Karas. Karo vado keitimas

Tags

, ,

Karas vyksta toliau. Ir paskutiniu metu pradėjau pralošinėti. Aš, gal iš panikos, vos nesukėliau atominio karo. Turiu aš atominį ginklą, bet labai labai nenoriu jo panaudoti, nes nu žiauru ir aš ne toks, kad galėčiau jį panaudoti, per daug geras. Visi aiškina, kad aš durnas, bet …

Savaitgalį eilinis mano pralaimėjimas kare ir aš pajutau, kad vyksta mūšis, o man net mintis nekylo kreiptis į savo karo vadą, į generalisimą pagalbos. Tai aiškiai suvokiau, kad netinkamą žmogų pasirinkau, kad vadovautų mūšiams.

Ir dabar keičiu savo karo vadą. Vėl atgijo viltis, kad bus viskas ok, kad karą, gal ir su nuostoliais, bet baigsim taip kaip aš noriu.

O šiaip naujas karo vadas labai panašus į šiuos iš Naujosios Zelandijos:

New Zealand Maori V Tonga Haka

Blia, rimtai, taip ir kalba sau į krūtinę mušdamasis. Naujas mano karo vadas 🙂

 

Advertisements

Pasiilgau laimės

Tags

, , ,

Numanau, kad tai sukels eks E. pyktį, įniršį ir planuotas taikus susitarimas tikriausiai nebesigaus, nors šiaip niekas, beveik niekas, netiki, kad su E. įmanoma ką nors logiškai ir taikiai sutarti, bet taip norėjau pabūti laimingas, pajusti ką reiškia būti laimingam. Pasiilgau. Pabūti normaliu.

Žodžiu, į firmos metinį balių kartu pasikviečiau draugę I. Be visa ko dalyvavo mano eks uošvienė, uošvis, E. brolis ir E. geriausia draugė. Telefoną palikau, nesinešiau, nes visokie orientaciniai, vandens batutai ir šiaip, kam man jis. Per orientacinį užėjo lietus, sušlapau iki triusikų, bet, ai, vis tiek faina.

Į batutus, pagalvojau, kad jau šalčio buvo daug, pasiimsiu termokostiumą. Užsidėjau, spaudžia per krūtinę, bet, ai, nieko, kvėpuoti įmanoma. Aha. Čia buvo didelė klaida. Komandinės rungtys, neriam, bėgam, slystam, griūnam. Viskas kol kas ok. O į pabaigą sunkesnis perėjimas, kur praktiškai visi griūna į vandenį. Jau pavargę, uždusę. Krentu ir aš, neriu po vandeniu, išneriu ir negaliu įkvėpti, taip tas termokostiumas spaudžia. Man panika, net minties, kad bandyčiau lipti atgal. Galvoju nusiplėšiu liemenę, nes negaliu normaliai įkvėpti, dustu. Bet suprantu, kad spaudžia tai ne liemenė, o termo kostiumas, o jo vienas vandenyje nenusiimsiu, o jei nusiplėšiu gelbėjimo liemenę tai bus dar blogiau, vėl po vandeniu nersiu. Šiaip ne taip mažais oro gurkšneliais atsigaunu, nuplaukiu iki finišo nebelipdamas ant batutų. Šiaip net ne paskutinis gavausi, nes kolega vis bandė užlipti ant batuto ir jam viskas žymiai ilgiau gavosi. Ant kranto plėšiau nuo savęs tą termo kostiumą ir į kitą rungtį ėjau be jo. Kritau į vandenį, šalta, sušalau, bet už tai kvėpuoti galėjau. Siaubas, naktį užmigti negalėjau. Vos per kažkokią durnystę neuždusau.

I. šildė, šluostė vandenį ir kitaip rūpinosi.

Vakare per balių tas pats byčas kur mane praeitam baliuje kabino, sakė, norėjo patraukti per dantį mane kam aš vienintelis žmoną į balių atsivedžiau. Kai pasakė, kad čia draugė, o ne žmona, tai taip ir liko nieko nesupratęs.

Grįžus namo pažiūrėjau į telefoną. Aha, gavau iš E. žinutę, kur I. vadino šliundra ubage. E. draugė raportavo kas čia vyksta. Na, jo. Kaip ir galvojau, mano trumpalaikis noras pabūti laimingu, sukels dabar sunkumų. Už savaitės pamatysiu. O gal sveikas protas nugalės?

Kitą dieną su I. ėjom į uošvienės gimtadienį. Visi uošvienės geriausi draugai ir giminės. Aišku, be E. Juokais I. priiminėjo į klaną. O mane visi guodė, sakė, kad jau nebe daug liko kentėti, tuoj baigsis ir džiaugėsi, kad aš esu dabar laimingas. Uošvienės sesuo tai iš vis apsiverkė iš tos laimės, kad aš dabar esu laimingas ir ilgą kalbą ašarodama man sakė.

Uošvienė sakė, kad va, niekada nebuvau laimingas, niekas manęs iki šiol nemylėjo ir kaip jai džiugu, kad dabar esu mylimas ir laimingas. Ir visiems gyrė koks aš esu geras.

E. brolis, jo žmona, uošvis, geriausi uošvių draugai. Visi išreiškė man palaikymą.

Čia pala, kieno giminėje aš esu? Rimtai kaip kokiam klane. Ir I. priėmė į tą klaną. Na, jo, kaip gyvenime įdomiai būna, pas buvusią uošvienę į gimtadienį su savo nauja drauge einu. Ir dar visi tuo džiaugiasi.

Na, dabar žiūrėsim kas bus.

Kinas: Molly‘s game / Molės žaidimas / Pokerio princesė (2017)

Tags

, , , , ,

Seniai kažką bežiūrėjau, nutariau ką nors lengvo. Molly‘s game / Molės žaidimas / Pokerio princesė (2017).

Rež.: Aaron Sorkin
Vaidina: Jessica Chastain, Idris Elba, Kevin Costner ir kt.

Aprašymas internete fainas, visai įdomus filmas turėtų būti, paskaitinėjau atsiliepimus – irgi geri, treileris įdomus, bet…

Filmas prasideda apie sportininkę. Pala, čia tikrai tas filmas kurį norėjau žiūrėti? Bet, ai, čia tikriausiai įžanga. Tiesa, įžanga ilgoka. O ir šiaip 2:20 visas filmas. Nusibodo žiūrėti. Po valandos žiūrėjimo padarėm dienos pertrauką. O kai žiūrėjom antrą kartą, aš dar po valandos norėjau eiti miegoti ir nebebaigti žiūrėti tų likusių 20 minučių, bet draugė sakė, kad įdomu, kaip baigsis. Man miegas atrodė vertingesnis dalykas, bet tiek to, sutikau baigti žiūrėti, juk tik 20 minučių liko.

Taigi toks ir įspūdis. Visą laiką buvo įdomu, o kas bus. O kas buvo? Gal ir nieko nebuvo. T.y. man pasirodė per ilgas, ištemptas ir šiaip neįdomus.

Įsidedu į savo dienoraštį, kad po kelių metų nesugalvočiau antrą kartą žiūrėti, nes neabejoju, jog jau būsiu jį pamiršęs.

Ir įvertinu 4/10. Nėra blogas, bet man neįdomus.

Meksikietiška jautienos enčilada

Tags

, , , , , ,

Einam Rimi ir netikiu savo akimis – matau prie receptų padėta Meksikietiškos jautienos enčilados (enchilados) receptas. Rimi. Na, nu pavaro. Šiaip tai turi reikšti, kad visų ingredientų turėčiau lengvai nusipirkti tame pačiame Rimi. Na, beveik taip ir buvo. Išskyrus kukurūzų tortilijas. Nėra. Vien kvietinės. Na, sorry, bet kvietinės tortilijos tai man blynai, o ne tortilijos, na, geriausiu atveju lavašas, bet tik ne meksikietiškos tortilijos. Pačioje lentynos apačioje radau Corn tortilijas, jau apsidžiaugiau, kad jee, radau, bet pasirodo kukurūzų ir ten tik 30 procentų, o viskas likę – kviečiai. Hrrrr. Na, bet ką jau padarysi, užsimaniau, tai tiks ir beveik kukurūzinės tortilijos.

O taip prisiminiau kaip seniau skaniai valgydavau enčiladas Guacamolėje. Viskas, noriu pasidaryti namie nors tu ką. O čia dar paskaičiau, kad imam visą jautienos gabalą ir jį verdam. Čielą. Visą. Aš visada prisibijau jautienos, nes su ja sunkoka, o čia kaip tik gera proga išbandyti savo virtuvinius įgūdžius dirbant su jautiena.

Reikės (rašo, kad 5 porcijom, o man gavosi 4):

1 kg jautienos sprandinės arba mentės (aš ėmiau mentę)

druskos ir pipirų

3 valg. šaukštai aliejaus

2 vidutiniai svogūnai (nemaži)

1-3 arbatiniai šaukšteliai aitriosios paprikos (dėjau tik 1, nes ne vienas valgysiu)

2 arbatiniai šaukšteliai malto kumino

2 arbatiniai šaukšteliai maltos kalendros

0,25 arbatinis šaukštelis kajeno pipirų (paprikos) (berods 0.5 įdėjau)

4 skiltelės česnakų (didelių skiltelių)

500 g trinti pomidorai arba natūraus pomidorų padažo (radau kažkokio Rimi natūralaus padažo, labai tiko)

100 ml raudono vyno (vyno neturėjau, kažkaip negeriu paskutiniu metu, tai paėmiau 2 valg. šaukštus acto ir praskiedžiau 100 ml vandens)

12 tortilijų (aš tik 8 panaudojau)

240 g čederio sūrio (aha, ieškojau būtent čederio ir manau būtent jis čia tinka labiausiai.)

Ok, viską susiperku. Šiaip nepasakyčiau, kad brangu, tų enčiladų gavosi daug, tai palyginus su restoranu žymiai pigiau. Ir čia dar jautiena, o ne vegetariška, kokią aš seniau valgydavau.

Viską susipjaustau iš anksto. Ai, man taip labiau patinka, negu po to skubėti, kad nepridegtų.

Ėmiau visą jautienos mentės 1 kg gabalą. Niekaip nepjausčiau. Nuploviau, šiek tiek nusausinau (rašo, kad gerai nusausinti su popieriniu rankšluosčiu), na, tiesiog pasirodo, kad neturiu popierinių rankšluosčių, na, ne visai savo namuose gaminau, tai ką radau, tą. Įkaitinau keptuvę, šiek tiek aliejaus ir visą šmotą į keptuvę. Druskos, pipirų ant viršaus. Hmz. Šiek tiek pavartant (dar kur nebuvo druskos ir pipirų) kepiau kokias 7 minutes, gražiai apskrudo visi šonai. Na, gražu.

Troškintuvo nebuvo, tai radau didelį stiklinį indą, palaisčiau dugną alyvuogių aliejumi (čia aš taip sugalvojau, ne pagal receptą) ir įmečiau visą apkepintą šmotą jautienos. Na, jo. Gerai atrodo.

Tada keptuvėje pakepinau svogūnus. Rašo kokias 5 minutes, bet aš trumpiau, nemanau, kad tiek daug reik.

Subėriau aitriąsias paprikas, kuminą, kalendrą, kajeno ir juoduosius pipirus ir pakepinau dar iki minutės, po to smulkiai pjaustytus česnakus subėriau ir dar 30 s.

Supyliau pomidorų padažą, vyną, tiksliau actą su vandeniu. Išmaišiau ir viskas.

Visą skystymą užpilu ant jautienos šmoto ir kadangi neturiu dangčio tai viską kruopščiai apvynioju folija. Kaip koks čeburekas gavosi, keista asociacija. Na, bet žodžiu, praktiškai sandariai. Ir šaunu į orkaitę. 150 laipsnių temperatūra. Kepti reikia 2-2:30 valandų. Kepiau 2 val., bet manau, kad dar 30 minučių tikrai būtų pravertę, tiesiog labai jau valgyt norėjau. Na, ir bijojau, kad nesudegtų. Sudegti tikrai negalėjo, viskas plaukė, žodžiu dar kokią valandą būtų kepę ir tikrai niekaip nesudegtų. Taigi kitą kartą tikrai laikysiu 2:30, manau, kad lengviau bus plėšyti mėsą.

Išsitraukiu mėsos gabalą, leidžiu kelias minutes atvėsti ir pasiėmęs dvi šakutes pradedu plėšyti. Pradžioje nelabai gaunasi, bet vėliau įgūstu, taip pasukant, visai neblogai gaunasi. Tai štai kaip gaminama plėšyta mėsa. Dar pabaigoje ir rankom paplėšau. Šiaip sunkioji dalis šita. Nes valgyti norisi, liko 15 minučių iki gaminimo pabaigos, o tu stovi ir kaip durnas plėšai. Žodžiu, tikrai geriau iš anksto tą pasidaryti arba skirti laiko, kad pilvas dar neurgztų.

Tas pagal recepta reiktų dėti į šaldytuvą 20 min., bet aš noriu valgyti ir nelabai suprantu kokiu tikslu, na, gal kas sūris nesilydytų, bet pas mane atšala pakankamai kol plėšiau. Suberiu pusę normos sūrio išmaišau. Supylu trečdalį padažo, na, to skysčio kur liko kepant mėsą. Recepte parašyta, kad reikėjo nukošti, nesupratau kaip ten košti ir ką palikti, ar skystymą palikti, ar skystymą išmesti, pagalvojau, kad nekošiu, nes man taip visai patinka. Ir viskas buvo ok. Taigi viską išmaišiau.

Trečdalį padažo išpyliau ant blėkos, tada imu tortiliją, suvynioju mėsa ir sujungimu į apačią dedu į blėką, na, į padažą. Jėga, nei šildyti tu tortilijų reik, nei kokių medukų, kad susegti, viskas puikiai dėliojasi.

Tada pagal receptą reikia viršų patepti aliejumi, bet aš pagalvojau, akd mano padažas ir taip riebus, tai netepsiu. Taigi likusiu padažu apipyliau enčiladas, na, su mintimi, kad prie jo turėtų lipti sūris. Ir likusį sūrį išbarsčiau ant enčiladų ir tikrai jis prie padažo gražiai prilipo.

Ir į orkaitę. Recepte rašė, kad apvynioti kruopščiai folija, bet, ai, man bus gerai ir be jos. Jaučiu, kad bus ok, nors ir rizikavau, kad sūris perkeps.

Bet ne, 200 laipsnių 15 minučių dar orkaitėje, iš principo aš tiek neišlaukiau, nes juk viskas iškepę, reikia tik mėsą pašildyti ir, kad sūris išsilydytų.

Ir ką?

Man gavosi tik 8, nors rašė, kad gali gautis 12. Čia gal kad mėsą per stambiai suplėšiau, dar 10 galėjau padaryti, bet ne 12, o pakelyje 8, tai gautusi, kad 6 tortilijos liktų džiūti, geriau tada storesnės, riebesnės tortilijos su daugiau įdaro.

Tobula.

Šiek tiek aštroka, mano draugei per aštru, o man kaip tik, net galėtų būti ir aštriau, bet, ai, taip kaip tik skonis labiau atsiskleidžia.

Tobulas patiekalas. Skanu be galo. Pasigamina iš tikrųjų lengvai, nors atrodo, kad čia du aukštuosius reikia baigti (blin, nevykęs palyginimas, nes du ir esu baigęs), kad tokius dalykus gaminti. Na, tiek, kad ilgai darosi, nors tas ilgai, tai irgi įmeti į orkaitę ir lauki dvi valandas, kiną galima spėti pažiūrėti ar šiaip ką nors.

Tisiog, kažkas tokio.

Keto gėrimas

Tags

, , ,

Aš matyt, kad mėgstu visokius eksperimentus, dabar šiek tiek domiuosi Keto dieta ar kaip ten vadinasi, na, žodžiu.

Tai čia toks Keto gėrimas 🙂 Pats sugalvojau pavadinimą.

Dukra nuspalvojo, tai brangi dėl to gertuvė 🙂

Taigi:

2 valgomieji šaukštai obuolių sidro acto (sidro, o ne paprasto)

pusė arbatinio šaukštelio himalajų druskos

ketvirtis arbatinio šaukštelio vyno akmens

galima dar laimo įspausti, bet aš tingiu

ir viską užpilam vandeniu, stikline, didele, na, 300 ml.

Ir geriam tada kai nevalgom. Per tarpinį badavimą.

Sūrio pyragas

Tags

, , ,

Po pamąstymų apie Kelią ir po visokių perpipetijų gyvenime, net gaila, kad negaliu rašyti, toks romanas gautusi, o po kažkiek laiko pasimirš visos istorijos, bet kol ne pabaiga – negaliu rašyti. Bet gyvenimas tęsiasi ir valgyt vis tiek norisi 🙂 Ir štai sūrio pyragas. Receptą užmačiau pas “Motyvuoti atletai”. Tipo, labai sveikas, labai daug baltimų, mažai kalorijų, na, ir t.t.

Ir ką, išbandžiau.

Reikės:

600 g graikiško jogurto “Amfora”, na, du dideli indeliai.

2 kiaušiniai

1 kaušelis mėgiamo proteino

Šiek tiek druskos

Šiek tiek lieso pieno arba augalinio

Viską sumaišyti / suplakti į dubenį ir į orkaitę 180 laipsnių 30 minučių, o po to 90 laipsnių 60 minučių. Atvėsinti ir į šaldytuvą kokiom 4 valandom.

Gaminasi lengvai, nors ir ilgai. Kai sumašiau atrodė, kad bus per skystas, bet nieko, iškepė, sutvirtėjo.

Man tas jogurtas “Amfora” tai kažkoks atradimas, taip patinka, naudoju visur vietoj grietinės. O aš taip mėgdavau bulvinius blynus su daug greitinės ir varške, bet kai pradėjau mesti svorį, tai grietinę pradėjau riboti. O čia, kiek tik nori. Valgiau kada čia bulvinius blynus, tai visą pakelį varškės ir “Amfora” dar pakelį suvalgiau kaip padažą.

Atrodo keistai. Šiaip ir skonis keistokas, vis gi per mažai saldumo, gal baltyminių miltelių reikėjo daugiau įdėti, būtų buvę saldžiau. O ir šiaip norisi sausainių pagrindo kaip kituose sūrio pyraguose. Tiesa, tada sugadintume visą pyrago sveikumą, bet gal kartais ir galima pasilepinti ir pavalgyti ir nesveikai.

O šiaip tikrai kaip sveikuoliškas pyragas labai skanus. Tik jei kada dar kepsiu, proteino miltelių įdėsiu daugiau 🙂 Gal bus daugiau skonio. Ten tie rudi taškeliai tai mano šokoladinis proteinas, blogai išmaišiau, tingėjau plakti.

Bet kokiu atveju, įdomus pyragas ir jei darysiu kada sūrio pyragą, tai tikrai būtent tokį, tik gal dar sausainių (ar kažką sveikiau galima sugalvoti?) pagrindą 🙂

Su tokiais kiekiais kiek nurodyta, gaunasi mažas, bet gal ir gerai, daug neprisivalgysi, bet dviem žmonėms tai gaunasi kokiems net trims kartams su arbata pavalgyti.

Tiesa, tik aš ir buvau sužavėtas. Gal kad pats gaminausi 🙂 Kiti net nenorėjo ragauti 🙂

Su arbata ar kava labai tinka.

Kinas: Kelionė / The Way (2010)

Tags

, , , ,

Pagaliau pažiūrėjau R. rekomenduotą filmą The Way (2010).

Toks filosofinis, privertė sustoti susimąstyti, lyg pats būčiau ėjęs, lyg būčiau pajautęs, bet rašyti apie tai man yra sunku, nemoku. Nemoku emocijų išreikšti žodžiais. Na, bet ok bandau rašyti ir žiūrėsim kas gausis.

Apie ką filmas?

Pagrindinis herojus akių gydytojas, gyvena ramų, sėslų gyvenimą, laisvalaikiu su draugais žaidžia golfą. Jo vienintelis sūnus, kuriam jau apie 40 metų yra nenuorama, nutaria nebaigti disertacijos ir gyventi kitokį gyvenimą nei jo tėvas. Jis nori pamatyti pasaulį, daug keliauti. Tėvui tai nesuprantama.

Čia savo pastebėjimą norėčiau įterpti. Savo nuomonę. Aš ir mėgstu keliauti, man patinka aplankyti kitas šalis, patirti kažką visiškai naujo, paragauti, užuosti, bet filme man pasirodė labai suabsoliutinta, kad kelionės yra absoliutus gėris ir gyvenimo prasmė. O toks gyvenimo būdas, kurį gyvena akių gydytojas parodytas kaip beprasmybė. Aš nenorėčiau su tuo sutikti. Kiekvienam gyvenimo prasmė yra kitokia. Gal jis padėdamas žmonėms su jų akių problemomis daro pasaulį gražesnį ir geresnį. O kaip tu pasitarnauji pasauliui ir visatai tiesiog keliaudamas ir pažindamas save ir kitus. Ei, aš nesakau, kad kelionės nesąmonė, tik nenoriu suabsoliutinti, kad akių gydymas ir laisvalaiskis su draugais yra beprasmybė, o pasivaikščiojimas mėnesiais po laukus yra prasmingas. Tyčiom taip pateikiau kontraversiškai, kad galima pasaulį matyti ir kitaip.

Apskritai tiek žiūrėti šį filmą, tiek eiti Šv. Jokūbo keliu manau reiktų tada, kai tave yra ištikusi gyvenimo egzistencialistinė krizė, kai nematai gyvenimo prasmės ir tikslo.

Šiuo metu, nors pas mane ir yra sunkus laikotarpis, vyksta didžiulė kova, ant manęs pilama daug purvo, bet aš esu ramus, aš žinau kas esu, purvas nuo manęs nubėga, aš turiu kas mane palaiko, žinau ko noriu, aš tvirtai stoviu ant žemės. Aš pavargstu, bet aš neturiu egzistencialistinės krizės. Man patinka gyventi, aš matau prasmę. Todėl ir mano požiūris į šį filmą šiek tiek kritiškas. Tiesa, po filmo buvo susimąstymo laikotarpis, ramybė, mąstymo apie save ir gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų gan greitai praėjo, dariau vakarienę visiems – ispanišką fritatą, visai simboliška po šito filmo, tiesa, jau seniai žadėjau ją daryti, tai simboliškai sutapo, kad radau laiko pažiūrėti apie Ispanijos kelią ir ispaniška kiaušinienė vakarienei. Dar sūrio pyragą dariau, prieš tai važinėjausi riedučiais – 23 km. Visai panašus gyvenimas kaip to akių daktaro. Na, gal kad vakare miegoti nuėjau su mylima, mylinčia moterimi. Ir viskas. Gyvenimas gražus.

Oi, aš kaip visada, pradedu rašyti apie filmą, o gaunasi, kad apie savo gyvenimą. Grįžtam prie filmo.

Taigi bežaidžiant golfą paskambina iš Prancūzijos, kad jo sūnus žuvo bandydams eiti Šv. Jokūbo kelią “El camino de Santiago”. Na, apskritai apie šį kelią esu girdėjęs jau seniai, ir tolimoje svajonėje visai norėčiau jį praeiti, bet nežinau kaip čia bus. 800 km ir geras mėnesis ėjimo. Nebent su kažkuo. Vienas nenoriu, bent dabar, nors filme kaip ir sakoma, kad dauguma eina vieni. Na, taip kai esi vienas, tai turi laiko pagalvoti. Bet kaip ir sakiau, šiuo metu neturiu poreikio giliems apmastymams. Gal vėl ateis toks laikas, o dabar toks mano gyvenimo tarpsnis, kad tiesiog gyvenu.

Kaip ir šiame filme, daktaras nutaria eiti šiuo keliu, nes žuvo jo sūnus, gilus sukrėtimas, noras suprasti sūnų, bent taip suartėti su juo, peržiūrėti savo vertybes ir gyvenimo būdą. Sutinka moterį, kurį po sunkių skyrybų, po agresyvaus vyro, eina keliu, atseit, kad mestų rūkyti. Olandą, kuris nori numesti svorio ir taip labiau patikti žmonai. Rašytoją, kuriam kūrybinė krizė. Priežastys skirtingos. Gal net labiau oficialios priežastys skirtingos, o pagrindinė, kurią gal net ne visi sąmoningai supranta, yra gyvenimo prasmės paieška.

Dar tam tikros kritikos filmui. O ką kaip rūko filmuose dar neuždrausta rodyti? Kažkodėl maniau, kad uždrausta. Na, ok. O rodyti, kad šiame kelyje visi olandai nešasi narkotikų ir mielai dalinasi su visais? Ar kad vynas liejasi laisvai ir, kad alkoholis suartina žmones? Ai, pikčiurna aš. Nesu aš abstinentas, bet vis tiek manau, kad rūkymas, narkotikai ir alkoholis yra blogis, o kai rodoma iš teigiamos pusės, tai man šiek tiek į reklamą panašu. Tačiau taip yra, tokia gyvenimo realybė, žmonės ir rūko, ir geria, ir šiaip daugeliu atveju net nieko blogo nenutinka. Nors ir šiame filme, užteko daktarėliui išgerti šiek tiek vyno ir pasidarė agresyvokas, kad net uždarė į belangę išsiblaivinimui. Tiesa, vėliau jo bendrakeleiviai visai nebijojo jam duoti ir stipresnio alkoholio ir jau šį kartą buvo gerai.

Augimas. Jei pradžioje matosi ir pykčio, ir nedraugiškumo, ir liūdesio, tai einant keliu auga draugiškumas, džiaugsmas, gyvenimo džiaugsmas. Supratimas apie gyvenimo prasmę.

Geras filmas. Gal ir aš kada pasinersiu į tokią kelionę, kad sustiprėčiau dvasiškai. Filmas dar labiau sustiprino mano seną tolimą svajonę – praeiti šį kelią. Bet dar ne dabar. Visko gali būti, kad ir niekada nepraeisiu. Ir nematau tame didelės tragedijos. O jei praeisiu, bus labai faina.

Žodžiu, rekomenduoju šį filmą, tik perspėju, kad jam reikia tam tikros emocinės būsenos.

Ir gerų kelionių. Tiek realių po pasaulį, tiek vidinių po savo pasaulį. Man, mano draugams ir visiems kitiems.

Dar pastaba prie visko, kad filme graži muzika ir gražiai nufilmuota, gražūs vaizdai. Viskas čiki piki.

Ai, įvertinti gi reik. Nesinori šio filmo vertinti balais, skaičiais kažkokiais, kažkaip nelimpa man, bet ok, tokia jau mano tradicija, tą ir padarysiu. 9/10. Kodėl tiek mažai? Pradžioje net 8 norėjau parašyti. Ogi todėl, kad mano emocinė būklė šiuo metu neatitinka šio filmo emocinės būklės. Tik todėl. Kitu mano gyvenimo laikotarpiu, gal būčiau davęs ir 10.

Anyway, gyvenimas yra gražus.

Serialas: Sostų karai / Game of Thrones (2011-2019)

Tags

, , , , , , ,

Girdėjau, kad labai populiarus ir, kad HBO žiūrimumo rekordus muša, bet aš vis nežiūrėjau. Na, ok, kažkada maigiau TV pultelį, o, Sostų karus rodo, nagi pažiūrim, pažiūrėjau, ai, kažkokia nesąmonė – drakonai, kažkokia nereali šalis ir kažkokios aistros, kovos dėl valdžios. Neįdomu.

Kai baigėsi 8 sezonas, paskutinis, ir nuvilnijo per pasaulį nusivylimo banga, nes daug kam nepatiko kaip baigėsi, pagalvojau, ot, gerai, kad aš ir nežiūrėjau. Čia, matyt, kaip Lost, serialas nerialus, bet pabaiga nei šis nei tas, na, bent aš nesupratau.

Ir čia vienas pažįstamas papasakojo, kad Login’e vienas pranešėjas pranešimą apie valdymo stylius paruošė pagal Sostų karus. Hmz, na, įdomu. Apie valdymo stylius įmonėje, o ne šiaip sau. Na, tikrai įdomu. Po to delfi straipsnis išėjo su detaliu konspektu, bet aš jau žiūrėjau.

Taigi užsidedu pirmą seriją žiūrėti, o joma jo, kaip žiauru, galvas kapoja į kairę ir į dešinę – neveltui Telia S reitingą suteikusi. Na, po to dar ir nuogų moterų daug buvo 🙂

Pirma serija dar nesužavi taip, bet jau įdomu. Antra, trečia ir aš jau fanas, žiūrim kai tik turim laiko.

Kas žavi. Ypač pradžioje žavi netikėti posūkiai. Vėliau buvo ir nuspėjamų dalykų, nors pati pabaiga, kas gi užims sostą buvo visai netikėta. Taigi pirmas didelis netikėtumas, kad lyg net pirmoje ar antroje serijoje pagrindiniam herojui nukerta galvą. Ne, nu rimtai. Ir neprisiųvo, neatsigavo. Na, vėliau vieną iš pagrindinių herojų atgaivino, taigi čia visko galėjo būti, bet pradžioje ne, neatgaivino. Šokas toks geras. Tada supratau, kad čia visko gali būti. Ir taip pagrindinis veikėjas kaip ir figūravo iki paskutinės serijos, bet daugiau jo nerodė.

Taip apie valdymo stilius tikrai įdomu žiūrėti. Tokie skirtingi. Na, ir apskritai viskas supinta perpinta, kad žiūrėti labai įdomu.

Ir pavadinimo vertimas geras. Sostų karai. Kažkaip labai gerai papildo Game of Thrones. Nu, labai tikęs vertimas. Ir ne koks nors Karas dėl sosto, jau nekalbant, jei būtų Žaidimas. Tobulas vertimas – Sostų karai.

Apie pabaigą. Aš ir pradžioje jau buvau benusiviliąs, bet tada supratau, kodėl. Aš kaip ir visi tikėjausi vieno, o baigėsi kitaip. Aš tikėjausi – O po to jie ilgai ir laimingai gyveno. Kaip būna pasakose, susilaukė vaikų, apie ką buvo beje ne viena užuomina.

O čia baigėsi kitaip. Bet iš tikrųjų be galo logiškai baigėsi. Gyvenimiškai, realistiškai. Tokia žmonių prigimtis, tokie jie yra, tokie yra valdovai, toks yra jų valdžios troškulys, tokias priemones jie ir taiko savo tikslams pasiekti. Ir tokie kiti žmonės irgi – siekiantys gėrio. Viskas logiška ir gyvenimiškai teisinga.

Ir duodu 10 balų. Ir nesugadino, kad tai fantasy stiliaus (kurio iki šiol nemėgau), bent aš tokiam priskiriu ir net zombiai nesugadino. Turiu kažkokią alergiją filmams su zombiais. Gal dėl to nesugadino, kad jie intensyviai veikė gal tik kokias 2-3 serijas, o taip visą serialą tik ir laukėm kovos su jais. Žiema ateina. Mirtis ateina. Numirėliai ateina.

Patiko. Dar ir dėl to, kad dabar gyvenime įsivėlęs į savo gyvenimo kovą. Smagaus žiūrėjimo, jei kas dar nematėte.

Atsitiktinumas?

Tags

,

Po visų problemų važiuoju užsigalvojęs ir nejučia sustoju prie šviesoforo. Beveik sustoju, žiūriu, kad žalia dega man. Galvoju, ot durnius, ko čia prie žalios sustoti reikia ir jau norėjau spausti gazą, kai prieš pat man nosį pralėkė vaikis ant riedlentės. Jei nebūčiau sustojęs, tai būčiau ant vaikio užvažiavęs ir kažin kaip jam būtų buvę.

Įdomu.