Filmas: Tarp pilkų debesų / Ashes in the Snow (2018)

Tags

, , , , , , , , , , , , , , , , ,

Buvau: Tarp pilkų debesų / Ashes in the Snow (2018):

Rež.: Marius Markevičius

Vaidinai: Bel Powley, Jonah Hauer-King, Lisa Loven Kongsli, Sophie Cookson, Martin Wallström, Peter Franzén, James Cosmo, Aistė Diržiūtė, Gabija Jaraminaitė, Darius Meškauskas, Ramūnas Cicėnas.

Keista, bet nei vienas iš mano vaikų nenorėjo eiti į šį filmą. Teko eiti vienam. Ai, gal ir gerai, galėjau netrukdomas paverkti. Jautrus esu. Bet ašaros tokios, kad po jų norisi eiti ruskiams snukius daužyti. Ir ašarų buvo daug.

Geras, patriotinis filmas. Filmas pasauliui, kad žinotų kaip buvo. Filmas jaunimui, kad žinotume, kodėl dabar esam laisvi ir turim tai ką turim.

Kas nustebino, kad filmas įgarsintas lietuvių kalba, t.y. originalo kalba anglų ir beveik visi aktoriai ne lietuviai. Mane tai šiek tiek suerzino, todėl ir neduosiu 10 balų. Aš vis tiek už tai, kad būtų vaidinę lietuvių aktoriai ir lietuviškai, o po to įgarsintų angliškai. Bet, ok, atseit, kinas skirtas užsienio publikai. Aš tik sakau, kaip man asmeniškai būtų labiau patikę.

Vienu metu pagalvojau, o kaip gerai ta mama vaidina. Oi, paprastai, jei apie tai pagalvoju filmo metu, tai kažkokio įsitraukimo trūksta. Nors, taip buvo tik vieną akimirką.

O man įdomiausias siužetas buvo ukrainiečio NKVD’isto. Kaip priešpastatymas lietuviui Vilkui, kuris Tėvyne ir Laisvę, pareigą artimui, savo sąžinę statė aukščiau už šeimą, o NKVD’istas savo šeimą pastatė aukščiau už viską. Bet širdyje buvo geras žmogus ir pastovus vidinis konfliktas drąskė jo širdį.

Kodėl man šio ukrainiečio istorija tokia aktuali? Tikriausiai mane labai priminė. Aš nežinau, kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje. Neturiu aiškaus vienareikšmiško atsakymo. Taip, pagal filmą, reiktų save pašvesti aukštesniam tikslui, o ne vien tik savo šeimai. Bet… Bet mane tėvai (abu sibiriečiai, o ir nemažai mano giminėje partizanų, žuvusių, nemažai sibire numirė) kažkaip augino taip, kad šeima aukščiau už viską. Kažkokia išgyvenimo filosofija. Net nežinau kaip pasakyti, juk nemažai buvo pasakojama apie Lietuvą, laisvę, kovą, bet kažkaip visada puse žodžiu duodama suprasti, kad šeima svarbiau. Ir tas pas mane yra labai giliai pasąmonėje nuo vaikystės. Ir aš bijau, kad tokioje situacijoje aš būčiau kaip tas NKVD’istas. Ačiū Dievui, ir tikiuosi, kad aš nebūsiu niekada jokioje panašioje situacijoje, kai reiks taip ekstremaliai rinktis tarp šeimos ir sąžinės.

Dar man kliuvo, kad viskas kažkaip labai gražu. Net garvežiai nauji blizgantys, o ir tų NKVD’istų elgesys praktiškai vos ne, kad džentelmeniškas, kiek kartų jiems šoko į akis, o jie tai nuleisdavo negirdom. Na, netikiu, kad jie tokie geraširdiški buvo. Tai šaudo į galvas jausdami pasitenkinimą, tai leidžia lipti sau ant galvos.

Nežinau, kažkaip po šio filmo patraukė mane ant kritikos, t.y. ieškau kažkokių smulkmių prie ko galėčiau prisikabinti. Keista, o kodėl taip?

Gal tada ir baigiu rašyti, ieškoti priekabių, nes bet kokiu atveju filmas labai aktualus, reikalingas, gerai pastatytas, o ir ašarų buvo nemažai, taigi užkabino.

Bet vis tiek vertinu tik 9/10. Ir rekomenduoju visiems būtinai pažiūrėti. Tiesiog, mūsų istorija. Privalai žinoti savo istoriją.

Advertisements

Spektaklis: M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“, rež. O. Koršunovas

Tags

, , , ,

Buvau Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“.

Čia kažkokį video apie jį radau (pats net nežiūrėjau, reiks kada pažiūrėti):

Vaidina: Kęstutis CICĖNAS, Vytautas ANUŽIS, Marius REPŠYS, Gailė BUTVILAITĖ, Toma VAŠKEVIČIŪTĖ, Oneida KUNSUNGA, Martynas NEDZINSKAS, Elzė GUDAVIČIŪTĖ, Tadas GRYN, Arūnas SAKALAUSKAS, Paulius IGNATAVIČIUS, Irmantas JANKAITIS, Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ, Rimantė VALIUKAITĖ, Marius ČIŽAUSKAS, Dovydas STONČIUS, Daumantas CIUNIS, Algirdas DAINAVIČIUS, Arūnas VOZBUTAS, Jolanta DAPKŪNAITĖ, Neringa BULOTAITĖ, Ramutis RIMEIKIS, Remigijus BUČIUS, Algirdas GRADAUSKAS, Mindaugas JUSČIUS, Diana ANEVIČIŪTĖ, Eimutis BRAZIULIS, Paulina TAUJANSKAITĖ, Džiugas SIAURUSAITIS, Augustė POCIŪTĖ

Oskaras Koršunovas: „Išvaryme“ paliesta labai aktuali tema – emigracija. Jos masto turbūt nesuvokiame net statistiškai: tik spėliojama, kiek žmonių išvažiavo, emigravo, bet ši situacija politinėje erdvėje neanalizuojama – o ką jau kalbėti apie kultūrinę ir meninę erdvę. Mene mes beveik neturime rimtos analizės, rimto požiūrio į tai, kas dabar vyksta su Lietuva, su tauta. Už to slypi ne tik tautos, valstybės interesai – už to slypi sulaužyti žmonių likimai, ištisos odisėjos – grįš tie žmonės ar negrįš… Jie palieka savo šalį, savo namus, savo šeimas. Emigracijos būna įvairios. Šiandien emigracija yra kitokia, tačiau buvo metas, kuomet žmonės vyko svetur su bilietu į vieną pusę, nemokėdami kalbos, nieko neturėdami, dažnai – apgauti… Tokią situaciją regime „Išvaryme“.

Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Slypi labai daug dalykų, kurių vienas svarbiausių yra tapatybės praradimas. O gal – atradimas kitoje šalyje? Juk individo tapatybės klausimas šiais laikais yra vienas aktualiausių. „Išvarymas“ atskleidžia daug šio klausimo atsakymo galimybių ir sprendinių. Iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.“

Ar aš ką nuo savęs pasakysiu? Trūko virš 6 valandų. Aišku, kad patiko. O jausmas keistas, nors ir prisijuokiau, bet išėjau iš salės labai liūdnas ir iki šiol liūdna. Depresija užplūdo. Bent fotkių pridėsiu.

Aišku Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys ir Gailė Butvilaitė yra topų topas šiame spektaklyje. Net jų interaktyvus bendravimas su žiūrovais. Keiksmažodžių buvo milijonas, kas antras žodis, gal kartais ir perlenkta, bet kartais taip jie į temą buvo. Kartais net grubiai keistai. Pvz. Gailė:

-Tai, va, žmonos žinokit, kad vakare, kai grįšit po spektaklio, ir pisitės su vyru, tai jis svajos apie mane.

Šiaip liūdna man po šito spektaklio. Nors ir labai patiko. Prieš rašydamas ieškojau nuotraukų, tai užtikau ir keletą recenzijų. Atseit, spektaklis ne apie aukšto intelekto žmones, apie lietuviškus budulius. O aš atpažinau save – Bene, Eglėje, jų santykiuose. Taigi arba aš ne per aukščiausio intelekto, arba spektaklis yra apie platesnę prasmę, ne tik apie nevykelius emigrantus. Štai ir pats Koršunovas sako: tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.

Net mano sūnus sakė, na, tėvai, atpažinai save Bene? Tik Benas nepasiliko su blondine, o tu pasilikai. Beje, sūnui labai patiko, jis sužavėtas. Ai, o man jį rekomendavo mano vyresnė dukra, kuriai šiaip dar nėra 18 metų, nors šis spektaklis pažymėtas kaip N18. Pasakojo apie jį tokia susižavėjus, kad aš pirmai progai pasitaikius nuėjau.

Žodžiu, nėra rašyti nuotaikos. Depresija po šitokio spektaklio. Meilės nėra, laimės nėra, sėkmės nėra, vien tik šūdai, bliat ir naxui.

Rekomenduoju.

Baimės naikinimas – 100 dienų iššūkis

Tags

Aš jau galvojau, kad tapau drąsesnis.

Nifiga.

Taip. Aš drąsesnis už tuos “nevykelius”. Vežiau savo kolegą darbo reikalais. Ir taip, aš drąsesnis už jį. Ar bent sugebu vaidinti.

Bet.

Aš esu tiesiog vidutinybė.

Visą gyvenimą buvau vidutinybė.

Iš vienos pusės ne taip ir blogai. Bet. Ei. Gal aš ir nesu Top 10. Bet tikrai esu daugiau nei vidutinybė.

Ir kur mano problema?

Drąsa.

Aš puikiai prisitaikęs prie esamos gyvenimo situacijos. Bet. Ei. Juk visi žinom, kad gyvenimas keičiasi. Ir jei aš neprisitaikysiu, tai liksiu luzeris.

Prieš daug metų dirbau parduotuvėje pardavėju. Na, ok. Ne Maksimoje. Telefonų, org. technikos ir kompiuterių. Bet elementariu pardavėju. Ir taip, be galo daug aš ten išmokau. Sakoma, kad gyvenime viskas yra patirtis. Ir tas laikotarpis buvo nereali patirtis, bet, ei, įrašas ne apie tai. O apie baimes.

Vakar ėjome pro žydų palapines – sukot (ar kaip ten taisyklingai) šventę. Svečių šventę. Pasakojau kiek žinau kas tai yra. Sako, ok, jei tai svečių šventė, užeinam. Ir aš išsigandau. Ai. Ne. Nepatogu.

O šeštadienį praleidau be mažės. Galima sakyti – medituodamas.

Ir pagrindinis akcentas, pagrindinė mintis – baimė.

Nugyvenau tiek metų, o esu totalus bailys.

Bandžiau suprasti kodėl? Nežinau. Aš visada jaučiausi iš kitos planetos. Aš nepriklausau šiai Žemei. Aš esu svetimas. Aš ateivis. Štai kiti žemiečiai turi teisę gyventi taip kaip nori savo planetoje. O aš esu svetimas.

Nesupratau iš kur pas mane tas kompleksas. Bet yra psichologijos pakraipa (nežinau kaip ji vadinasi, kognytivinė?), kuriai px priežastys, ji sprendžia problemą dabar. Nesvarbu kodėl ji atsidaro.

Taigi. Kaip bežiūrėtume. Aš esu bailys. Pirmas žingsnis link gijimo – pripažinimas.

Ir ko aš bijau? Žmonių.

Taigi. Fu. Net bijau pasakyti. Ok. 100 dienų iššūkis. Kiekvieną dieną padaryti kažką ko aš bijau. Gal būt mažą, bet būtinai. Ir tai būtinai susiję su žmonėmis.

Gal kam bus mano darbai juokingi, bet eikit jūs visi nx, čia mano baimės, kaip noriu, taip su jomis kovosiu.

Ir pradedam.

Šiandien pats vienas nuvažiavau į šašlykinę, kur prieš penkiolika metų valgiau pačius skaniausius šašlykus. Taip ten kioskas. Taip šalia įspūdinga normali kavinė. Bet ten į tą kioską mane traukia ir tuo pačiu baisu.

Įvykdyta. Persimetėm keliais žodžiais su pardavėju. Pirma baimių įveikimo diena. Pradžia lengva. Kad neišsigasčiau. Po to vaikščiojant po parką iš kaimiečio nusipirkau kiaušinių ir papliurpėm su porele irgi tokių kaip aš vaikščiotojų, beje, man tik tereikėjo užvesti iniciatyvą, o jie patys maloniai įsitraukė į bendravimą, rodė kelią, beje, buvo pasimetimas sekundinis, kai norėjo bičas parodyti kelią, o telefonas užrakintas, tada jis suvokė, kad manęs nepažįsta ir suvedė slaptažodį man matant.

Dabar sukot? Aha, čia jau sunkiau. Ok. Iššūkis yra iššūkis.

Kiek gi galiu būti bailiu? Kiek gi galiu būti vidutinybe?

Filmas: Super Džonis Smogia / Johnny English Strikes Again (2018)

Tags

, , , , , , , ,

Pagaliau buvau kine, kuris man patinka. Komedija. Superinė. Juokinga. Linksma.

Super Džonis Smogia / Johnny English Strikes Again (2018):

Rež.: David Kerr

Vaidina: Olga Kurylenko, Emma Thompson, Ben Miller, Rowan Atkinson ir kt.

Ir ką galima pasakyti apie šį filmą? Ogi nieko? Tiesiog prisijuokiau iki soties. Ir taip buvo nelogiškų dalykų, pvz. su ta virtualia realybe, bet, ai, vis tiek viskas juokinga. Ypač žvengiau nuo energetinių tablečių poveikio.

Juk vaidina Rowan Atkinson, na, ponas Bynas. Ir tuo viskas pasakyta.

Žiūrėkit, juokitės ir džiaukities gyvenimu, nes gyvenimas yra gražus.

Ai, be visa ko dar ir mano mėgstama aktorė Olga Kurylenko. Tiesa, šiame filme man ji buvo nepastebima, na, nebent, kad pirmą kartą angliškame filme taisyklingai rusiškai kalbama. Kas net juokinga, nes visada seniau filmuose, kiek teko susidurti, visi kalbėdavo su tokiu žiauriu akcentu. O čia taip taisyklingai. Ai, žodžiu, viskas šiame filme juokinga.

Vertinu? 10/10. Kiek gi daugiau.

Knyga: Laurent Gounelle “Ir tu atrasi lobį, kuris slypi tavyje”

Tags

, , , , , , , , , , ,

Tęsiu prancūzų autoriaus Laurent Gounelle skaitymą.

Jau esu skaitęs:

Dievas visada keliauja incognito

Diena, kai išmokau gyventi

Žmogus, kuris norėjo būti laimingas

Na, ir dabar paskutinė knyga, kurią man šiai dienai pavyko gauti “Ir tu atrasi lobį, kuris slypi tavyje”.

Ir vėl greitai suintriguoja. Alisa, sakykim, marketingo specialistė (ji taip knygoje niekur neįvardijama, bet, manau, visai tikslus apibūdinimas) grįžta pas savo tėvus į kaimą (na, gal ir miestelis ten, ar net miestas). Jos vaikystės draugas (šiaip tai jis Alisą įsimylėjęs buvo, ach, kokios tos moterys, paliko tokį vyrą) Žeremis išgyvena krizę. Jis tapo kunigu ir dabar nebemato prasmės savo veikloje, į bažnyčią užsuka vis mažiau ir mažiau žmonių.

Alisa nutaria padėti savo vaikystės draugui, pritaikyti šiuolaikines psichologijos žinias ir taip pritraukti daugiau žmonių.

Pamilk save ir tada galėsi spinduliuoti meilę ir kitiems. Savimi pasitikėjimas ir tikėjimas tuo ką darai.

Šiaip įdomu. Man dažnai sako, kad aš savęs nemyliu. Niekaip nesuprantu kodėl. Myliu aš save. Myliu.

Taigi idėja labai įdomi ir jau laukiu, kaip čia ta Alisa pritauks daugiau žmonių į tą bažnyčią, ypač, kai tai eina per asmeninį Žeremio augimą.

Tačiau labai greitai nuo Žeremio pereinama prie Alisos, prie jos religinių ieškojimų.

Pažeriama be galo daug kritikos katalikų bažnyčiai. Ištraukiama Tomo evangelija. Kaip vienintelė tikra. Ir kadangi katalikų bažnyčia jos nepripažįsta, tai sako, kad tos keturius, kurias pripažįsta, yra neteisingos, dar daugiau, jose tyčia iškraipyta ką Kristus sakė ir mokino. Prijungiamas budizmas, induizmas. Ir gaunam, kad išorinio Dievo nėra, o Dievas yra mūmyse. Tada dar pasitelkiamas fizikas, kuris įrodo, jog Dievas vis gi yra. Ir jis sukūrė pasaulį. Aha, tik tada nutylima, kad jei jis yra tas kuris sukūrė pasaulį, o žmonių dar nebuvo, tai jis vis gi išorinis yra žmogaus atžvilgiu. O, kad Dievas yra mumyse nemažai kalba ir katalikai, nes mes sukurti pagal Dievo paveikslą. Ir Dievas yra absoliutas, t.y. Dievas yra Viskas. T.y. galim ieškoti dieviškumo savyje.

Religiniai ieškojimai kaip kelias į saviugdą, išlaisvėjimą ir laimės pajutimą.

Ir į pabaigą vėl grįžtama prie Žeremio ir jo veiklos, t.y. kaip ir gaunasi vientisa knyga, nes jau bijojau, kad Žeremį visai pamirš.

Ego. Visa knyga apie žmogaus ego. Iš tikrųjų sunkiai supratau, kas tas ego ir kaip su juo elgtis.

Bet apskritai knyga patiko. Vėl gera motyvacinė knyga, nors ir apvilkta tokiu įdomiu religiniu aspektu. Populiarioji psichologija kitaip.

Knyga: Laurent Gounelle “Žmogus, kuris norėjo būti laimingas”

Tags

, , , , , , , , , ,

Tai jau trečioji Laurent Gounelle knyga. Pirmoji “Dievas visada keliauja incognito” mane sužavėjo ir įtraukė nuo pirmo puslapio, visgi trileris, nors ir motyvacinis. Antroji – “Diena, kai išmokau gyventi” patiko, bet prireikė perskaityti 2/3 knygos, kad įtrauktų.

Kai rinkausi kitą knygą, tai šiek tiek nuogastavau, kad būtų vėl įtraukianti, nes antrą skaityti, kuri įtraukia tik po 2/3 knygos, nežinojau, ar užteks jėgų. T.y. galvojau, kad gal Laurent Gounelle yra vienaknygis rašytojas, t.y. vieną superinę knygą parašė, turėjo jai idėją ir viskas. O toliau rašo tik dėl to, kad, na, ir taip žmonės pirks jo knygas. Turėjau pasirinkimą iš dviejų jo knygų ir nuojauta pakuždėjo imti “Žmogus, kuris norėjo būti laimingas”:

Viršelis neįtraukiantis, labai jau paprastas. Bet spalvos gražios.

Ir ką? Ir įtraukė praktiškai nuo pat pirmo puslapio. Balis. Aha, vien šalis ką reiškia. Žmogelis, šiaip sveikas, bet jaučiantis, kad jam kažko trūksta (net kažin ar tą jaučiantis sąmoningai, ar tik pasąmoningai) nutaria aplankyti vietinį žiniuonį – išminčių. Jau vėl įdomu. Labai į mane užneša viskas. Žiniuonis apžiūrėjęs nustato, kad fiziškai jis sveikas, bet yra:

-Nelaimingas.

Ir paklausus, kodėl nelaimingas, atsako:

-Nes neturiu antros pusės.

-O kodėl neturi? Kas trukdo?

Ir labai greitai nuo šios temos nueinama prie įsitikinimų.

Nors knygoje dialogų vėl daug ir veiksmo nedaug, bet šį kartą man tai neužkliuva.

Ir nors beveik visos idėjos nėra naujos, bet skaityti buvo įdomu. Dalis idėjų priminė Svijašo knygą (kurios dar nebaigiau skaityti), bet kažkaip jų pateikimas įdomioje patrauklioje formoje, romano pavidalu, vėl atgaivino tas mintis. Ypač apie žmonių įsitikinimus, kurie veikia visą gyvenimą.

Apie tikėjimo galią. Ir taip. Aš ir pats seniau pasakojau, kaip Kristus gydė: Ar jūs tikite? Taip, tikime. Tada praregėkite. Arba. Jei turėtumėte tikėjimą nors kaip garstyčios grūdas, tai galėtumėte kalnus pajudinti.

Apie placebo galią.

Apie savo susikurtas realybes. Mes kiekvienas gyvename savo realybės versijoje su savomis interpretacijomis. Ir neturim dažniausiai jokio žalio supratimo apie kito žmogaus interpretacijas, kokius kompleksus jis turi ir kokia jo realybė.

Apie prašymo ir pagalbos galią. Žmonės bijo prašyti pagalbos. Ir tuo pačiu žmonės linkę padėti. Paradoksas, bet taip yra. Ir kas išmoksta prašyti, įgauna didelę galią.

Apie… Bet ir tai užteks kiek parašiau, nes kitaip nebereiks skaityti knygos. Ir nors asmeninė patirtis yra geriausias dalykas, bet geriau pilna knyga, nei mano trumpas konspektas.

Žodžiu, žodžiu, žodžiu. Knyga patiko.

Man vienas žmogus pasakė, kai išgirdo, jog šitą knygą skaitau:

-Tikiuosi nepanirsi į filosofijas…

O aš tikiuosi, kad panirsiu. Nors ir realizmas gerai. Ir tikiuosi, kad šias filosofijas perkelsiu į realų gyvenimą. Net taip ir darau. Ir man puikiai sekasi.

Einu dar vienos šito rašytojo knygos skaityti.

Ar aš laimingas nors neturiu antrosios pusės? Bent jau laimingesnis, nei tada, kai maniau, kad turiu. Žmona nebuvo jokia antra mano pusė. Iliuzija tik. Ir bent jau sužinojau kokia ta antra pusė turi (gali) būti.

Gero laiko praleidimo skaitant.

In my mind

Tags

, ,

Kokią gerą muziką per radiją transliuoja:

Dynoro, Gigi D’Agostino – In My Mind

Aprašymas:

Who Dynoro is, remains a mystery. An enigmatic producer from Lithuania, who could make his big breakthrough with this number. DJ and producer Dynoro has grabbed the Tomorrowland classic “In My Mind”, re-released it and made his very own version of the number. The track has climbed up in all streaming services and spread like wild fire across social networks. One thing is for sure you will definitely be hearing “In My Mind” this year.

O žodžiai kokie gyvenimiški:

In my mind, in my head,
this is where we all came from.

The dreams we have,
The love we share
This is what we’re waiting for.

And this is what I’m waiting for.

Suprantu, kad nedaugumai patinka, bet man tai jėga.

Knyga: Laurent Gounelle “Diena, kai išmokau gyventi”

Tags

, , , , , , , , , , , , ,

Prancūzų rašytojo Laurent Gounelle (įdomu kaip tariasi visos šios raidės) knyga “Dievas visada keliauja inkognito” mane sužavėjo. Savimotyvacinė knyga pateikta kaip romanas, net kaip trileris, kurį be galo įdomu skaityti, nes įdomu sužinoti, o kaip gi bus. Prisimenu, pirmą tokio formato knygą, kurią skaičiau, buvo Eliyahu M. Goldratt apie verslo valdymą “Tikslas”, irgi romanas, nors apie verslo valdymą (beje, rekomenduoju, kaip ir kitas jo knygas – dar du Tikslus ir “Kritinė grandinė”, ši orientuota į IT projektus). Taigi, Laurent Gounelle knyga “Dievas visada keliauja inkognito” taip įtraukė, kad skaičiau ją visur ir visaip. Ir dar buvau nebaigęs skaityti, o jau turėjau visas šio autoriaus knygas, kurias pavyko gauti. Ne visas pavyko gauti, dalis išpirktos jau. Bet berods dar tris turiu, tai gali būti, kad ir užteks, gal nusibos, o gal ir ne. Tada ieškosiu, kur nors skaitytų knygų knygynuose ar bibliotekose.

Antrą knygą skaitymui išsirinkau “Diena, kai išmokau gyventi”. Deja, bet ši ne trileris. Romanas, bet ne trileris. Iki kokio vidurio skaityti buvo įdomu, bet nebuvo, kad taip vau. Ir tik perskaičius du trečdalius knyga įtraukė ir jau tada sugraužiau kas liko per vieną dieną. Tiesa, pabaiga vėl kažkaip nurimo, bet gerai, kad trumpa buvo, tai nespėjo nusibosti.

Pradžioje nervino daug siužetų. Kažkoks video blogeris, tenisininkas, keksiukų kepėjas, pagrindinis veikėjas, jo verslo partneriai, iš kurių vienas – eks žmona. Kažkaip net nervino skaityti, nes ilgai jie nepersipinė. Ir žinai, kad jie kažkada persipins ir susilies į vientisą siužetą, bet kaip ir sakiau, teko perskaityti du trečdalius knygos.

Dar kas labai skyrėsi nuo knygos “Dievas visada keliauja inkognito”?. Toje beveik viskas perteikta per veiksmą, o šitoje per pokalbius su teta. Kas irgi sunkiau skaitėsi. Tiesa, pabaigoje buvo daugiau veiksmo ir todėl skaitėsi lengviau.

Bet kokiu atveju, knyga man patiko. Dabar imsiuos kitos jo knygos.

Ką darytum, jei sužinotum, jog gyventi liko paskutiniai metai?

Ai. Pabaigai erezija iš šitos knygos.

Visi žinome, kad Ieva ir Adomas nusidėjo Rojuje nepaklusdami Dievui suvalgydami uždraustą vaisių. Ir tai dabar aiškinama kaip didžiausia žmonijos nelaimė, nuodėmė ir bausmė, žodžiu, absoliutus blogis. Taigi, o šioje knygoje teigiama, kad tai ne blogis, o gėris. Kad Dievas juk galėjo sukurti absoliučiai paklusnius padarus, be nuomonės, be valios, be savų norų. Ir uždrausdamas valgyti vaisių, jis norėjo, kad žmogus nepaklustų, kad išsilaisvintų, kad įgytų savo valią, pats būdamas laisvas galėtų priimti sprendimus. Ir todėl visa ši istorija – ne blogis, o gėris.

Na, jo. Biblija nerealus dalykas, jei ją galima net taip interpretuoti.

Gero skaitymo visiems, o aš imuosi kitos.

Kaip matot apie knygos siužetą beveik nieko nepapasakojau, o tik apie įspūdį, kurį paliko ši knyga. Bent kelias žymas pridėsiu, kad orientuotis apie ką.

Žymos: geri darbai, nesavanaudiškumas, laimė, gyvenimo prasmė, meilė, saviugda, savianalizė, savimotyvacija, gyvenimo džiaugsmas.

P.S. Beje pradėjau kitą šio autoriaus knygą ir ta užvežė nuo pirmo puslapio. Per dieną pusę knygos ir perskaičiau, dar rasiu pusdienį laisvą ir bus baigta: “Žmogus, kuris norėjo būti laimingas”.

Pas kirpėją – kaip pas psichologą

Tags

, ,

Taigi prišnekino mane keisti savo imidžą. Ateinam pas kirpėją ir ji pradeda kirpti.

-Kaip norėsite?

-Noriu keisti iš esmės, tai kaip padarysite, tai taip.

-Gerai, tikrai pasiryžęs?

-Tikrai taip.

Ir ji imasi darbo.

-O Jūsų labai geras plaukas.

-Eee? Mat kaip.

-Taip taip, lenkiškas.

-Lenkiškas????

-Na, gal Jūsų kokie protėviai kada sugriešyjo su kokiu lenku, bet aš šitą plauką pažįstu, labai geras, lenkiškas.

-Aaa, na, mano tėvas gyveno kaip tik ant pasienio, ten nesuprasi seniau kur Lenkija, kur Lietuva, kur Gudija.

-Jūs niekada nenupliksite.

Hmz, nu faina, nors kai neplinku, tai atrodo, o koks skirtumas. O ji tęsia toliau:

-Ir labai lėtai žilsite. Pradėjote labai anksti ir dabar po truputį, po truputį lėtai žilsite.

Hmz, na, man žili vyrai visai gražu, bet, ok, dar vienas taškas į mano kraitelę.

-Ir Jums reiktų išsimiegoti.

-Kąąąą. Iš kur ištraukėte? Iš tikrųjų trūksta miego.

-Oi, iš plauko aš galiu daug pasakyti. Va, matot, kaip jis skyla?

Hmz šiaip aišku, kad nieko nematau. O ji tęsia:

-Jei negalite šiaip normaliai išsimiegoti, tai apgaukite organizmą, vieną kartą į mėnesį miegokite 24 valandas, atsikelkite tik pavalgyti.

-Aha, įdomiai čia.

O ji toliau:

-Ir kaip maitinatės pagal plauką galiu pasakyti, ar sveikai ar ne.

-Nu, nu? Įdomu, ir kaip aš?

-Pe rmažai žuvies valgot. Trūksta omega -3. Šiaip jūsų plaukas turėtų būti stipresnis, bet dabar trūksta omega-3. Pavalgykit daugiau žuvies. Tik geros. Ne iš Baltijos jūros.

Toliau ji pasakoja, kodėl iš Baltijos jūros žuvis bloga.

-O čia kas Jus atlydėjo? Jūsų meilė?

Aš pasimetu, net nežinau ką atsakyti:

-Eeee, draugė.

-Bet labai graži.

Aš nežinau ką sakyti ir mykiu toliau:

-Eee, na, taip. Ir labai gera, – na, reikia gi kažkaip teigiamą emociją išlaikyti.

-Jums pasisekė, dabar surasti gerą moterį yra labai sunku, o ją kai kerpu, tai jaučiu, kad labai gera.

-Na, taip, dabar surasti gerą moterį sunku, – užsisvajoju ir aš.

-O Jūs docentas? – nutraukia mano svajas.

Oba, koks dar docentas, iš kur ištraukė, atėjau su džinsais, trumpais marškinėliais, toks, tipo, laisvai visai.

-Na, ne. Bet kodėl manot, kad aš docentas?

-Jūsų labai graži kalba. Na, labai taisyklingai kalbate.

-Hmz, na, lyg pilna pas mane žargono kalboje.

-Ir šiaip Jūs labai jaunas dar. Leiskite spėti. 35?

Aš kreivai pažiūriu.

-36? Na, taip, 36.

-Eee, šiaip 45.

Suformavo barzdą:

-Na, va, dabar būsit Top 1. Pamatysit, kaip sulauksit daug komplimentų.

Apkirpo, nuskuto. Išgyrė. Visko ir nesurašysi. Jooo, geriau nei pas psichoterapeutą 🙂

P.S. Ir vakar naujus akinius užsisakiau. Juodu rėmeliu su žydra juostele. Plona plona, bet stilinga. Ir antrus – nuo saulės su dioptrijom, tokių niekada gyvenime neturėjau, jeee, dabar turėsiu akinius nuo saulės, juodais stiklais, bet su dioptrijom. Visada turėjau fotochrominius, bet nea, jie vis tiek ne tokie faini kaip nuo saulės. Pala, su raudonu rėmeliu? 🙂 Pižonas. Pankas.

P.S. P.S. Akinių pardavėja buvo labai graži. Ten kalbamės, aiškinamės, o po to reikia išmatuoti akių centrus, uždeda man akinius ir žiūri prieš mane pasisodinus, veidas į veidą. Pradžioje šiaip kažkur žiūrėjau į jos veidą (lūpas:) ), o po to pažvelgiau į akis. Naglai net, sakyčiau. Jooo, gražios moterų akys, iš kart svaigstu. Bl.. iš kart suprato, kad patinka ji man, tai iš kart:

-Žiūrėkite man į tarpuakį.

Ir visa kitą laiką buvo susinepatoginus. O aš ką? Juk visur sako, kad bendraujant su žmonėm reik į akis žiūrėti. Na, gal ne taip kaip aš, bet ką aš žinau, nemoku žiūrėti į akis. Paprastai.

P.S. P.S. P.S.

Mano mažė apie mano naują šukuoseną ir barzdą:

-Siaubas. Kodėl iš visų įmanomų šukuosenų išsirinkai būtent šią?