Filmas: Manheteno naktis / Manhattan Night / Манхэттенская ночь (2016)

Tags

, , , , , , , ,

Dar vienas keistas filmas žiūrėtas gal prieš du mėnesius ar dar daugiau. Manhattan Night (2016):

manhattan-night

Rež.: Brian DeCubellis
Vaidina: Yvonne Strahovski, Adrien Brody, Campbell Scott ir kt.

Man taip atrodo, kad jei aš neaprašiau, tai negaliu žiūrėti ir kitų. Ir man atrodo, kad tai paskutinis mano žiūrėtas filmas. Ir po jo daugiau nežiūrėjau jokio. Ar tai jis sugadino viską. Ar tai jau prieš jį sugedo mano nuotaika. Pagal viską tai trileris. Taip, specialiai ieškojau trilerio, nes mėgstu trilerius. Trileris su erotiniai elementais. Tiesą sakant, labiausiai aš tą aktorę tik ir prisimenu. Gražus kūnas. Ir fotkes tokios.

manhattan-night-1 manhattan-night-3 manhattan-night-4 manhattan-night-5 manhattan-night-6 manhattan-night-7 manhattan-night-8 manhattan-night-9 manhattan-night-10 manhattan-night-11 manhattan-night-12 manhattan-night-13 manhattan-night-14 manhattan-night-15 manhattan-night-16 manhattan-night-17 manhattan-night-18 manhattan-night-19 manhattan-night-20 manhattan-night-21 manhattan-night-22 manhattan-night-23 manhattan-night-24 manhattan-night-25 manhattan-night-26

O pats filmas? Intriga yra. Tikrai trileris. Gundanti moteriškė prikalbina tirti genialų žurnalistą (yra išaiškinęs labai paslaptingą nusikaltimą) tirti keistą jos vyro žūtį. Visaip bando jį sugundyti ir aišku pavyksta. Prasideda paslaptys, pavojai, viskas supinta, gale išaiškėja kaip ir priklauso trileriams visiškai netikėta pabaiga. Kaip ir viskas ok. Paslaptys visą filmą, netikėta pabaiga. Bet po filmo kažkoks šleikštulys. Net po juodų siaubo trilerių būna, kad sakau – vau. O po šito sakau: na, taip trileris, supintas, bet kažkaip fu.

Moteriškė graži, bet kažkaip ne erotiškai, o vulgariai seksualiai. Tik aistra, grynas seksas. Su tokiu personažu negali būti meilės.

Ir neviniodamas į vatą, vertinimas. 2/10. Oho koks mažas. Už tą blogumą, kuris liko dušioje po filmo peržiūros. Nors ir trileris, bet fu viskas kažkaip.

Aprašiau. Na, dabar galėsiu žiūrėti kitus filmus?

Filmas: Kambarys Romoje / Room in Rome (2010)

Tags

, , , , , , , , , ,

Dar vienas filmas iš seniai žiūrėtų ir neaprašytų. Kambarys Romoje / Room in Rome (2010):

room_in_rome_poster

Rež.: Julio Medem
Vaidina: Elena Anaya, Natasha Yarovenko, Enrico Lo Verso ir kt.

Beje, režisierius ar režisierė tas pats kaip ir filmo “Seksas ir Liucija“. Tik dabar pamačiau, kai įdėjau į aprašymą. Įdomiai čia. Tuo pačiu metu pažiūrėjau du to paties režisieriaus filmus net nežinodamas apie tai.

Žiūrėtas prieš kokius gerus metus irgi. Toks laikotarpis matyt buvo. Žiūrėti erotinius filmus. Krizė man. Ką padarysi. Ok. Apie filmą. Irgi praėjo nemažai laiko, o aš jį prisimenu. Gal laikas aprašyti ir pamiršti. Šis apskritai skandalingas. Apie lesbietes. Net painiau. Apie lesbietę ir normalią, bet užsiimančią lesbietiška meile. Dabar populiaru tokie ištvirkimai. Žinojau apie ką filmas. Pats nežinau kodėl pasirinkau jį žiūrėti. Nusimatė ištvirkimas juodas. Ir keista. Baigiau žiūrėti. Žmona tai keikėsi, fu sakė. Šiaip tai teko sustabdyti, kad žmoną pamylėčiau, ai, moterys tai tikrai gražios. Bet po to pratęsiau žiūrėti. Ir keista. Po filmo neliko slogučio, kad fu kokį čia filmą porno žiūrėjau. Kažkaip visai meniškai viskas. Keista.

Ai, žodžiu. Aišku nuotraukas parinkau į temą.

elena-anaya-natasha-yarovenko-nude-on-tv-room-in-rome-49 elena-anaya-natasha-yarovenko-nude-on-tv-room-in-rome-85 elena-anaya-natasha-yarovenko-nude-on-tv-room-in-rome-141 elena-anaya-natasha-yarovenko-nude-on-tv-room-in-rome-149 elena-anaya-natasha-yarovenko-room-in-rome-03_3-500 elena-anaya-natasha-yarovenko-room-in-rome-06_1 elena-anaya-natasha-yarovenko-room-in-rome-12_2 elena-anaya-nude-full-frontal-and-natasha-yarovenko-nude-bush-and-lesbian-sex-room-in-rome-2010-hd1080p-9 natasha-yarovenko-elena-anaya-room-in-rome-02_3 room_in_rome-2 room_in_rome-3 room_in_rome-4 room_in_rome-5 room_in_rome-6 room_in_rome-7 room_in_rome-7 room_in_rome-9 room_in_rome-10 room_in_rome-12 room_in_rome-13 room_in_rome-14 room_in_rome-15 room_in_rome-16

Žodžiu, lesbietiška meilė. Ištvirkimas. Bet režisierius kažkaip visai meniškai tai parodė. Net nežinau. Duodu 6/10. Nesąmonė kažkokia. Net 6 balus duodu ištvirkinimo filmui.

Filmas: Seksas ir Liucija / Sex and Lucia / Lucía y el sexo (2001)

Tags

, , , , , , , , ,

Šį filmą žiūrėjau gal prieš pusmetį ar net prieš gerus metus. Šiaip dažniausiai tokius filmus nebaigiu žiūrėti ir aišku nesidalinu savo bloge įspūdžiais. Bet tada buvo laikotarpis, kai rašiau apie visus žiūrėtus filmus. Taigi ir šitam susiradau imdb nuorodą ir fotkių. T.y. kaip ir pasiruošiau aprašyti. Ir neaprašiau.  Kodėl? Gal dėl to, jog aišku, kad šį filmą žiūrėjau dėl žodžio “seksas” pavadinime. Arba kad fotkes parinkau vien nuogos moters. Kaip koks seksualinis maniakas. Ai. Žodžiu. Nors ir pavadinime yra žodis seksas, bet filmas nesusikoncentruoja vien į jį. Kaip dažniausiai ir būna. Tik suvilioja naivius žiūrovus kaip aš. Filmas rimtesnis. Čia ne koks porno, nors seksualių scenų ir netrūksta. Pradžia intriguojanti. Ir visas filmas lyg trileris, lyg koks detektyvas, lyg mistinis. Kuo toliau, tuo man painiau. Kol galų gale visai susipainiojau ir nebesupratau kas prie ko. Bet žiūrėti baigiau. Vadinasi yra jame kažkokio žavesio, kažkokios minties, gal kažkas tokio. Tai nėra erotinis filmas, nors ir su erotiniai elementais. Gal tie erotiniai elementai ir sumaišė mano protą ir taip ir likau nieko nesupratęs. Bet praėjo daugiau nei metai, o aš jį prisimenu. Vadinasi yra jame kažkas tokio. Kažkas tokio, dėl ko verta paminėti mano durnuose užrašuose.

Seksas ir Liucija / Sex and Lucia / Lucía y el sexo:

lucia_y_el_sexo_poster

Tai dabar prašom sexy nuotraukos iš filmo:

sex-and-lucia-1 sex-and-lucia-2 sex-and-lucia-2 sex-and-lucia-3 sex-and-lucia-4 sex-and-lucia-5 sex-and-lucia-6 sex-and-lucia-7 sex-and-lucia-8 sex-and-lucia-10 sex-and-lucia-11 sex-and-lucia-14 sex-and-lucia-19 sex-and-lucia-20 sex-and-lucia-21 sex-and-lucia-22 sex-and-lucia-23

Vertinsiu mažai. 4/10. Sakykim, kad jo nesupratau, bet šiaip visai mano aukštas įvertinimas, net 4. Kažkas šiame filme yra. Kažkas dėl ko aš jį baigiau žiūrėti. Ir dėl ko tiek laiko nepamirštu apie jį. Nelabai rekomenduoju jį žiūrėti. Nors kažkoks tai menas. Keistas filmas. Tikriausiai tai menas. O aš meno dažniausiai nesuprantu, nors mane dažnai ir traukia jis.

Jei kas vis gi pažiūrės, visai įdomu būtų išgirsti ir kitas nuomones apie tokį keistą filmą. Mistinį, net sakyčiau.

Knyga. Andreas Eschbach “Skaitmeninis Jėzus” PFAF 363 ir PFAF 364

Tags

, , , , , , ,

Paskutiniu metu niekas nebedžiugina. Čia kaip tas balionėlis – nebedžiugina ir tiek. Nei darbas, nei kinų žiūrėjimas, nei knygų skaitymas, nei … Vaikštau kaip zombis. Net su bendruomene nesinori susitikti. Bet nuėjau vėl. Sėdim meldžiamės. O man tokia mintis – Dieve, ką man daryt? Niekas nebedžiugina. Ir kita mintis. O tu fantastikos knygas skaityk. O geras. Pamiršau savo seną pomėgį. Net prisipirkęs PFAF Eridano knygų. Na, nuo ko pradėti. Ai, seniai buvau pradėjęs skaityti “Skaitmeninį Jėzų”. Bet mečiau. Ne dėl to kad neįdomi buvo. Kažkas kitas nuviliojo. O dabar kaip ir į temą. Pasimeldžiau, o man ir mintis iš anapus. Susirandu knygas.

skaitmeninis_jezus_1 skaitmeninis_jezus_2

Net neskaitau apie ką, o iš kart imu skaityti. Atsiverčiu pirmą puslapį. Patį pirmiausia. Versta iš vokiečių kalbos. Originalus pavadinimas „Das Jesus Video“. Hmz. Čia kaip tas filmas “Sex Video”, kurio net nežiūrėjau. Kažkaip lietuviškai turėtų būti “Jėzaus video”. Visai kitaip nuskamba. Skaitmeninis – tai tikėjausi apie kažkokią tolimą ateitį, kur būtų Virtualus Dievas. Matrica kažkokia. Skaitmeninis – žymiai labiau intirguojantis pavadinimas. Deja, bet pavadinimas “Jėzaus video įrašas” būtų žymiai tikslesnis. Na, bet yra kaip yra.

Dvi dalys. Šiaip tai iš tikrųjų viena dalis, tik per dvi knygas išleista, t. y. antra dalis privaloma, nėra jokios pabaigos po pirmos.

Skaitau. Visai ne ateitis. Dabartis. Tiksliau kokių 10 metų senumo dabartis. Aš tai nelabai mokslinei fantastikai priskirčiau. Na, taip yra vienas fantastikos elementas, o šiaip tai trileris, detektyvas. Apskritai, D. Brown “Da Vinčio kodas” arba “Angelai ir demonai” priminė. Ypač, kad ir tema panaši. Imamas Jėzus Kristus ir sugalvojama kokia nors sąmokslo teorija, o po to bandoma tai įrodyti. Tik D. Brown kažkaip labiau intriguojančiai rašo. Gal dėl to, kad šios knygos autorius yra vokietis, tai lyg jautėsi tokia kapota kalba, trumpais sakiniais. Čia kaip aš mėgstu rašinėti. Vienas žodis – visas sakinys. Nežinau, ar taip gramatiškai teisinga arba kai skaitosi gražu? Bet man taip gaunasi.  O šiaip dar neaišku, kuris pirmas pradėjo tokio stiliaus knygas rašyti.

Dar jautėsi, kad intriga mezgama dėl intrigos, jautėsi dirbtinumas. Tikro meistro romanus kai skaitai, tai viskas natūraliai, o čia jaučiau, bent man taip pasirodė, kaip autorius sėdėjo ir specialiai galvojo kas ir kaip bus. Na, bet kentėti galima, vis tiek įdomu, o kaip ten viskas išsivystys. Na, gal ir buvo keletas netikėtų posūkių.

Visą laiką skaičiau ir galvojau. Ar čia ateistinis romanas, ar šiaip trileris. Visgi, manyčiau, tikrai labai linkęs į ateizmą. O katalikų bažnyčia pavaizduota ypač baisiai. Net vienintelis teigiamas kunigas – vienuolis pabaigoje parodomas kaip pasmerkia mirti. Ir nors po to ir gailisi, bet jau labai lengvai daro nuodėmę.

Žodžiu, tikintiesiems ne visiems rekomenduoju skaityti šią knygą. Jei tikėjimas silpnesnis, tai sunku susitaikyti su tokiu juodinimu ar įvairiais iškraipymai. Nors yra ir keletas įdomių idėjų religne tema, dėl kurių aš abejoju, ar tai ateistinė knyga. Matyt, kad ir pats autorius yra pasimetęs savo požiūryje į Dievą. Lyg norėtų netikėti, bet lyg kažkur giliai atrodo, jog Dievas yra.

Ai. Beje knygoje paminėtas dabartinis kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas. Kaip visiškas verslininkas nevykėlis. Įdomiai čia. Prieš kiek čia metų ši knyga rašyta?

Dar vienas keistas momentas. Skaičiau, skaičiau. Ir viskas pabaiga. Papasakoja kaip filmų pabaigose būna visų tolesnius likimus. Ir niekaip nesuprnatu. MAtau, akd dar kokį 50 gerų puslapių likę. Tai čia ką turinys toks ilgs bus? Ar apie autorių 50 puslapių? O pasirodo ne. Tai dar nepabaiga. Dar pora skyrių yra kaip priedai po visko. Po trejų metų. Dar po berods dvejų. Skaičiau internete, kad šie papildomi skyriai labai blogi ir kad jų nereikėjo. Net rekomendacija yra jų neskaityti ir negadinti knygos efekto. O man jie patiko. Kaip tik jie užbaigė knygą, sudėliojo viską į savo vietas. Knyga tapo aiški ir po jų pajutau malonų užbaigtumo jausmą. Be tų skyrių man atrodė, kad knyga yra nebaigta. Yra mėgėjų, kai paliekama skaitytojui (ypač kinuose – žiūrovui) susigalvoti apie ką čia buvo kalbama ir kokia viso to idėja. Aš nelabai taip mėgstu. Aš mėgstu kaip šioje knygoje. Pabaigoje viskas (šiaip tai ne viskas, palikta šiek tiek skaitytojo fantazijai) sudėliota ir man tai patiko.

Taigi. Nelabai supratau, kodėl ši knyga laikoma mokslinės fantastikos žanro, nes joje nėra jokių mokslinių idėjų. Viena vienintelė fantastinė idėja yra, bet net nepabandyta sugalvoti jai jokio mokslinio paaiškinimo. Taigi – veiksmo trileris, su vienu fantastikos elementu. Na, gal ir jo. Nebegali jo laikyti šiaip sau trileriu.

Knyga patiko, nors ir nėra tokia, po kurios sakyčiau: Vau – čia tai mokslinė fantastika, čia tai Sci-fi. Skaityti buvo įdomu, įtraukė, bet ne Vau.

Knyga: Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“ / Федор Достоевский “Преступление и наказание”

Tags

, , , , ,

Toliau pildau savo išsilavinimo trūkumus. Pats stebiuosi, kad tiek daug jaunystėje skaičiau, o dabar kai pažiūriu, tai tiek daug klasikos ir neperskaičiau. Gal jaunystė – kvailystė, tipo, klasika neįdomu. Na, bent tikrai dabar žinau, kad tikrai kvailystė buvo neskaityti klasikos. Nors kaip pažiūrėsi. Už tai dabar turiu galimybę apturėti tokį malonumą. Dostojevskio “Broliai Karamazovai” taip sužavėjo, kad aš vėl bijojau imtis jo kito kūrinio, kad netyčia nesugadintų to įspūdžio. Na, bet jau praėjo kuris laikas, jau galima bandyti. Kiek supratau, tai “Broliai Karamazovai” labiau vertinami kritikų, o šiaip liaudyje populiariausias Dostojevskio kūrinys yra “Nusikaltimas ir bausmė”. Ok, bandysiu jo populiariausią kūrinį skaityti.

nusikaltimas_ir_bausme

Pradžia labai sunki. Labai niūri. Net baisi sakyčiau. Na, taip. Laukiam nusikaltimo. Ir Dostojevskis meistriškai sukuria blogio laukimo atmosferą. Pats Raskolnikovo skurdas ir vos ne kad pamišimas. Jo sesers istorija. Sugėrovo, to sugėrovo žmonos sergančios džiova, alkanų vaikučių ir jo dukters – prostitutės istorija. Net gatvėje sutikta girta tikriausiai išprievartauta mergaitė. Siaubas. Neišgalėjau toliau skaityti. Numečiau. Pora mėnesių padariau pertrauką. Kai vėl nusiteikiau, grįžau prie skaitymo. Nusikaltimas įvyko pakankamai greitai, po jo prasidėjo – bausmė. Bausmė prasidėjo greitai, teko užmušti ne tik senutę, bet ir jos netikrą seserį. O tada Dostojevskis savo stiliumi pradėjo megzti visą dvasinių kančių istoriją. Įdomu, ar visi nusikaltėliai išgyvena ką nors panašaus. Man atrodo, kad taip tik senų senovėje buvo. Dabar žmonės išsigimė ant tiek, kad po nusikaltimo nejaučia nieko panašaus į tai ką jautė Raskolnikovas.

Vienu metu visas tas siaubas pasiekė tokią kulminaciją, kad man net šiurpas per nugarą pradėjo bėgioti. Nereikia jokių siaubo filmo. Čia tai siaubas. Ir vėl banga atslūgsta, Raskolnikovas vėl atranda gyvenimą, vėl kažkokį grožį ir prasmę pamato. Bet neilgam. Kokiai valandai, ir vėl gyvenimo įvykiai bloškia jį atgal į pragarą šioje žemėje. Oho, dar knygos net neįpūsėjau, o bausmė man atrodo siaubinga. Kas bus toliau?

Paradžioje Dostojevkis šį romaną norėjo pavadinti “Girtuoklėliai”. Ačiū, Dievui, kad taip nepavadino. Vėliau norėjo pavadinti „Psichologinė nusikaltimo reikšmė. Jau geriau, bet dabartinis “Nusikaltimas ir bausmė” – pats geriausias.

Kažkaip sunkiai man einasi rašyti įspūdžius po šios knygos. Gal dėl to, kad kai ieškojau knygos paveiksliuko, netyčia radau labai fainą aprašymą tokio Dariaus. Būtent taip ir parašyta – Darius. Gal dėl to, kad tai neprofesianalus kritikas, bet labai taikliai ir papratsai viską aprašė. Aš būsiu toks naglas ir nusikopijuosiu. Na, jei kas nors pareikš pretenzijas, kad taip darau, tada arba įdėsiu nuorodą iš kur kopijavau, arba ištrinsiu. Taigi Dariaus recenzija:

——————————————————————————————-

Kodėl romano pavadinimas yra „ Nusikaltimas ir bausmė ”, jei realiai bausmei aprašyti skiriama tiek mažai vietos?

F.Dostojevskio romanas „ Nusikaltimas ir bausmė ” — vienas iš sudėtingiausių ir garsiausių kūrinių pasaulinėje literatūroje. Tai tarsi psichologinė vieno nusikaltimo ataskaita. Veiksmas vyksta 19 a. Rusijoje. Tai skurdus ir skaudus tautos gyvavimo laikotarpis. Pagrindinis romano veikėjas Raskolnikovas, baisiai skurdžiai gyvenantis, išbrauktas iš universiteto studentų tarpo per lengvabūdiškumą ir pašlijus įsitikinimams, pasidavęs įtakai kai kurių keistų „neišbaigtų” idėjų, kurios dar kabo ore, ryžtasi iš karto išsivaduoti iš savo bjaurios padėties. Jis ketina nužudyti senę, kuri skolina pinigus už palūkanas.

Jaunas studentas Rodionas Raskolnikovas pasiryžta ir nužudo senę iš idėjinių paskatų, apsėstas maniakiškos žudymo minties, taip pasikėsindamas į Dievo teisę spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Autorius koncentruoja dėmesį į pažeminto ir suvokiančio savo pažeminimą žmogaus dvasinę dramą. Raskolnikovas nusprendžia išbandyti save — kas jis: ar stipri asmenybė, Napoleonas, ar bailus sutvėrimas. Išdrįs jis ar neišdrįs peržengti ribą? Kuo gyvena, ką jaučia tie „stiprieji”, kad ir toks Napoleonas, sunaikinęs milijonus gyvybių?

Visą romaną herojų persekioja liguistos būsenos, baisūs košmarai, pereinantys į haliucinacijas, net kartais atrodo, kad Raskolnikovas išprotėjo. Sapnuose jis vis regi nužudymo scenas, kenčia ir nerimsta, pyksta ir džiaugiasi. Herojaus dvasinė būsena taip dažnai keičiasi, jog sunku nuspręsti, ką toliau veiks Raskolnikovas. Senės nužudymu jauno studento kančios nesibaigia. Sapnai labai svarbi romano dalis, nes būtent juose Raskolnikovas pirmą kartą pamato nužudymo įrankį, kirvį, kuris atrodo patikimas ir tobulas, bet neestetiškas, nors nusikaltime nėra nieko estetiško. Savo košmaruose Raskolnikovas regi iš jo besijuokiančius, jį teisiančius žmones, dėl to, kad manė, jog senės nužudymu pakeis pasaulį, padarys mažesnį blogį, vardan kitų jam artimų žmonių gerovės. Raskolnikovas tai ir nepakeitė pasaulio, nužudydamas senę, jis nužudo save. Be sapnų vaizdų, Raskolnikovo charakterio bruožai nebūtų išsamiai išanalizuoti. Jie atskleidžia dvasinę veikėjo būseną, padeda skaitytojams suprasti ir geriau pažinti pagrindinį ir tokį sudėtingą romano veikėją. Haliucinacijos persekioja veikėją ir prieš nužudymą, ir po jo. Raskolnikovas pasidaro dirglus ir įtarus, jis praranda sielos ramybę, pasitikėjimą savimi, tampa užsisklendusia ir atsiskyrusia asmenybe. Tokia nerami dvasios būsena lemia nelogiškus jo sprendimus.

Didelis sąžinės graužimas tapo viena iš Raskolnikovo bausmių. Nužudydamas palūkininkę jis suprato, jog netapo didžiu visagaliu, taip ir liko niekingas žmogus, negalintis nugalėti net savo sąžinės priekaištų. Praktikoje studento teorija, jog verta nusikalsti vardan gėrio, neatsipirko, jau nuo pat pirmos akimirkos jo planas žlugo: jis padarė tai, ko nenorėjo, nes netikėtai pro duris įžengusi senės sesuo, užguita ir bejėgė būtybė, sugriauna Raskolnikovo žmogžudystės planus, jis priverstas nužudyti ir ją. Jaunas studentas atsidūrė tokioje padėtyje, kai jo iš paskatų sugalvotas planas ne tik žlugo, bet ta pati galinga jėga atsisuka prieš jį ir priverčia stoti į kovą su visuomene.

Raskolnikovas trumpam pamiršta, jog peržengė žmogiškumo ribą ir praliejo kraują, jam tenka kentėti vienatvėje, net motina ir sesuo jam tampa svetimomis, studentas atviriau kalba tik su ciniku Svidrigailovu, nes pastarasis neiškelia didelių reikalavimų nei sau, nei kitiems.

Net katorgoje Raskolnikovas tvirtai tiki savo antihumaniškos idėjos teisingumu, bet jo dvasioje vis labiau stiprėja nauji jausmai. Ir mes aiškiai matome, jog išgelbėti šito žmogaus sielą gali tik meilė artimiesiems, pasitikėjimas.

Smerkdamas teorijas, įteisinančias smurtą, F.Dostojevskis verčia savo herojų kankintis dėl iš anksto numatytos žmogžudystės, kurią pats herojus pateisina, nelaiko nusikaltimu. Nusižengęs žmogiškumo principui, Raskolnikovas atsiskiria nuo žmonių, negali žiūrėti saviesiems į akis. Moralinio įstatymo galią autorius atskleidžia, parodydamas siaubingas Raskolnikovo kančias, jį persekiojančius košmarus, jo psichinę būseną, kuri panaši į pamišimą. Tam „ sielos pragarui ” negali prilygti jokios fizinės kančios. Ne būsima katorga, o tos kančios yra bausmė už nusikaltimą, nes ir nusikalsta jis, pažeisdamas moralinį, o ne visuomenės gyvenimo įstatymą, visuomenės, kurios gyvenimo principais vadovaudamasis jis susikuria savo teoriją. Protą, veikėjų teorijas Dostojevskis priešina su žmogaus prigimtimi. Raskolnikovo teorija atpalaiduoja jo sąžinę nuo atsakomybės, jis viską kruopščiai motyvuoja ir apskaičiuoja. Jau knygos pradžioje prasideda žmogaus prigimties protestas prieš nusistovėjusias visuomenės moralines vertybes, įsitikinimus ir taisykles.

Kūrinyje realioji bausmė nėra labai svarbi pačiam Raskolnikovui. Jis jaučiasi kaltas tik prieš save. Žmogžudystės įvykdymas pasmerkia jauną studentą baisiausioms kančioms. Tas įvykis nulėmė jo tolesnį gyvenimą, santykius su žmonėmis, pakeitė jo bendravimą, iš dalies net charakterį. Jis buvo sugniuždytas ne fizinės, o dvasinės bausmės. Raskolnikovas suprato, jog yra tik žmogus, toks pat kaip ir kiti, kad jam nesvetimi visi tie jausmai, kuriuos jaučia žmogus nužudęs, bet nepagautas. Sąžinės priekaištai, panika, baimė, kliedesiai, sielvartas buvo jo nepakeliama dvasinė bausmė už tai, ką padarė. Katorga nebuvo atpildas jam už žmogžudystę. Tai tik formalumas, nuteisimas. Raskolnikovas save pamerkė begalinėms kančioms jau tada, kai nusprendė atimti žmogaus gyvybę. Šita bausmė negali prilygti jokiai realiai, kurią Dostojevskis pamini tik romano pabaigoje.
——————————————————————————

Na, va, toks detalus Dariaus aprašymas. Knyga patiko. Dabar vėl kurį laiką bijosiu tokios klasikos.

Klasės susitikimas

Tags

,

Šimtą metų nebuvome susitikę. Šiaip po mokyklos baigimo ir buvome susitikę tik du kartus. Vieną kartą iš kart po metų po baigimo. Po to gal 10 metų nebuvom susitikę. Gal mažiau. Esmė, kad aš antrą susitikimą visai pamiršau. Visai. Tik kai priminė, tai jo, kažką miglotai pamenu, bet painioju, kas buvo per pirmą, kas buvo per antrą. Ir dar kažką miglotai pamenu apie trečią susitikimą, kuriame aš išvis nedalyvavau. Ne dėl to, kad negalėjau, bet nenorėjau. Kažkokios psichologinės problemos buvo. Nepamenu. Ai, praeitis. Šiais metais aš užsimaniau klasės susitikimo.

O kaip buvo. Facebooke mano mokyklos meilės vyras papostino kažką žiauriai gražiai apie savo žmoną. Na, taip, aš su juo irgi drauguose. Ką aš žinau, pats stebiuosi, gal aš draugiškas🙂 Bet žiauriai gražiai parašė. Man net pavydas suėmė. Va, jei būčiau gavęs į žmonas tą savo meilę, tai kaip dabar laimingai gyvenčiau. Na, gal taip, gal ir ne. Gal ne žmonoje esmė, o vyre. Kažkaip nostalgija užplūdo. Prisiminiau kitus klasiokus, klasiokes. Kažkaip pagalvojau, kad gera būtų susitikti. Bet tai tik pirmos mintys. Po kiek laiko ta mano pirmoji meilė įsikėlė pas save į facebooką savo nuotrauką. Šiaip ji labai neaktyvi fb, tai buvo labai įdomu. Man. Ir buvo labai keistas jausmas. Mano pirmoji meilė. Mano gražiausia mergaitė. Tokių pasaulyje tikrai daugiau nėra. Linksma, graži, vikri ir t.t. Ir žiūriu į nuotrauką ir nepažįstu. Visa plona kaip smilga, lyg kažkokių medžiagų trūktų. Ne, šiaip man patinka lieknos moterys, bet ji kažkokia sudžiūvus. Nesakau, kad pasenus. Kažkaip pasidažius keistai. Žodžiu, kažkoks šokas. Aš jos nebekabinčiau. Na, pagalvojau, o ir gerai. Po tiek metų galėsiu su ja normaliai kalbėtis, o ne tai kad seilę varvinti ir svaigti. Aš juk su ja net normaliai kalbėtis negalėdavau, man žemė iš po kojų išslysdavo, suktis galva pradėdavo ir aš iš savęs išeidavau į kitą astralinį pasaulį. O dabar jėga. Baigėsi jos kerai. Galiu žiūrėti į jos nuotrauką kaip ir į visų kitų moterų. Galėsim visai linksmai susitikti ir pabendrauti.

Ir pradėjau megzti tinklus. Pirmiausiai fb susirišau su klasioke su kuria ir taip daugiausia bendraujam ar fb, ar el. paštais. Tikriausiai ir gyvai susitiktume, jei tame pačiame mieste gyventume. Kažkaip įtariu, kad ji mokykloje mane įsimylėjusi buvo, bet tik po mokyklos mes taip susidraugavome. Gal ir ji išsilaisvino iš manęs kai sau vyrą susirado. Žodžiu ji irgi užsidegė, davai, darom. Aš tada iš vis pilnas entuziazmo. Pradėjau plėsti tą idėją. Visi tik jungiasi, tik darbai poška. Organizuojamės. Fb dvi klasiokės susikapojo. Išmetė ir mane iš draugų. Aš per 15 min sutaikiau abidvi, vėl draugystė. Aš pilnas entuziazmo, tik plečiasi darbai.

Ir čia vieną vakarą skamba telefonas. Kažkokia boba skambina. Labas, atf, ar pažįsti kas skambina. Aš tik smegenėlėse per sąrašiuką galimų pažįstamu perbėgau. Nėra. Nepažįstu. Pala. Ištraukim archyvinį sąrašiuką, kurio jau kokį 20 metų nenaudojau. O, siaubas. Čia juk ta pati mano mėgstamiausia (ne mylimiausia, o mėgstamiausia) klasiokė. Su kuria tiek bendraujam virtualiai. Boba. Ji visiška boba. O ne ta 18 metų mergaitė, kurią aš prisimenu. Boba. Net iš balso boba. O tai aš? Senis tada? Senis. Sukriošelis? Bl… Negalima susitikimų daryti kas 20 metų.

Na, žodžiu. Mano entuziazmas dingo. Gerai, kad pagrindą užsukęs buvau. Kavinė užsakyta, bet kiek žinau atvarys gal trečdalis klasiokų. Nors dar yra laiko, gal kaip nors stebuklingai susiorganizuos. Bet aš žinau, kad jei nėra variklio, nėra kuris paskirsto konkrečias užduotis, tai niekas savu noru nieko ir nedaro. O į mano paragimus pakvieskite visus su kuo sueinate, kažin ar kas reaguos. Čia kaip mano žmona, sako tiek pas ją moterėlių darbuotojų, o darbas neatliktas. Klausiu, o tai konkrečiai kuriai buvo pavesta. Taigi, sako, jų daug, mato, kad reikia atlikti. Eee, taip nieko nebus. Reikia konkrečiai kiekvienam paskirstyti darbus ir dar kontroliuoti ar atliko. Tada viskas suksis. Ir dar žmonės bus patenkinti, nes žinos ką konkrečiai reikia daryti, už ką atsakingas.

Taigi, mano entuziasmas dingo. Palikau viską savieigai. Ne, nu dar parašiau, kad tipo artėja, ruoškites, bet nuo to laiko daugiau nepasistūmėjo daugiau, nei buvo suorganizuota. Pagyvensim, pamatysim.

Na. Jau po susitikimo. Nuo ko pradėti įspūdžius?

Mėgstamiausia klasiokė. Telefonu atrodė boba. Susitikom. Na pirmas įspūdis ne paauglė, bet šiaip visai ir ne boba. Sakyčiau, mano amžiaus moteris. Gal tik šiek tiek aš jaunesnis🙂 Žodžiu, su ja nemažai ir bendravau. Faina su ja kažkaip. Panašiai galvojam, panašiai linksminamės. O jos vyras apskritai klasė. Jos vyras ir kitos klasiokės vyras buvo linksmiausi bičai. Aš su jais irgi padurniavau, bet visi kažkaip keistai į mane pažiūrėjo. Dar po to anekdotą pošlą ant pykčio papasakojau. Ai užkniso, sėdi visi pensininkai. O anekdotas toks:

Vyras jau kuris laikas nebepamyli žmonos. Mėnuo, du. Vieną vakarą grįžta namo:

-Žmona rengis greitai, stokis ant galvos.

Ant galvos? Bet, ai, taip seniai vyras padarė, kad greitai nusirengė, atsistojo ant galvos. Vyras įkišo galvą tarp kojų, žiūri į veidrodį:

-Na, ne. Netinka man barzda.

🙂

Praktiškai niekas nesijuokė. Supratau, kad perlenkiau lazdą. Nuvariau su tais bičais ne iš mūsų klasės šokti ir šiaip durniuoti.

Ai, o kaip mano pirmoji meilė? Nu į nx. Fb tokia negraži nuotrauka, o realybėje blia tokia pati graži kaip seniau. Net jos vyras ją iš karto apsikabino. Matyt mano grobuonišką žvilgsnį pamatė. Po to jis tokią kalbą rėžė apie savo žmonos talentus, kad ir aš supratau, jog tokių vyrų reik su žiburiu ieškoti. Po to ir jis apsiramino, matyt, pamatė, kad paklojo mane nokdaunu. O aš ją per šį susitikimą pirmą kartą pabučiavau. Į žanduką tiesa. Visi ten atsisveikindami bučiavosi. Kokia graži. Visai kaip mokykloje. Tik kažkaip atidžiai į akis žiūri. Ir aš skęstu jose. Bet gerą skonį aš turiu. Jau mokyklos laikais žinojau, kas ir senatvėje atrodys gražiai.

Čia į tą pačią temą. Kita mano labiausiai bendraujanti klasiokė. Mokykloje per išleistuves aš su ja visą vakarą šokau. Paryčiais namo lydėjau. Tai va. Šita irgi graži moteris. Daili tokia. Jos vyras irgi fainas. Čia tas antras su kuriuo ir durniavau.

Tiesa. Kai kurių papročių aš nesupratau. Durniuojam tipo. Pasistato prieš mane šitą klasiokę, tipo, žiūrėk kokia graži, kokia figūra, kokie papai ir ima ano ranką ir tiesia, kad aš juos čiupinėčiau. Na taip graži. Na taip vilioja. Bet nečiupinėsiu gi aš kitos moters papų vien dėl to, kad jie man patinka. O ypač klasiokės. Man jos kaip šventenybės. Jas graibyti – kaip kokia pedofilija. Po to dar šokome.  Apsikabinę. Jis. Jo žmona. Aš. Ir ta kita. Ir jis, tipo, rėkia, kad papais trinamės. Ir trinasi. Siaubas kažkoks. Teko pasakyt, kad aš kompleksuoju, nes kai numečiau svorio tai ir papai dingo. Šito momento nepagavau ir aš.

Na visi stebėjosi kaip aš gerai atrodau. Ryte į Gariūnuose nuvariau, naujas mano liekno dydžio kelnes ir marškinius nusipirkau. Barzdą 1 mm atsiauginau. Tipo, sexy. Žodžiu, tikrai vyras kaip iš paveiksliuko.

Tokie gražūs tik trys ir buvom. Aš, mano pirmoji meilė ir išleistuvių vakaro klasiokė. Ai, nu dar tų klasiokių vyrai.

O kiti arba nusenę, arba išstorėję.

Viena tokia kaip bačka pasakoja apie efektyvias dietas. Čia po pasakojimo apie tai kaip aš numečiau svorį. Tipo mano metodas šuds, o jos geras. Ji kokius 120 kg. sveria. O aš lieknas. Ta pati pasakoja, kaip jai gera netekėjusiai, bet ji turi meilužį. Taip ir pasakė – meilužį. Besididžiuodama. O man tai gaila jos. Tipo, nieks neima į žmonas, tai šiaip guodžiasi. Aš ir jos neimčiau po jos pasakojimų, kaip reikia šunis auklėti. Išleistuvių klasiokė net savo šunį ant rankų paėmė, kad tik nepradėtų jos Maramaduko auklėti. Ai, pratęsimą pas ją namuose darėm. Gražus namas.

Dar kita irgi. Apie mano išvaizdą kalbam. Kaip čia toks plonas. O ji irgi kokį 100 kg.  Tai aš taip paguodžiančiai sakau, kad man ir dar 4 kg numesti reiktų iki idealaus. O ji sako: jo, jai tai kokį 10 kg. Kiek? Mano manymu 30 KG.  Nu, ok, kaip tokiam amžiui 25 KG. Būtų kaip aš normali, nors ir neideali.

Pabaigai juokingiausia. Žvengėm su klasioke fb iš mano suolo draugo. Tipo, ir mano žmona sako, kad jis gėjus. Ir jos vyras pasakoja, jog prie jo kabinėjasi. Ne, nu, sakau: negali būti. Taigi 12 metų pradraugavau, vienam suole prasidėjom. Aha, sako, tai vadinasi jis tave įsimylėjęs buvo. Tada pasijuokėm ir tiek.

Ok. Liko diena iki susitikimo. Aš pradėjau klausinėti kaip čia kokie papročiai dėl alkoholio. Patys ko norim atsinešam.  Kažkas pasakė, kad vyno atsineš.  O, faina, man ir labiausiai tinka. Taigi mano klasiokas klausia, ką nešiuos aš. Jau privačiai klausia. Vyno butelį, sakau. O, sako jis, jis irgi. Davai susitikime iki klasės susitikimo, nusipirksim vyno ir kartu ateisim. Nu ok. Tik ką ten rinktis. Nutarėm gi vyno. Bet jei nori, galim kartu.

Važiuoju, matau kad vėluosiu, skambinu, sakau, davai varyk be manęs. Nu nieko, sako, palauksiu. Nu, ok. Nuvarom pirkti vyną. Tai kokį aš sau išsirenku, tai jis irgi tokį patį. Nepanašus jis man į vyną geriantį. Taip ir negėrė jis to vyno. Kažkieno brendį gėrė. Tiesa, mano vyną labai girė. Sakė, labai skanus ir dabar tokį pats pirks.

Vakare (tiksliau naktį) mergos sako – varom į pratęsimą. Aš sakau, ai, ne, noriu miego jau. Klaisiokas – aš irgi nevarau. Po kiek laiko mane prišnekino, ok, varau. Klasiokas – aš irgi. Na, ok. Nuvarėm, nusimovėm batus, o tas man capt už užpakalio. Bl… taip kaip aš savo žmonai graibau. Apsimečiau, kad išgerės ir nieko nejaučiau. Po to sėdim, galvoju, ai laikas man namo. Tykiai susiradau šeimininkę, sakau, viskas, išvarau. Tas klasiokas išgirdo, o, aš irgi. Bl… Kaip mažas vaikas iš paskos bėgioja. Arba kaip įsimylėjęs? Čia gal, kad su tais byčais padurniavau, tai ir įsidrąsino. Aha, gera su tais durniuoti, kai žinai, jog jų seksualinė orientacija normali ir kad pas juos, kad ir liejasi tas seksualumas per kraštus, bet žinai kuria kryptimi nukreiptas galų gale bus. Ai, žodžiu, juokinga.

Aš taip tyliai paklausiau, ar kitais metais susitiksim. Visi garsiai:

-Tai kaip ar po 5 metų susitinkam?

Aš:

-Ai, nu, ok, vėl po 25 metų. Aš dalyvausiu.

Na, ir ok. Nei ten ypatingai linksma, nei ypatingai įdomu. Geriau knygą įdomią paskaityti.

Sapnas. Pasivaiksčiojimas su Pirmąja Meile

Tags

, , ,

Einam keliu iš mano gimtojo miesto į Vilnių. Kažkur laukuose. Prasideda lyg miestelis su daug švytinčių lempučių. Apie kažką kalbamės. Aš ją blogai girdžiu, bet tas mažai man rūpi. Taip gera eiti su ja kartu. Paimu nedrąsiai per liemenį ir apkabinu. Lyg nekaltai, lyg tarp kitko. Ji paima mano ranką, aš galvoju, kad ji atitrauks, tačiau ji pataiso, kad būčiau patogiau ją apkabinęs. Taip ji patvirtina, kad jai patinka mano apkabinimas. Parodau į lemputes ir sakau:

-Kaip Las Vegase.

Ji padeda galvą man ant peties. Aš padedu savo galvą ant jos.

Jaučiuosi laimingas.

Prabundu.

Ech, galėčiau dažniau tokius sapnus sapnuoti.

O žmona rėkia nuo pat ryto, nežinia dėl ko. Gal jaučia, kad aš laimingas šiandien prabudau ir, kad man nusimato dėl to graži diena.

Team building’as

Tags

, , , , ,

Nebuvau iki šiol dalyvavęs komandos formavimo mokymuose. Nors ne. Prieš pora metų buvo kažkas panašaus, bet ten tokie formalūs, su planų sudarinėjimu, berods net ir vadinosi ne Team buildingas, o kažkaip kitaip. O dabar teko sudalyvauti tikriausiai klasikiniuose team buildingo mokymuose, kai užduotys visai ne darbinės, tačiau žmonės susiburia į komandas jas vykdyti.

Aš visada žiūrėjau pesimistiškai į tokius dalykus. Tikriausiai dėl to, kad esu intravertas ir į visokius susibūrimus žiūriu kaip į darbą, o ne malonumą. Taip ir šį kartą. Pasakė, kad reikia, tai reikia, sudalyvausiu, pasistengsiu nutaisyti veido mimiką, jog nematytų visi kaip man tai nepatinka. Dar ir tema paskelbta. Užknisa tos temos. Kaip apsirengti? Žmona tai man gi nepadės. Tenka pačiam ieškotis, o tai dar vienas vargas. Na, bent šį kartą tema gera – karinė – tipo, mes šauktiniai. O netyčia ne verktiniai? Ok. Bent aišku kur gauti drabužių. Mano pamėgta parduotuvė “Armijai ir civiliams”. Iš šiaip superinė ten parduotuvė, ten įeini ir svaigsta galva nuo kokybės, viskas ten iš kokybiškų medžiagų: ar batai, ar marškinėliai, ar kepurės, ar peiliai ar dar kas. Gal ir ne taip gražūs, bet man labai prie širdies iš kokių medžiagų viskas pagaminta – aukščiausia kokybė. Širdis sala nuo to. Žodžiu, greitai išsirinkau kareivišką kepuraitę su snapeliu ir komufliažinius marškinėlius trumpom rankovėm. Kelnių nepirksiu, gaila pinigų. Marškinėlius sunaudosiu, o kepuraitė tiek to, bus išlaidos be atsipirkimo. Visai neblogai atrodžiau taip apsirengęs.

Atvažiuojam į sodybą. Tenka važiuoti savo mašinom, nes šį kartą firma neorganizuoja jokio transporto. Nors geriau pagalvojus ir seniau ne visada organizuodavo, bet kažkaip mane visada nuveždavo ir parveždavo. Ai, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Bus proga negerti. Ale, oi kaip gerai. Kiek mane visi pristoję kalbino išgerti. Tik vieną. Arba – tu mane gerbi? Rimtai, buvo ir tokių. Ten kažkas paskutinė diena kaip pas mus dirba, paskutinė proga su manim išgerti. O aš už vairo. Faina. Nėra jokių šansų, kad išgersiu nors ir 50 gr.

Žodžiu, atvažiuojam į kaimo turizmo sodybą. Išrikiuoja, trumpas pristatymas. Atseit, oi, kokie instruktoriai griežti. Bet visi atsipalaidavę, čia juk ne tikra armija, kokie dar gali būti griežti karininkai. Aš stengiuosi nutaisyti pokerface, kad nematytų, kaip man tai neįdomu. Išsiskaičiuojam į komandas. Pats teisingiausias būdas padalinti į komandas. Ai, dar prieš tai išrikiavo į eilę pagal tiek kiek laiko dirbi firmoje. Irgi labai vykęs sprendimas. Tolygiai po komandas pasiskirtė pensininkai ir jaunimas (fizine prasme labai gerai, nes užduotys tai fizinės), bei patyrę ir jaunikliai (komandos formavimo prasme gerai, nes jaunimas susidraugauja su senbūviais). Beje, aš eilėje stovėjau pirmas. Pensininkų pensininkas. Sugalvoti pavadinimą, šūkį. Ai, kaip tingisi. Kažką lievo sugalvojam.

Pirma užduotis. Formuojam lėktuvus ir tipo skrendam. Mane iškiša į priekį. Ai, pabūsiu aš ir priekyje, negi labai sunku. Bėgte marš. Oi, aš nuo mokyklos nesu bėgęs. Nors ne, studentavimo laikais bandžiau bėgioti, bet jau taip sunku, taip sunku. Žodžiu, visiškas siaubas. Negana to, kad durnas team buildingas, dar bl… ir bėgioti reiks. Sugriežiu dantimis ir bėgte marš. Kiek čia sakė trūks tas renginys? 5 valandas? Ui. Na, kaip nors. Išgyvensiu. Bėgam. Šalia manęs iš vienos pusės bėga tokia iš pažiūros sportiška mergina, iš kitos irgi. Na, ok, gera man motyvacija, kad nubėgčiau kiek reikia, nepatogu gi prieš jas. Takelis veda per miškelį, šioks toks kalniukas. O tos merginos jau už šonų susiėmusios, dejuoja, kad nebegali, pavargo, dūsta. Ei, tai čia aš nesportiškas, o ne jos. Dar šiek tiek pabėgam. Viskas. Stot. Ei, pala, aš dar nespėjau pavargti. Ką pusę kilometro nubėgom? Ei, aš gi turėjau nusprogti nuo tokio atstumo. Prisimenu, mokykloje aplink stadioną apibėgdavau 300 metrų, ir viskas – pompa. Nieko sau, man pradeda patikti. Toliau, išrenka, tipo, sužeistuosius. Juos reiks nešti. Aš mūsų karininkui įsiūlau lengviausius. Pora panelių, dėl to, kad jos lengviausios, o ir šiaip gražias paneles maloniau nešioti.

Nešam. Na, jo, nešti nebe taip lengva kaip bėgti. Aha, sužeistųjų žymiai mažiau nei likusių komandos narių, idėja, kad mes turim keistis. Keičiamės. Nešam, vėl keičiamės. Šiaip ne taip atnešam. Pavėlavom. Kodėl pavėlavom? Aha, dėl to, kad neturėjom plano. Jei būtume sudarę aiškų grafiką kaip keičiamės, tai būtų žymiai greičiau. Va, ir pirma komandinio darbo pamoka. Planavimas.

Antra užduotis. Žaidimas. Vėliavėlių grobimas ir saugojimas. Taisyklės painios, bet vis tiek linksma. Bėgiojam, saugom savo vėliavėles, atiminėjam priešų vėliavėles, vaskinam (čia tipo kaunamės). Keičiamės teritorijomis, keičiam strategiją, nes visiškai kitokia teritorija. Konkrečiai nesupratau ko mes čia išmokome, bet buvo linksma. Gal dėl to, kad lietus prasidėjo. Gal dėl to, kad mes laimėjom šią rungtį.

Trečia užduotis (gal ir sumaišiau eiliškumą su ketvirta). Tarp medžių pririštos virvės, ant jų varpeliai. Pro kiekvieną skylę ne daugiau trijų žmonių. Suskamba varpelis tris kartus (užkliūdė virvę) – visi lenda iš naujo. Mane pirmą kartą perkėlė per virvę, kuri buvo praktiškai mano ūgio. Lengvai net. O galvojau, kad per virvę nieko neperkelsim, neįmanoma. Užkliūdėm tris kartus, iš naujo. Kitą kartą kažkodėl nutarė mane temti pro apačią. Irgi lengvai. O per viršų tokį kolegą kėlėm. Nu į na… Pakėlė ant rankų, o tas nelipa per virvę. Aš priimantis buvau, davai tempti jį į savo pusę, tas griūti, aš dar tempti, kad virvės neužkliūdyti, kiti priimantys jo ir neišlaikė, sakė, 100 kg sveria, jis griūna ant manęs, eina šikt, matau, kad 100 kg nori ant manęs užgriūti, sutraiškys gi mane kaip kokią musę. Šiaip ne taip pasitraukiau, tik ranką pasitempiau, o jis gražiai ant peties nugriuvo, tai irgi nieko. Kokia pamoka? Šiaip neteisingai suplanavom. Reikėjo arba mane vėl kelti, arba kažką kitą lengvesnį. Ir paskutinį reikėjo ne per vidurį, o per apačią, nes ten lengviausia.

Ketvirta užduotis. Labai patenkinti po visų šitų užduočių, visi šlapi, nes juk lija. Ar dar tęsiam? Klausia instruktoriai. Taaaip. Beveik vienbalsiai. Tarp medžių ištiesti trys linai (kiekvienai komandai po vieną). Reikia pereiti. Nenukritus. Jei nors vienas nukrenta, visi iš naujo. Kąąąąąą? 30 minučių užduočiai. Neįmanoma. Na, ok, aš 30 minučių pasitreniravęs gal ir pereičiau. Gal. Bet tai 15 žmonių. Dar pažiūriu į mūsų komandą. Aha, va tas 120 kg sveria. Jo pusiausvyra ir taip sutrikusi, o kur dar per lyną eiti. Nugrius 100 proc. Misija neįmanoma. Perėjom. Nepasakosiu kaip, nes gal kada teks skaitytojui pačiam sudalyvauti, tai bus neįdomu.

Penkta užduotis. Pabėgimas iš kalėjimo. IQ testo tipo užduotis. Ją lengvai išsprendėm, o su spyna nesusidorojom. Lyja, šlapia, stovim visi ant lietaus, o spyna pasirodo, kad labai jautri. Tik pačioje pabaigoje šiaip ne taip atrakinom. Spėjom į laiką, bet 99 procentų laiko sugaišom su spyna. Ko išmokom? Ai, nežinau. Kad ir per lietų (sunkiausiom sąlygom), kad ir jau atrodė, jog nepavyks, bet vis tiek padarėm. Nenuleisti rankų iki paskutinės sekundės.

Šešta užduotis. Mūsų pagailėjo ir nebedarėm. Plaustą būtų reikėję kažkaip sumontuoti. Bet jau tikrai per tą lietų pavargom. Nors aš dar būčiau daręs. Bet jau kiti pradėjo krikti, parūkyti, išgerti. Ot, silpvavaliai. O man žiauriai įdomu, ką ten būtų tekę daryt.

O pabaigai visus suguldė į balą. Tipo, panešti visus, nes visi nugalėtojai. Jei iki tol mano triusikai dar buvo sausi, nors viskas kitka šlapia, tai po to šlapia buvo iki pat triusikų. Jėga.

Persirengėm. Dar šioks toks aptarimas. Ai, dar geras. Atsitiktinai sustatė ir reik sakyt vienas kitam komplimentus. Bet tai irgi faina. Pasitaikė pora buvo mano pavaldinių, tai jiems lengva buvo sugalvoti, o ir iš jų gerų komplimentų išgirdau, bent sužinojau ką gerai darau. Vėliau sužinojau ir ką blogai. Ten visi vaikšto geria, plepa, vienu metu aš ir migruoju, girdžiu sako, va, kai atf projektai būna, tai šakės. O jam sako, žėk, atf tau už nugaros. Ilgai juokėmės. Komplimentai. Netyčia sustatė su nepažįstama kolege. Na, sveikinamės, žinau kuriam skyriuje dirba ir tiek. Graži tokia. Bet negi taip imsi ir sakysi. Tai ir sakau, kad jūs labai elegantiškai atrodot, na, sakau, negi sakysi paprastai, kad esat labai graži. Juokėmės. O ji irgi manęs nepažįsta. Sako:

-O Jūs taip įdomiai rengiatės. Na, taip, įdomiai, suprantat?

Nesupratau, bet buvo labai juokinga.

Po to buvo balius. Daug kas prisigėrė, bet daug buvo ir negerenčių. Mes su viena kolege (nebloga tokia) ir kolega praktiškai visą vakarą ir prapliurpėm egzistencialistinėm temom.

Sutemus susiruošiau važiuoti namo. Išėjau į lauką ir taip gera. Taip šviesu šviesu galvoje. Kaip gerai, kad nieko negėriau. Buvo linksma ir taip. O be to taip pailsėjau, lyg kokią savaitę būčiau atostogavęs.

Pats geriausias firmos balius. Dabar noriu dar būtent tokio team buildingo. Būtent tokio, apie kurį anksčiau galvojau, kad tai žiauriai nefaina.

Filmas: Paskutinis Mao šokėjas / Mao’s Last Dancer (2009)

Tags

, , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Vėl po ilgos, labai ilgos, man nebūdingos pertraukos pagaliau vėl pažiūrėjau filmą. Paskutinis Mao šokėjas / Mao’s Last Dancer (2009): Vėl Antano L. ir LvB rekomendacijos.

Mao's.Last.Dancer.poster

Žanras: Biografinis, Drama
Premjera: 2009
Šalis: Australija
Režisierius: Bruce Beresford
Aktoriai: Bruce Greenwood, Kyle MacLachlan, Joan Chen, Chi Cao, Amanda Schull ir kt.

Oficialus aprašymas:

Filmas paremtas legendinio baletmeisterio Li Cunxin biografija. Iki ašarų privedanti tikrais faktais paremta drama visiems tiems, kam „Black Swan“ trūko šokio.
Pelningiausias 2009 metų filmas iš Australijos. Ir ne be reikalo. Sunku kalbėti apie filmo režisūrinius sprendimus, ką buvo lengviau narplioti po Darren Aronofsky „Black Swan“ peržiūros, bet ši juosta turi kitą stiprią vietą – skoningai ir jautriai papasakotą tikros asmenybės dramą. Mao kultūrinės revoliucijos metu 11 metų berniukas vardu Li Cunxin išsilaisvina iš užburto valstiečių rato, kuriame sukosi jo broliai, tėvai, seneliai bei proseneliai – iš pradžių jis atrenkamas į baleto „koncentracijos stovyklą“ didžiojoje Kinijoje, o po kurio laiko trumpam išvyksta pasistažuoti ir į JAV. O ten ir baletas jau dvasinis, o ne su šautuvais ir laisvė, kurioje skleidžiasi ir meilė, ir technika, ir pati asmenybė. Faktas, kad komunistiniai ir kapitalistiniai idealai ima sunkiai derėti, kas turi pasekmių ir jaunam šokėjui, ir jo meilei, ir jo šeimai. Tačiau personalinė drama vyniojasi savo linkme, o baleto – visai kita. Viena jaudina, kita – žavi. Net ir didžiausias baleto skeptikas, bus tikrai pritrenktas šokio vaizdais. Pagrindinį vaidmenį atlikusio Chi Cao vaidyba gal ir nusileidžia gulbės giesmę giedojusiai Natalie Portman, tačiau jis visas žydi būtent šokyje! Jis nėra profesionalus aktorius, tačiau yra profesionalus šokėjas. Sakoma, kad vaidmeniui jį pasirinko pats Li Cunxin. Efektas atitinkamas. Koks? Na, lyg žiūrėtumėt „Titaniką“, – tik apie baletą. Tad trys pakeliai nosinaičių ir gražaus žiūrėjimo.

Mao's.Last.Dancer (2) Mao's.Last.Dancer (3) Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_00.08.24_[2016.05.27_16.17.44] Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_00.26.27_[2016.05.27_16.17.57] Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_00.57.19_[2016.05.27_16.18.22] Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_01.00.47_[2016.05.27_16.18.01] Mao's.Last.Dancer

Mano komentaras. Atsiprašau už labai trumpą komentarą. Komunistinė Kinija. Nematyta, negirdėta. Tačiau kokia panaši į Sovietų Sąjungą. Ir laisva JAV. Matyt, klasika tapęs palyginimas laisvės ir komunizmo – požiūris į šalies vadovą. Kinas klausia, ar tu myli savo šalies prezidentą. Ne, aš jo nemyliu, net nemėgstu, man jis nepatinka, – atsako amerikietis. Kinas susigužia, tuoj sulėks KGB ir suims. Ir nieko, amerikietis toliau geria Pepsi ar ką ten ir toliau laisvai gyvena.

Ir taip. Būtent apie mane rašo aprašyme – baleto nemėgstantis. Ačiū už tokį prierašą, nes tikrai nebūčiau žiūrėjęs šio filmo. Ir beje tikrai, bent jau šiame filme baletas man patiko. Gal mano klaida buvo, kad aš baletą žiūrėjau mūsų Operos ir Baleto teatre ne pirmoje eilėje. Aš juk ir į spektaklius einu tik tuo atveju, jei gaunu bilietus į pirmas eiles. Tai jei baletą pažiūrėčiau iš arti, gal tada irgi kitaip apie jį atsiliepčiau.

Taigi vienu žodžiu, filmas labai patiko. Rašau 9/10. 9 tikriausiai tik todėl, kad kitaip man visi patikę filmai būtų 10.

Filmas: Fechtuotojas / Miekkailija/ The Fencer (2015)

Tags

, , , , , , , , , , , , , ,

Depresija užpuolė kaip reik. Kiek čia laiko nežiūrėjau jokio filmo? Kokį pora mėnesių? Gal laikas pažiūrėti ką? Tokioje situacijoje reikia kažko gero, patikimo ir nelabai liūdno. Tokiu atveju geriausiai tinka koks filmas iš Antano L. sąrašiuko. Pirmas tame sąraše jau senokai stovėjo šis filmas. Na, gal ir tinkamas. Pagal aprašymą neatrodė depresovas, galima bandyti žiūrėti. Fechtuotojas / Miekkailija/ The Fencer (2015):

The_Fencer

The fencer

Labai gražus suomiškas pavadinimas – Miekkailija.

Rež.: Klaus Härö
Vaidina: Lembit Ulfsak, Kirill Käro, Märt Avandiir kt.

Beje, pasirodo, kad Klaus Härö yra ir kitų dviejų mano matytų filmų režisierius tai: “Elina. Tarsi manęs ir nebuvo” (mano įvertinimas 9/10) bei kito “Letters to Father Jacob” (10/10 – aukščiausias įvertinimas). Imdb, mačiau, kad dar vieno nesu matęs.

Gūdus komunizmas Estijoje. Rusai laiko ją okupavę ir visus nors kiek prisidėjusius prie fašistinės Vokietijos laiko siaubingais nusikaltėliais ir juos persekioja, gaudo ir tremia į Sibirą ar sodina į kalėjimą. Vargšui Endeliui Neliui, kurį per Vokietijos okupaciją buvo pašaukę į fašistinę armiją, tenka slėptis. Nors jis labai sėkmingas fechtuotojas, bet jam 1952 metais tenka bėgti iš Leningrado ir slėptis mažame Estijos miestelyje Hapsalu. Fechtavimas yra jo aistra ir jis dirbdamas mokytoju suburia vaikus į fechtavimo būrelį. Sovietų valdžia prieštarauja tam, atseit, tai feodalizmo liekana ir nelabai tinka proletariatui. Tačiau jis nenusileidžia ir savo aistra uždega ir vaikus. Leningrade organizuojamas visasąjunginis fechtavimo konkursas. Endeliui tenka rinktis, ar apsišviesti prieš jį persekiojančius sovietų saugumo darbuotojus, ar sužlugdyti vaikų tikėjimą ir viltis. Juolab sunkiau, kad tame miestelyje jis suranda ir savo meilę. Ir jei jis važiuos į konkursą, tai praras viską – laisvę ir meilę. Bet jis renkasi nesužlugdyti vaikų vilčių. Po konkurso jis suimamas ir išvežamas į Sibirą. Visa laimė, kad greitai pakrato kojas velnio išpera Stalinas. Jis grįžta pas vaikus ir savo mylimąją. Šiaip tai jam pasisekė, nes mano tėvams po Stalino mirties nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Ir tik po 20 metų, ir tai nelegaliai jie sugrįžo.

Filmas paremtas tikrais įvykiais. Endelis Nelis tapo įžymiu treneriu ir išugdė ne vieną fechtavimo čempioną.

Filmo pradžia lėta. Net pagalvojau, kad LvB galėjo įgarsinti lėčiau: Laaabaaas, kaaaiiip seeeekaaaassiii.🙂 Juk suomių – estų gamybos. Bet vėliau filmas įtraukia ir nebeatrodo lėtas. Net žmona pasakė, kad geras filmas. Pabaiga juokingiausia. Pabaigoje sako: išvertė Antanas, įgarsino LvB. Žmona kaip pradėjo juoktis. Sakau: nesupratau. Sako: Antanas, nu, kaip Rolka. Cha, jai juokinga. O aš tą Antaną tai realiai pažįstu. Bet patylėjau.

O filmas tikrai geras. Ai, visai pamiršau, įvertinimas. 9/10.