomu, bet pasakyti, kad čia kažkas tokio, tai nelabai. Ir tada pats įdomumas. Kyla įtarimai, kad jo žmona tai fašistų agentė ir, kad dar dabar perdavinėja vokiečiams slaptą informaciją. Jei pasitvirtins, tai pats Bradas turės ją nušauti kaip priešę, o jei ne, tai nušaus tiesiog abu, ir jį kaip už talkininkavimą valstybės priešui, t.y. priliginama Tėvynės išdavimui. Aha. Žiauru. Bet vyksta žiaurus karas. Pitas aišku tuo nepatiki, o toliau ir nepasakosiu. Tiek, kad pabaiga man buvo labai netikėta ir manau dėl pabaigos žmona ir išvadino šį filmą šlykščiu. Aha, matyt, priprato prie tokių daugiau sakyčiau feministinių idėjų, kad meilė turi būti tik iš vyro, o iš moters meilės kaip ir nebelabai gali būti.

Žodžiu, ašarėlė ir man nubėgo. Na, kaip kitaip, kai rodo angelėlį mažulytę mergytę, aš negaliu, susilydau.

Aišku, kad pavydžiu tokios jų meilės. Aš sakykim piktas ant filmo, kad tokias gražias meiles rodo, o man atrodo, kad pas mane ne tokia graži, ne tokia romantiška, ne tokia pasiaukojanti.

Ne, nu rimtai. Karo metas, skristi į Prancūziją naktį, kad išsiaiškinti. Ir dar negana to, bėgioti ir šaudytis naktį po vokiečių okupuotą miestelį? Dėl žmonos? Praktiškai tikimybė, kad neišgyvensi 90 procentų. Va, kas yra tikra meilė.

O šiaip labai įdomi tema. Ką tokiu atveju rinkčiausi aš? Žmoną, šeimą, ar Tėvynę? Šiaip tai džiaugiuosi, kad man nėra tokio pasirinkimo. Ir tikiuosi nebus. Nors, nežinau, dabar man atrodo, kad rinkčiausi šeimą. Ypač tame kontekste, kuriame galų gale Pitas padaro. Na, šiaip jo. Juk kontekstas pasikeitė. Pradinė informacija buvo tik įtarimas šnipinėjimu. O vėliau po savavališko tyrimo (ar jį daryčiau, jei tai prieštarauja įstatymams?) yra daugiau detalių. Ir jas turint, tai visiškai kitas reikalas, nei šiaip Tėvynės išdavimas. Bet pradžia visai kitokia, kol neturi visos informacijos, viskas atrodo visai kitaip.

allied-2 allied-3 allied-4 allied-5 allied-6

Na, žodžiu. Lieka galutinis vertinimas. 9/10. Ne 10, nes net nežinau, kažkaip yra geresnių filmų apie karą. O ne 8, nes man vis tiek patinka tokie filmai apie karą. Čia kaip ir fantastikos žanro filmai pas mane gauna aukštesnį įvertinimą, nes aš esu jos mėgėjas. Taip ir filmai apie karą, ypač Antrąjį pasaulinį man labai įdomūs.

Knyga: Wm. Paul Young “Ieva”

Tags

, , , , , , , ,

Kai tik pamačiau, kad išleista Wm. Paul Young nauja knyga “Ieva”, tai iš kart nulėkiau (į internetinė parduotuvę) ir nusipirkau.

ieva

Wm. Paul Young “Trobelė” ir “Kryžkelės” mane sužavėjo. C. Baxter Kruger “Sugrįžimas į trobelę” buvo įdomi, bet skaitėsi sunkiai. Tai taip apsidžiaugiau, kad Wm. Paul Young parašė naują knygą, jo knygos taip lengvai skaitosi, nors jose sudėta tiek daug minties.

Pradžioje paskaičiau apie ką ji:

“Į salą tarp mūsų ir gretimo pasaulio bangų išmestame jūriniame konteineryje Jonas Rinkėjas randa merginą – sušalusią ir leisgyvę. Padedamas Gydytojų ir Mokslininkų, Jonas prižiūri jos gydymą ir netrukus sužino, kad per savo genetinį kodą ji susijusi su visomis žinomomis rasėmis. Niekas negali numanyti, kokią reikšmę turės jos išgijimas… Niekas, išskyrus Ievą, Gyvųjų Motiną, kuri vadina ją dukra ir kviečia liudyti tiesą apie save, tiksliau, tiesą apie mus visus.”

Na, jo, aprašymas savotiškas. Kažkaip net, ar tai būdinga Wm. Paul Young? O ką knygos gale rašo:

BESTSELERIŲ „TROBELĖ“ IR „KRYŽKELĖS“ AUTORIAUS NAUJAUSIA KNYGA.
„Aš nebandau perrašyti Šventojo Rašto iš moteriškos perspektyvos. Ne, elgiuosi daug blogiau. Perrašau Šventąjį Raštą iš žmogiškesnės perspektyvos. <…> Bus tokių, kurie skaitys knygą, bet Ievos „nepastebės“, gal dėl to, kad netinkamas laikas ir savo gyvenimo kelionėje jie dar negavo kančios teikiamų dovanų, o gal todėl, kad jų išankstinis nusistatymas toks stiprus, jog jie nieko neišgirs. Bet kiekvieną žmogų ji palies labai giliai ir asmeniškai“, – teigia autorius.
„Ieva“ – pasakojimas, kuris nė vieno nepaliks abejingo. Tai pasakojimas apie vyrų ir moterų lygybę pasaulio sukūrimo kontekste, savotiška pirmosios moters, Ievos, reabilitacija, nes prieš Dievą mes visi unikalūs ir vertingi.

Hmz. Perrrašo Bibliją? Perrašo pasaulio sukūrimą? Netikėta, na, bent bandau skaityti.

Pradžia keistoka. Kažkur tarp pasaulių, kažkokioje saloje, lyg realioje, lyg ne Rinkėjas Jonas randa beveik negyvą, visiškai sužalotą merginą Lilę. Rinkėjas, Mokslininkai, sala tarp pasaulių ir šiaip viskas užneša į fantastikos stylių. Ir tikrai, daug mokslinės fantastikos elementų tikrai buvo. Ne, šiaip viskas gerai, tik kažkaip netikėta. Prieš tai jo knygos buvo labiau žemiškesnės, nebent kokie sapnai ar koma. Ai, taip, sapnai čia reiškia labai daug. Tiesa, gal net ir koma (?, ar kitas atsijungimas), t.y. sapnai komoje, kietai, “Inception” stiliumi. Bet apie tai sužinom knygos pabaigoje, kas labai netikėta, nors sakykim sugrąžina mus prie pirmų knygų stiliaus. Hmz, na, taip rimtai, galų gale išlaiko tą patį stilių, nors ir atrodė, kad ši visai kitokia. Ši knyga kitokia dar ir todėl, kad labai daug akcentuojama ne tik į konkretų asmenį (šiuo atveju Lilę), bet ir į patį pasaulio sutvėrimą bei Adomo ir Ievos nuopolį, nusisukimą nuo Dievo.

Ne viską knygoje supratau. Čia turiu galvoje apie Žmogaus nusisukimą nuo Dievo, nes pats knygos scenarijus (Lilės istorija) aišku, bet juk knyga bandoma paaiškinti sudėtingą žmonijos istorijos dalį – kodėl ir kaip nusisuko Žmogus nuo Dievo. Kai kuriose vietose tiesiog praktiškai parašyta, kad taip yra. Na, bet kokiu atveju, knyga žymiai praplėtė mano supratimą apie nuopolio istoriją. Aprašyme atkreipiama dėmesį, kad šia knyga lyg bandoma reabilituoti Ievą, nes kaip suprantu ypač senovėje Ieva buvo apkaltinta, jog per ją Adomas ir visa žmonija nusisuko nuo Dievo. Pas mane kažkaip nebuvo galvoje tos minties, kad čia per Ievą, matyt mane jau mokė, kad Žmogus, Adomas ir Ieva kartu, nusisuko nuo Dievo. Nors šioje knygoje labiau apkaltinamas Adomas, o Ieva labiau išteisinama. Gal ir reikia tokio kontrasto, nes jei kitur kaltina vien Ievą, tai kažkaip tikrai nesąžininga, tipo, ai, vyrai geručiai, jei ne tos gyvatės moterys. Jaučiu, kad nesu aš kaip vyras toks jau gerutis, o moterys tokios blogos. Man labiau atrodo, kad mes daugiau panašūs, nors ir skirtingi, bet esme tokie patys.

Dar kas man knygoje buvo sudėtinga tai, kad pastoviai turėjau atskirinėti, kur autoriaus fantazija (alegorija), o kur biblijinės tiesos, nes viskas taip perpinta, kad kartais tikrai sunku susigaudyti. Pvz. kad Adomas vienas buvo išvarytas iš Edeno, o Ieva kurį laiką pasiliko. Kad Ieva atgailavo. Dar įdomiau, kad Adomui buvo pasiūlyta (pasisiūlė) tapti jo pirmąja žmona ne Ieva, o Lilita. Na, taip, aš juk žinau, kad čia toks romanas, kuris šiaip neturi tokių kėslų kaip Dan Brown su savo “Da Vinčo kodais”. Bet vienu metu aš apie tai pagalvojau ir tai man keistai nuskambėjo. Na, taip Wm. Paul Young bando vaizdžiai perteikti savo (gal ir Dievo) filosofinę mintį, bet pagalvojau, o jei knygą kas skaitys mažai susipažinęs su Biblija, tai gali keistų minčių prisirankioti apie Pasaulio sukūrimą. Nors, o ko skaityti šią knygą, jei nežinai Biblijos pagrindų? Tas kas nežino nieko apie biblijinį Pasaulio sukūrimą, tai nėra ko ir skaityti šios knygos. Ši knyga skirta tam, kad labai labai giliai pažvelgti į Pasaulio sukūrimą ir ypač į Žmogaus nusisukimą nuo Dievo.

Bet šiaip įpinta ir daug šiuolaikinių mokslinių žinių, įsivaizdavimų apie Pasaulio sukūrimą. Pvz. labai vaizdžiai pavaizduotas Dydisis sprogimas. Ir labai įdomiai – Adomo sukūrimas, gimimas ir žindymas. Aha. Žindymas. Ir vėliau Ievos sukūrimas (gimdimas) iš Adomo. Buvo ir keistų vietų, kur sakiau: oi, čia ką mistype? Juk labai keistai parašyta. Gal man tik pasirodė, jei prie to keisto sakinio pasėdėtum kelias valandas, apmąstytum, sudėtum visos knygos mintis, šiuolaikinius teologų ir kitų mokslininkų pasiekimus, gal tada ir neatrodytų keistai. Bet aš to nedariau, o ir man nelabai rūpi, kad kai kurie sakiniai man nuskambėjo keistai, man svarbiau bendras įspūdis.

Ir taip. Pabaigai. Taip. Ši jo knyga man skaitėsi žymiai sunkiau nei pirmos dvi. Bet šiaip skaitėsi visai įdomiai, t.y. tiek kad pirmas prarijau kone per dieną, tai šiai prireikė berods 3-4. Tai vis tiek rodo, kad labai įdomi. Gal net sakyčiau, jog reiktų ją perskaityti dar kartą, lėtai, įsigilinant į autoriaus mintis. Kažin, ar taip darysiu, bet šiaip norint geriau ją suprasti, manau, kad reiktų. Nes tokių ten gilių minčių paslėpta, kad ojojoi.

Žodžiu, džiaugiuosi nauja Wm. Paul Young knyga. Man labai patinka nuotykinių romanų pavidalu nagrinėti Biblijos slėpinius. Net labai taip patinka. Sužavėtas. Tikiuosi, kad dar ką parašys.

O visai pabaigai citata iš knygos apie Adomo desperacinius veiksmus pasikviesti Ievą iš Edeno pas save. Kiek vienoje eilutėje įdėta tiesos apie mūsų pasaulio įsivaizdavimą ir dar daugiau – apie klaidingą įsivaizdavimą.

“Jis atsisėdo ant žemės ir dejuodamas keletą kartų užsimetė ant galvos žemių.

-Kaip aš jos pasiilgau. Kasdien matau vis mažiau prasmės gyventi.”

Filmas: Švyturys tarp dviejų vandenynų / The Light Between Oceans (2016)

Tags

, , , , , , , , , ,

Ne, nu, negaliu kaip man patinka mūsų tradicija, net hobis sakyčiau, kiekvieną savaitgalį eiti į kino teatrą. Tik man pareiga išrinkti filmą, kuris patiktų žmonai. Na, ir man patiktų aišku, nes ko tada ten man eiti. Aišku, galima į vieną kita nueiti ir kuris tikriausiai, kad nepatiks, bet tai turėtų būti retos išimtys. Tai atrodo visai nesunku, bet kai pradedi eiti kiekvieną savaitgalį, nebe taip lengva atrodo. Visi įdomūs lyg pažiūrėti ir tada renkiesi kažką, kuris gal būt bus įdomus. Ir taip. Šiam savaitgaliui išrinkau Švyturys tarp dviejų vandenynų / The Light Between Oceans (2016):

the-light-between-oceans

Rež.: Derek Cianfrance
Vaidina: Michael Fassbender, Alicia Vikander, Rachel Weisz ir kt.

Pirmą kartą filmu susidomėjau, kai pamačiau reklaminį plakatą. Taip meiliai tie aktoriai man atrodo, o dar pavadinimas. Du vandenynai – oho kaip galinga. Uch, kaip galingai skamba. Ir dar prie to Švyturys. Vaikystėje aš kolekcionavau pašto ženklus su švyturiais, tai man švyturiai dabar kažkas tokio mielo, nostalgiško, gero, net švento sakyčiau.

Dar kai pamačiau, kad vaidina Alicia Vikander (“Ex Machine”, “Pure”) pasakiau, ok, viskas, išrinkau.

Po to pradėjau skaityti apie ką šis filmas, pažiūrėjau “treilerį” (čia ne mašinos pavadinimas, jei ką🙂 ), gerai jau gerai, lietuviškai – anonsą.

Australija. Och, mano svajonių šalis. Pirmo pasaulinio karo krareivis nori užmiršti karo baisumus, todėl įsidarbina laikinu švyturio prižiūrėtoju. Šiaip filme graži alegorija apie du vandenynus. Bet jos nepasakosiu, filme pamatysite. Ai, dar sala su švyturiu labai atoki, kiek ten sakė, 160 km aplink nei gyvos dvasios. Gal ir gera vieta susitaikyti su žiauriu gyvenimu. Tiesa, prieš tai buvusiam prižiūrėtojui pasimaišė.

Grįžęs į kontinentą su reikalais, naujasis švyturio prižiūrėtojas įsimyli. Meilė vystosi milžinišku greičiu, veda, žmona atvažiuoja, tiksliau atplaukia, su juo į salą. Abu nori vaikučių, tačiau net du kartus nesigauna. Persileidimai. Ir čai jūra išmeta valtį su mažu kūdikėliu. Ženklas. Švyturio prižiūrėtojas iš begalinės meilės žmonai sutinka nusižengti įstatymams, darbo tvarkos taisyklėms, savo moralinėms normoms ir pasilieka tą vaikelį.

O kažkur ten yra tos mergaitės tikroji mama…

Na, tiek galima iš visų aprašymų sužinoti, tai aš daugiau ir nepasakosiu. Ir taip aišku, kad nusimato ašaringa drama.

Pagalvojau, o kodėl vyrai nemėgsta tokių filmų. Gal dėl to, kad jiems sunku, nežinau kodėl, rodyti savo jausmus, net vengiam tokių situacijų, kai mūsų jausmai užgaunami.

Ir tikrai. Kino salėje dauguma moterų. Ne 90 procentų, bet kokį 70 tai tikrai. Aišku, aplink visos siurbčiojo ašaromis. Na, gerai jau, gerai, aš ir nuleidau keletą ašarėlių, kai niekas nematė. Gal dėl to, kad aš dabar auginu mažą dukrytę, kuri tokia miela, tokia miela, tikras angelėlis, tikras meilės įsikūnijmas, pamoka kas yra meilė. Ir jei man taip būtų kaip tame filme? Oi, nežinau. Nežinau, ką aš rinkčiausi, ar kaip filmo herojus pasielgė, ar kaip norėtų mano mylima žmona. Ar teisingai viso pasaulio akivaizdoje, ar tik savo ir savo šeimos norų paisymas?

the-light-between-oceans-2 the-light-between-oceans-3 the-light-between-oceans-4 the-light-between-oceans-5 the-light-between-oceans-6 the-light-between-oceans-7 the-light-between-oceans-8 the-light-between-oceans-9 the-light-between-oceans-10 the-light-between-oceans-11Filmas pradžioje vyksta labai lėtai. Net sakyčiau nusibodo. Na, taip graži ta meilė. Bet stebėti svetimą meilę užknisa. Kad manoji bent kiek būtų panaši. Tačiau į pabaigą filme viskas taip susidramatiuozuoja. Ir kai galvoji, kad jau blogiau būti nebegali, paaiškėja, kad gali.

Žodžiu labai jaudinanti drama, apie gyvenimo pasirinkimus. 9/10. Ai, pirma pusę filmo vis tiek nebuvo labai įdomu žiūrėti. Bet pabaiga – labai įdomi.

Filmas: Pjūklo ketera / Hacksaw Ridge (2016)

Tags

, , , , , , , , , , , , , , ,

Oi, kaip man patinka mūsų naujoji tradicija kiekvieną savaitgalį nueiti į kino teatrą. Jau turiu nužiūrėjęs kino filmus trims savaitgaliams į priekį, na, o dabar šio savaitgalio filmas Pjūklo ketera / Hacksaw Ridge (2016):

hacksaw-ridge

Rež.: Mel Gibson

Vaidina: Andrew Garfield, Sam Worthington, Luke Bracey, Teresa Palmer ir kt.

Ohoho, režisierius Mel Gibson. Tiesą sakant, šiaip jis lyg garsesnis kaip aktorius, bet sėdžiu ir galvoju, o kokiuose filmuose jis vaidino ir neprisimenu, ne, nu gal tiesiog neprisimenu, o jei kas primintų, sakyčiau, ai, nu taip, tikrai. Tačiau prisimenu kokiuos filmus jis režisavo: “Apocalypto” ir “The Passion of the Christ”. Režisavo ir daugiau, bet kitų neprisimenu, neprisimenu ir to už kurį gavo Oskarą (Braveheart). Abu tie filmai man labai patiko, todėl tikiuosiu, kad ir šis naujas “Hacksaw Ridge” patiks.

Nors treileris, matytas dar kino teatre, nesužavėjo. Ne, nu įdomus pasirodė, t.y. toks, kad tą savaitgalį tikrai geriausias, bet, jei nebūtų tradicijos, tai ne toks, kad specialiai eičiau. Apie karą, Antrąjį Pasaulinį, įdomu, bet kažkoks keistas, apie didvyrį, kuris kare dalyvavo be ginklo. Hmz. Labai jau keistai. Ai, sanitaru dirbo. Tipo, didvyris? Na. Ok, pažiūrėsim. Vis geriau nei lovoje gulėti ar dirbti. Nors jau pačią ėjimo į filmą dieną jau aš pradėjau žmoną atkalbinėt, kad gal neinam, tingisi kažkaip. Dar bijojau, kad Mel Gibson, įžymus, kad aš per daug tikėsiuosi iš jo ir bus nelabai kaip. Bet dar kažkaip leptelėjau, jog Delfi skaičiau, jog tai geriausias šių metų filmas, tai žmona užsidėgė, kad einam ir jokių ten tingėjimų.

Lygiai taip pat ir nežavėjo, o ir dabar dar nežavi ir pavadinimas. Pjūklo ketera. Kas? Koks dar pjūklas? Ten ką japonai ar japonus su pjūklais per karą pjaustė? O ketera tai čia kas? Ne, nu dar kas ketera yra kaip ir aišku, bet kas yra pjūklo ketera? Dabar žinau, kad čia viskas dėl mano neišsilavinimo. Bet ką padarysi, juk istoriją mokiausi sovietiniais laikais, kai tada net nesupratau kaip čia gaunasi, jog Vokietija Sovietų Sąjungą užpuolė 1941 metais, o Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo 1939 metais. Kaip čia taip? Taigi tais laikais komunistai istoriją klastojo kaip tik įmanoma, tiesa, matyt, nelabai gudriai, nes net man vaikui nesueidavo galai. Na, ir aišku, kad JAV dalyvavo Antrąjame Pasauliniame kare beveik nebuvo minima. Na, kad su Japonija kariavo tai tikrai niekas nieko nesakė, gal kokiam vadovėlyje (bet tikriausiai ne mokykliniame) ir buvo kur mažom raidytėm parašyta. O amerikiečiams “Hacksaw Ridge” tikriausiai reiškia labai daug, nes jiems tikriausiai kiekvienam mokykliniam vadovėlyje parašyta apie šį mūšį dėl Okinavos. Pasirodo, kad tai vietovės pavadinimas, net skardžio, kurį ameriekiečiai labai sunkiai paėmė. Taigi, vertimas į lietuvių kalbą “Pjūklo ketera” man nepatinka. Nemanau, kad jaunimėlis, kuris nesimokė tarybiniais laikais irgi ką nors žino apie šį mūšį, todėl mus pavadinimas klaidina, nes bandome žodyje “pjūklas” ieškoti filmo prasmės. Beje, rusai išvertė “По соображениям совести”, matyt, vertė toks pats post sovietikus kaip aš ir pagalvojo, kad geriau į pavadinimą įdėti kažkokią prasmę. “Pagal sąžinės balsą”. Na, nežinau, ar toks geriausias pavadinimas, bet man bent jau duoda kažkokią užuominą apie filmą. Nors lietuviškas vertimas “Pjūklo ketera” gal ir gerai, kai praplečia mano išsilavinimą. Bet marketingine prasme negeras, nes daug kas nesupras, kad čia iš vis apie karą. Va, Pearl Harbor taip ir liko Perl Harboras, aišku, kad nieko neaišku, tada ir pradedi aiškintis, o kas čia tas Perl Harboras. Gal ir šiam kokį japonišką pavadinimą galima buvo palikti.

Taigi pats filmas. Pradžia nuobodoka. Broliai lenktyniauja, girtas tėvas šlaistosi, šlykštu žiūrėti į jį. Broliai mušasi, tėvas apatiškas, tipo, jam užteks primušti tik nugalėtoją. Na, scena, kai Desmondas sukrečiamas savo paties poelgio galinga, bet po to vėl kažkaip nurimsta.

Aišku, kai Desmondas Dosas sutinka gražuolę Dorothy, faina. Teresa Palmer grožis neišpasakytas, žiūrėčiau ir žiūrėčiau į ją, tikriausiai niekada nenusibostų. Deja, Desmondui nusibodo, na, ne, aišku, kad ne. Bet pareiga Tėvynei aukščiau už viską. Oi, kaip man patinka tie amerikiečiai, tokius patriotiškus filmus stato.

Desmondas nutaria eiti ginti savo Tėvynės. Įstoja savanoriu. Beje, o tai JAV buvo šauktinių armija? Nes kiek žiūriu filmų ar knygų skaitau visuose karuose (ir Vietname) vien savanoriai. Taigi kaip būtų ir eilinis filmas apie karą, bet viena mažytė problemėlė. Desmondas tiek dėl savo religinių įsitikinimų (Nežudyk), tiek dėl savo asmeninių pažadų Dievui negali imti ginklo į rankas. Bet padėti kariauti su šėtonu nori.

Prieš jį atsisuka visas pasaulis. Kaip čia taip. Bailys Dosas? Net jo mylimoji nori, kad jis grįžtų pas ją. Joma jo… aš tai bučiau pas ją grįžęs. Neturiu aš tiek tikėjimo, neturiu tiek ryžto, tiek stuburo. Oi, kaip aš greit bučiau pasidavęs, jei ant manęs būtų toks psichologinis spaudimas.

Karas. Karo scenos šlykščios, kad net nemalonu žiūrėti. Sėdžiu ir galvoju, o tai kur čia to filmo įdomumas. Na, taip užlipa jie ant tos keteros. Beje, kaip visada amerikiečiai efektingai prieš tai išvalo artilerija ar lėktuvais teritoriją. Filme gerai pasakyta šia tema. Vienas kareivis sako: po šitokio pragaro niekas negali išgyventi. Kitas trumpai atsako: japonai išgyvena. Taigi užlipa ant tos keteros. Japonų nėra. Na, aišku, kaip ir galima tikėtis jie pasirodo. Šaudosi, skerdžiasi, deginasi  ir t.t. Na, taip, tas Dosas bėgioja, padeda. Šaunuolis. Bet tai už tai dviejų valandų filmą apie jį susukti? Atmuša japonus. Naktis. Pasikalba su savo skriaudėju, susidraugauja. Vėl toks įdomus amerikietiškas požiūris. Gera ta šalis JAV. Toliau – efektingas sapnas. Bet už tai vadinti geriausiu metų filmu? Ryte japonai grįžta ir su tokia jėga, kad amerikeičiams nieko nelieka kaip tik trauktis. Dosas vėl padeda. Ne, nu gražu. Bet tai darė šimtai karo sanitarų. Kodėl Desmundas toks spec., kad filmą pats Melas Gibsonas susuko. Juk filmas paremtas tikrais faktais.

Ir čia filmas pasiekia kulminaciją. Vau. Tikriausiai, kaip išsižiojau, taip ir likau sėdėti išsižiojęs, kol filme išaušo rytas. Vau. Tiesiog vau. Va, čia tai didvyris. Absoliučiai tikrais faktais paremtas filmas, net filmo gale parodytos tikrojo Doso nuotraukos, tikrų jo kovos draugų trumpi pasakojimai, pačio tikro Doso atsiminimai.

Išgelbejo 75 žmones. Vienas. Afigiet. Net neturiu daugiau komentarų.

Filmas ant tiek geras pasidaro, kad net kitą dieną žmona prikalbina sūnų nueiti pažiūrėti. Ką ten prikalbina, nuvežam, nuperkam bilietą ir praktiškai palaukiam, kad tikrai nueitų.

Ai, dar viena labai keista scena. Amerikiečiai laiminėja. Grupė japonų iškelia baltą vėliavą ir išeina pasiduoti. Ką jie po to padarė, tai mane labai šokiravo. Ne, nu sakoma, kad kare visos priemonės tinkamos. Bet šita scena labai šlykšti. Įdomu, ar ji paremta istoriniais faktais. Kažkaip labai negražiai apie japonus šita scena parodo. Nesitikėjau. Na, taip vėliau karo vadai darosi charakiri, va, taip kažkaip ir buvo suformuota mano nuomonės apie japonų garbės supratimą. O ta scena su balta vėliava mane labai šokiravo.

hacksaw-ridge

hacksaw-ridge-2 hacksaw-ridge-3 hacksaw-ridge-4 hacksaw-ridge-5 hacksaw-ridge-6 hacksaw-ridge-7 hacksaw-ridge-8 hacksaw-ridge-9 hacksaw-ridge-10 hacksaw-ridge-11 hacksaw-ridge-12 hacksaw-ridge-14 hacksaw-ridge-15 hacksaw-ridge-16 hacksaw-ridge-17

Tikrai 10/10. Norėjau duoti vienu balu mažiau už tas žiaurias ir ilgas karo scenas, bet ką padarysi, jei karas toks yra. Pagalvojau, kad negaliu sumažinti taškų.

Filmas: Nes tai gražu / Pure / Till det som är vackert / (2009)

Tags

, , , , , , , , , , ,

Vėl rimtas Antano L. rekomenduotas filmas Nes tai gražu / Pure / Till det som är vackert / (2009):

pure-2

Šalis: Švedija. Kas netikėta. Kažin ar daug švediškų filmų esu matęs.

Rež.: Lisa Langseth
Vaidina: Alicia Vikander, Samuel Fröler, Josephine Bauer ir kt.

Filmo išleidimo metai – lyg premjera 2009, nors Imdb rodo 2010. Na, bet kokiu atveju reik nesupainioti su kitais tokiu pačiu anglišku pavadinimu išleistais filmais, bent du mačiau, vienas net irgi su įžymiais aktoriais.

Nors ir šiame filme vaidina pasaulinė žvaigždė Alicia Vikander – apdovanota Oskaru (tiesa už filmą “The Danish Girl”, kurio nesu matęs ir scenarijus neypatingai žavi, tai kol kas neparekomenduos, nežiūrėsiu), taip pat iš mano matytų filmų tai epizodinis vaidmuo filme “Ana Karenina” (šiaip filmas tai man labai patiko) ir aišku pagrindinis (beveik) vaidmuo mane sužavėjusiame filme “Ex Machine”. Ai, dar vaidina mano nematytame filme, bet atrodo visai geras “The Light Between Oceans”. Na, ir dar keliuose, kurių aš nežinau.

Filmo pavadinimas. Jau darosi įdomu nagrinėti, kaip ir kodėl kas išvertė ir kokią įtaką tai daro man. Švediškai skamba “Till det som är vackert” ir taip visi matom, tai reiškia … Juokauju, nemoku švediškai. Radau, kad tai daumaž reiškia “To that which is beautiful”. Aha, įdomu, o angliškai išvertė į “Pure”. Kas atitiktų: gryna, švaru, tyra, tikra. Lietuviai išvertė “Nes tai gražu”. Pradedu žiūrėti ir dar įdomiau, titruose ne švediškai, ne angliškai, o vokiškai “Die innere Schönheit des Universums”, kas lietuviškai skambėtų maždaug taip “Vidinis Visatos Grožis”. Oho, koks gražus pavadinimas. Aš net Grožis parašiau iš didžiosios raidės. Pavadinimai nuteikia labai filosofiškai, primena Terrenco Malicko filmus. Ir aš ta gražia gaida pradedu žiūrėti.

Toliau atskliedžiamas filmo scenarijus, taip, kad jei kas nematėte, geriau iki nuotraukų neskaitykite, nes ne taip bus įdomu žiūrėti filmą.

Mergaitė, vardu Katerina, klausosi Mocarto. Pasakoja kaip ji atrado ir pamilo Mocartą ir kaip tai pakeitė jos gyvenimą. Vėliau perskaičiau, kad Einšteinas apie Mocarto muziką pasakė, kad jos klausantis galima pamatyti Visatos vidinį grožį (na, kažkaip panašiai). Kaip ir graži pradžia, tik neramina, kad mergaitė akivaizdžiai nėra, kaip čia pasakyti, išpuošta, lūpos apšašusios ir pan. Akivaizdu, kad čia kažkoks režisierės užmanymas, nes negi kas leistų filmuotis su apšašusiom lūpom.

Žiūriu toliau, na, taip, vargšė mergaitė, nebaigusi mokyklos, gyvena su alkoholike depresuota motina. Net tiksliau nebe su ja, o su kažkokiu vaikinu, kuris ištraukė ją iš alkoholio, narkotikų ir dulkinimosi su visais miestelio vyrais liūno. Nelabai čia viskas traukia į Visatos vidinį grožį. Antano L. pastaba: tiksliau, ne vaikinas ištraukė iš liūno, o Mocartas. Kai ji atsitiktinai išgirdo Mocarto muziką per yuotube, nutarė keistis, susirado normalų vaikiną ir panašiai.

Panašu, kad Katerina su tuo vaikinu gyvena tik iš bėdos, t.y. ji pati paskendusi svajose, klausosi klasikinės muzikos ir gyvena kažkur anapus. Priešingai, jos vaikinas labai žemiškas, mėgsta žiūrėti populiarias TV laidas, svajoja apie automobilį ir nelabai supranta padebesiais skrajojančios Katerinos. Net pastoviai bando ją sutaikyti su motina.

Laimingo atsitiktinumo dėka Katerina įsidarbina filharmonijoje. Čia įgauna realią galimybę savo likimą susieti su dieviška muzika. Reikalai pradeda gražėti. Ir čia pamato be galo gražų, energingą ir “prasmingą” vyrą, kuris gražiai suokia apie gyvenimo prasmę, tikslą, muziką, filosofiją, cituoja garsiuosius filosofus. Čia jos išrinktasis. Čia tas, kuris kalba ta pačia gaida kaip ir ji. Kuris ją supranta, palaiko, papildo ir paskatina. Viskas, ko jai reikia. Čia yra gyvenimo laimė. O ne tas liurbis gulintis namie ant sofos ir besiklausantis šiuolaikinio popso.

Tarp jų įsiplieskia meilė. Greita ir aistringa. Kaip ir turėtų būti gražu. Na, galvoju, pagaliau sulaukiau to Visatos Grožio, dar net ne bet kokio, o vidinio. Tačiau mane vėl kažkas neramina. Katerina apgaudinėja savo vaikiną. Na, ok, sakyčiau, kad nemylėjo niekada, o dabar pamylo kitą, tai aiškiai reiktų pasakyti sorry, viso gero. Nors irgi, kažkaip šita vieta nėra aiški. T.y. kaip ir gaunasi, jog ji savo vaikiną tik išnaudojo, gyveno su juo, suteikė viltį bendro gyvenimo, o pati tik laukė savojo išsvajotojo gyvenimo princo ant balto žirgo. Dar daugiau. Ji užsipuola savo girtuoklę motiną, net apspardo ją, gerai, kad dar jos vaikinas sulaiko ją nuo didesnio smurto. Kažkas čia ne taip. Juk Meilė turėtų gimdyti Meilę, o ne pyktį. Na, ok. Dar galima suprasti. Pyksta, nes motina visą gyvenimą slėpė (tyčia ar netyčia) nuo jos gyvenimo grožį. Dar tą mergaitę galima suprasti, jauna, kvaila, nors sakykim teisingai kvaila, t.y. svajoja apie gėrį, grožį ir tiki, kad toks jai yra skirtas. Na, juk taip ir turėtų būti, visi mes turėtume tikėti į Meilę, tik, kad per savo gyvenimus, pamatę visokio brudo, prarandam tikėjimą į Grožį ir Gėrį.

Na, ok. Iš mergaitės pusės jau kaip ir galima įžiūrėti tą Vidinį Visatos Grožį. Tačiau tas vyras. Na, sakykim, taip, įsimylėjo. Bet aš pastatau save į jo vietą. Kaip norėčiau tokios meilės aš. Oi, kokia panaši mano situacija. Pas mus prieš kurį laiką įsidarbino nauja administratorė. Kažkokia tai nereali. Tokio grožio, kad net silpna į ją pažiūrėjus. Ir graži, ir jauna, ir figūra, ir dar su akiniais, kas rodo, jog protinga, o, taip, sužinojau, kad ji pas mus administratore dirbs laikinai, kol baigs magistratūros mokslus, ir ne šiaip kokioje durnoje specilaybėje, kur bet kas norintis gali, o rimtoje. Taigi, jei tik norėtų, tokia mane suvystytų per 15 min. Dabar suprantu, kai vyrai pameta galvas ir meta viską dėl kitos moters. Taigi. O aš firmoje esu kaip tas dirigentas, t.y. pagrindinis vedantis firmos specialistas. t.y. kaip ir dirigentas filme yra dievas, taip ir aš. Bet ką aš darau. Aš net nebandau kabinti tos mergaitės. Na, pirma kaip atrodys, jei toks senas diedas kabinėsis prie mergaičių. O antra. Ko aš iš jos noriu. Sekso. Bet tai pala. Juk ji irgi žmogus. Ypač jauna. Ji nenori vien sekso, ji nori gyvenimo, santykių, vaikų ir t.t. Bet aš to nenoriu, aš turiu vaikus, gyvenimą, darbą. Ką aš jai duočiau. Nieko. Tik pasinaudočiau ja. Na, ne. Aš taip negaliu.

O dar vienas atvejis kaip tik ir parodo, kad net tikrai galėčiau bandyti ją kabinti. Iki tol mes tik visiškai formaliai pasisveikindavom kai susitikdavom. Kartą sutikau ją parduotuvėje. Formaliai pasiveikinom vėl, aš tik spėjau pamatyti, kad ji su vaikinu. Eina, toks krūtinę atstatęs, tipo, pažiūrėkit, koks aš. Dar pagalvojau, o čia ką jos vaikinas? Taigi tokiai gražuolei visi vyrai po kojom, ko ji susirado kažkokį tai narcizą. Bet, ai, tiek to, ne mano reikalas. Vėl susitinkam vyno skyriuje. Kad jau antrą kartą susitinkam, aš ją užkalbinu šilčiau. Tipo, va, ieškau vyno, pagal etikėtę, akcijinę, turi būti čia, o jo nėra. Aha, dabar pagalvoju. O tai čia kaip? Kur dingo vaikinas? Susipyko? Kad ji renkasi vyną. Apsidairau. A. Ne. Stovi netoliese, skiauterę išskėtęs. Ir tuo metu suprantu, kuo tokias jaunas merginas patraukia tokie seniai kaip aš. Aš juk esu old style school. Tai vyną aš juk renku žmonai, o ji kažkur ten stovi ir nieko neveikia. Ir ne tik vyną, bet ir sūrį prie vyno ir saldainį. Ir žinau kokį vyną ji mėgsta, ir kokį sūrį bei saldainį. Ir jau net spėjau pamatyti kokį vyną mėgsta ta gražuolė. Taigi mes tokias moteris ant rankų nešiotume, apglėbtume dėmesiu ir šiluma, saugumu ir atrakcijomis. O ne tai, kad šalia stovėti, ai, nori vyno, tai nusipirk. Po to karto dabar ta gražuolė sutikusi mane iš tolo rėkia, sveikinasi, o būna momentų, kad nematau, tai vis tiek labai šiltai sveikinasi. Aš iš dievo, tapau žmogumi. Tai juk galėčiau dabar bandyti kabinti. Žinau, ko reikia moterims ir net naturaliai tai duočiau, nes jausčiau tame malonumą. Bet juk ne. Negaliu. Turiu žmoną, vaikus. Ir dabar jau aš nustačiau formalius santykius.

Grįžtam prie filmo. Ir ką matom. Oi, ne. Šis dirigentas ne tik, kad nėra neutralus santykyje su nauja sekretore, jis atlieka aktyvius kabinimo veiksmus. Ir net matosi, kad jis supratęs, kas tos mergaitės sielojo, būtent per tą ją ir kabina.

Na, bet galvoju, kad gal man pasirodė. Gal tiesiog įsimylėjo vyras, o jis toks nuoširdus ir yra, realiai, o ne kabininimo metodai.

Kelios gražios akimirkos filme ir po to viskas griuva. Pasirodo, kad jis turi žmoną. Bet ne, jis ne šiaip sau turi žmoną, jis yra žiaurus žmogus. Jis pasinaudoja jauna naivia mergaite ir dabar žlugdo ją. Katerina ne tik netenka meilės, mylimojo, gyvenimo vietos, bet net tas žiaurusis žmogus išmeta ją iš darbo.

Viskas. Dugnas. Pasaulis sugriuvo. Nėra jokio grožio. Katerina prisiskaičiusi dar dirigento duotų ar rekomenduotų filosofinių knygų, kuriose sakoma, jog reikia imtis drąsos ir keisti savo gyvenimą. Ji bando imtis veiksmų. Ir dar kartą viskas griūva. Dirigentas ją pažemina visai. Jis juk dievas. Jis užsiima rimtais dalykais, kuria grožį, jis pasaulio bamba, jis sprendžia kam gyventi, o kam mirti, o ji, su savo “svarbiu” pasauliui sekretorės darbu. Scena kai verčia šokti iš vis baisi. Ir dar po to pasišaipo sakydamas, kad dabar jau tikrai gali grįžti į darbą. Ir pasaulis griūva dar labiau.

Katerina grįžta pas motina. Grįžta meilė. Grįžta po truputį visatos pusiausvyra. Ji pakyla iš dugno, kad kurtų gyvenime grožį, kad padėtų kitiems.

pure-3 pure-4 pure-5 pure-6 pure-7 pure-8 pure-9 pure-10 pure-11 pure-12 pure

Va, toks sunkus filmas. Matyt tiesiog pavadinimas nuteikė lengvam filmui, o čia pasirodė labai rimtas ir sunkus filmas. Bet jau net pagal įrašo ilgį galima spręsti kiek daug minčių sukėlė šis filmas.

Gal tiesiog bendrą įvertinimą. 9/10. Ne dešimt, nes vis tiek depresuotas filmas, nors ir su viltimi, bet labai sunku įžiūrėti tą gyvenimo esminį, vidinį grožį. Tik pabaigoje. Ir tai.

Sapnas: Misija – nužudyti Prezidentą

Tags

,

Sapnai visada mane žavi. Štai ir šis, ypač keistas sapnas.

Aš esu lyg Baltarusijoje. Organizuoju kažkokį renginį. Mano užduotis – nužudyti Prezidentą. Man atrodo, kad aš net sapne nustebau, kad man tokia misija. Na, ok. Bet jau aš savo rankomis tikrai to nedarysiu, nes tai tiesiog neįmanoma, aš žmonių nežudau. Ne tai, kad nemoku ir to niekada nedariau, tiesiog, aš nežudau. Vadinasi aš suorganizavau, kas kažkas nužudys Prezidentą ir dabar tik kontroliuoju, jog viskas vyktų pagal planą. Taip vaišių stalas yra, scena yra. Atvyksta Prezidentas. Hmz, kažkoks labai jau net nepanašus į baltarusį, sakyčiau labiau panašus į kokį filipinietį ar net labai jauną afrikietį. Nelabai juodą, bet su tamsiais garbanotais plaukais. Praktiškai panašus į kokį Ugandos Prezidentą. Vėl pasirodo, kad net sapne keista buvo kaip čia tamsiaodis gali būti Baltarusijos Prezidentu. Išeina į scena vyrų choras, ar tai šokėjai, ar kažkas panašaus. Nieko. Niekas nieko nedaro. Na, apart šokių.  Išeina moterų šokėjų ansamblis. Na žudykit, juk tokia gera proga. Apsaugos nėra, Prezidentas atsipalaidavęs. Bet visi kažkaip į mane žvalgosi. Ką? Aš? Ne. Aš tik organizatorius. Čia iš jūsų kažkas turi, aš net ne vietinis. Kažin ar aš apskritai organizatorius. Net kažin ar aš kontrolierius. Aš kaip koks katalizatorius tik.

Prabundu. Na, jo. Įdomi žmogaus pasąmonė, kad sugeba tokius briedus susapnuoti. Paprastai po sapno mėgstu paanalizuoti kaip reiktų suprasti sapną. Bet po šio sapno neturiu jokių minčių, kodėl tokias nesąmones sapnavau. Nei aš norių ką nors nužudyti nei ką. Nesąmonė kažkokia.

Bet šiaip linksma. Oho, kokios mano pasąmonės užmačios. Prezidentą nužudyti. Drąsus koks aš pasąmonėje. Ir veiklus. Organizuotas. Tikras agentas 007. Ne, nu kad su sąmone taip save išaukštinčiau tai dar suprantu. Bet pasąmonėje, tai net juokinga.