Su baidarėmis per Virintos upę

Tags

, , , , ,

Iki šiol galvojau, kad Lietuvoje su baidarėmis plaukti neįdomu. Ne, nu faina, gamta, vanduo, medžiai – vis geriau, nei ant sofos gulėti ir teliką žiūrėti. Bet, kad būtų nors šiek tiek ekstrymo, ką jau čia kalbėti – neįmanoma, juk nėra nei srovės pas mus, nieko.

Kai pakvietė paplaukioti baidarėmis Virintos upe, sakiau, ok, gerai, faina. Aš net tokios upės nežinojau ir šiaip ir dabar nežinau – Virinta. Tai jei nežinau, tai ten net ne upė, o upelis, upeliukštis, kokius vaikystėje darydavome gatvėje po lietaus. Na, kas žino kur Lietuvoje yra tokia upė? Bet žodžiu, po sunkių darbo dienų – atsipalaiduoti gamtoje, man kaip tik to reikia.

Pirmą dieną taip jau gavosi, kad pritrūko baidarių ir aš neišplaukiau. Ai, nelabai ir gaila buvo, juk nieko gero nesitikėjau, o jau ir taip gamtoje. Su avytėmis pabendrausiu.

Grįžo chebra:

-Oi, koks siaubas, kaip sunku. Siaubas.

Ir t.t. ir panašiai. Eina, kokie lameriai. Verksniai. Žliumbos. Kas čia tokio gali būti sunkaus. Va, viena net su šuniuku plaukė.

Tiesa, pas ją vyras toks labai “delavoj”, tai ji taip ir sakė, kad vyras visą trasą už ją praplaukė.

Žodžiu visi taip verkė, kad, ai, sakau, na, ką čia, ir aš noriu išbandyti. Organizatorius sako, ok, atvarykit ryt iš pat ryto ir galėsit plaukti. Aha, 8 valandą šeštadienį keltis. Bet tiek jau to, atsikėliau, nuvažiavom ir ką. Išplaukėm. Žvengiu, ai, tokia trasa “easy”, galvojau, kad mažę galėjau su savimo imti, o tai dabar su vyresne dukra plaukiam, bet tokia lengva trasa, kad ir aš su šuniuku galėjau plaukti.

Fotkinu ten visus, ai, kažkaip nenorėjau imti telefono, bet žmona prišnekino, nes ji nori gražių foto. Aš tai ką, juk ne pirmą kartą Lietuvoje su tom baidarėm plaukiu, čia ne kokia Kroatija, kur tikrai saugotis reikia. Bet specialų dėklą neperšlampamą paimu. Plaukiam toliau, prasideda visokios medžių griūvenos, ant vienos tokios griūvenos sustoju palaukti žmonos, nes vis jai padedu, kai ji kur užstringa ir tik srovė šliukšt ir mes virstam su visa baidare. Aš tik stengiuosiu po baidare nepalysti, išneriu, žiūriu dukra viršuje, kapanojasi, bet, ai, su liemene, ne po baidare, viskas bus ok, aš gaudyti pačios baidarės ir irklų, kad srovė nenuneštų. Nieko sau, bet čia atsitiktinai, pats pastačiaus skersai srovę baidarę.

Sugaudom su dukra irklus, baidarę, bandom apversti, bandom ištraukti į krantą, bet šiaip ar taip mano dukra mergaitė – nėra tokia stipri, tai dviems mums gerai nepavyko išpilti vandens, tai kažkur trečdalis vandens liko, bet tai ai, galim plaukti toliau. Jo, stabilumas nekoks, bet tai ką čia Lietuvos upėse, juk nėra srovės. Tik pagalvoju ir srovė vėl užneša mus prie medžių ir vėl skersai, dar bandau šiaip ir taip, bet tik jaučiu, kaip mus verčia, dukrai sakau šokam lauk ir praktiškai tuo pačiu metu mus verčia ir mes iššokam. Nieko sau. Bet ai, čia atsitiktinumas, juk pusiau su vandeniu plaukėm. Vėl sugaudom baidares, irklus. Kaip tik pro šalį plaukia draugelis, tai dabar su juo išpilam vandenį iš baidarės, vėl plaukiam kaip su nauja.

Na, sėdžiu ir galvoju, pirmą kartą pats pastačiau baidarę kreivai, antrą kartą baidarė vos ne iki pusės vandens buvo, atsitiktinumai, nesiskaito. Ir ant tų minčių srovė taip užneša, kad mes šį kartą virstam naturaliai. Oho, čia jau neblogai. Koja įstrigo tarp medžių, srovė medžius neša, pradeda laužti, bet, oi, ačiū Dievui ištraukiu. Taip tarp medžių dar kartą buvo pakliuvus, kad vos nenulaužė.

Va, taip va. Kai gerai palyja, tai ir Lietuvoje yra ką veikti. Resultatas: trys kartai apsiversta, du kartai vos kojos nenulaužiau, raumenys nuo įtampos ir nuo daužymosi į šakas visi skauda, telefonas šlapias ir nebeveikia.

Ai, o tas mūsų organizatorius tai prikolnas.

Tik mus nuvežė ir užbuksavo. Bandėm traukti, bet ai po to palikom, sakė, kad vienas atvažiuos su spec. įranga išsitrauks. Bet linksmiausia toliau, grįžinėjam, jis ten pirmas nulėkė, mes važiuojam iš paskos, žiurim ratą keičia. Sustojam, klausiam kas atsitiko, padangą nuleido? Nu, ne, ratas visas nukrito, šriubai atsisuko ir nukrito. Bet bičas kietas, viens, du su domkratu mašiną pakėlė, trys, keturi ir prisuko ratą.

Žodžiu, geriausias mano pasiplaukiojimas su baidarėms. Jėga. Foto tiek mažai, nes kitos liko telefone, kuris daugiau nebeįsijungė, nešiau meistrams, bet nieko gero.

Advertisements

Verygizacija arba mano sveikatinimosi programa

Tags

, , , ,

Aš verygizacija pradėjau užsiiminėti, kai dar net niekas nebuvo tokio kaip Veryga girdėjęs. Jau prieš kelis metus pradėjau kovoti su antsvoriu, sveikai maitintis, bet šiais metais aš matyt kaip išprotėjęs pradėjau rūpintis savo sveikata. Taigi punktais ką aš padariau:

  1. Numečiau antsvorį. Na, dar likę keli kg šiaip jau iki idealaus, bet veidrodį kai žiūriu, tai visai normaliai atrodau. Ir toks svoris jau laikosi ilgokai, tai galima sakyti, kad pastoviai, t.y. numečiau svorį visiems laikams. Bent taip tikiuosi. Dabar dar kai pradėjau sportuoti, gal tie likę pertekliniai riebalai virs raumenimis.
  2. Sveikai maitinuosi. Kokį 60-70 procentų žaliavalgis, t.y. daug vaisių ir daržovių. Toliau 30-40 procentų vegetaras, ir mėsaėdis – koks 1 procentas (na, juk valgant obuolį papuola kokia kirmėlaitė, na, ne, juokauju, kartais gaunasi, kad suvalgau žuvies ar mėsos, bet labai retai). Cukraus nevalgau visai, nebent kur kavinėje duoda salotas, o jose užpile būna kokio cukraus. Miltų ypač kvietinių irgi labai vengiu, gal kartais kur papuola netyčia. Ir prie tokio maitinimosi pripratęs jau, praktiškai visai normaliai viskas,
  3. Mankšta. Kiekvieną rytą mankštinuosi po 30 minučių jau daugiau kaip metai. Na, ne visai kiekvieną. Per savaitę leidžiu sau vieną ar du kartus nesimankštinti. Ypač, jei ryte seksas, tai po jo tingiu dažniausiai, na, kartais darau atvirkščiai, pirma mankšta po to seksas, bet dažniau sekso prabudęs noriu tuoj pat, kad negaliu laukti dar kol išsimankštinsiu. Oho, net pats nustebau, kad jau daugiau kaip metai tai (mankštą, o ne seksą) darau kas ryta. Šiaip labai dėl to gerai jaučiuosi. Vietoj kavos. O ir dar svarbiausia nugaros nebeskauda.
  4. Šiais metais išsigydžiau vieną lėtinę liga. Na, dėl to reikėjo pavaikščioti į polikliniką, ko aš labai nemėgstu, bet šiais metais nutariau, kad reikia, pavaikščiojau ir dabar visiškai sveikas. Jaučiuosi nusipelnęs medalį.
  5. Praktiškai nebeskauda nugara. Čia viskas dėka mankštos. Iki šiol bandžiau visokių dalykų: masažus, baseiną, net elektrą per nugarą leido, piliules. Ir mankšta visagalė, vienintelė kas padeda. Dar įdomiau, kad buvau seniai peršalęs petį, tai chroniškai skaudėdavo – nebeskauda, tiesa, jei nedarau mankštos vėl pradeda. Ir buvau pasitempęs kelį ir ranką. Skaudėjo daug metų. Neįtikėtina, dėl mankštos praėjo. Na, dar kelį jaučiu, bet vis mažiau ir mažiau.
  6. Pasivaikščiojimai. Dabar telefonas skaičiuoja mano žingnius, tai kasdien įvykdau tą telefono paskirtą planą (10 000 žingsnių) kiek reikia nueiti, dažnai ir daug daugiau, na, retai tęsiekia 6 000, bet tą dieną einu į sporto klubą, tai ten dar daugiau gaunasi. Be to, dažnai pasivaikščiojimas vyksta miške. Na, taip aš kartais sugebu suderinti tai ką reikia, su tuo kas man naudinga.
  7. Jėgos treniruotės – jėgos treniruotes pradėjau jau prieš kokius pora mėnesių, tiesa, sugipsuota ranka nutraukė šias treniruotes, bet dabar jau vėl savaitė kaip jas darau. Jėga. Kada nors būsiu stiprus. Na, bent stipresnis. Šiaip tai jau dabar labai jaučiasi. Seniau kai reikdavo kokius kibirus pilnus vandens nešioti ar šiaip sunkius daiktus (o juos man tenka nešioti kasdien) tai būdavo sunku, o dabar vis dažniau pastebiu, kad lengvai panešu, nes sustiprėjo ne tik rankų raumenys, bet ir šiaip visas kūnas. Bet, oi, dar kiek daug man reikia čia treniruotis, gal po kokio pusmečio ir jau kažkokie bus rezultatai.
  8. Kardio treniruotės – apie širdies stiprinimą jau seniai svajojau, bet vis nebuvo gerų sąlygų tą daryti. Bėgioti aš labai nemėgstu, o kitaip namuose ir nelabai yra kaip (dviratis ir nelabai tinka). Ir kadangi taip susiklostė, kad dėl jėgos treniruočių užsirašiau į sporto klubą, o ten absoliučiai visos sąlygos kardio treniruotėms. Tiesiog 10-15 minučių ilgiau pabūni ir jau turi kardio treniruotę. Tiesiog super. Na, kol kas tik du kartus ją turėjau, bet labai džiaugiuosi, kad pradėjau stiprinti ir širdį. Šiaip širdis visada buvo mano silpnoji pusė (ir plaučiai), o dabar “pirmyn į šviesią ateitį”
  9. Ir kad jau būtų visas pilnas komplektas – nuėjau pas dantistą. Aš jų labai bijau, tai gal kokius 5 ar net daugiau metų kaip nėjau, tai aišku pagedę šiek tiek dantukai. Va, vieną jau užplombavo, kitam nervą numarino, kanalus išvalė. Tai irgi, kad jau pradėjau, tai step by step visus ir susitvarkysiu.

Žodžiu. Vau. Šiais metais net 4 nauji “verygizacijos” punktai, nepamirštant ir kitų 5. Dvigubai daugiau, nei buvo. O šiaip įdomu, ar tas Veryga turėjo man kažkokios įtakos ar ne, kad šiais metais taip pasinešiau ant savęs sveikatinimo. Ai, ką aš žinau. Net nežinau ko taip pasinešiau. Vidutinio amžiaus krizė? Va, tikriausiai. Bet man tai kaip ir į gerą. Net galvoju, kad niekada nebuvau gyvenime toks sveikas ir striprus. Na, vaikystėje buvau sveikas, bet nebuvau toks stiprus kaip dabar.

Na, ką dar galima? Net nebežinau ką dar galima sugalvoti. Grūdintis? Ai, kažkaip gal ne. Gal kada nors ir sugalvosiu maudytis eketėje, bet tikrai dabar manau, kad niekada nesugalvosiu. Bet ką gali žinoti. Prieš 10 metų galvojau, kad niekada nekilnosiu hantelių ir nedarysiu kardio treniruočių ir kas rytą mankštos nedarysiu.

Knyga: Algirdas Karalius “Energijos bankas. Kaip valdyti 4 rūšių energiją, miegoti 4 val. ir atlikti daug darbų”

Tags

, , , , , ,

Pasiuntė darbas į kažkokį durną susitikimą su klientu. Kam mane siuntė, taip ir nesupratau, nes visai ten ne mano sfera. Gal kad gražiai kaip firma atrodytume? Na, taip, tikrai žinau, kad seniau yra mane ėmę į susitikimus tik tam, kad solidžiau atrodytume kaip firma. Bet tai daugiau būdavo priešpardaviminiai susitikimai, o dabar pasiuntė į jau po pardaviminį. Ai, žodžiu. Susitikimo trukmė – 4 valandos. Rimtai. Sėdžiu, taip nuobodu, kad negaliu, nors išsitrauk mobiliaką ir įlysk į jį. Bet tai kaip atrodys. Aha, atsinešiau darbinį nešiojamą kompiuterį, pajungiu, bet ot, kas per firma neturi Wi-Fi. Ne, rimtai. Ar kur matėte kada kokią vietą, kad nebūtų jokio Wi-Fi prisijungimo? Jokio. Visiškai. Sėdžiu. Nežinau, ką su tuo kompu veikti. Žaisti kortom? Ai, nuobodu. Gal kokių įdomesnių programų yra? Na, ne, juk darbinis kompiuteris. Iš neturėjimo ką veikti atsidarau failų katalogą. O, įdomus katalogas pavadinimo “Knygos”. Atsidarau. Ne, nu fantastika. Gal šimtas pdf knygų.

Aha, kokią čia pavartyti? O, ir apie seksą yra. Ai, bet šalia bendradarbė sėdi, nežinau ar mato, kas dedasi mano kompiuterio ekrane, bet jei mato ir pamatys, kad tokias knygas skaitau, tai tikrai labai kreivai pažiūrės į mane. O ji šiaip visai nebloga. Eee. Žodžiu, reikia kažkokios neutralios. Taip šita, gal ir nieko, bet ui, 200 psl. nespėsiu per 4 val. perskaityti.

O kaip šita? Algirdas Karalius “Energijos bankas”. Visai įdomiai skamba. Apie tą Algirdą Karalių esu šiek tiek girdėjęs, bet, ai, aš tokių mokytojų guru visažinančių nemėgstu. Bet pavadinimas geras. “Energijos bankas”. Kaip tik neturiu energijos. Na, ok, pavartom, ką tas visa ko guru pamokys mane. Atsidarau. Knyga pasirodo turi ilgesnį pavadinimą “Energijos bankas. Kaip valdyti 4 rūšių energiją, miegoti 4 val. ir atlikti daug darbų”

Miegoti 4 val.? Ei, aš nenoriu miegoti tik 4 val. Aš dabar miegu kokias 6 val. ir jaučiuosi toks išsekęs ir neišsimiegojęs. O čia ką? Po jo knygos galėsiu miegoti tik 4 val.? Na, ne, šita knyga ne man. Aš ir taip neturiu energijos. Bet, ai, vis tiek nėra kas veikti, pabėgti iš susirinkimo negaliu, nieko įdomesnio neturiu, o gal pabandyti pažiūrėti apie ką čia tas Karalius (oj, oj, oj, kokia pavardė) rašo. Su pele praskrulinu kažkur į knygos vidurį. Aš dažnai taip darau, kad pamatyti, ar knyga mane sudomins. Ir ką skaitau. Yra keturios energijos rūšys:

Fizinė energija

Emocinė energija

Protinė energija

Dvasinė energija

Ei, ei, ei. Taigi aš tik prieš mėnesį aš apie tai ir rašiau: Kiti (nauji) tikslai gyvenime – savęs tobulinimo link. Tik pas mane pavadinimai kiek kitokie, ir aš pamiršau apie emocinį intelektą (na, taip ir aišku kodėl, nes emocijas dabar esu užspaudęs iki minimumo, numarinęs). Dar paskrulinų, paskaitinėju šen bei ten ir grįžtu prie pirmo puslapio, skaitau viską nuo pradžių.

Koks vis dėlto keistas gyvenimas. Kai tau gyvenime kažko labai reikia, na, kaip man, trūksta energijos ir net laiko, kad tos energijos pasisemti, man visata (na, ok, Dievas) sudaro salygas – 4 valandos nuobodžiausio susitikimo ir nieko neveikimo – ir dar pameta į mano dėmesį būtent tokią knygą, kuri padeda susidėlioti mano mintis, jas sustiguoti ir sužinoti to ko nežinojau. Jėga.

Ale, bl…, geras tas Algirdas Karalius. Knygutė tik 83 puslapiai, trumpi sakiniai, tokie aiškūs, konkretūs teiginiai be visokių blevyzgų. Per pora valandų ir perskaičiau. Po to dar tame kompiuteryje radau dar pora knygų šia tema. Aha, viena 300 psl., o kita nepatikėsit – 700 psl. Pabandžiau jas paskaitinėti, joma jo, mintys šokinėja, jokios struktūros, daug visokių pasakojimų vos ne kad apie vaikystės patirtis, ne, nu gal ir įdomu, bet kai neturi laiko, turi pora laisvų valandų, tai Algirdo Karaliaus koncentruotai, trumpais sakiniais, net lozungais, sakyčiau, išdėstyta per 83 psl. (esminio teksto dar mažiau) yra pats tas.

Apie pačią knygą daugiau ir nerašysiu, ką ten gali papildyti ir taip prie trumpų sakinių. Beje, knyga – nemokama, ją galima atsisiųsti, kad ir iš čia http://sekmesuniversitetas.lt/wp-content/uploads/knygos/Energijos_bankas.pdf.

Rimtai, tokia gera knyga ir nemokamai. Neįtikėtina. Ką galiu dar pridėti? Apie tas baisias tik 4 val. miegojimo per parą. Pirmą rugsėjo savaitę taip ir gavosi, kad miegojau tik po 4, na, geriausiu atveju 5 valandas. Atidirbu viename darbe, ir varau į kitą. Ir kai tik pradėdavau galvoti, ei, taigi čia taip neįmanoma, prisimindavau šią knygą. O kodėl gi ir neįmanoma? Ir jėgų atsirasdavo ir vėl, ir vėl. Va ir šį šeštadienį -sekmadienį visą dirbom, pavargau, na, ir ką, o šiandien per pietus einu pirmą kartą į sporto klubą. Taip, taip. Per pietus, tiksliau vietoj jų, nes kitu laiku nerandu kaip, o energijos tai juk turiu. Ir ne tik turiu, bet noriu jos pasipildyti dar daugiau.

Žodžiu, be to, kad sumotyvavo Algirdas Karalius mane ir dabar turiu daugiau energijos ir noro jos pasipildyti, bet dar pataisė nuomonę apie tokius motyvatorius visažinančius guru. Gal ir gerai jie tokie. 🙂

Ne, nu nerealiai patiko ši knyga. Matyt, kad pataikė man pačiu aktualiausiu metu.

Gipsas

Tags

, ,

Jeee, pagaliau nuėmė gipsą. Tris savaites buvau kaip nesavas. Ai, atrodo kas čia tokio mažylis pirštas. Bet pasirodo, kad visi pirštai, net pats mažiausias žmogui reikalingas. Na, aišku, pripranti ir kai nėra, jau po truputį apsipratau, išmokau daug darbų daryti su kaire ranka. Bet, ai, fainiau kai yra viskas savo vietoje ir viskas funkcionuoja. Pasirodo, kad net į tuliką kai nueini, net tada problemos, kai reikia kaire ranka, arba kai ir dabar, dar žaizdelė ant mažojo pirštelio pačio galiuko liko ir paspausti negaliu, aha, o pasirodo tulike reikia 🙂

O šiaip kaip nebūtų keista sunkiausia buvo dirbti su kompiuteriu, net ten visokias dėžes galima su kaire ranka nešioti, be to ir dešinės rankos dar 3 laisvi pirštai likę (sugipsuoti buvo mažylis ir į komplektą bevardis). O pelės valdyti nėjo, todėl vis bandžiau su kaire ranka, bet kaip užkniso, kad vengiau kiek tik įmanoma, o ir su klaviatūra su viena ranka žiauriai nepatogu. Na, žodžiu, dabar jau “typinu” kaip ir senų senovėje, nes “typinant” visgi mažylis nedalyvauja.

Kaip viskas nutiko? Ai, kaip visada, visos bėdos per žmoną. Nešėm tokią didelę didelę krosnį. Kad ten dviese (ne su žmona, su ja net nabandžiau, su kitu vyru, dviese nešėm) vos vos pakėlėm. Ir ten ant tokio rėmo reikėjo ją pastatyti, o man rankas jau pjauna, išlaikyti nebegalėjau, tai ir stačiau kaip galima greičiau, kojelėm ant rėmo nepataikiau, tai taip ir papuolė pirštas tarp rėmo ir krosnies. Dar gerai, kad kažkaip ištraukiau ir tik pats galiukas sutraiškytas buvo.

Tikriausiai pirmas kartas, kai pajutau ką reiškia skausminis šokas. Ištraukiau pirštą, žiūriu, mėsos išlindusius, kraujas tik kapt kapt kapt, laša. O aš jokio skausmo nejaučiu. Ir tik tada parėjo skausmas.

Aš dar norėjau nevažiuoti į ligoninę, na ir ką jie pasakys, sutvarstys ir sakys saugok kol sugis. Išgėriau nuskausminamųjų, sutvarstė. Bet ai kažkaip vaikštau, neramu, sakau, reikia nuvažiuoti. Ooo, sakė, gerai, kad atvažiavai. Suleido nuo stabligės vaistų, padarė rentgeno nuotrauką. Lūžis. Sakė, kadangi žaizda ir lūžis šalia, tai užkrėtimo tikimybė labai didelė, gerai, kad ir atėjau. Prirašė antibijotikų. Susiuvo, ai tik viena siūle piršto pagalvėlę pritraukė prie piršto, kad nebūtų taip atsiknojusi. Ir sugipsavo.

Dievinu šiuolaikinius nuskausminamuosius. Jaučiu, kad ten man kažką karpo, bado, bet absoliučiai jokio skausmo. Visiškai. Bet nežiūrėjau kaip ten viską daro. Ai, kažkaip vis tiek man atrodo, kad kai nematai tai ir ne taip skauda. T.y. iš vis neskauda. O mano mažė viską žiūrėjo ir man dar po to pasakojo. Tai daktarai stebėjosi, kaip tokia maža ir taip nebijo kraujo. Gal bus daktare. Gal visai ir norėčiau, kad mano mažė būtų gydytoja. Gera specialybė – padėti žmonėms. O su laiku manau ir Lietuvoje taps vertinama specialybė ir pinigais kaip užsienyje. Nors ką gali žinoti kur ji gyvens.

Pasakoju čia draugams, kad ai, kokie visi daktarai normalūs. Ir gerais patarimais ir šiaip labai normaliai priėmė ir viską sutvarkė, žodžiu, tiesiog super.

-Ai, sako, čia ne tiek daktarai nornalūs, o kiek tu normalus.

Na, jo prisiminiau ką mačiau laukiamąjame. Vien girtuokliai, bomžai, visi nepatenkinti, pikti. O man kas, aš su nuskausminamaisiais atėjau, šypsausi gražiai, maloniai bendrauju. Bet, ai, vis tiek labai geri daktarai. Ačiū jiems.

O šiaip po pačio sužeidimo tai skausmingiausia buvo tada kai nuėjau pirmą kartą perrišti, tai nuplėšė žaizdą. Vis tiek manau, kad galėjo nenuplėšti, gal paskubėjo ar panašiai. Bet nieko, išgyvenau.

Bet šiaip tai laimingas atsitikimas. Sekasi gi man. Tik pats piršto galiukas. Joks sanarys nepaliestas, nenutrauktas pirštas. Žodžiu, trys savaitės gipse ir dabar dar pora savaičių pasaugoti, kad baigtų sugyti ir viskas. Būsiu sveikas.

Kai nuėmė gipsą ir leido nusiplauti, tai kaip visa oda nusinėrė, visos rankos, juk neploviau visą tą laiką. Tiesiog visas sluoksnis. Ir dar dabar suprantu kai rodo per teliką kokius žmones po operacijos kai reabilitaciją atlieka ir kaip jiems sunku. Aš tik tris savaites nelanksčiau sanarių, o jau kiek vargo ir skausmo buvo juos pralankstyti. Jooo, žmogus sutvertas judėti.

Vėl grįžtu prie įprasto gyvenimo, vėl pradedu mankštą daryti, aha, o kaip jaučiasi, kad nedariau, atrodė kad lengvai darosi, o va tarpą nedariau ir pasirodo, kad ne taip ir lengva. Tai tada ir džiugu, kad ne veltui darau tą mankštą. Na, ir hantelius reiks pradėti kilnoti, rytais jau kilnoju, tik nežinau ką daryti dėl vakarų, Grįžtam namo 1-2 nakties, tai nei noro nei jėgų nebėra, be to ir jai prieš miegą kilnosiu tai užmigti visai negalėsiu. Kažką reik sugalvoti dėl to. Gal į darbą nusivežti hantelius, šiaip juk tik 20 minučių kilnodamas užtrunku. Bet kažkaip darbe man nepatogu. Ateis kas, o aš čia hantelius kilnoju. Ok, kad dar būčiau koks rėmas, tai viskas ok, o dabar kai nieko nėra, tai kaip koks kompleksuostas paauglys atrodysiu.

Va, čia dabar man didžiausi mįslė. Kur ir kada vakarais pakilnoti hantelius. Tik 20 minučių. Kas antrą dieną. Nevažiuosiu gi dėl 20 minučių į sporto klubą. Kol per kamščius nuvažiuosiu, kol persirengsiu, kol grįšiu, tai vietoj 20 minučių gausis 2 valandos. Oi, na, ne. Neturiu 2 valandų. Reikia galvoti, galvoti. Gal kabinete užsirakinti, bet blin, pažiūrės, kad nieko nėra, užrakins mane ir dar signalizaciją įjungs. Ant durų parašyti “Aš dar esu, nejunkite signalizacijos”. Aha, o tai ką bl… darau užsirakinęs vienas kabinete? Žmonos neturiu, ar ką?

Nesugalvoju.

Restoranas “Guacamolė”

Tags

, , , ,

Seniai berašiau kokias maitinimo įstaigų apžvalgas. Juk vis tiek Andrius Užkalnis šimtą kartų geriau padaro. Nors jo, kartais jis užknisa, kartais atrodo, jog tik ir ieško prie ko prisikabinti, nors jo kelios paskutinės apžvalgos, tai tokios teigiamos. Ai, vėl ne į temą.

Paskutinį kartą norėjau rašyti apie “Mano Guru”. Taip, tai viena mano iš mėgstamiausių kavinių, nes ten duoda daug salotų, įvairių, vegetariškų, ir kas svarbiausia jų vegetariškos skanios, ne taip kaip kitur, užpila acto ir šekit, ėskit savo žolę, kad mėsos nevalgote. Bet kažkaip patingėjau rašyti, tai nors dabar paminiu, kad “Mano Guru” tikrai geriausia vieta Vilniuje pavalgyti.

Ir dabar tingiu rašyti, bet negaliu nepasidalinti naujiena. Panoramoje atsidarė meksikietiško maisto restoranas “Guacamolė”. Man meksikietiškas maistas asocijuojasi su mėsa ir dar, kad viskas labai aštriai, tai net pats nustebau, kaip pavyko žmoną prišnekinti užeiti paragauti. Na, ir ką. Pats buvau priblokštas vegetariškų patiekalų gausa:

  1. Cukinija įdaryta bolivinėmis balandomis;
  2. Portobelo grybas įdarytas sūriais;
  3. Echilados su grybais ir pupelėmis;
  4. Quesadilla su batatais, grybais ir pupelėmis;
  5. Kukurūzų sriuba;
  6. Načios su pupelėmis.

Gal dar kas. Ai, dar bandžiau tacos su tunu, aštrią sriubą (su mėsa), tai nežinau, gal atpratau nuo mėsos, bet įspūdžio nepaliko. Ai, dar bandžiau įdarytas aitrias paprikas, bet ir tos neypatingai man.

Pirmas dienas nuo atidarymo patiekalų teko ilgokai palaukti, o dabar kuo toliau, tuo vis greičiau, t.y. šiaip jau dabar visai normaliai. Net per pietus, kur dienos patiekalai tie patys kas vakare, tik pigiau, visai greitai, nors ir pilnas restoranas.

Ai, žodžiu, šiai dienai mėgstamiausias mano restoranas. Nors pagalvojau, kad kituose meksikietiškuose ir nesu buvęs. Gal reik pabandyti ir kitur?

Enčilada. Tiek mano nuotraukoje, tiek jų nuotraukose atrodo visai mažytė, bet tikrai daugiau nieko prie jos nereikia. Na, nebent šefo komplimento kol lauki maisto. Na, taip, kol lauki savo užsakymų, atneša nachos su guakamolės padažu. Ir dar kas. Pirmą kartą guakamolės padažas man skanus. Kiek teko iki šiol ragauti, tai niekaip nesuprasdavau, kodėl yra tiek daug gerbėjų šio padažo. Joo. Šitame restorane šis padažas tikrai skanus.

Interjeras. Ai, man tai keistas. Bet kad būtų nejauku taip nėra, o kitkas man dzin, nes jau labai skanu.

Ir po ilgos pertraukos iš to malonumo, net tekilos užsisakiau. Jose Cuervo. Nelabai gražiai lietuviškai skamba, bet irgi viena iš skanesnių, nes kažkaip kitokių, kur ragavau, tai net nelabai patiko.

Ir dar. Galvojau, kad tai šeimyninis restoranas. Pastoviai matau vaikšto toks vyras ir moteris, kurie viską stebi, styguoja, prižiūri. Galvojau, kad vyras ir žmona. Nes dar vakarais ir vaikutį savo (na, bent tos moters) atsiveda. T.y. galvojau, kad čia jų šeimyninis restoranas. Ir labai nustebau, nes tai tinklinis restoranas. Amber Food. T.y. Viči. Kauno mero Matijošaičio praktiškai. Katpedėlės, Manami, La Crepe, Čarli pica, gal dar kas. Nieko sau, tinklinis restoranas tokį fainą dalyką “išlankstė”.

Na, tikėkimės, kad nesuges.

Ai, gal kainos. Šiaip nemažos. Nors per pietus, galima sočiai pavalgyti už 5 eurus, tai sakyčiau normaliai. Vakarienei taip pigiai nesigauna. Enchilada (vegetariška) berods 7 eurus, ten kiti (vegetariški) po 8 eurus ir pan. Sriuba vakare berods 4 eurai. Ai, kukurūzų beje pigiausia. Kitos ir 6, ir 9 eurai, bet jos su mėsa, tai net nežinau, gal ten jos be galo didelės.

Ai, dar mačiau užsisako kažką, kad atneša dūmuose. Nežinau kas tai, bet reiks ir man išbandyti. Ir dar mačiau žmogus užsisakė viščiuką. Tai visą pilną ir atnešė, na, mažiuką, bet visą, man tai per daug būtų. Žodžiu, nors kainos ir didelės, bet ir porcijos didelės. Čia man kainos didelės. Užkalniui tai tikriausiai pigiau grybų. Ai, dabar šitas posakis nebetenka prasmės, nes grybai brangūs pasidarė.

Žodžiu, kol kas rekomenduoju, kol nesugedo. Juk visi žinom, kad su laiku dauguma sugenda.

Ir žmonai patiko. Buvom jau kokį 10 kartų 🙂

P.S.

Paragavom to kas labai gerai atrodo – dūmuose (tiksliau gal garuose) patiekiami kokosiniai ledai. Dieviškai skanu.

Filmas: Diunkerkas / Dunkirk (2017)

Tags

, , , , , , , , , ,

Vėl seniai bebuvau kine ar bežiūrėjau kokį filmą. Tačiau niekaip negalėjau nenueiti į vieną geriausiai šiais metais pristatomų filmų Diunkerkas / Dunkirk (2017):

Rež.: Christopher Nolan
Vaidina: Fionn Whitehead, Damien Bonnard, Aneurin Barnard ir kt.

Taip, galingas filmas apie vieną didžiausių žmonijos istorijoje atsitraukimų, kai buvo išgelbėta virš 300 tūkstančių anglų karių (na, ne tik anglų, bet ir prancūzų, kanadiečių, belgų, lenkų, gal dar ką pamiršau), kai vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu 1940 metais labai sėkmingai vykdė karines operacijas ir buvo apsupę, prispaudę prie jūros virš 400 tūkstančių sąjungininkų karių.

Tikrai galingas filmas, tikrai reikia žiūrėti kinoteatre, nes vien įgarsinimas ką reiškia, kokia muzika. Kalba šiaip mažai, daugiau įtampos duoda muzika. Šiapi naujoviškas toks filmas, trys požiūriai į tą patį: iš sausumos (7 dienos), jūros (1 diena) ir oro (1 valanda). Mūšių nors ir daug, bet jie daugiau ore, nors ir vandenyje bendrai yra, jei tai galima mūšiais pavadinti, kai tiesiog triuškina jūrų pajėgas.

Noras išgyventi.

Žiūrėjau išsižiojęs, šiaip jau. Toks galingas ir efektingas.

Žmonai nepatiko, nes labai baisus.

Man patiko. Viskas patiko. Ir muzika, ir aktoriai, ir nekalbėjimas, ir anglų charakteriai, ir kareivėlių baimė, ir drąsa, ir masinės scenos ir, nežinau, tiesiog tobulas filmas.

Šiaip jau tingiu aprašinėti, tik pasakau, kad man labai patiko, vertinu 9/10. Kodėl ne 10? Įtariu, kad ne kino teatre, filmas ne bus toks efektingas. Bet juk ir Avataras ne toks efektingas ne kino teatre. Ai, dar čia tas pats režisierius, kur “Inception” pastatė. Inception / Pradžia, tai čia tas filmas, kuris man vėl atstatė tikėjimą kino pramone, nes po Avataro galvojau, kad jau nebeįmanoma sukurti nieko tokio galingo. Išėjęs iš kino teatro po Inception, pasakiau, vau, čia tai filmas, kaip gera, vadinasi ir toliau bus tokių filmų, kad išėjęs sakysi vau. O Diunkerkas / Dunkirk šiaip jau irgi išėjau iš kino teatro ir galvojau, vau, čia tai geras.

Filmas: Pašiūrė / Trobelė / The Shack (2017)

Tags

, , , , , , , , , , , , , , , , ,

Tai yra knygos Wm. Paul Young “Trobelė” ekranizacija. Nežinau, kodėl filmą išvertė lietuviškai į “Pašiūrė”. Man žodis Trobelė labiau patinka. Na, bet gal dar pakeis vertimą, juk tai kol kas neoficialus vertimas, dar visiškai šviežias filmas. O kol kas Pašiūrė / The Shack (2017):

Rež.: Stuart Hazeldine
Vaidina: Sam Worthington, Octavia Spencer, Tim McGraw ir kt.

Labai bijojau žiūrėti šį filmą. Knyga nereali ir labai bijojau, kad filmas subjauros knygos idėją. Aš žinojau, kad planuoja ekranizuoti ir vis pagalvodavau, kad tokios knygos ekranizuoti neįmanoma, kad gausis koks šuds ant pagaliuko. Ir nuo pirmų kadrų nustebau, vau, super, nerealu, genialu, tikrai perduoda knygos pagrindinę mintį – atleidimą. Tik aišku knyga vis tiek turi daugiau briaunų, daugiau minčių, daugiau idėjų ir analizės, daugiau pokalbių, kuriuose daugiau išminties. Bet, ai, tikrai nesitikėjau tokios geros ekranizacijos.

Net noriu duoti 10 balų, na, bet knyga vis tiek gilesnė, daugiau minčių ir platesnė. Negaliu gi duoti tiek pat. 9/10. Bet šiaip geras.

Filmas: Kruvinasis deimantas / Blood Diamond (2006)

Tags

, , , , , , , , , , , ,

Visai aptingau rašyti. Žiūrėti irgi ar aptingau, ar nuotaikos nėra. Tai va nuobodžiai maigant TV pultelį visai ant neblogo filmo užtaikiau. Kruvinasis deimantas / Blood Diamond (2006):

Rež.: Edward Zwick
Vaidina: Leonardo DiCaprio, Djimon Hounsou, Jennifer Connelly ir kt.

Ai, nežinau, man kažkaip visi filmai su Leonardo DiCaprio patinka. Ir pats veiksmas ir šiaip idėjiškai. Kaip ir šiame filme tarp tiek nežmoniškumo iškyla Leonardo herojaus portretas. Kaip visiškai niekingame žmogelyje atgimsta žmoniškumas. Gražu.

Atsiprašau, kad nesirašo detaliau, bet filmas patiko ir kiek čia balų duoti? Ką aš žinau, gal 9 net? Ai, ne duosiu 8, dėl to žmonių žiaurumo, kuris parodytas.

Filmas: Deja Vu (2006)

Tags

, , , , , , , , ,

Na, šį žiūrėjau per teliką ir gal vertas paminėti pas save. Ai, gal dėl to, jau pačioje pradžioje parodo kadrą su mano niku ATF. Čia gal ženklas, kad laikas grįžti prie filmų žiūrėjimo?

Taigi filmas: Deja Vu (2006):

Rež.: Tony Scott
Vaidina: Denzel Washington, Paula Patton, Jim Caviezel ir kt.

Prisimenu, kai žiūrėjau pirmą kartą man žiauriai patiko, tikriausiai tada vertinau 10 balų. Dabar žiūrėjau, nors ir neprisimiau, kaip viskas bus, bet man dabar buvo šiek tiek per daug veiksmo, labiau norėjosi fantastikos, gal to dejavu jausmo. Matyt keli nauji filmai ta tema labiau atskleidė būtent dejavu jausmą, o čia daugiau kelionės laiku. Ir irgi nesklandumai kliuvo. Ten kažkokia sekimo aparatūra, oi, sako, pasinaudojam. Tu ką, ji tokia sudėtinga, ten tik kažkoks vienas super mokslininkas moka ja naudotis. O po penkių minučių – ten yra vienas mygtukas Power On ir viskas veiks. Arba paprastą popieriaus lapą pasiųsti – misija neįmanoma, o žmogų, ai, lengvai. Bet šiaip mokslinės fantastikos idėjos man patiko. Praeitės stebėjimas, žinučių perdavimas, kelionės laike.

Aišku man labiausiai patiko mintis (nors pirmą kartą kai žiūrėjau, tai kažin, ar atkreipiau į tai dėmesį), kad tą pagrindinę aktorę galima stebėti visur, kaip rengiasi, kaip į dušą eina.

Nenuostabu, kad po tokių vaizdų įsimylėjo. Aš ir įsimylėčiau. Praktiškai ir įsimylėjau, tik aš ką, pilkas žmogelis, net į JAV nesirįžtu dėl jos nuskristi, ką ten kalbėti apie neišbandytas ir mirtinai pavojingas keliones laiku.

Ok. Šiaip filmas man tikrai patiko. Bet dabar nebeduodu 10 balų. Nebebuvo to tokio vau, va čia tai filmas. Bet ai, patiko, duodu 9/10. Praktiškai beveik tobulas.