Planas B – riedučiai

Tags

Kažkaip gavosi, kad perskaičiau savo seną įrašą, o ten miglotai parašyta. Kai rašiau, neabejojau, kad suprasiu, o dabar pamiršau, kas po ta migla yra. Taip ir dabar, jaučiu prirašysiu miglotai, o po kelių metų pats nesuprasiu apie ką. Bet juk didžiąją dalimi rašau, kad rašyti, o ne, kad po to skaityti.

Galvojau, kad vyrai nejautrūs. Bent jau nenuovokūs. Nepajaučia subtylių virptelėjimų. Klydau. Gal aš ir sąmonėje nesuprantu kas vyksta, bet pasąmonė pagauna. Štai vakar sugalvojau aprašyti mokslinės fantastikos knygą. Briedas kažkoks, kai mano gyvenime dabar tiek daug įvykių, o aš sugalvoju aprašyti knygą? Ir dar cituoju “šudas o ne knyga”. Taip stipriai neigiamai nepamenu, kad būčiau apie kokią knygą atsiliepęs

Pasąmonė pagavo neigiamus visatos virpesius ir aš juos pajutau, dar nesupratau gerai, kad tie neigiami virpesiai virpa, kad jie liečia mane. Tai ir tas įrašas ir kiti mano desperatiški veiksmai prasidėjo, kol sužinojau, kad tikrai visatoje neigiami virpesiai banguoja.

Taigi iš tų bangų pojūčio, matyt, ir irgi gimė planas B. Aš vis tiek save laikau protingu žmogumi ir nors esu pametęs galvą, bet kartais sugebu (tikiuosi) pažiūrėti į save iš šalies ir pagalvoti, o kas bus, jei planas A neišdegs. Taip gimė planas B.

Aš net psichologui pasigyriau, kad, va, ant kiek stiprus esu ir nepalūžtantis, kad net planą B pradėjau kurti, jei ką. Dabar esu laiminingas ir pilnas jėgų, planų, norų ir t.t. Bet, o kas bus, jei viskas sugrius? Juk dabartinė griūtis būtų didelė. Čia kaip iš žiūrint kaip aukštai kristi. Nuo kėdės nukristi tikriausiai neskaudės. O nuo dangoraižio – užsimušti galima. O aš dabar skraidau padebesiais. Ir jei krisiu? Oho. Aukštai. Todėl man reikia plano B. Parašiuto, taip sakant, kad nuleistų mane ant žemės. Tiesa, psichologas kažkaip keistai į planą B pažiūrėjo, atseit, kam man planas B, jei ir planas A labai geras. Šiaip tai taip. Bet visatos virpesiai banguoja ir taip man gimė planas B. Kad neišsitėksčiau iš padebesų ant žemės.

Ir plano B esmė – išmokti važiuoti riedučiais. Taip, tai puikus užsiėmimas, fizinis, atimantis daug laiko, paimantis daug minčių. Gal ir keistas planas, bet man atrodo, kad turėtų veikti.

Net pasąmoningai gavosi, kad paklausiau, ką manai apie riedučius. O kas tave stabdo? Šiaip kaip ir niekas, jau nuspręsta buvo iki klausimo. Keista, kad paklausiau. Virpesiai buvo.

Iš kur riedučiai? Bendradarbė ką tik išmoko važiuoti, papasakojo kaip mokina, kad ir tokius visai nemokančius kaip aš išmokina ir kad mokina ir ne tik vaikus, bet ir suaugę ateina mokintis. Žodžiu, ne aš pirmas toks.

O aš visada norėjau pasivažinėti riedučiais (ir riedlente). Net pažiūžomis nemoku. Bet pačiūžos žiemą – šalta. O čia tas pats tik vasarą, kai šilta. Turėtų būti faina.

Nulėkiau ir susipirkau viską ko reikia. Riedučius, apsaugas, šalmą, net kojines ir piniginę ant juosmens. Pilnas komplektas. Parašiau žinutę užklausimą dėl pamokos.

Ir kaip tik tą savaitgalį dukra  sužinojusi mano planus pasisiūlė pamokinti. Aišku, kad nieko ten ji nepamokins, bet pirma – ji pasijus kietai, kad tėvą mokina, o antra – aš norėjau bent pabandyti atsistoti ant riedučių.

Taigi ir pabandžiau. Nieko, panašu, kad įmanoma išmokti. Nelabai, kas gavosi, bet dukra labai gyrė kaip pirmam kartui. Tiesa, jau į pabaigą taip griūvau atgal, ranką spėjau pakišti, kad su šikna (galva) ant asfalto nesikločiau, apsaugos nuo nubrozdinimo suveikė, bet kažką rieše žiauriai patempiau, skauda kelinta diena.

Tai net į pamoką negaliu eiti, laukiu kol sugis. Bet, ai, aš juk neskubu. Tai juk planas B. O planas A žymiai geresnis. Ir nors banguoja, virpesiai eina, bet kol yra nors kokia viltis, nemesiu plano A. Jau baisiai jis geras. Dar gyvenime tokio neturėjau, net vaizduotėje neturėjau.

Ir net juk planas B nemaišo planui A. Joooo. Bet planas A žiauriai geras…

Advertisements

Knyga: Michael Swanwick “Žemės kaulai” PFAF-373

Tags

, , , , , , , ,

Pas mane gyvenime, matyt, pats įdomiausias gyvenimo momentas, o aš sugalvojau apie perskaitytą knygą parašyti? Na, taip yra. Matyt, kad taip reikia. Taigi perskaičiau mokslinės fantastikos knygą iš Eridano serijos Michael Swanwick “Žemės kaulai” PFAF-373:

Kodėl ją? Na, esu pradėjęs skaityti rimtų knygų, bet jos šiuo metu nesiskaito, užsimaniau kažko lengvo, einu pro knygų lentyną, o ši mėtosi iškritusi, tai ir paėmiau paskaityti. Viršelis be ryšio, bet ženklas SF, tipo, Sci-Fi, mokslinė fantastika. Maždaug perskaitau recenziją, kažkoks paleontologas, kelionės laiku. O. Kelionės laiku, įdomu.

Nors skaitėsi ir lengvai, bet veikėjų daug, painiojosi jie, į knygos galą gal kokių tik 80 proc. veikėjų sudėliojau kas yra kas. Nors jau paskutiniame beveik puslapyje išlindo kažkokia veikėja, pagal aprašymą turėčiau prisiminti kas ji tokia, bet pamiršau.

Ir šiaip viskas painu. Ir ištęsta. Kai kurie skyriai atrodė įdėti vien tam, kad būtų solidesnė knyga. Didelis nukrypimas į paleontologines smulkmenas buvo irgi neįdomus, gal jei kas domisi dinozaurais ir tais laikais tos smulkmenos ir įdomios, bet man tai buvo visai neįdomu. Man buvo įdomu kelionės laiku. Ypač, kai susitinka tas pats asmuo iš ateities ir dabartinis. Kai šnekasi, keičia ateitį, išparalelina ateitį. Ir? Ir ką? Ir nieko.

Kai kurios scenos išvis keistos: sekso orgija prieš 65 milijonus metų (čia tarp keliautojų laiku – mokslininkų), arba seksualinė fantazija, kai sakant kalbą mokslininkų simpoziumo metu laižo kalbėtojai iki orgazmo. Čia toks mano lygio rašytojas, nežino ką rašyti, tai rašo bele ką, o dar ir apie seksą bele ką.

Ir apskritai, šudas o ne knyga. Kažką rašė, prirašė. Skaityti buvo įdomu, vis laukiau, kad pabaigoje paaiškės. Aha, pabaigoje pristatė naują aparatą kuriuo galima matyti įvykius (nepaisant laiko ir erdvės), deja, žmogiškom būtybėm nėra galimybės suvokti kaip jis veikia. Wtf? Tik paukščiažmogiai gali suvokti.

Ir kokia technologija leido gražinti prarastus mokslininkus? Kokia, kokia? Kai tapsit paukščiažmogiu, tada ir suprasit.

Anyway, kartais sveika paskaityti tokias nesąmones, kad suprastum kas yra geras mokslinės fantastikos kūrinys.

Meilė. Ramybė. Laimė

Tags

, , ,

Ir trumpai išrėksiu:

-ĮSIMYLĖJAU.

Taip.

Nieko nesitikėjau, nieko nelaukiau, nieko nedariau.

Atėjo netikėtai.

Nors kažkur giliai širdyje, matyt, dar buvo viltis. Nors protu jau buvau nusiteikęs tik egzistavimui – be Meilės, be Laimės.

O dabar atėjo. Ir pirmą kartą pajutau pilnatvę.

Pilnatvę.

Meilę.

Laimę.

Ramybę.

Vat, seniau dažnai pastebėdavau gražias moteris, net geisdavau jų. O dabar tokia ramybė galvoje. Taip gera. Man nebereikia daugiau jokių moterų. Nes aš turiu savo mylimą.

Myliu ir jaučiuosi mylimas.

Taip gera gyventi. Galva nebeplyšta nuo minčių.

Ir pasitikėjimas. Matau pasaulį per savo prizmę. Jei aš turiu mylimą moterį, ją myliu, net minties neturiu apie kitas moteris, tai net neturiu minties, kad ir ta moteris galvoja kitaip. Ir ji myli, ir ji nemato kitų vyrų, ir ji rami.

Ramybė.

Pilnatvė.

Įsimylėjau protą.

Įsimylėjau emociškai.

Ir įsimylėjau kūniškai.

Viskas.

Pilnatvė.

Aš laimingas.

Pokalbiai su psichologu. Vilties numarinimas

Tags

, , ,

Kada žmonės būna drąsūs?

Tada, kai neturi ko prarasti.

Jei tau nusispjauti kokios bus pasekmės, tu tai darai be jokios baimės.

Dabar aš esu žmonai idealus egzempliorius. Panašu, kad ji nekenčia vyrų apskritai. Ir aš esu idealus egzempliorius tai neapykantai išreikšti. T.y. idealus atpirkimo ožys jos psichologinių problemų, jos neapykantai išreikšti.
Aš idealiai atlieku visas jai reikiamas funkcijas: sekso ir atpirkimo ožio. Dar finansines ir pan.
Ji niekada nepasikeis, čia pas ją žiauriai giliai.
Gal tai dėl to, kad tėvas ją mušdavo. Gal taip tėvas savo nemeile sužlugdė mažos mergaitės požiūrį į vyrūs. Ir taip išsivystė pasąmoninė neapykanta visai lyčiai. Gal. Priežastis ne taip ir svarbi.
Bet kokiu atveju tai yra be galo giliai ir praktiškai jokių šansų, kad tai galėtų, kada nors pasikeisti.

Mūsų santuoka apskritai nonsensas.

Mes pagal jokius kriterijus negalim būti kartu.

Ir vilties, kad kada nors prie kokių nors sąlygų man bus gerai, nėra.

Po šios dienos, mūsų atostogos panašu, kad bus linksmai “linksmos”.

Bet aš geros nuotaikos, tai manau, kad tos “linksmybės” man bus linksmos.

Nes man gerai, nes dabar aš tampu iš jėgos pozicijos.

Tu galvoji, kai ji siūlo skirtis ir tu pasakysi – ok. Ok ir bus?

Nea. Čia tik jai taip galima. O man ne. Kas galima Jupiteriu, tas kiaulei (originale – jaučiui) neleistina.

Tada ir pamatysi kokia ji ragana yra.

Dar tokios nesi matęs.

Nes dabar jai, tokiam amžiuje, surasti antrą tokį egzempliorių, kuris atliktų ir sekso, ir dar atpirkimo ožio funkcijas – labai sunku. Tokio amžiaus visi atpirkimo ožiai jau prasigėrę. O koks malonumas tyčiotis iš girtuoklio, kuris jau nebeprotauja? Jau jis nebeatliks atpirkimo ožio funkcijos.
Ir ji puikiai žino mano ribas. Ir jų neperžiangia, nes žino, kad jas peržengus, skyrybos neišvengiamos. O jai jos nenaudingos. Todėl ir laiko ant trumpo pavadžio.

O aš sėdžiu ir galvoju, blia, prikolas, aš net noriu pamatyti visą jos raganiškumą.

Vilties žlugimas. Kai nieko nebeturi ką prarasti, tai gali elgtis drąsiai.

Skyrybos 2.0 arba planas B

Tags

, ,

Ai, šitą įrašą parašiau 2017 metų spalio mėnesį. O praėjau rašyti iš vis 2017 metų vasarą. Kai rašiau buvau labai blogos nuotaikos, bet, matyt, ir nepublikavau, nes buvau labai blogos nuotaikos. Po to norėjau publikuoti, kai buvau geros nuotaikos. Bet irgi kažkaip susilaikiau. Dar kažkada norėjau publikuoti, kai buvau keistos nuotaikos. O dabar esu crazy nuotaikos, tai imu ir publikuoju.

—–

Kada čia einu sau gatve ir kad trenks mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus:

Juk skyrybos gali būti ne tik pagal planą A, bet juk gali būti ir planas B.

Pagal planą A, kurį tik vieną ir turėjau galvoje, tai vienaip ar kitaip žmona su manimi skiriasi. Na, pavyzdžiui, ji finansiškai sustiprėja, aš tampu finansiškai nebereikalingas ir tada ate. Gali būti įvairios variacijos, bet pagal planą A iniciatorius visada žmona, ne todėl, kad aš toks blogas, tiesiog ji manęs nemyli, o kiek gi galima gyventi su nemylimu.

Ir štai einu aš gatve, priešais makaluoja žmona su savo užpakaliu ir aš pajuntu, kad manęs ji nejaudina. Gal aš pasenau, nes to sekso nebereikia tiek daug. Ir suprantu, kad jau kuris laikas mūsų gyvenimas, seksualinis, apsivertė aukštyn kojom. Seniau pamatau žmoną, o noriu sekso su ja. T.y. ji sekso priežastis. O dabar atvirkščiai. Aš pirma užsimanau sekso, dėl įvairių priežasčių, pvz. kelias dienas neturėjome sekso ir natūraliai norisi naujo arba gatvėje pamačiau kokią stirnaitę ar kokį straipsnį apie seksą kur nors paskaičiau ir užsimaniau, o po to jau žmona “pasimaišo” su kuo galima pasimylėti. Na, ne, kai sugulam į lovą ji vis dar mane jaudina. Tik galvoju, jei jau taip keičiasi mano seksualumas, tai visko gali būti, kad ateityje sugulus su žmona, man ant jos tiesiog nestovės. Na, taip dabar tai atrodo kaip nesąmonė, bet anksčiau nesąmonė atrodė, kad pažvelgus į žmonos užpakalį man iš karto nepasistos.

Ai. Ir nežinau kas pirma? Ar pirma aš, kai žmona pradėjo išsisukinėti, ar pirma žmona, po kurios išsisukinėjimų, nusibodo būti tuo kuris pasiima ko nori. Na, tipo, vyriška jos nuomone, vyras pasiima ko nori. Bet nežinau, anksčiau taip nebuvo, anksčiau jausdavosi abipusis noras. Na, aiškina tipo pervargimas. Ką aš žinau. Prieš daug metų aš sekso metu užmigau. Po sunkios komercinės kelionės į Pekiną. Va čia tai pervargimas buvo. Po to visą savaitę miegojau pas mamą atsikeldamas tik pavalgyti. Bet noras vis tiek buvo. O dabar atrodo, kad nebėra. Na nėr, tai ir nereik. Gal kitų variantų paieškoti?

Ok. Sakysite. Pagaliau baigiat tą gyvulišką gyvenimo etapą, kai santykių pagrindas yra seksas. Dabar bus galima siekti aukštesnių tikslų. Aha. Kokių dar aukštesnių tikslų? Mes neturim nieko bendro apart sekso.

Mes jaukiai jaučiamės restorane vakrieniaudami ir abu įlindę į telefonus. Jei kalbamės apie kažkokius dienos įvykius ar problemas tai tik apie žmonos. Jei aš užsimiršęs ką nors pradedu pasakoti, tai praktiškai visada žmona pertraukia savo problemomis. Na, geriausių atveju visai nesiklauso. Kelis net kartus taip buvo aš užsimiršęs pradedu pasakoti ką nors man excited, tada prisimenu, ko aš čia durnius aušinu gerklę ir tyčiom vidurį sakinio, vidurį minties, vidurį istorijos, nutraukiu. Ir ką? Ir nieko. Ar ką kalbėjau, ar ne, jokio skirtumo.

Na, ok. Kito problemos ar įspūdžiai nejaudina ir neįdomu. Bet jei kalbam apie žmonos problemas tai irgi ne kalbėjimas, o jos nuomonės patvirtinimas. Blogiausia, kad kartais nežinai jos nuomonės ir jei į jos klausimą ką daryti atsakai – patari ne taip kaip ji sugalvojo, tai susipykstam, na, geriausiu atveju ant tavo patarimo uždės ignorą – kaip tau mano nauja suknelė, kai kalba tarkim eina apie darbuotojų problemas. Kartais žinau atsakymą, bet tai prieštarauja mano moraliniams įsitikinimams, tada susipykimas garantuotas. Ant smulkių dalykų dažnai pritariu jos nuomonei, kad nesukelti pykčių. Dar knygutėse rašo, kad moterims visai nereikia sprendimo, aha, bandžiau, oi, kaip tau sunku, kokie visi idiotai, kaip tave užjaučiu. Ir ką? Gavau:

-Ei, kokį čia šūdą mali, aš klausiu tavęs patarimo.

Žodžiu, standartas nepraeina.

Taigi apie ką kalbėtis neturime. Nei bendrų temų, nei interesų, o ir šiaip geriau apie nieką nekalbėti, nes didelė tikimybė lygioje vietoje susipykti, jei ne duok Dieve nuomonės nesutaps, net kokiais nors nereikšmingais klausimais pvz. kokiais nors negrų klausimais, kurių net gyvenime nematėme.

Domėjimasis kito reikalais? Na, kad jau mėnesį lankau sporto klubą ir žmona to nežino, na, sakykim jau pradžia, nors aš sąmoningai tai slepiu. Nusipirkau kedus, aprangą, nuėjau demo, pasirašiau metinę sutartį ir dabar vaikštau. Pradžioje tyčiom kaip ir neslėpiau to, o dabar pradėjau. Ai, kai tik sužinos, tai prasidės visokie trukdymai. O kam man to reikia. Dabar niekas nežino, niekas neturi galimybės man trukdyti.

Na, bet kad jau mėnesį lankausi kartą ar net du pas dantistą, o žmona to nemato. Ai, sakysite, o kaip pamatyti turi? Na, šiaip visada po dantisto varau pas žmoną, su užtirpusiu žandu. Bet kadangi mes nebendraujam, tai per porą valandų nuskausminamieji išsivaikšto ir ji nieko nepastebi.

O įdomu, jei galiu vaikščioti pas dantistą ir į sporto klubą, o žmona apie tai nežino, tai gal ir meilužę galiu įsitaisyti ir nieko ji nežinos? Nors aš labiau norėčiau ne meilužės, o tiesiog kitos moters. Nors…

Rūpinimasis vienas kitu. Na, kad žmona manimi nesirūpina, tai čia nieko naujo, aš prie to pripratęs. Bet kad ir aš nustojau rūpintis. Va, važiuojam su auto, kuri necypsi, jei neužsisegi diržų, tai seniau per pykčius užsegdavau (iš kur pas ją tas durnas poreikis protestuoti prieš visuomenę), tai paskutinį kartą ji nesisega, o aš nieko nesakau. Net pyktis ima, ko čia aš turėčiau rūpintis, stengtis, kovoti. Taip jai ir reikia, jei įvyks avarija.

Namai. Seniau stebėjausi, kodėl ji taip nesirūpina namais. Betvarkė juoda. Kažkada teko apsauginius įsileisti į vidų, nes keistai suveikė signalizacija:

-A, – sako, – matom, kad įvyko apiplėšimas, po visus kambarius daiktai išmėtyti.

Praeiti neįmanoma per daiktų krūvas. Tik jie žiūri ir nesupranta kaip plėšikai į vidų pateko, visi langai ir durys uždaryti, niekas neišlaužyta.

Jos nesirūpinimas parketu, jo gadinimas praktiškai. Sienomis ir t.t. Žolytė pas mus buvo virtusi pieva, šiais metais šiek tiek atstačiau panašiau į veją.

Net grįžimas namo 22 val. ar vėliau, įskaitant savaitgalius.

Anksčiau nesuprasdavau kodėl taip keistai elgiasi su savo namais. Aha. Esminę klaidą logikoje dariau. Namai, tai juk mano. O jai tai tik laikina vieta pernakvoti. Čia kaip man jos mašina nerūpi, taip jai nerūpi mūsų, ups, mano namai. Net jei skirsimės, man liks šie namai, o jai atiteks kitas vertingas turtas, kuris šiaip manęs ir nedomina. T.y. logiškas pasidalinimas gautųsi. Tik aš anksčiau nesuvedžiau galų.

Ir kaip ji tiek metų gyvena su nemylimu žmogumi. Aha. O aš ką geresnis? Aš ją ką myliu? Aš net nelaikau pakankamai gražia. Net prieš vestuves, prisimenu įkritom į šieną, o aš jos nenoriu bučiuoti, nes neatrodo labai graži. Ir kodėl mes susituokėm? Ji manęs nemylėjo, o aš net nelaikiau jos pakankamai gražia. Seksualia taip, bet gražia – ne.  Nors kartais kai pažiūriu, gal ir graži. Bet gražesnių tikrai yra. Tokių dėl kurių į pasaulio kraštą eičiau.

Oi, jei žinotų dabar kokia “barakuda” mano mintis, tai per 15 minučių mane suviliotų.

Filmas: Tobuli melagiai / Perfect Strangers / Perfetti sconosciuti (2016)

Tags

, , , , , , , , ,

Šitą įrašą parašiau dar balandžio pradžioje, be ryšio toks gavosi, galvojau, gal ateityje parašysiu normalesnį, bet nea, neateina įkvėpimas, o filmas juk geras, įdomus, tai vis tiek publikuoju aprašymą, gal kas susidomės ir pažiūrės bent patį filmą.

Kažkokios keistos pas mane gyvenimo fazės. Yra dar nemažai Antano L. rekomenduotų filmų, bet man jie šiuo metu nesižiūri. Prieš tai buvo bloga nuotaika, tai nežiūrėjau, dabar gera nuotaika, tai vėl nežiūriu. Nors tikrai žinau, kad jo rekomenduoti visada būna super. Ai, žodžiu. Tobuli melagiai / Perfect Strangers / Perfetti sconosciuti (2016):

Rež.: Paolo Genovese

Vaidina: Giuseppe Battiston, Anna Foglietta, Marco Giallini ir kt.

Na, bet kažkaip šitą filmą taip rekomendavo, kad nutariau viską mesti ir pažiūrėti. Dar sakė ir žmonai patiks.

Aš kartais turiu gerą nuojautą dėl žmonos. Kažkaip iš kart pajutau šeštu jausmu, kad jai šitas filmas nepatiks. Kodėl? O ką aš žinau. Nepatiks ir tiek.

Žodžiu, sudariau su žmona sandėrį. Aš jai masažuoju kojas, o vėliau žiūrim filmą ir jeigu ką, ji man netrukdo jo žiūrėti. Gali sėdėti facebook’e ar dar ką nors, bet man filmo žiūrėti netrukdys. Sutarėm.

Kojas masažavau gal net ir ilgiau nei visada, nes nu filmas gi ne 15 minučių trunka.

Pradedam žiūrėti. Na, po 15 minučių suprantu, kad jai filmas tikrai nepatiks. Vaikšto žmonės, kalbasi. Na, bet aš tai suprantu, kad kažkada turi pradėti darytis įdomu.

Žmona įlenda į telefoną. Na, nieko, sakyčiau neblogai, laikosi susitarimo. Aha, kur gi ne. Paleidžia kažkokį įrašą visu garsu telefone, kad žiūrėti neįmanoma man. Rėkiu, gal pora minučių, kol sutinka nutildyti.

Atsisuku atgal kiek nemačiau ir vėl. Na, ir prasideda burbėjimai, kad niekam tikęs filmas, kad jai visą dieną sugadinau ir t.t. ir t.t.

Galų gale visai susinervinu. Uždedu jai kitą filmą, pats užsidedu ausines ir žiūriu per ausines.

Ai, galvoju šiaip ir gerai. Kai pamatau koks čia scenarijus net silpna pasidaro. Susirenka chebra draugų su žmonom, ar draugėm. Ir nutaria pažaisti pasitikėjimo žaidimą – kiekvieną gaunamą žinutę telefone perskaito garsiai, o skambučius paleidžia visu garsu. O, joma jo. O jei mano žmona pareikalautų parodyti, kas dedasi mano telefone. Aš aišku nesutikčiau ir tada žmonai būtų aišku, kodėl aš nesutikau. Tai kaip ir gerai, kad ji užsišiko ir žiūri kažkokį durną savo filmą nors ir per didelį ekraną, o aš su ausinėmis telefone.

Ai, na, tai ką apie filmą galiu pasakyti? Na, tikrai, atleiskit, pas mane dabar tokia nuotaika, kad visai nesirašo.

Bet filmas be galo įdomus, įdomus, aktualus siužetas. Tik reikia gero pusvalandžio kol įsivažiuoja, o po to žiūri išsižiojęs.

Nušaukit mane, daugiau nesirašo.

Įvertinu 10/10.

 

Seminaras. Tikslai, norai ir kt.

Tags

, , , , , , , ,

Norėjau perrašyti iš seminaro savo norus, tikslus ir kt. Bet, ai, tingiu, yra gi šiuolaikinės technologijos – foto.

Ir jau turiu Alex Monaco knygą “Stebuklinga knyga”. Čia darbo kalendorius paremtas tikslais. Tikiuosi nuo liepos 1 d. pradėti su juo dirbti.

 

Įdomumai seminare

Tags

, , , , , , ,

Taip, aš buvau realiame seminare. Taip, man žiauriai patiko. Taip, eisiu dar. Pasakoti kas ten buvo ir kaip? Nežinau.

Gal tik pora netikėtų dalykų.

Netikėta buvo, kai seminaro vedėjas, be galo iškilus ir motyvuotas žmogus, tiek daug žinantis ir mokantis davė užduotį – užrašyti savo pašaukimą. Ai. Čia dar nieko netikėto. Galvojau, galvojau. O koks čia tas mano pašaukimas? Žinočiau, tai nebūčiau ėjęs į tą seminarą. Na, kažkokį užrašiau. Visi užrašė. Ir tada netikėta, sako, kas užrašėte, šaunuoliai, o kas ne, irgi nieko tokio. Ir papasakoja, kaip jis du mėnesius galvojo, o koks gi jo pašaukimas. Ir tada supranti, kad visi mes panašūs, visi turim kažkokių privalumų, kažkokių trūkumų. Ir nėra super žmogaus, kuris viską moka, viską gali, viską žino. Yra tik kurie domisi, mokosi, daro. Jeee. Ir taip lengva pasidaro.

Minties galia. Vizualizacijos. Geras, kaip tik šiomis temomis domiuosi, ypač iš psichologinės pusės, nors daug kas tai mistifikuoja.

Emocinio paleidimo technikos. Prieš mėnesį pirmą kartą išbandžiau, o čia dar bent tris naujas technikas. Ir žiauriai paprastas. Kaimietišką, inteligentišką – prancūzišką ir Ha.

Kvėpavimo technikų jėga. Atrodo nieko tokio, bet veikia super. Prieš kelias dienas mes susirinkimą pradėjome nuo kvėpavimo komandinio darbo pasiruošimui. Geras. Ne vienas aš tuo domiuosi. Aišku, darbe pirmą kartą viskas juokingai atrodė. Ypač kai vienas žmogus užsispyrė ir nenorėjo daryti. Bet jo, pykčių pas mus darbe daug.

Komandiniai, poriniai pratimai. Pasirinkome porininkus. Šalia manęs sėdėjo iš vienos pusės nelabai man patinkanti mergina, o iš kitos pusės tokia faina. Na, aišku jauna labai, bet vis tiek faina. Na, aš su ja panorau stoti į porą. Ir kai pasisakėm vardus, pats nustebau, kai pasakiau, kad jos vardas gražus. Bet realiai man jis patiko, tik aš niekada garsiai moteriai nesu to sakęs. O čia taip natūraliai gavosi. Ir ji apsidžiaugė. Ir tiek. Ačiū, pasakė. Gera pamoka man, kad moterims galima sakyti šiaip komplimentus, kad abiems būtų malonu, be jokių pašalinių minčių, na, kad aš bandau pakabinti ar pan. Tikrai neturėjau jokių minčių apie jos kabinimą. Tiesiog, buvo malonu su ja pabendrauti.

Buvo pratimas, kaip tik su ja darėm, žiūrėti vienas kitam į akis, vienas klausia ko bijai, po to ko nori. Ir taip daug kartų. Klausi, atsako, klausi atsako. Na. Pirmas dalykas, kad abiems buvo nepatogu taip žiūrėti kitam į akis. Tai, kad kitam tas pat kaip tau, labai fainas jausmas. O antra, baimės – joma jo kiek panašių baimių.

Mes žmonės. Mes panašūs. Turime panašias baimes. Ir jas nugalim arba ne. Ir abu variantai pilnai žmoniški. Jeee. Nėra ko gėdytis.

Ir šiaip seminaras pats toks neprievartinis. Nori – darai. Nenori – nedarai, ką pasako.

Dar iš linksmų pastebėjimų. Sustojome į porą su kita. Na ir klausimas, kas tave gyvenime taip veža, kad gali užsiimti neskaičiuojant valandų, tarkim iki 3 nakties, iki ryto. Ir ta sako: sportas. Tikiuosi, kad ji nepastebėjo mano nuostabos. Na, kuo jai reiktų užsiimti, tai sportu. Na, už mane du kart storesnė. O aš vis tiek turiu nors ir mažą, bet pilvuką, kurį idealiu atveju reiktų numesti. O ji taip ramiai – sportas. Ir kas įdomu, aš jos visai nesmerkiau, nei kažkaip kitaip blogai pagalvojau. Gal čia jos toks noras, tikslas, gal kada taip bus kaip nori. O gal jai ir taip gerai. Man įdomiau buvau aš pats. Va. Kas irgi geras pastebėjimas – žmonės susirūpinę savimi ir dzin kaip kitas atrodo. O ką aš galiu daryti iki pat ryto. Prisiminiau kaip prieš dvidešimt metų sėdėjau prie kompo iki 5 ryto, 3 nakties, net iki 8 ryto. Ir buvo taip faina. Ir nežaidžiau, jei ką. O dabar ką? Nieko. Yra apie ką pagalvoti man.

Ir dar su ta pačia kitas pratimas. Ką tu darai dėl savo sveikatos, kūno?

Ji:

-Nieko. Aš geriau skaniau pavalgysiu, nei sveikiau.

Ir tas atvirumas mane šokiravo. Aš dabar sportuoju, valgau sveikiau, bet net seniau, kai nesirūpinau sveikata, būčiau melavęs, kad kažką darau.

Ir dar supratau, kad aš per ilgai ir per daug bendrauju su žmogumi, kuris pasmerktų tą panelę, niekintų ir pan. neigiamai galvotų. Ir kad visai normalu, tiksliau normaliau, yra pasielgti kaip aš ir padariau – priėmiau žmogų koks jis yra, nesmerkdamas, neklijuodamas etikėčių. Faina ji ir tokia.

Ir 5 kertiniai punktai kaip pasiekti savo tikslus:

1. Rūpinkis savo sveikata. Mityba, judesys. Energija. Mane šokiravo, kad tai stovi pirmoje vietoje. Ir taip, tai sąmoningai pastatyta į pirmą vietą. Nes jei neturėsi sveikatos, tai neturėsi jėgų ir noro ko nors siekti.

2. Mintys – prieš ką nors darydamas, susitvarkyk su mintimis. Jei būsi pilnas neigiamų minčių, tai ir rezultatas bus neigiamas. Vizualizuok teigiamus dalykus ir norus.

3. Emocijos. Po minčių eina emocijos. Būsena. Juk paprasta, su gera nuotaika, daugiau ir lengviau padarysi.

4. Aplinka. Ne tik pastatai, gamta, bet ypač žmonės. Aha. Atsikratyk toksiškų žmonių ir bendrauk su teigiamais žmonėmis. Jeee.

5. Tikslai. Ryžtas. Valia. Šiaip jei neturi tikslų įsivardinęs, tai net nežinai ko sieki. Ir ar pasieksi ar ne.

Sėkmės man ir jums.

Pokalbiai su psichologu. Užsakymas

Tags

-Tai ko Jūs iš manęs norite, – perklausia psichologas išklausęs mano sutrumpintos istorijos.

Na, noriu, to ir to. Kažkaip labai konkrečiai įvardinu, net pats nustembu. Bet, sakau, bijau.

-O Jūs kokio rezultato norite? Greito ar lėto?

Aš pasimetu.

-Na, šiaip kaip ir greito, bet aš bijau. Tai noriu nugalėti tą baimę. Kad jausčiausi tvirtas. Taigi, vadinasi, tikriausiai – lėto.

-Ok. Paiškinsiu. Greitam rezultatui Jūs net nereikalingas.

Aš išsižioju, kaip tai aš net nereikalingas, atėjau pas psichologą ir sako, kad aš nereikalingas.

-Na, taip. Atvedat tą žmogų pas mane dviem trims seansams. Ir aš tarp pokalbių įtikinu, kad Jūs esate velnias ir visų jo bėdų kaltinininkas, ir jis pats užsinorės to ko norite Jūs. Tik po to ar Jūs atsilaikysite visą purvą, kuris po to prasidės?

-Eeee.

-O ilgas variantas yra taip. Dirbu su Jumis. Jūs psichologiškai sutvirtėjat, išsiaiškinat, priimat sprendimą ir pats padarot ką norite.

-Ir drąsos tam nereik. Išgersit butelį degtinės ir pasakysit. Ir viskas. Tik po to reik susitvarkyti su kaltės jausmu.

Įdomu, kad mano baimes įvardina kaip kaltės jausmą.

-Aaaa, jo, noriu ilgo proceso, manau, kad man jis naudingenis.

-Na, Jums spręsti. Rezultatas abiems atvejais tas pats.

Dar keli klausimai ir aš pasirenku ilgąjį variantą.

-Ok. Užsakymas priimtas. Užsirašau.

Ne, nu geras. Aš pas psichologą atėjau, ar pas advokatą? Fainas konkretumas.

-Ir man dzin Jūsų praeitis, vaikystė, Jūsų santykiai, aš apskritai nesu empatiškas žmogus, taip kad užuojautos negausite. Gavau užsakymą ir jį įvykdysiu. Ne per metus, trejus, o per 3-4 mėnesius, priklausomai nuo to kaip Jūs dirbsite, nes sėkmė priklauso 50 procentų nuo manęs, 50 procentų nuo Jūsų.