Filmas: Svetimas: Covenant / Alien: Covenant (2017)

Tags

, , , , , , , , ,

Šį filmą norėjau pažiūrėti jau nuo 1979 metų, kai Ridley Scott sukūrė patį pirmą nepakartojamą Alien / Svetimas dalį. Juokauju. Tikriausiai tarybiniais laikais jo išvis nerodė. Na, bet kokiu atveju ne 1979 metais pirmą kartą žiūrėjau Svetimas / Alien. Ir aišku, kad tada pats Ridley Scott kažin ar planavo apie Svetimo pratęsimus, tiksliau priešistorę. Nes pratęsimu buvo ne vienas, visokie Svetimas prieš Grobuonį, nors aišku, kad nei vienas neprilygo pirmąjai daliai. Galvoju reiktų pažiūrėti dabar Svetimą, įdomu, kaip žiūrėtusi 1979 metų spec. efektai. Seniai, seniai kai žiūrėjau, tai pamenu, kad labai patiko tas filmas. Tikrai prisiruošiu pažiūrėti pirmą dalį kada vėl. Mačiau, kad kai kas šią naują dalį žmonės vadina Svetimas 5, o kai kas Prometėjas 2. Šiaip su tais pavadinimais Ridley Scott kažkaip supainiojo, nes man ir lyg atrodo, jog geriau vadintusi Prometėjas 2, nes man tai labiau filmo Prometėjas tęsinys. Nors gal Prometėjaus pavadinime reikėjo žodelio Svetimas, kaip nors Alien: Prometheus. O ir šis filmas kiek suprantu pradžioje vadinosi Alien: Paradise Lost, nors dabar vadinasi Svetimas: Covenant / Alien: Covenant (2017).

Rež.: Ridley Scott
Vaidina: Michael Fassbender, Katherine Waterston, Billy Crudup ir kt.

Beje, įdomu, kad lietuviai žodžio Covenant neišvertė. Na, taip, kaip ir pavadinimas, bet nežinau, aš būčiau vertęs. Aš net nežinojau, kad tai normalus angliškas žodis, kuris reiškia: paktas, sandora, susitarimas. Visai gerai skambėtų Svetimas: Sandora. Nors kažin ar supratau, kur šiame filme įvyko koks susitarimas ar sutartis. Taip, kad man visiškai neaiški filmo pavadinimo prasmė. Beje, rusai tai išvertė: Чужой: Завет.

Taigi, nuo filmo Prometėjas peržiūros labai laukiau, o kas bus toliau, nes po jo mįslių liko be galo daug ir tikėjausi, kad ši dalis šiek tiek paaiškins. Iš principo taip, paaiškino, bet ir supainiojo. Jei kaip ir minėjau Prometėjas toks mistinis, tai šis toks žemiškas, paprastas, be jokių mistikų, kad net gaila. Beveik be mistikų, nes viena fotkė yra mistinė.

Vėl aliuzija į Jėzų Kristų (Paskutinė vakarienė). Bet tai truko taip trumpai, kad visai neaišku, ką norima tuo pasakyti. Na, bet dar laukia berods dvi dalys, kurios gal kai ką paaiškins, nors dabar keista ir nesuprantama ką jose rodys. Juk vieną iš įdomiausių dalykų iš Prometėjaus, Inžinierius, šioje dalyje androidas Dovydas tiesiog visus išžudė. Ką? Nesupratau. Patį Prometėjaus įdomumą – mistinius Inžinierius paėmė ir tiesiog išžudė. Ir kaip dabar galima grįžti prie jų? Gal kaip nors sugalvos, tipo kokį flash back’ą. Arba kokį nors naują veikėją įtrauks.

Keistenybių šiame filme tikrai daug, bet, sakyčiau, kad po šio filmo man pakilo filmo “Prometėjas” markė. Jis dabar man atrodo žymiai įdomesnis, nei kai žiūrėjau pirmą kartą.

O šiaip patiko. Ėjom kartu su žmona. Aš žmoną vis bandžiau atkalbėti, kad neitų, nes jai nepatiks, bet ji užsispyrė eiti kartu. Na, kartu, tai kartu. Atėjom į kino teatrą, tiesa, gaila, kad ne į pačią didžiausią salę patekom, vėl per tuos žmonos pliurpalus, pavėlavom į seansą didžiausioje salėje, dar gerai, kad ne mažiausia, o vidutinė, tai spec. efektai visai neblogai atrodė. Didesnėje dar geriau turėtų viskas atrodyti. Taigi atėjome į salę ir aš pradėjau ją nuteikinėti, kad nezystų, kai bus neįdomu. Pradėjau rodyti su kokiom mergom atėjo kiti. Beje, dauguma vaikinų atėjo ne vieni, o su panom, kas mane nustebino. Buvo tik keletas vaikinų, kurie dviese atėjo, tiesa, nebuvo nei vieno atvejo, kad būtų tik dvi merginos arba viena mergina, bet man svarbiau žmonai buvo parodyti, kad merginos ateina su vaikinais į tokius filmus. Ir nezyzia. Ir beje, ne kokios storos spuoguotos negražios, o praktiškai vos ne bet kuri iš tų atėjusių mane suviliotų.

Žodžiu, padaręs paruošiamąjį darbą su žmona pradedam žiūrėti. Ne, nu tikriausiai pats prikolniausias filmo žiūrėjimas su žmona. Žmona užmiega. Konkrečiai, net knarkti pradeda, gerai, kad ne garsiai, tai netrukdo žiūrėti. Ten filme “svetimas” skerdžia žmogelius, o ji knarkia. Gaila, kad neilgai miegojo, būtų geriau visą pramiegojus ir po to nevarstytų manęs nepatenkintu žvilgsniu.

Po filmo buvo kas salėje ir plojo. Kietai, vadinas kažkam ypač patiko.

Šiaip nors ir siaubo, bet kažkaip man atrodo, kad to kraujo nebuvo per daug. Mane visada nervina, kai šiuolaikiniuose siaubo filmuose (todėl beveik nežiūriu) daug šlykštaus kraujo taškymosi, nors buvo buvo ir šiame to pasitaškymo, bet nežinau manęs tai per daug nesuerzino. Nors iš salės išėjau visas šlapias. Gal tiesiog karšta diena pasitaikė? 🙂

Ai, o kas erzino labiausiai? Kad aktorės kažkokios negražios parinktos (atsiprašau, gal reiktų sakyti ne mano skonio). Nors gal tyčia, kad nebūtų labai gaila kai jas visas išžudo (ai, šiaip tai ne visas). Ai, nors viena graži buvo.

Su nuogais papukais (jep, rodė gražius nuogus papukus) neradau fotkės, bet užtenka ir kojyčių.

Net sekso scena yra. Tikriausiai viena iš kraupiausių mano matytų. Bet jo, šita aktorė graži. Tik labai mažai ją rodo. Man kažkaip maloniau žiūrėti, kai aktoriai patinka. Va, vyrai šiame filme normalūs buvo parinkti, o moterys tai nežinau, man nepatiko.

Tai ir vertinu. 8/10. Lygiai kaip ir Prometėją. Negaliu duoti daugiau už jį. Nebent jam didesnį balą duočiau, bet jau prieš kažkiek laiko daviau 8 ir tada tvirtai daviau tik tiek. Tai nors dabar man kaip ir pakilo Prometėjo vertė, bet ne ant tiek, kad keisčiau vertinimą.

Na, ką belieka laukti naujų dalių. Nes kaip ir aiškiau, ir kaip ir dar painiau.

Filmas: Virtuvė 2. Finalas / Kukhnya. Poslednyaya bitva / Кухня. Последняя битва / The Kitchen. World Chef Battle (2017)

Tags

, , , , , , , , ,

Pirmas filmas, kurį pažiūrėjom po Paryžiaus yra: Virtuvė 2. Finalas / Kukhnya. Poslednyaya bitva / Кухня. Последняя битва / The Kitchen. World Chef Battle (2017):

Rež.: Anton Fedotov

Vaidina: Dmitriy Nazarov, Dmitriy Nagiev, Sergey Lavygin, Mikhail Tarabukin ir kt.

http://www.imdb.com/title/tt6841500/

Aš norėjau jį pažiūrėti dar iki Paryžiaus, bet nespėjom, tai labai apsidžiaugiau, kad grįžus vis dar rodė kino teatruose. Rusų serialas Кухня man labai patiko. Kiek ten tų sezonų buvo? Berods 6? Ir visi buvo be galo geri ir juokingi. Neišsisėmė kaip būna su daugelių populiarių serialų. Gaila, kad baigėsi. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Pilnametražinis Кухня в Париже irgi geras buvo. Taigi tikėjausi kažko panašaus ir šiame.

Taip. Buvo juokinga. Tikriausiai viena iš geriausių rusiškų komedijų. Nes kitos kiek mačiau (dauguma), tai daugmaž durnos kaip ta Naša Raša. Čia humoras geras, intelektualus, net su Putinu gražiai ir sakyčiau subtyliai pajuokauta.

Bet ta nauja meilės linija erzino. Kur dingo senieji? Kad susituokė? Tai juk galiam buvo vis tiek sugalvoti ką nors?

Žodžiu, nors ir juokinga, nors ir patiko, bet va čia kaip tik tas momentas kai pradeda išsisemti. Dar juokinga, bet jei blogės ir toliau, tai paskutinės dalys buvos nebejuokingos visai.

Ir vertinu tik 7/10. O gal net 7/10? Kaip pažiūrėsi. Bet kokiu atveju, man patiko, bet nesu sužavėtas taip kaip ankstesnėmis dalimis.

Savaitė po Paryžiaus

Tags

Jau praėjo savaitė po Paryžiaus, o aš vis dar negaliu atsigauti. Tokios sušiktos kelionės dar gyvenime neturėjau. Grįžęs dar pasiėmiau pora dienų atostogų, kad pailsėti. Nuėjau pora kartų į baseiną, na, tas laikas baseine tai fainas, net į du filmus nuėjau (bet neturiu nuotaikos bent minimaliai apie juos parašyti, o gal kaip tik apie juos rašyti, kad susitvarkytų nuotaika, tada ir apie Paryžių bus galima ką nors parašyti, nuotraukų įkelti). Savaitgalį vėl dirbom. Pirmadienį darbe susitikimas, siaubas, vos neužmigau, tiesiog lūžau, antra diena pradėjau kavą gerti, nes kitaip visai lūžtu.

Slankioju pirmyn atgal, darbe užsukau grand darbą visiems, tai gal nesimatys, kad aš slankioju.

O vakar grįžtu vėlai namo, o mano mažė priskalbė man triusikų ir kojinių pilną skalbimo mašiną. Ir sudžiaustė. Kokia miela. Kokia meilė.

Penktą ryto žmona keliasi, ir mane žadina, sako, taigi ir aš tau skalbiu, tai kodėl mažė pirmoje vietoje. Kodėl, kodėl? Todėl, kad mažė leistų man pamiegoti, o ne žadintų penktą ryto.

Ai …

Rasizmas Paryžiuje

Tags

, ,

Na, kad mano žmona rasistė, tai matyt kas bent šiek tiek mano blevyzgas paskaitinėja, jau žino. Ji nekenčia gėjų, lesbiečių, transvestitų ir kitų homoseksualų. Taip pat nekenčia žydų, arabų, musulmonų ir aišku, kad negrų. Nekenčia vargšų, policininkų, seselių, kasininkių, šiaip durnų žmonių ir dar velnias žino, ko ji nekenčia.

Taigi atvažiuojam į Paryžių. Mums iš kart į metro ir praktiškai nuo pat pirmos akimirkos visur mus supa negrai. Aš gal būčiau ir nepastebėjęs jų, bet tokios paniekos, tokio pasišlykštėjimo savo žmonos veide dar nesu matęs. Ir ta pasišlykštėjimo išraiška pas ją prabuvo visas tris Paryžiaus dienas. Dar gerai, kad tiek negrai tiek baltieji vieni prie kitų pripratę ir nelabai vieni į kitus kreipia dėmesį. Sakau, kad net stoties rajone, naktį ėjau pro pilnus negrų barus, o jie net nepažvelgė į mane, ko čia tas baltasis naktimis trankosi po tokius rajonus. Jaučiu, kad net Vilniuje naktį prie stoties baisiau. Taip pas mus nužiūri, kad supranti, jog tik padaryk mažiausią klaidą ir geriausiu atveju liksi tik be pinigų.

Taigi tą dieną Paryžiuje įvykdėme mano visų laikų (kai telefonas pradėjo skaičiuoti) vaikščiojimo rekordą, telefonas rodė virš 26 tūkstančių žingsnių, kai Vilniuje geriausiu atveju būdavo 12 tūkstančių. Radom autobusą, kuris parveš visai netoli mūsų viešbučio. Įlipam. Aha, laisvų vietų yra. Bet kaip tyčia reiktų šalia negro atsisėsti. Man tai kas. Dukroms irgi. Žmonai rodau, kad va eitų ten atsisėstų, o aš visai greta prie kito negro atsisėsiu.

-Tu ką durnas? Šalia negro?

Stovim. Švieslentė rodo, kad iki mūsų stotelės apie 30 minučių važiuos, kokį 15 stotelių. Stovim. Blia, durnai, jei aš atsisėsiu, o žmona stovės, tai užgrauš mane vakare. Stovim. Kojas gelia. Atsilaisvina šalia viena vieta, greitai žmoną pasodinu, o aš su vaikais į galą šalia to negro. Važiuojam. Gera, ilsisi kojos. Pravažiavom gal porą stotelių, žiūriu, savo akimis netikiu, žmona stovi, užleido vietą kažkokiam diedukui su ramentais. Va, ten gi yra laisva vieta, bet blia šalia negro. Savo vietą užleisčiau, bet aš juk šalia negro sėdžiu. Net galvoje tvinkčioti pradėjo. Žmona pavargus stovi, o aš sėdžiu. Ir nieko padaryti negaliu. O stotelių dar tikrai virš 10. Hrrr. Sugalvojau. Vyresnei dukrai sakau, žėk, tu pasislink į mano vietą šalia negro, o mamytei užleisim vietą tarp jūsų. Nieko prieš šalia negro sėdėti, paklausiu daugiau ant bajerio, nei rimtai galvočiau, kad ir dukros rasistės. Nieko, atsako. Taip ir padarėm. Dukra pasislinko į mano vietą šalia negro, žmona atsisėdo tarp dviejų dukrų, o aš atsisėdau į kitą eilę, šalia kito negro. Važiuojam, gera kojytėm. Įdomu, ar negrai suprato mūsų keistus persėdimų viražus.

Žmonos įspūdžiai po Paryžiaus

Tags

,

Skambina žmonai draugė.

-Ai, labas, šianakt grįžau iš Paryžiaus. Kaip? Ai, siaubas, toks labai didelis miestas, net už Sankt Peterburgą didesnis, bet toks negrų sumyžtas. Man labai gaila prancūzų. Negrų dauguma, nežinau kur baltieji, bet aš mačiau beveik vien negrus. Ir visur taip šlykščiai primyžta. Gyvena gatvėje ir vietoje myža. Visur gatvėse bėga upeliais negrų myžalai. Baisu, kad pas mus taip neateitų. Ir ištisi negrų kvartalai, kad net praeiti baisu, jog nepapjautų. Bet nieko, gyvi grįžom. Na, kaip tavo vaikas?

Sėdžiu, ir galvoju, o kas man Paryžiuje labiausiai patiko. Dar oro uoste Paryžiuje pradėjau galvoti. Ten dvi porelės belaukiant lėktuvo susitiko ir pradėjo dalintis įspūdžiais. Vieniem Luvras, kitiems Eifelis ar kiti muziejai. Juokiasi, džiaugiasi, pasakoja visokius nutikimus. Net sunku patikėti. Gal mes skirtinguose miestuose buvome. Na, tai kas man labiausiai patiko? Luvre nebuvome. Tai man tas labiausiai patikti negalėjo. Notre Dame irgi nebuvom. Ai, kažkokioje mažytėje bažnytėlėje buvom, bet nežinau, nieko ypatingo. Eifelis? O čia kuris kartas? Pirmas kai pro šalį ėjom, bet vis nepagavom gražaus rakurso, kad žmoną nufotagrafuoti facebook’ui. Ar antras kartas kai gerą valandą pralaukę eilėje šiaip ne taip pakilome į viršų, o ten paaiškėjo, kad geros nuotraukos irgi nebus, tai net dviejų minučių nepraleidę paskubomės leidomis žemyn klausydamiesi žmonos dejonių (nerandu tinkamo žodžio, bet žymiai žymiai baisiau už dejones), jog ji nieko baisesnio gyvenime nėra patyrusi.

O gal trečias, kai specialiai per visą Paryžių  metro važiavom fotkės žmonai daryti, nes juk dienos Paryžiuje jau į pabaigą, o ji neturi ką į facebooką dėti? Net jos šypseną pamačiau, kurios jau gerus dvidešimt metų nematęs. Vo, blia, facebook’o draugams pasirodo ir šypsotis moka, o prie manęs vis surauktu arba nepatenkintu snukiu vaikšto. Na, ne, nieko gero ir tame.

Tai kas mam Paryžiuje patiko? Hmz. Raudonas vynas. Rouge Baurdeut, kažkaip panašiai rašosi, o skaitosi bordo. Skanus. Atšaldo kaip man ir patinka. Čia tik Lietuvoje vyno žinovai aiškina, kad raudonas vynas turi būti šiltas. Ai, lai jie jį šiltą ir geria, o man patinka atšaldytas. Bet kažkaip aiškinti, kad vienintelis patikęs dalykas  – vynas? Na, nežinau. Picos? Skanios, Justinui atskirą įrašą apie jas padarysiu, kai nuotraukas išsitrauksiu. Kas dar? Va, labiausiai patiko kai naktį jau po vidurnakčio stoties rajone kažkokioje kebabinėje valgėm sumuštinius su kalakutiena.  Įdomūs, Lietuvoje tokiu nebūna. Aplink tokie vaikšto baisūs negrai, o mes sėdim lauke ant gatvės ir ramiai valgom. Va, ir viskas kas man patiko Paryžiuje.

Ką 3 dienas veikti Paryžiuje

Tags

Ką galima nuveikti Paryžiuje per tris dienas? Aplankyti Luvrą? Na, ne. Eifelio bokštą? Eliziejaus laukus? Monmartą? Triumfo arką? Liuksemburgo sodus? Notre damą? Ar dar ką įžymaus? Na, ne. Turiu žymiai įdomesnį planą.

1. Ieškoti žmonos bendradarbiams dovanų iš Paryžiaus.

2. Ieškoti žmonai gražios suknelės ar kito skuduro.

3. Bandyti gražiai nufotografuoti žmoną, kad galėtų įsidėti į facebooką kaip nuostabiai ji leidžia laiką. 

Filmas: Banga / Тhe Wave / Bølgen (2015)

Tags

, , , , , , , ,

Šį filmą paėmiau žiūrėti vien dėl žmonos. Jai patinka katastrofos, o šis pagal aprašymą toks ir turėjo būti. Banga / Тhe Wave / Bølgen (2015):

Rež.: Roar Uthaug
Vaidina: Kristoffer Joner, Ane Dahl Torp, Jonas Hoff Oftebro ir kt.

Mes jau, matyt, esam pažiūrėję visus filmus apie katastrofas (nors aišku, kad ne visus), kad net norvegišką filmą apie katastrofas nutarėm žiūrėti. Kodėl blogai, kad norvegiškas? Na, vis tiek norvegai neskirs be skaičiaus pinigų filmui, o katastrofas sumodeliuot man atrodo, kad bragiai kainuoja.

Bet šiaip nenusiviliau. Net spec. efektai visai gerai atrodė, visai nepasiilgau brangių holyvudiškų spec. efektų.

Filmas – klasikinė katastrofa. Pagal galimai tikrus įvykius. T.y. Norvegijoje yra tokia vieta, kur kalnai po truputį juda ir tik laiko klausimas, kada dalis kalno nukris į vandenį, o vanduo sukels milžinišką 85 metrų aukščio bangą, kuri nušluos viską pakeliui. Taigi kaip visada yra didvyris, šiuo atveju geologas, kuris viską numato, tačiau jo niekas neklauso. Tragedija įvyksta, jis gelbėja šeimą, gražuolę žmoną, mielą dukrytę ir sūnų. Viskas kaip klasikiniame katastrofų filme.

Bet net keista. Visai įdomu buvo žiūrėti ir visai neblogai susižiūrėjo. Aišku, kaip visada nervino, ką įvairūs žmonės kvailai išdarinėja, bet, ai, visuose filmuose taip. Šiaip tai tikrai norvegai visai neblogą filmą padarė.

Ir įvertinu. 7/10. Na, katastrofos vis gi ne mano stichija. Žmona, tai tokia sužavėta, kad zyzia, jog nori dar tokių katastrofų, nors ir čiukčių gamybos.