Knyga: Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“ / Федор Достоевский “Преступление и наказание”

Tags

, , , , ,

Toliau pildau savo išsilavinimo trūkumus. Pats stebiuosi, kad tiek daug jaunystėje skaičiau, o dabar kai pažiūriu, tai tiek daug klasikos ir neperskaičiau. Gal jaunystė – kvailystė, tipo, klasika neįdomu. Na, bent tikrai dabar žinau, kad tikrai kvailystė buvo neskaityti klasikos. Nors kaip pažiūrėsi. Už tai dabar turiu galimybę apturėti tokį malonumą. Dostojevskio “Broliai Karamazovai” taip sužavėjo, kad aš vėl bijojau imtis jo kito kūrinio, kad netyčia nesugadintų to įspūdžio. Na, bet jau praėjo kuris laikas, jau galima bandyti. Kiek supratau, tai “Broliai Karamazovai” labiau vertinami kritikų, o šiaip liaudyje populiariausias Dostojevskio kūrinys yra “Nusikaltimas ir bausmė”. Ok, bandysiu jo populiariausią kūrinį skaityti.

nusikaltimas_ir_bausme

Pradžia labai sunki. Labai niūri. Net baisi sakyčiau. Na, taip. Laukiam nusikaltimo. Ir Dostojevskis meistriškai sukuria blogio laukimo atmosferą. Pats Raskolnikovo skurdas ir vos ne kad pamišimas. Jo sesers istorija. Sugėrovo, to sugėrovo žmonos sergančios džiova, alkanų vaikučių ir jo dukters – prostitutės istorija. Net gatvėje sutikta girta tikriausiai išprievartauta mergaitė. Siaubas. Neišgalėjau toliau skaityti. Numečiau. Pora mėnesių padariau pertrauką. Kai vėl nusiteikiau, grįžau prie skaitymo. Nusikaltimas įvyko pakankamai greitai, po jo prasidėjo – bausmė. Bausmė prasidėjo greitai, teko užmušti ne tik senutę, bet ir jos netikrą seserį. O tada Dostojevskis savo stiliumi pradėjo megzti visą dvasinių kančių istoriją. Įdomu, ar visi nusikaltėliai išgyvena ką nors panašaus. Man atrodo, kad taip tik senų senovėje buvo. Dabar žmonės išsigimė ant tiek, kad po nusikaltimo nejaučia nieko panašaus į tai ką jautė Raskolnikovas.

Vienu metu visas tas siaubas pasiekė tokią kulminaciją, kad man net šiurpas per nugarą pradėjo bėgioti. Nereikia jokių siaubo filmo. Čia tai siaubas. Ir vėl banga atslūgsta, Raskolnikovas vėl atranda gyvenimą, vėl kažkokį grožį ir prasmę pamato. Bet neilgam. Kokiai valandai, ir vėl gyvenimo įvykiai bloškia jį atgal į pragarą šioje žemėje. Oho, dar knygos net neįpūsėjau, o bausmė man atrodo siaubinga. Kas bus toliau?

Paradžioje Dostojevkis šį romaną norėjo pavadinti “Girtuoklėliai”. Ačiū, Dievui, kad taip nepavadino. Vėliau norėjo pavadinti „Psichologinė nusikaltimo reikšmė. Jau geriau, bet dabartinis “Nusikaltimas ir bausmė” – pats geriausias.

Kažkaip sunkiai man einasi rašyti įspūdžius po šios knygos. Gal dėl to, kad kai ieškojau knygos paveiksliuko, netyčia radau labai fainą aprašymą tokio Dariaus. Būtent taip ir parašyta – Darius. Gal dėl to, kad tai neprofesianalus kritikas, bet labai taikliai ir papratsai viską aprašė. Aš būsiu toks naglas ir nusikopijuosiu. Na, jei kas nors pareikš pretenzijas, kad taip darau, tada arba įdėsiu nuorodą iš kur kopijavau, arba ištrinsiu. Taigi Dariaus recenzija:

——————————————————————————————-

Kodėl romano pavadinimas yra „ Nusikaltimas ir bausmė ”, jei realiai bausmei aprašyti skiriama tiek mažai vietos?

F.Dostojevskio romanas „ Nusikaltimas ir bausmė ” — vienas iš sudėtingiausių ir garsiausių kūrinių pasaulinėje literatūroje. Tai tarsi psichologinė vieno nusikaltimo ataskaita. Veiksmas vyksta 19 a. Rusijoje. Tai skurdus ir skaudus tautos gyvavimo laikotarpis. Pagrindinis romano veikėjas Raskolnikovas, baisiai skurdžiai gyvenantis, išbrauktas iš universiteto studentų tarpo per lengvabūdiškumą ir pašlijus įsitikinimams, pasidavęs įtakai kai kurių keistų „neišbaigtų” idėjų, kurios dar kabo ore, ryžtasi iš karto išsivaduoti iš savo bjaurios padėties. Jis ketina nužudyti senę, kuri skolina pinigus už palūkanas.

Jaunas studentas Rodionas Raskolnikovas pasiryžta ir nužudo senę iš idėjinių paskatų, apsėstas maniakiškos žudymo minties, taip pasikėsindamas į Dievo teisę spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Autorius koncentruoja dėmesį į pažeminto ir suvokiančio savo pažeminimą žmogaus dvasinę dramą. Raskolnikovas nusprendžia išbandyti save — kas jis: ar stipri asmenybė, Napoleonas, ar bailus sutvėrimas. Išdrįs jis ar neišdrįs peržengti ribą? Kuo gyvena, ką jaučia tie „stiprieji”, kad ir toks Napoleonas, sunaikinęs milijonus gyvybių?

Visą romaną herojų persekioja liguistos būsenos, baisūs košmarai, pereinantys į haliucinacijas, net kartais atrodo, kad Raskolnikovas išprotėjo. Sapnuose jis vis regi nužudymo scenas, kenčia ir nerimsta, pyksta ir džiaugiasi. Herojaus dvasinė būsena taip dažnai keičiasi, jog sunku nuspręsti, ką toliau veiks Raskolnikovas. Senės nužudymu jauno studento kančios nesibaigia. Sapnai labai svarbi romano dalis, nes būtent juose Raskolnikovas pirmą kartą pamato nužudymo įrankį, kirvį, kuris atrodo patikimas ir tobulas, bet neestetiškas, nors nusikaltime nėra nieko estetiško. Savo košmaruose Raskolnikovas regi iš jo besijuokiančius, jį teisiančius žmones, dėl to, kad manė, jog senės nužudymu pakeis pasaulį, padarys mažesnį blogį, vardan kitų jam artimų žmonių gerovės. Raskolnikovas tai ir nepakeitė pasaulio, nužudydamas senę, jis nužudo save. Be sapnų vaizdų, Raskolnikovo charakterio bruožai nebūtų išsamiai išanalizuoti. Jie atskleidžia dvasinę veikėjo būseną, padeda skaitytojams suprasti ir geriau pažinti pagrindinį ir tokį sudėtingą romano veikėją. Haliucinacijos persekioja veikėją ir prieš nužudymą, ir po jo. Raskolnikovas pasidaro dirglus ir įtarus, jis praranda sielos ramybę, pasitikėjimą savimi, tampa užsisklendusia ir atsiskyrusia asmenybe. Tokia nerami dvasios būsena lemia nelogiškus jo sprendimus.

Didelis sąžinės graužimas tapo viena iš Raskolnikovo bausmių. Nužudydamas palūkininkę jis suprato, jog netapo didžiu visagaliu, taip ir liko niekingas žmogus, negalintis nugalėti net savo sąžinės priekaištų. Praktikoje studento teorija, jog verta nusikalsti vardan gėrio, neatsipirko, jau nuo pat pirmos akimirkos jo planas žlugo: jis padarė tai, ko nenorėjo, nes netikėtai pro duris įžengusi senės sesuo, užguita ir bejėgė būtybė, sugriauna Raskolnikovo žmogžudystės planus, jis priverstas nužudyti ir ją. Jaunas studentas atsidūrė tokioje padėtyje, kai jo iš paskatų sugalvotas planas ne tik žlugo, bet ta pati galinga jėga atsisuka prieš jį ir priverčia stoti į kovą su visuomene.

Raskolnikovas trumpam pamiršta, jog peržengė žmogiškumo ribą ir praliejo kraują, jam tenka kentėti vienatvėje, net motina ir sesuo jam tampa svetimomis, studentas atviriau kalba tik su ciniku Svidrigailovu, nes pastarasis neiškelia didelių reikalavimų nei sau, nei kitiems.

Net katorgoje Raskolnikovas tvirtai tiki savo antihumaniškos idėjos teisingumu, bet jo dvasioje vis labiau stiprėja nauji jausmai. Ir mes aiškiai matome, jog išgelbėti šito žmogaus sielą gali tik meilė artimiesiems, pasitikėjimas.

Smerkdamas teorijas, įteisinančias smurtą, F.Dostojevskis verčia savo herojų kankintis dėl iš anksto numatytos žmogžudystės, kurią pats herojus pateisina, nelaiko nusikaltimu. Nusižengęs žmogiškumo principui, Raskolnikovas atsiskiria nuo žmonių, negali žiūrėti saviesiems į akis. Moralinio įstatymo galią autorius atskleidžia, parodydamas siaubingas Raskolnikovo kančias, jį persekiojančius košmarus, jo psichinę būseną, kuri panaši į pamišimą. Tam „ sielos pragarui ” negali prilygti jokios fizinės kančios. Ne būsima katorga, o tos kančios yra bausmė už nusikaltimą, nes ir nusikalsta jis, pažeisdamas moralinį, o ne visuomenės gyvenimo įstatymą, visuomenės, kurios gyvenimo principais vadovaudamasis jis susikuria savo teoriją. Protą, veikėjų teorijas Dostojevskis priešina su žmogaus prigimtimi. Raskolnikovo teorija atpalaiduoja jo sąžinę nuo atsakomybės, jis viską kruopščiai motyvuoja ir apskaičiuoja. Jau knygos pradžioje prasideda žmogaus prigimties protestas prieš nusistovėjusias visuomenės moralines vertybes, įsitikinimus ir taisykles.

Kūrinyje realioji bausmė nėra labai svarbi pačiam Raskolnikovui. Jis jaučiasi kaltas tik prieš save. Žmogžudystės įvykdymas pasmerkia jauną studentą baisiausioms kančioms. Tas įvykis nulėmė jo tolesnį gyvenimą, santykius su žmonėmis, pakeitė jo bendravimą, iš dalies net charakterį. Jis buvo sugniuždytas ne fizinės, o dvasinės bausmės. Raskolnikovas suprato, jog yra tik žmogus, toks pat kaip ir kiti, kad jam nesvetimi visi tie jausmai, kuriuos jaučia žmogus nužudęs, bet nepagautas. Sąžinės priekaištai, panika, baimė, kliedesiai, sielvartas buvo jo nepakeliama dvasinė bausmė už tai, ką padarė. Katorga nebuvo atpildas jam už žmogžudystę. Tai tik formalumas, nuteisimas. Raskolnikovas save pamerkė begalinėms kančioms jau tada, kai nusprendė atimti žmogaus gyvybę. Šita bausmė negali prilygti jokiai realiai, kurią Dostojevskis pamini tik romano pabaigoje.
——————————————————————————

Na, va, toks detalus Dariaus aprašymas. Knyga patiko. Dabar vėl kurį laiką bijosiu tokios klasikos.

Klasės susitikimas

Tags

,

Šimtą metų nebuvome susitikę. Šiaip po mokyklos baigimo ir buvome susitikę tik du kartus. Vieną kartą iš kart po metų po baigimo. Po to gal 10 metų nebuvom susitikę. Gal mažiau. Esmė, kad aš antrą susitikimą visai pamiršau. Visai. Tik kai priminė, tai jo, kažką miglotai pamenu, bet painioju, kas buvo per pirmą, kas buvo per antrą. Ir dar kažką miglotai pamenu apie trečią susitikimą, kuriame aš išvis nedalyvavau. Ne dėl to, kad negalėjau, bet nenorėjau. Kažkokios psichologinės problemos buvo. Nepamenu. Ai, praeitis. Šiais metais aš užsimaniau klasės susitikimo.

O kaip buvo. Facebooke mano mokyklos meilės vyras papostino kažką žiauriai gražiai apie savo žmoną. Na, taip, aš su juo irgi drauguose. Ką aš žinau, pats stebiuosi, gal aš draugiškas🙂 Bet žiauriai gražiai parašė. Man net pavydas suėmė. Va, jei būčiau gavęs į žmonas tą savo meilę, tai kaip dabar laimingai gyvenčiau. Na, gal taip, gal ir ne. Gal ne žmonoje esmė, o vyre. Kažkaip nostalgija užplūdo. Prisiminiau kitus klasiokus, klasiokes. Kažkaip pagalvojau, kad gera būtų susitikti. Bet tai tik pirmos mintys. Po kiek laiko ta mano pirmoji meilė įsikėlė pas save į facebooką savo nuotrauką. Šiaip ji labai neaktyvi fb, tai buvo labai įdomu. Man. Ir buvo labai keistas jausmas. Mano pirmoji meilė. Mano gražiausia mergaitė. Tokių pasaulyje tikrai daugiau nėra. Linksma, graži, vikri ir t.t. Ir žiūriu į nuotrauką ir nepažįstu. Visa plona kaip smilga, lyg kažkokių medžiagų trūktų. Ne, šiaip man patinka lieknos moterys, bet ji kažkokia sudžiūvus. Nesakau, kad pasenus. Kažkaip pasidažius keistai. Žodžiu, kažkoks šokas. Aš jos nebekabinčiau. Na, pagalvojau, o ir gerai. Po tiek metų galėsiu su ja normaliai kalbėtis, o ne tai kad seilę varvinti ir svaigti. Aš juk su ja net normaliai kalbėtis negalėdavau, man žemė iš po kojų išslysdavo, suktis galva pradėdavo ir aš iš savęs išeidavau į kitą astralinį pasaulį. O dabar jėga. Baigėsi jos kerai. Galiu žiūrėti į jos nuotrauką kaip ir į visų kitų moterų. Galėsim visai linksmai susitikti ir pabendrauti.

Ir pradėjau megzti tinklus. Pirmiausiai fb susirišau su klasioke su kuria ir taip daugiausia bendraujam ar fb, ar el. paštais. Tikriausiai ir gyvai susitiktume, jei tame pačiame mieste gyventume. Kažkaip įtariu, kad ji mokykloje mane įsimylėjusi buvo, bet tik po mokyklos mes taip susidraugavome. Gal ir ji išsilaisvino iš manęs kai sau vyrą susirado. Žodžiu ji irgi užsidegė, davai, darom. Aš tada iš vis pilnas entuziazmo. Pradėjau plėsti tą idėją. Visi tik jungiasi, tik darbai poška. Organizuojamės. Fb dvi klasiokės susikapojo. Išmetė ir mane iš draugų. Aš per 15 min sutaikiau abidvi, vėl draugystė. Aš pilnas entuziazmo, tik plečiasi darbai.

Ir čia vieną vakarą skamba telefonas. Kažkokia boba skambina. Labas, atf, ar pažįsti kas skambina. Aš tik smegenėlėse per sąrašiuką galimų pažįstamu perbėgau. Nėra. Nepažįstu. Pala. Ištraukim archyvinį sąrašiuką, kurio jau kokį 20 metų nenaudojau. O, siaubas. Čia juk ta pati mano mėgstamiausia (ne mylimiausia, o mėgstamiausia) klasiokė. Su kuria tiek bendraujam virtualiai. Boba. Ji visiška boba. O ne ta 18 metų mergaitė, kurią aš prisimenu. Boba. Net iš balso boba. O tai aš? Senis tada? Senis. Sukriošelis? Bl… Negalima susitikimų daryti kas 20 metų.

Na, žodžiu. Mano entuziazmas dingo. Gerai, kad pagrindą užsukęs buvau. Kavinė užsakyta, bet kiek žinau atvarys gal trečdalis klasiokų. Nors dar yra laiko, gal kaip nors stebuklingai susiorganizuos. Bet aš žinau, kad jei nėra variklio, nėra kuris paskirsto konkrečias užduotis, tai niekas savu noru nieko ir nedaro. O į mano paragimus pakvieskite visus su kuo sueinate, kažin ar kas reaguos. Čia kaip mano žmona, sako tiek pas ją moterėlių darbuotojų, o darbas neatliktas. Klausiu, o tai konkrečiai kuriai buvo pavesta. Taigi, sako, jų daug, mato, kad reikia atlikti. Eee, taip nieko nebus. Reikia konkrečiai kiekvienam paskirstyti darbus ir dar kontroliuoti ar atliko. Tada viskas suksis. Ir dar žmonės bus patenkinti, nes žinos ką konkrečiai reikia daryti, už ką atsakingas.

Taigi, mano entuziasmas dingo. Palikau viską savieigai. Ne, nu dar parašiau, kad tipo artėja, ruoškites, bet nuo to laiko daugiau nepasistūmėjo daugiau, nei buvo suorganizuota. Pagyvensim, pamatysim.

Na. Jau po susitikimo. Nuo ko pradėti įspūdžius?

Mėgstamiausia klasiokė. Telefonu atrodė boba. Susitikom. Na pirmas įspūdis ne paauglė, bet šiaip visai ir ne boba. Sakyčiau, mano amžiaus moteris. Gal tik šiek tiek aš jaunesnis🙂 Žodžiu, su ja nemažai ir bendravau. Faina su ja kažkaip. Panašiai galvojam, panašiai linksminamės. O jos vyras apskritai klasė. Jos vyras ir kitos klasiokės vyras buvo linksmiausi bičai. Aš su jais irgi padurniavau, bet visi kažkaip keistai į mane pažiūrėjo. Dar po to anekdotą pošlą ant pykčio papasakojau. Ai užkniso, sėdi visi pensininkai. O anekdotas toks:

Vyras jau kuris laikas nebepamyli žmonos. Mėnuo, du. Vieną vakarą grįžta namo:

-Žmona rengis greitai, stokis ant galvos.

Ant galvos? Bet, ai, taip seniai vyras padarė, kad greitai nusirengė, atsistojo ant galvos. Vyras įkišo galvą tarp kojų, žiūri į veidrodį:

-Na, ne. Netinka man barzda.

🙂

Praktiškai niekas nesijuokė. Supratau, kad perlenkiau lazdą. Nuvariau su tais bičais ne iš mūsų klasės šokti ir šiaip durniuoti.

Ai, o kaip mano pirmoji meilė? Nu į nx. Fb tokia negraži nuotrauka, o realybėje blia tokia pati graži kaip seniau. Net jos vyras ją iš karto apsikabino. Matyt mano grobuonišką žvilgsnį pamatė. Po to jis tokią kalbą rėžė apie savo žmonos talentus, kad ir aš supratau, jog tokių vyrų reik su žiburiu ieškoti. Po to ir jis apsiramino, matyt, pamatė, kad paklojo mane nokdaunu. O aš ją per šį susitikimą pirmą kartą pabučiavau. Į žanduką tiesa. Visi ten atsisveikindami bučiavosi. Kokia graži. Visai kaip mokykloje. Tik kažkaip atidžiai į akis žiūri. Ir aš skęstu jose. Bet gerą skonį aš turiu. Jau mokyklos laikais žinojau, kas ir senatvėje atrodys gražiai.

Čia į tą pačią temą. Kita mano labiausiai bendraujanti klasiokė. Mokykloje per išleistuves aš su ja visą vakarą šokau. Paryčiais namo lydėjau. Tai va. Šita irgi graži moteris. Daili tokia. Jos vyras irgi fainas. Čia tas antras su kuriuo ir durniavau.

Tiesa. Kai kurių papročių aš nesupratau. Durniuojam tipo. Pasistato prieš mane šitą klasiokę, tipo, žiūrėk kokia graži, kokia figūra, kokie papai ir ima ano ranką ir tiesia, kad aš juos čiupinėčiau. Na taip graži. Na taip vilioja. Bet nečiupinėsiu gi aš kitos moters papų vien dėl to, kad jie man patinka. O ypač klasiokės. Man jos kaip šventenybės. Jas graibyti – kaip kokia pedofilija. Po to dar šokome.  Apsikabinę. Jis. Jo žmona. Aš. Ir ta kita. Ir jis, tipo, rėkia, kad papais trinamės. Ir trinasi. Siaubas kažkoks. Teko pasakyt, kad aš kompleksuoju, nes kai numečiau svorio tai ir papai dingo. Šito momento nepagavau ir aš.

Na visi stebėjosi kaip aš gerai atrodau. Ryte į Gariūnuose nuvariau, naujas mano liekno dydžio kelnes ir marškinius nusipirkau. Barzdą 1 mm atsiauginau. Tipo, sexy. Žodžiu, tikrai vyras kaip iš paveiksliuko.

Tokie gražūs tik trys ir buvom. Aš, mano pirmoji meilė ir išleistuvių vakaro klasiokė. Ai, nu dar tų klasiokių vyrai.

O kiti arba nusenę, arba išstorėję.

Viena tokia kaip bačka pasakoja apie efektyvias dietas. Čia po pasakojimo apie tai kaip aš numečiau svorį. Tipo mano metodas šuds, o jos geras. Ji kokius 120 kg. sveria. O aš lieknas. Ta pati pasakoja, kaip jai gera netekėjusiai, bet ji turi meilužį. Taip ir pasakė – meilužį. Besididžiuodama. O man tai gaila jos. Tipo, nieks neima į žmonas, tai šiaip guodžiasi. Aš ir jos neimčiau po jos pasakojimų, kaip reikia šunis auklėti. Išleistuvių klasiokė net savo šunį ant rankų paėmė, kad tik nepradėtų jos Maramaduko auklėti. Ai, pratęsimą pas ją namuose darėm. Gražus namas.

Dar kita irgi. Apie mano išvaizdą kalbam. Kaip čia toks plonas. O ji irgi kokį 100 kg.  Tai aš taip paguodžiančiai sakau, kad man ir dar 4 kg numesti reiktų iki idealaus. O ji sako: jo, jai tai kokį 10 kg. Kiek? Mano manymu 30 KG.  Nu, ok, kaip tokiam amžiui 25 KG. Būtų kaip aš normali, nors ir neideali.

Pabaigai juokingiausia. Žvengėm su klasioke fb iš mano suolo draugo. Tipo, ir mano žmona sako, kad jis gėjus. Ir jos vyras pasakoja, jog prie jo kabinėjasi. Ne, nu, sakau: negali būti. Taigi 12 metų pradraugavau, vienam suole prasidėjom. Aha, sako, tai vadinasi jis tave įsimylėjęs buvo. Tada pasijuokėm ir tiek.

Ok. Liko diena iki susitikimo. Aš pradėjau klausinėti kaip čia kokie papročiai dėl alkoholio. Patys ko norim atsinešam.  Kažkas pasakė, kad vyno atsineš.  O, faina, man ir labiausiai tinka. Taigi mano klasiokas klausia, ką nešiuos aš. Jau privačiai klausia. Vyno butelį, sakau. O, sako jis, jis irgi. Davai susitikime iki klasės susitikimo, nusipirksim vyno ir kartu ateisim. Nu ok. Tik ką ten rinktis. Nutarėm gi vyno. Bet jei nori, galim kartu.

Važiuoju, matau kad vėluosiu, skambinu, sakau, davai varyk be manęs. Nu nieko, sako, palauksiu. Nu, ok. Nuvarom pirkti vyną. Tai kokį aš sau išsirenku, tai jis irgi tokį patį. Nepanašus jis man į vyną geriantį. Taip ir negėrė jis to vyno. Kažkieno brendį gėrė. Tiesa, mano vyną labai girė. Sakė, labai skanus ir dabar tokį pats pirks.

Vakare (tiksliau naktį) mergos sako – varom į pratęsimą. Aš sakau, ai, ne, noriu miego jau. Klaisiokas – aš irgi nevarau. Po kiek laiko mane prišnekino, ok, varau. Klasiokas – aš irgi. Na, ok. Nuvarėm, nusimovėm batus, o tas man capt už užpakalio. Bl… taip kaip aš savo žmonai graibau. Apsimečiau, kad išgerės ir nieko nejaučiau. Po to sėdim, galvoju, ai laikas man namo. Tykiai susiradau šeimininkę, sakau, viskas, išvarau. Tas klasiokas išgirdo, o, aš irgi. Bl… Kaip mažas vaikas iš paskos bėgioja. Arba kaip įsimylėjęs? Čia gal, kad su tais byčais padurniavau, tai ir įsidrąsino. Aha, gera su tais durniuoti, kai žinai, jog jų seksualinė orientacija normali ir kad pas juos, kad ir liejasi tas seksualumas per kraštus, bet žinai kuria kryptimi nukreiptas galų gale bus. Ai, žodžiu, juokinga.

Aš taip tyliai paklausiau, ar kitais metais susitiksim. Visi garsiai:

-Tai kaip ar po 5 metų susitinkam?

Aš:

-Ai, nu, ok, vėl po 25 metų. Aš dalyvausiu.

Na, ir ok. Nei ten ypatingai linksma, nei ypatingai įdomu. Geriau knygą įdomią paskaityti.

Sapnas. Pasivaiksčiojimas su Pirmąja Meile

Tags

, , ,

Einam keliu iš mano gimtojo miesto į Vilnių. Kažkur laukuose. Prasideda lyg miestelis su daug švytinčių lempučių. Apie kažką kalbamės. Aš ją blogai girdžiu, bet tas mažai man rūpi. Taip gera eiti su ja kartu. Paimu nedrąsiai per liemenį ir apkabinu. Lyg nekaltai, lyg tarp kitko. Ji paima mano ranką, aš galvoju, kad ji atitrauks, tačiau ji pataiso, kad būčiau patogiau ją apkabinęs. Taip ji patvirtina, kad jai patinka mano apkabinimas. Parodau į lemputes ir sakau:

-Kaip Las Vegase.

Ji padeda galvą man ant peties. Aš padedu savo galvą ant jos.

Jaučiuosi laimingas.

Prabundu.

Ech, galėčiau dažniau tokius sapnus sapnuoti.

O žmona rėkia nuo pat ryto, nežinia dėl ko. Gal jaučia, kad aš laimingas šiandien prabudau ir, kad man nusimato dėl to graži diena.

Team building’as

Tags

, , , , ,

Nebuvau iki šiol dalyvavęs komandos formavimo mokymuose. Nors ne. Prieš pora metų buvo kažkas panašaus, bet ten tokie formalūs, su planų sudarinėjimu, berods net ir vadinosi ne Team buildingas, o kažkaip kitaip. O dabar teko sudalyvauti tikriausiai klasikiniuose team buildingo mokymuose, kai užduotys visai ne darbinės, tačiau žmonės susiburia į komandas jas vykdyti.

Aš visada žiūrėjau pesimistiškai į tokius dalykus. Tikriausiai dėl to, kad esu intravertas ir į visokius susibūrimus žiūriu kaip į darbą, o ne malonumą. Taip ir šį kartą. Pasakė, kad reikia, tai reikia, sudalyvausiu, pasistengsiu nutaisyti veido mimiką, jog nematytų visi kaip man tai nepatinka. Dar ir tema paskelbta. Užknisa tos temos. Kaip apsirengti? Žmona tai man gi nepadės. Tenka pačiam ieškotis, o tai dar vienas vargas. Na, bent šį kartą tema gera – karinė – tipo, mes šauktiniai. O netyčia ne verktiniai? Ok. Bent aišku kur gauti drabužių. Mano pamėgta parduotuvė “Armijai ir civiliams”. Iš šiaip superinė ten parduotuvė, ten įeini ir svaigsta galva nuo kokybės, viskas ten iš kokybiškų medžiagų: ar batai, ar marškinėliai, ar kepurės, ar peiliai ar dar kas. Gal ir ne taip gražūs, bet man labai prie širdies iš kokių medžiagų viskas pagaminta – aukščiausia kokybė. Širdis sala nuo to. Žodžiu, greitai išsirinkau kareivišką kepuraitę su snapeliu ir komufliažinius marškinėlius trumpom rankovėm. Kelnių nepirksiu, gaila pinigų. Marškinėlius sunaudosiu, o kepuraitė tiek to, bus išlaidos be atsipirkimo. Visai neblogai atrodžiau taip apsirengęs.

Atvažiuojam į sodybą. Tenka važiuoti savo mašinom, nes šį kartą firma neorganizuoja jokio transporto. Nors geriau pagalvojus ir seniau ne visada organizuodavo, bet kažkaip mane visada nuveždavo ir parveždavo. Ai, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Bus proga negerti. Ale, oi kaip gerai. Kiek mane visi pristoję kalbino išgerti. Tik vieną. Arba – tu mane gerbi? Rimtai, buvo ir tokių. Ten kažkas paskutinė diena kaip pas mus dirba, paskutinė proga su manim išgerti. O aš už vairo. Faina. Nėra jokių šansų, kad išgersiu nors ir 50 gr.

Žodžiu, atvažiuojam į kaimo turizmo sodybą. Išrikiuoja, trumpas pristatymas. Atseit, oi, kokie instruktoriai griežti. Bet visi atsipalaidavę, čia juk ne tikra armija, kokie dar gali būti griežti karininkai. Aš stengiuosi nutaisyti pokerface, kad nematytų, kaip man tai neįdomu. Išsiskaičiuojam į komandas. Pats teisingiausias būdas padalinti į komandas. Ai, dar prieš tai išrikiavo į eilę pagal tiek kiek laiko dirbi firmoje. Irgi labai vykęs sprendimas. Tolygiai po komandas pasiskirtė pensininkai ir jaunimas (fizine prasme labai gerai, nes užduotys tai fizinės), bei patyrę ir jaunikliai (komandos formavimo prasme gerai, nes jaunimas susidraugauja su senbūviais). Beje, aš eilėje stovėjau pirmas. Pensininkų pensininkas. Sugalvoti pavadinimą, šūkį. Ai, kaip tingisi. Kažką lievo sugalvojam.

Pirma užduotis. Formuojam lėktuvus ir tipo skrendam. Mane iškiša į priekį. Ai, pabūsiu aš ir priekyje, negi labai sunku. Bėgte marš. Oi, aš nuo mokyklos nesu bėgęs. Nors ne, studentavimo laikais bandžiau bėgioti, bet jau taip sunku, taip sunku. Žodžiu, visiškas siaubas. Negana to, kad durnas team buildingas, dar bl… ir bėgioti reiks. Sugriežiu dantimis ir bėgte marš. Kiek čia sakė trūks tas renginys? 5 valandas? Ui. Na, kaip nors. Išgyvensiu. Bėgam. Šalia manęs iš vienos pusės bėga tokia iš pažiūros sportiška mergina, iš kitos irgi. Na, ok, gera man motyvacija, kad nubėgčiau kiek reikia, nepatogu gi prieš jas. Takelis veda per miškelį, šioks toks kalniukas. O tos merginos jau už šonų susiėmusios, dejuoja, kad nebegali, pavargo, dūsta. Ei, tai čia aš nesportiškas, o ne jos. Dar šiek tiek pabėgam. Viskas. Stot. Ei, pala, aš dar nespėjau pavargti. Ką pusę kilometro nubėgom? Ei, aš gi turėjau nusprogti nuo tokio atstumo. Prisimenu, mokykloje aplink stadioną apibėgdavau 300 metrų, ir viskas – pompa. Nieko sau, man pradeda patikti. Toliau, išrenka, tipo, sužeistuosius. Juos reiks nešti. Aš mūsų karininkui įsiūlau lengviausius. Pora panelių, dėl to, kad jos lengviausios, o ir šiaip gražias paneles maloniau nešioti.

Nešam. Na, jo, nešti nebe taip lengva kaip bėgti. Aha, sužeistųjų žymiai mažiau nei likusių komandos narių, idėja, kad mes turim keistis. Keičiamės. Nešam, vėl keičiamės. Šiaip ne taip atnešam. Pavėlavom. Kodėl pavėlavom? Aha, dėl to, kad neturėjom plano. Jei būtume sudarę aiškų grafiką kaip keičiamės, tai būtų žymiai greičiau. Va, ir pirma komandinio darbo pamoka. Planavimas.

Antra užduotis. Žaidimas. Vėliavėlių grobimas ir saugojimas. Taisyklės painios, bet vis tiek linksma. Bėgiojam, saugom savo vėliavėles, atiminėjam priešų vėliavėles, vaskinam (čia tipo kaunamės). Keičiamės teritorijomis, keičiam strategiją, nes visiškai kitokia teritorija. Konkrečiai nesupratau ko mes čia išmokome, bet buvo linksma. Gal dėl to, kad lietus prasidėjo. Gal dėl to, kad mes laimėjom šią rungtį.

Trečia užduotis (gal ir sumaišiau eiliškumą su ketvirta). Tarp medžių pririštos virvės, ant jų varpeliai. Pro kiekvieną skylę ne daugiau trijų žmonių. Suskamba varpelis tris kartus (užkliūdė virvę) – visi lenda iš naujo. Mane pirmą kartą perkėlė per virvę, kuri buvo praktiškai mano ūgio. Lengvai net. O galvojau, kad per virvę nieko neperkelsim, neįmanoma. Užkliūdėm tris kartus, iš naujo. Kitą kartą kažkodėl nutarė mane temti pro apačią. Irgi lengvai. O per viršų tokį kolegą kėlėm. Nu į na… Pakėlė ant rankų, o tas nelipa per virvę. Aš priimantis buvau, davai tempti jį į savo pusę, tas griūti, aš dar tempti, kad virvės neužkliūdyti, kiti priimantys jo ir neišlaikė, sakė, 100 kg sveria, jis griūna ant manęs, eina šikt, matau, kad 100 kg nori ant manęs užgriūti, sutraiškys gi mane kaip kokią musę. Šiaip ne taip pasitraukiau, tik ranką pasitempiau, o jis gražiai ant peties nugriuvo, tai irgi nieko. Kokia pamoka? Šiaip neteisingai suplanavom. Reikėjo arba mane vėl kelti, arba kažką kitą lengvesnį. Ir paskutinį reikėjo ne per vidurį, o per apačią, nes ten lengviausia.

Ketvirta užduotis. Labai patenkinti po visų šitų užduočių, visi šlapi, nes juk lija. Ar dar tęsiam? Klausia instruktoriai. Taaaip. Beveik vienbalsiai. Tarp medžių ištiesti trys linai (kiekvienai komandai po vieną). Reikia pereiti. Nenukritus. Jei nors vienas nukrenta, visi iš naujo. Kąąąąąą? 30 minučių užduočiai. Neįmanoma. Na, ok, aš 30 minučių pasitreniravęs gal ir pereičiau. Gal. Bet tai 15 žmonių. Dar pažiūriu į mūsų komandą. Aha, va tas 120 kg sveria. Jo pusiausvyra ir taip sutrikusi, o kur dar per lyną eiti. Nugrius 100 proc. Misija neįmanoma. Perėjom. Nepasakosiu kaip, nes gal kada teks skaitytojui pačiam sudalyvauti, tai bus neįdomu.

Penkta užduotis. Pabėgimas iš kalėjimo. IQ testo tipo užduotis. Ją lengvai išsprendėm, o su spyna nesusidorojom. Lyja, šlapia, stovim visi ant lietaus, o spyna pasirodo, kad labai jautri. Tik pačioje pabaigoje šiaip ne taip atrakinom. Spėjom į laiką, bet 99 procentų laiko sugaišom su spyna. Ko išmokom? Ai, nežinau. Kad ir per lietų (sunkiausiom sąlygom), kad ir jau atrodė, jog nepavyks, bet vis tiek padarėm. Nenuleisti rankų iki paskutinės sekundės.

Šešta užduotis. Mūsų pagailėjo ir nebedarėm. Plaustą būtų reikėję kažkaip sumontuoti. Bet jau tikrai per tą lietų pavargom. Nors aš dar būčiau daręs. Bet jau kiti pradėjo krikti, parūkyti, išgerti. Ot, silpvavaliai. O man žiauriai įdomu, ką ten būtų tekę daryt.

O pabaigai visus suguldė į balą. Tipo, panešti visus, nes visi nugalėtojai. Jei iki tol mano triusikai dar buvo sausi, nors viskas kitka šlapia, tai po to šlapia buvo iki pat triusikų. Jėga.

Persirengėm. Dar šioks toks aptarimas. Ai, dar geras. Atsitiktinai sustatė ir reik sakyt vienas kitam komplimentus. Bet tai irgi faina. Pasitaikė pora buvo mano pavaldinių, tai jiems lengva buvo sugalvoti, o ir iš jų gerų komplimentų išgirdau, bent sužinojau ką gerai darau. Vėliau sužinojau ir ką blogai. Ten visi vaikšto geria, plepa, vienu metu aš ir migruoju, girdžiu sako, va, kai atf projektai būna, tai šakės. O jam sako, žėk, atf tau už nugaros. Ilgai juokėmės. Komplimentai. Netyčia sustatė su nepažįstama kolege. Na, sveikinamės, žinau kuriam skyriuje dirba ir tiek. Graži tokia. Bet negi taip imsi ir sakysi. Tai ir sakau, kad jūs labai elegantiškai atrodot, na, sakau, negi sakysi paprastai, kad esat labai graži. Juokėmės. O ji irgi manęs nepažįsta. Sako:

-O Jūs taip įdomiai rengiatės. Na, taip, įdomiai, suprantat?

Nesupratau, bet buvo labai juokinga.

Po to buvo balius. Daug kas prisigėrė, bet daug buvo ir negerenčių. Mes su viena kolege (nebloga tokia) ir kolega praktiškai visą vakarą ir prapliurpėm egzistencialistinėm temom.

Sutemus susiruošiau važiuoti namo. Išėjau į lauką ir taip gera. Taip šviesu šviesu galvoje. Kaip gerai, kad nieko negėriau. Buvo linksma ir taip. O be to taip pailsėjau, lyg kokią savaitę būčiau atostogavęs.

Pats geriausias firmos balius. Dabar noriu dar būtent tokio team buildingo. Būtent tokio, apie kurį anksčiau galvojau, kad tai žiauriai nefaina.

Filmas: Paskutinis Mao šokėjas / Mao’s Last Dancer (2009)

Tags

, , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Vėl po ilgos, labai ilgos, man nebūdingos pertraukos pagaliau vėl pažiūrėjau filmą. Paskutinis Mao šokėjas / Mao’s Last Dancer (2009): Vėl Antano L. ir LvB rekomendacijos.

Mao's.Last.Dancer.poster

Žanras: Biografinis, Drama
Premjera: 2009
Šalis: Australija
Režisierius: Bruce Beresford
Aktoriai: Bruce Greenwood, Kyle MacLachlan, Joan Chen, Chi Cao, Amanda Schull ir kt.

Oficialus aprašymas:

Filmas paremtas legendinio baletmeisterio Li Cunxin biografija. Iki ašarų privedanti tikrais faktais paremta drama visiems tiems, kam „Black Swan“ trūko šokio.
Pelningiausias 2009 metų filmas iš Australijos. Ir ne be reikalo. Sunku kalbėti apie filmo režisūrinius sprendimus, ką buvo lengviau narplioti po Darren Aronofsky „Black Swan“ peržiūros, bet ši juosta turi kitą stiprią vietą – skoningai ir jautriai papasakotą tikros asmenybės dramą. Mao kultūrinės revoliucijos metu 11 metų berniukas vardu Li Cunxin išsilaisvina iš užburto valstiečių rato, kuriame sukosi jo broliai, tėvai, seneliai bei proseneliai – iš pradžių jis atrenkamas į baleto „koncentracijos stovyklą“ didžiojoje Kinijoje, o po kurio laiko trumpam išvyksta pasistažuoti ir į JAV. O ten ir baletas jau dvasinis, o ne su šautuvais ir laisvė, kurioje skleidžiasi ir meilė, ir technika, ir pati asmenybė. Faktas, kad komunistiniai ir kapitalistiniai idealai ima sunkiai derėti, kas turi pasekmių ir jaunam šokėjui, ir jo meilei, ir jo šeimai. Tačiau personalinė drama vyniojasi savo linkme, o baleto – visai kita. Viena jaudina, kita – žavi. Net ir didžiausias baleto skeptikas, bus tikrai pritrenktas šokio vaizdais. Pagrindinį vaidmenį atlikusio Chi Cao vaidyba gal ir nusileidžia gulbės giesmę giedojusiai Natalie Portman, tačiau jis visas žydi būtent šokyje! Jis nėra profesionalus aktorius, tačiau yra profesionalus šokėjas. Sakoma, kad vaidmeniui jį pasirinko pats Li Cunxin. Efektas atitinkamas. Koks? Na, lyg žiūrėtumėt „Titaniką“, – tik apie baletą. Tad trys pakeliai nosinaičių ir gražaus žiūrėjimo.

Mao's.Last.Dancer (2) Mao's.Last.Dancer (3) Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_00.08.24_[2016.05.27_16.17.44] Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_00.26.27_[2016.05.27_16.17.57] Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_00.57.19_[2016.05.27_16.18.22] Mao's.Last.Dancer.2009.LvB.snapshot_01.00.47_[2016.05.27_16.18.01] Mao's.Last.Dancer

Mano komentaras. Atsiprašau už labai trumpą komentarą. Komunistinė Kinija. Nematyta, negirdėta. Tačiau kokia panaši į Sovietų Sąjungą. Ir laisva JAV. Matyt, klasika tapęs palyginimas laisvės ir komunizmo – požiūris į šalies vadovą. Kinas klausia, ar tu myli savo šalies prezidentą. Ne, aš jo nemyliu, net nemėgstu, man jis nepatinka, – atsako amerikietis. Kinas susigužia, tuoj sulėks KGB ir suims. Ir nieko, amerikietis toliau geria Pepsi ar ką ten ir toliau laisvai gyvena.

Ir taip. Būtent apie mane rašo aprašyme – baleto nemėgstantis. Ačiū už tokį prierašą, nes tikrai nebūčiau žiūrėjęs šio filmo. Ir beje tikrai, bent jau šiame filme baletas man patiko. Gal mano klaida buvo, kad aš baletą žiūrėjau mūsų Operos ir Baleto teatre ne pirmoje eilėje. Aš juk ir į spektaklius einu tik tuo atveju, jei gaunu bilietus į pirmas eiles. Tai jei baletą pažiūrėčiau iš arti, gal tada irgi kitaip apie jį atsiliepčiau.

Taigi vienu žodžiu, filmas labai patiko. Rašau 9/10. 9 tikriausiai tik todėl, kad kitaip man visi patikę filmai būtų 10.

Filmas: Fechtuotojas / Miekkailija/ The Fencer (2015)

Tags

, , , , , , , , , , , , , ,

Depresija užpuolė kaip reik. Kiek čia laiko nežiūrėjau jokio filmo? Kokį pora mėnesių? Gal laikas pažiūrėti ką? Tokioje situacijoje reikia kažko gero, patikimo ir nelabai liūdno. Tokiu atveju geriausiai tinka koks filmas iš Antano L. sąrašiuko. Pirmas tame sąraše jau senokai stovėjo šis filmas. Na, gal ir tinkamas. Pagal aprašymą neatrodė depresovas, galima bandyti žiūrėti. Fechtuotojas / Miekkailija/ The Fencer (2015):

The_Fencer

The fencer

Labai gražus suomiškas pavadinimas – Miekkailija.

Rež.: Klaus Härö
Vaidina: Lembit Ulfsak, Kirill Käro, Märt Avandiir kt.

Beje, pasirodo, kad Klaus Härö yra ir kitų dviejų mano matytų filmų režisierius tai: “Elina. Tarsi manęs ir nebuvo” (mano įvertinimas 9/10) bei kito “Letters to Father Jacob” (10/10 – aukščiausias įvertinimas). Imdb, mačiau, kad dar vieno nesu matęs.

Gūdus komunizmas Estijoje. Rusai laiko ją okupavę ir visus nors kiek prisidėjusius prie fašistinės Vokietijos laiko siaubingais nusikaltėliais ir juos persekioja, gaudo ir tremia į Sibirą ar sodina į kalėjimą. Vargšui Endeliui Neliui, kurį per Vokietijos okupaciją buvo pašaukę į fašistinę armiją, tenka slėptis. Nors jis labai sėkmingas fechtuotojas, bet jam 1952 metais tenka bėgti iš Leningrado ir slėptis mažame Estijos miestelyje Hapsalu. Fechtavimas yra jo aistra ir jis dirbdamas mokytoju suburia vaikus į fechtavimo būrelį. Sovietų valdžia prieštarauja tam, atseit, tai feodalizmo liekana ir nelabai tinka proletariatui. Tačiau jis nenusileidžia ir savo aistra uždega ir vaikus. Leningrade organizuojamas visasąjunginis fechtavimo konkursas. Endeliui tenka rinktis, ar apsišviesti prieš jį persekiojančius sovietų saugumo darbuotojus, ar sužlugdyti vaikų tikėjimą ir viltis. Juolab sunkiau, kad tame miestelyje jis suranda ir savo meilę. Ir jei jis važiuos į konkursą, tai praras viską – laisvę ir meilę. Bet jis renkasi nesužlugdyti vaikų vilčių. Po konkurso jis suimamas ir išvežamas į Sibirą. Visa laimė, kad greitai pakrato kojas velnio išpera Stalinas. Jis grįžta pas vaikus ir savo mylimąją. Šiaip tai jam pasisekė, nes mano tėvams po Stalino mirties nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Ir tik po 20 metų, ir tai nelegaliai jie sugrįžo.

Filmas paremtas tikrais įvykiais. Endelis Nelis tapo įžymiu treneriu ir išugdė ne vieną fechtavimo čempioną.

Filmo pradžia lėta. Net pagalvojau, kad LvB galėjo įgarsinti lėčiau: Laaabaaas, kaaaiiip seeeekaaaassiii.🙂 Juk suomių – estų gamybos. Bet vėliau filmas įtraukia ir nebeatrodo lėtas. Net žmona pasakė, kad geras filmas. Pabaiga juokingiausia. Pabaigoje sako: išvertė Antanas, įgarsino LvB. Žmona kaip pradėjo juoktis. Sakau: nesupratau. Sako: Antanas, nu, kaip Rolka. Cha, jai juokinga. O aš tą Antaną tai realiai pažįstu. Bet patylėjau.

O filmas tikrai geras. Ai, visai pamiršau, įvertinimas. 9/10.

Religinė nesantaika

Tags

, , ,

Seniau galvodavau, o kaip gi kyla religiniai karai. Kiek man teko susidurti – visos religijos daugiau ar mažiau propoguoja artimo meilę, taiką ir panašiai. Na, bent jau paskutiniu metu. Na, bent jau krikščionybė paskutiniu metu. Aš juk nežinau kas buvo prieš šimtą metu. Ok, įdomiau – dabar. Ir štai mano gyvenime susiduriau su religinės nesantaikos atveju. Ir nors ištakų dar nesupratau, bet atvejis gerai iliustruoja kaip tai įvyksta. Kaip sakiau, kodėl taip įvyksta nežinau, bet – kaip, tai labai gerai iliustruoja.

Priešistorė. Mano sūnus užtaisė vaiką merginai. Atsiprašau, už grubų išsireiškimą – užtaisė. Bet tai juk ne kitaip. Nėra tarp jų jokios meilės, net kibirkšties nėra. Net kartu dabar negyvena ir kažin ar gyvens. Na, iš to galima pasidaryti ir teigiamą pamoką – tarp manęs su žmona visgi buvo meilė. Oi, kaip mes naktimis vienas pas kitą varinėdavom ir kaip planavom bendrą gyvenimą. Oi, ne apie mane šis įrašas.

Taigi, užtaisė tą vaiką. Vaikas gimė. Gyvena atskirai. Mano sūnus kviečia gyventi kartu, ta – ne. Nors aš ją suprantu, su tokiu idiotu, tai koks ten gyvenimas. Nors ji ir panaši, gal ir išeitų kas. Didesnis konfliktas prasidėjo nuo to kai pradėjo rinkti, kokį vardą duos. Merginos šeima griežtai pareiškė, kad bus rusiškas. Mes aišku, kad griežtai prieš, norim bent tarptautinio, jei ne lietuviško. Tada ir pradėjo aiškėti, kad jie ne tik pusiau rusai, nors man labiau panašūs į tuteišius, bet ir dar labiau, kad jie sentikiai. Ir, tipo, kad pas juos labai griežtos tradicijos, ne taip kaip čia pas mus katalikus. Na, gal ir griežtos, bet kad jų nesilaiko ant kiekvieno kampo. Kaip pvz. sentikis gali tik su sentike. Tipo, griežtai. Na, mano sūnus nėra sentikis. Kad iki vestuvių – nu, nu, nu, tai beveik neabejoju. Dar daugiau, vardą pasirodo jie gali duoti tik iš tam tikro sąrašo, kuris priklauso nuo to, kokią dieną gimė vaikas. Davė vaikui vardą ne iš to sąrašiuko (net mano manymu ne rusišką, o lenkišką). Taip, kad mano supratimu tokie jie ten ir sentikiai. Bedieviai, mano manymu.

Dabar apie mano sūnų. Na, jis katalikas tik tiek, kad krikštytas. O šiaip yra aršus ateistas. Būtent. Aršus ateistas. Ne tik, kad bedievis, bet dar ir prieš Dievą. Čia į temą ir mano žmoną paminėti reiktų. Na, ji nėra bedievė. Bet jai Dievo samprata žymiai artimesnė ezoterinio Dievo, nei krikščioniško, nekalbant jau apie katalikišką sampratą. Na, bet bent jau deklaruoja, kad nėra bedievė. Bet iš jos tokia katalikė, kaip iš manęs balerina (vis dar turiu 4 kg. antsvorio:))

Taigi tie bedieviai sentikiai sugalvojo vaiką pakrikštyti. Aišku, pagal sentikių tradicijas. Ir tai sužinojo mano bedieviai katalikai. Ir ohoho, kokia kova užvirė. Grąsinimai teismais, vaiko gynimo organizacijomis. Juk mes katalikai. Kaip dabar mūsų vaiką krikštys “musulmonu”. Tai nusikaltimas žmoniškumui. Neįmanoma. Gerai, kad dar ne viduramžiai, nes tikrai būtų sužvangėję kardai, vaiką pagrobtų jėga ir pakrikštytu kaip pridera civilizuotam žmogui, t.y. katalikiškai. Na, o dabar planas toks. Tiesa, jo, matyt, nepavyks įgyvendinti, nes ant sūnaus plano niekas nepasirašo. Net žmona nepasirašo, nors ji dėl kitų sumetimų, nes nenori ten ir kojos kelti. Taigi planas toks. Krikštynų dieną, kai susirinks visi svečiai, bus suruoštas balius, visi susirinks į cerkvę ir kai popas prieš krištydamas paklaus ar kas nors prieštarauja (šiaip neklausia, bet mano sūnui atrodo, kad klausia), tada jis išbėgs į “sceną” ir garsiai rėks, kad jis kaip tėvas prieštarauja ir taip nutrauks visą šitą ceremoniją. Ir kiek bus jam laimės, kad nutrauks visiems šventę, kad visi taip ir turės išsiskirstyti nieko nepešę. O jis visa tai filmuos ir turės įrodymą (nesupratau kam?), kaip jis kovojo dėl savo vaiko.

Aš, sakau, tu gal durnas, aš tai tikrai nedalyvausiu tokiame cirke. O sūnus man – tu gal, tėvai, negirdėjai pradžios – krikštys sentikiu !!!

Gal taip ir kyla religiniai karai? Kaip šiuo atveju, kai susiduria ateistai “katalikai” ir bedieviai “sentikiai”. O abieji juk net “krikščionys”. O jai būtų musulmonai?

Tik niekaip nesuprantu – kodėl. Kodėl tokia neapykanta, nors šiek tiek kitaip mastančiam. Tai vidinio konflikto padarinys? Vidinis pyktis ant pačio savęs, ant savo artimųjų išsiveržia į išorę. Tu matai, kad šalia žmonės daug geriau gyvena. Turi namus, mašinas, normalius darbus, gerai uždirba, turi normalias šeimas. O tu neturi nieko. Nes mokyklos nebaigei, tai kokį darbą gali gauti su tokiu išsilavinimu. Neturi darbo, neturi nieko. O kiti aplink turi. Vieni daugiau, kiti mažiau. Bet dauguma kažką turi. Ir tada visi aplink kalti. Ir artimieji, ir tolimieji, visa visuomenė. Susimokė ir nusistatė prieš tave. Rokfelerio sąmokslo teorija – išnaikinti pusę žmonijos. Štai kas kaltas. Žydas. Kitatikis. Visi kitatikiai yra blogis. O jei tu dar ateistas, nors kaip ir katalikas “ant popieriaus” tai iš vis priešų milijonai, net milijardai.

Žodžiu, amžina blogio ir gėrio kova.

Nuvarytus arklius nušauna

Tags

,

Nuvarytus arklius nušauna.

Gal tikrai gamtoje turi būti pusiausvyra. Kiek yra gėrio, tai atsvarai turi būti tiek blogio. Nes kitaip kažkuris momentaliai nugalės. Kiek man sekasi gyvenime, tai kaip atsvara – nesiseka su žmona. Tikrai. Na, net pavyzdžiui. Perku žiebtuvėlį. Vien tik jį. Ar kas kada yra matęs, kad pardavėjęs patikrintų, ar jis veikia. O man patikrino. Neveikia. Sako, paimkite kitą, nes šitas neveikia. O aš taip skubėjau ir, jei būčiau atsivežęs neveikiantį žiebtuvėlį, tai būtų šakės. Aš gi specialiai jo važiavau. Ir pardavėjas sugalvojo jį patikrinti. Sekasi.

Susitvarkiau su antsvoriu. Pradėjau reguliariai daryti mankštą, radau net kur prie darbo prisitraukimus daryti – ko pasekoje nebeskauda nugaros. Vėl buvau po truputį pradėjęs gerti vakarais alkoholį. Ne po daug, bet jau žiūriu, kad kas vakarą. Ir pajutau, kaip tai veikia mano organizmą. Dienomis lyg apgirtęs vaikščioti pradėjau. Lyg apsinešęs, apdujęs. Lyg manęs čia nebūtų. Vat, pvz. Važiuojam savaitgalį. Ramu, saulė šviečia (ne šį savaitgalį, kai nuo karščio net bloga, o normalų, kai nebuvo karščio), matomumas geras. Aš vairuoju. Girdžiu žmona rėkia:

-Staaaabdyk.

Aš ant stabdžių. Žiūriu prieš mane vaikinas su dviračiu per gatvę važiuoja. Aš dar labiau ant stabdžių. Įsijungia ABS, mašina čiuožia. Prieš pat jį sustoja, jis pravažiuoja. Sakysit, būna. Durnius vaikėzas? Aha. O juk jis per perėją važiavo. Na, taip negalima per perėją važiuoti su dviračiu. Bet jis per perėją važiavo ant sankryžos ir jam degė žalia šviesoforo šviesa. O man RAUDONA. Aš vos nepravažiavau sankryžos degant raudonam šviesoforui. Ir vos nesuvažinėjau mažo vaiko. Nea. Aš buvau visiškai blaivus. Nesėdu išgėręs prie vairo. Bet mano tokia savijauta lyg aš buvau kažkur dingęs, nors visiškai nepraradau orientacijos.

Pradėjo skaudėti šonas. Kaip aš sakau – kepenys. Nors visi sako, kad kepenys neskauda. Man pradėjo skaudėti. Susiėmiau. Mečiau išgėrinėti vakarais. Savaitės prireikė, kad protas išblaivėtų. Oho. Tačiau protas išblaivėjo ir pamačiau kokiame šude gyvenu. Koks aš nelaimingas. Žmona manęs nemyli ir niekada nemylėjo. Ir niekaip nesuprantu, ko aš su ja kankinuosi?

Darėm savaitgalį žmonos projektą. Tai kaip visada. Kritimai ant žemės, spjaudymaisi. Kaip tuose filmuose apie egzorcizmo išvarymus. Parašiau ir pats negaliu patikėti. Rimtai. Kaip kad per egzorcizmo išvarymus. Šį kartą trenkiau durimis, eina na…, lai apsišika. O po to pagailo. Bet pagailo ne kaip žmonos. O kaip žmogaus. Kaip būtų gaila svetimo žmogaus. Juk puikiai žinau, kad ji be manęs to projekto nepadarys. Sužlugdys, bus didelė gėda jai, kentės ir kiti žmonės, nes tam tikrą valandą sukviesta grupė žmonių ir tikisi tai gauti. Ir man pagailo jos ne kaip žmonos, o kaip svetimo žmogaus. Aš juk galiu padėti, man nesunku. Juk kitam žmogui aš visada padedu.

Prisiminiau, kaip prieš kelias dienas parduotuvėje buvo. Stoviu eilėje prie kasos. Girdžiu ten priekyje kažkokios razborkės, kažkokie bomžai su pretenzijom kažkokiom, susikapoja su kasininke, galų gale išveja juos lauk. Kasininkė nervuota, matau kaip ir kitam pirkėjui pakankamai grubiai sako, kad kištų kortelę į skaitytuvą. Gaila moteriškės pasidarė. Pataisysiu aš jai nuotaiką. Ir taip sąmoningai sugalvojau padaryti gerą darbą. Man dažnai išeina netyčia taip padaryti, o dabar pagalvojau, va, padarysiu gerą darbą, pataisysiu jai nuotaiką. Prieina mano eilė. Kažką gero reiktų pasakyti. Ką čia gero? O, sugalvojau:

-Gera čia pas jus vėsu, o lauke dabar taip karšta.

-Aš tai mėgstu karštį, – jau negrubiai, bet vis tiek, tipo, atsikabink.

-Oi, – ir pradedu juoktis iš savo nevykusio bandymo pasakyti kažką gero. Ji tą supranta ir irgi pradeda juoktis.

-Na, rytoj žada irgi karštus orus, – sugalvoju dar gerą dalyką jai.

-Tai, kad rytoj, aš irgi dirbsiu dvylika valandų, – jau su šypsena atsako man.

-Oi, – vėl juokiuosiu aš.

-Girdėjau, kad antroj pusėj žada lietų, tai bent tuo Jūs galite pasiguosti, – juokiamės abu. Per tą laiką susimoku, o ji jau su pakilia nuotaika pasitinka kitą pirkėją. Geras darbas atliktas. Moku aš žmonėms pakelti nuotaiką. Išeinu ir aš su gera nuotaika. Gera daryti gerą.

Taigi išėjau palikęs žmoną klykiančią. Viskas skiriamės. Pastovėjau lauke, padėsiu aš jai. Juk gaila žmogaus. Padėsiu jai kaip tai kasininkei. Ne dėl to, kad ją myliu, o dėl to, kad ji žmogus, kuriam reikia pagalbos. Svetimas žmogus. Svetimas. Svetimas. Grįžau. Ji rėkė ir toliau, krito ant žemės. Bet man dzin. Man dzin. Svetimas žmogus. Aš padedu kiek galiu ir nedaugiau. Taip gal dėl mylimo žmogaus ir kitaip padėčiau, bet aš darau viską gerai, teisingai, kokybiškai, bet ne daugiau. Be meilės. Gerai, bet be meilės. Kaip ir tą kasininkę, paguodžiau sunkioje minutėje, gerai, kokybiškai, bet be meilės. Kaip svetimą žmogų. Aš gyvenu su svetimu žmogumi. Mūsų nieks nesieja. Apart vaikus. Daugiau nieks. Jokių bendrų interesų. Net atvirkščiai, mūsų interesai visai nesutampa. Mano kredo – gyvenk su žmonėmis darnoje. Na, bent jau jei įmanoma nekenk jiems. O mano žmonos atvirščiai – kenk kiek įmanoma kitam. Net, jeigu iš to neturėsi materialinės naudos. Net tada kenkti kitam žmogui yra gėris, nes pajusi moralinį pasitenkinimą.

Man kai kitam žmogui blogai, tai bent jau liūdna. Man net į bomžus žiūrint liūdna. Aš greitas atleisti, jei mums padarė ką nors bloga, bet dabar jam blogai, man liūdna. O žmona laiminga, kai kitam blogai. Ką mes bendro turime?

Mano mažę. Mano mažė išvedė teoriją. Ji teigia, kad prieš kelis metus matė raganą praskrendančią pro mūsų namus. Ta ragana prilietė jos mamytę ir taip apkrėtė raganų gripu. Todėl ji tokia ir pikta. O pagydyti neįmanoma. Nebent ta pati ragana persigalvotų ir vėl priliestu su tikslu pagydyti. Bet mažė vis kartoja, kad jei mes išsiskirsim, ji nežinos su kuriuo būti, niekaip negalės persiplėšti.

Dabar mažė turi naują tradiciją. Žmona išvažiuoja į darbą anksčiau, o ji atsikelia, apsirengia ir tipo jau pasiruošusi keltis įlenda pas mane į lovą, apsikabina ir užmiega. Aš dar paguliu su ja, atsikeliu, susiruošiu ir tada žadinu ir ją. Šiandien gulim kartu, taip sunku keltis, pasiskundžiu mažei, o ji mane guodžia:

-Kaip gaila, kad aš negaliu dar vairuoti mašinos. Aš galėčiau vairuoti, o tu dar galėtum mašinoje pamiegoti.

Meilė. Arba apsikabina mašinoje, prisiglaudžia:

-Tėti, ko tu toks liūdnas. Ką man padaryti, kad nebūtum toks liūdnas. Tu visada liūdnas. Kiti tėčiau tai linksmi, o tu liūdnas. Bet tu pats geriausias visame pasaulyje tėtis.

Negaliu skirtis, kol ji neužaugo. Skirtis? Koks baisus dalykas. Bet juk tikrai Dievas norėjo, kad žmonės būtų laimingi. Nors kažkiek. Bent trūputis laimės. O kokia laimė gyventi su nemylimu žmogumi? Kai jauti panieką, neapykantą, net pasišlykštėjimą tavimi. Per tą apspangimą apibraižiau savo mašiną. SAVO. Dieve, kiek tyčiojosi, koks aš lochas, kaip vairuoti nemoku, ir t.t. ir t.t. Juk savo mašiną. Bet tai tiesiog proga pasityčioti, išlieti visą susikaupusią pagiežą. Nes juk kitko nieko blogo nepadarau. Tai tik proga prisikabinti – apibraižiau savo mašiną.

Aš net apsvarsčiau, kad dabar esu labai lengvas grobis moterims. Nors kiek gražesnė mane dabar suviliotų per 15 minučių. Net sudariau bendradarbių sąrašiuką, kurios mane lengvai suviliotų.

Vadybininkė. Gražuolė. Vieniša. Kas šiaip keista tokiai gražuolei, nors jau ir amžius, jai kokį 25 metai. Kartu važiavome į vieną komandiruotę, bendravome, tai dabar visada taip maloniai sveikinasi ir taip gražiai šypsosi, jei nebūčiau žymiai vyresnis, šimtu procentų pagalvočiau, kad mane kabina. Ir aišku, man per jauna. Matau facebooke jos aktyvų gyvenimą, šokiai, visokie skeitbordai ir panašiai. Pavydžiu jai, bet jaučiuosi per senas tokiam aktyviam gyvenimui. Nors gal yra priežastis kodėl pavargęs…

Mūsų naujoji sekretorė. Kai ją pirmą kartą pamačiau, tai supratau, kai sako, kad, va, gražuolė sekretorė suviliojo direktorių. Graži, o atrodo kad ir protinga, su akiniais, dėl ko atrodo ypač protinga, figūra tiesiog afigiena. Šita suviliotų tikrai, kažkokia nereali gražuolė. Tiesiog. Aišku, jauniklė. Bet kiekvieną kartą praeinat pro šalį suspurda širdis. Tikra barakuda. Mesčiau dėl jos viską.

Vieno tokio skyriaus vadovė. Graži, santūri moteris. Pastoviai liečiasi prie manęs. Aš nepratęs, kad moterys mane liestų, o jai tikriausiai naturalu kitus liesti. Jei neturėtų vyro, tai irgi pagalvočiau, kad mane kabina. Ir taip kartais pagalvoju. Bet juk turi vyrą, vaikų. Jai būtų sunkiau mane suvilioti, nors jei išsiskirtų su vyru (dar iki manęs), tada laisvai irgi.

Projektų vadovė. Žiauriai graži. Bet šita tik į lovą sugebėtų nusitempti. Lenkaitė. O aš gi nacionalistas. Sunku būtų man su ja gyventi. Nors ką aš žinau, daug nebendravau, bet žiauriai graži. Irgi kol kas vieniša. Keista, matyt, įsivaizdina ar kas.

Dar vieno skyriaus vadovė. Mano amžiaus. Irgi labai graži. Bet mėgsta grubų seksą. Kažkada prie butelio pati papasakojo. Aš tiesiog jai netikčiau. Aš mėgstu švelnų seksą. Ir neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti grubus. Tai net vienai nakčiai nebandyčiau. Pasmerktas iš karto.

Dar pora jauniklių, bet jos susižadėjusios ar arti to, tai labai ir nevertinau kaip ten su jomis būtų. Tiesiog gražios.

Na, tikriausiai atrodo, kad bet kuri mane suviliotų. Na, ne. Kad ir buhalterė. Šiaip kaip ir nieko. Mes net kažkada po firmos baliaus kartu vienu taksi namo grįžinėjom. Buvau girtas, bet nebuvo jokios minties prie jos kabinėtis. Kažkaip ne mano skonio ir tiek.

Kita buhalterė tiesiog vyresnė už mane, tai nesiskaito.

Taip pat kita vadybininkė. Tokia grubi vyriška figūra, nelabai man.

Ai, dar viena projektų vadovė. Šita keista. Šiaip graži, graži figūra. Bet kažkaip netraukia. Jaučiu dėl to ir neturi nieko. Bet atvejis įdomus. Nesuprantu, kodėl netraukia manęs. Ir panašu, kad ir kitų vyrų netraukia. Kažkokio gal hormono trūksta. Įdomus atvejis. Bet suviliotų, nes graži. Bet ji nevilios, nes neturi kažko.

Dar viena projektų vadovė. Pirmą kartą, kai ją pamačiau tai irgi susilydžiau, net karštis išmušė, tokio gražaus veido. Seniai taip buvo, kad net prakaitas išmuštų. Tiesa, po to kai pamačiau ją visu ūgiu, tai nelabai. Kažkaip neproporcingai didelis užpakalis. Tikriausiai nesuviliotų, nors gal tiesiog nemoka rengtis. Jei būtų be rūbų, neaišku kas ten per figūra pas ją.

Dar viena projektų vadovė. Ui, tokia energinga, kad net baisu, nelabai man. Daug dirbam kartu, važinėjam kartu, faina kaip žmogus, bet ne mano skonio tikriausiai.

Hmz, tai procentaliai iš man pagal amžių tinkančių, kokį 80 procentų mane pakabintų. Na, čia neįtraukiau, kurios dekretinėse šiuo metu, kažkaip visai nepadoru apie jas būtų galvoti. Ir šiaip, laikas baigti klasifikuoti visas.

Aš net apie Tinder’į pagalvojau. Bet kiek girdėjau ten visi tik vienkartinio sekso ieško. Ir šiaip žmona mane laiko arti savęs, jaučia matyt, kad tik paleisk mane toliau, tai ir pabėgsiu. Neturiu laiko paieškoms.

Net darbo rinkoje vertę praradau. Nusenau. Dabar visi laisvai kalba angliškai, naujos technologijos, nauji vadybos būdai. O aš ką? Per kasdienius darbus nebeturiu kada spėti su jaunimu. Ir jėgų neturiu. Ir noro? Neturiu tikslo. Išmes iš darbo, būsiu tas bomžas. Gal dėl to taip užjaučiu bomžus, kad matau ten savo ateitį. Ne, dar negreit. Dar 5 metus tikrai būsiu paklausus rinkoje. Gal net 10 metų. Bet jau nebe taip kaip prieš 5 metus. Pirmą kartą mano pavaldiniui mokės didesnį atlyginimą nei man. Nors gal ir man pakels? Nors jau daugiau kaip 5 metai man nebekelia, o kitiems kelia. Kažkada tai buvo dideli pinigai, o dabar liko vidutiniai. Dar 5 metai ir bus maži, dar 5 ir bus labai maži.

Žmona svaigsta, kad mesčiau šį darbą. Bet dabar niekur negausiu, net tiek kiek gaunu čia. O paskola, vaikai ir t.t., man reikia tiek kiek gaunu dabar, kad išlaikyti tą patį buvį, nes kitaip reik ko nors atsisakyti. O ko? Būrelių vaikui? Automobilio? Aišku, kad įmanoma, bet labai sunku. Arba, sako, kad savo verslą kurčiau. Na jau ne. Įsivaizduoju, kaip su jos “palaikymu” galėčiau savo biznį daryti. Prieš kelis metus buvo jau taip. Tik pabandžiau vakare 15 minučių skirti tam laiko, tai iš kart skandalas. Taip, kad nerealu su šita žmona.

Žodžiu, kaip ten kažkoks lyg filmas buvo: Dabar jau visiška šikna🙂 Depresija juoda.

Pasivažinėjimas tanku

Tags

, , , ,

Kadangi karts nuo karto telefone su dukra pašaudom tankus, tai nutariau išbandyti ir pasivažinėjimą tikru tanku. Na, tikro tanko neradau, bet šarvuotį radau: http://www.tanks.lt.

20160528_150725 20160528_150929

Gerai, kad užteko proto imti ne pasivažinėjimą šarvuočiu, o jo vairavimą. Gal su chebra įdomu ir pasivažinėti, tipo, per kokį bernvakarį, bet man žymiai įdomiau vairuoti. Instruktorius baltais dantimis, joma jo, iš kur jis turi tokius baltus dantis, tikriausiai visos mergos lydosi dėl jo, tamsus, įdegęs, o dantys balti balti šviečia iš toli. Ai, taigi instruktorius trumpai ir aiškiai paaiškino kas ir kaip, uždėjo radijo ausines ir pirmyn, už vairo (tiksliau už vairalazdžių). Vairavimas kaip tikrame tanke. Nustebino, kad automatinė pavarų dėžė, taigi vairuoti gali ir bet koks vaikas (tikriausiai). Aišku, realiame kare svarbu ne bet kaip vairuoti, o efektyviai, bet aš kariauti nesiruošiu, tai man užteko ir bet kaip pavairuoti. Trasa paruošta tikrai nebloga, kalniukai, “nepravažiuojamos vėžės”. Geras jausmas važiuoti į tokias vėžes, kai žinai, jog jokia mašina, net visureigis, per tokį mėšlyną nepravažiuotų, o šarvuotis lengvai įveikė.

Viskas trūko 15 min. Ir čia didžiausias trūkumas. Aš tik pajutau kaifą, o jau baigta. Man pasirodė, kad viskas trūko 5 min. Rimtai, po to pažiūrėjau laikrodį, tikrai važiavom 15 min., neapgavo manęs.

Išbandyti verta, bet antrą kartą norėčiau gerą pusvalandį ar net valandą po tuos kalniukus pasiduoti. Bet šiaip per tas 15 min. pavyko išbandyti pagrindinius dalykus – radijo ryšį, valdymą, manevringumą, pravažumą.

Aš vėl jaučiuosi kaip juodas pranašas. Dalykas man patiko. Ir labai dažnai tie dalykai, kurie man patinka greitai užsilenkia. Žodžiu, varykit chebra greitai išbandyti, kol mano juoda pranašystė neišsipildė. Tikras vyras turi savo gyvenime pavairuoti tanką. Ir labai jiems linkiu, kad taip ir neišsipildytų mano niūrios pronozės, nes tokia faina pramoga.

Nacionalinė vyrų diena

Tags

, , , ,

Na, ji jau seniai buvo, prieš mėnesį. M-1 išgalvojo naują šventę – Nacionalinę vyrų dieną. Gal ir nieko, sako, kad jau daug metų kaip bando išpopuliarinti. Aš tik šiais metais atsitiktinai M-1 automobilyje klausiau ir išgirdau. Bet man tai įdomiau kitkas. Šiais metais bendradarbės, trys pačios gražiausios, pasveikino mane:

sex_bomba

Raištelis labai gražus. Beveik Lietuvos vėliava.

Dabar galvoju, čia gerai ar blogai, kad taip sveikina. Gal jau nusenau ir, tipo, galima su senuku ir tokiom temom juokauti. Arba gal mato, kad jas nurenginėju mintyse.

Ai, nežinau, bet vis tiek malonu.

 

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

Join 30 other followers