Baletas: Romeo ir Džiuljeta

Tags

,

Operhauze tikriausiai esu buvęs tik prieš šimtą metų. Tada dar net nevedęs buvau, prisimenu, kad išsipūstėm, aš su kostiumu turėjau eiti, nes būsima žmona pasakė, kad kitaip nelygis. Tikriausiai ir varlytę segėjau. Buvo dėl to žiauriai nejauku. Megztinis buvo įprastas drabužis. Ypač nejauku buvo po to, kai keliais autobusais ir troleibusais grįžinėjau į studentų bendrabutį. Su juodu kostiumu, baltais marškiniais ir varlyte. Dabar laikyčiau save ekstravagantišku ir man būtų linksma, bet tada buvau pilnas kompleksų. Dabar kostiumas yra mano kasdienė apranga ir aš džiaugiausi, kad ruoštis baletui visai nereikėjo, tiesiog atėjau taip apsirengęs kaip buvau darbe. Na, ok, batus šiek tiek pavaliau.

Dar tada vienas nejaukumas buvo toks, nes būtinai reikėjo nupirkti per pertrauką karšto šokolado. Gal tada pinigų neturėjau, gal tiek daug žmonių norinčių vienu metu nusipirkti mane erzino, kad iš tos operos tą ir prisimenu – savo kostiumą ir susierzinimą dėl bandymo gauti būsimai žmonai karšto šokolado. Vertėtų paminėti, kad šį kartą jau nebejutau to nerimo dėl daug žmonių. Jaučiau, kad tikrai prasibrausiu kiek ten jų bebūtų. Aišku, vis tiek keistas tas žmonos noras per pertrauką būtinai gauti karšto šokolado, bet tai gal kaip nors susiję su jos vaikystės atsiminimais, gal kai eidavo į operhausą, visada gaudavo ir gal tai buvo vieninteliai atvejai kai gaudavo šokolado apskritai. Aš kai visai nebuvęs operhauze vaikystėje, tai neturiu jokių sentimentų dėl jo.

Dar šiek tiek istorijos, kokių aš gyvenime esu turėjęs ryšių su baletu. Irgi studentavimo laikais, neturiu supratimo kaip, bet į mūsų chebrą buvo įsimaišiusi kažkokia balerūnė su savo, tipo, vyru – irgi balerūnu. Man jie iškart nepatiko. Bohema, tipo. Du kart už mus vyresni. Tūsintis su du kart jaunesniais man atrodė nenormalu. Ir dar atrodė, kad pas juos per laisvas požiūris į seksą. Kas vėliau ir pasitvirtino, kai ta moteriškė, praktiškai tinkanti man į mamas, per balių vienam iš mūsų jaunimėlio nučiulpė. Ir jos vyras praktiškai žinojo ir neprieštaravo. Na, tokia moralė nepriimtina buvo ne tik man, bet ir kitiems ir jie dingo iš mūsų akiračio.

Štai ir viskas. Tai tokios mano sąsajos su opera ir baletu. Ir štai mes ateiname praktiškai pirmą kartą (bent man) žiūrėti baleto.

Žmonių pilna, net stovinčių pilna. Aha. Geras vadinasi baletas bus. Ir mūsų vietos 5 eilėje geros. Nežinau, ar ką nors įmanoma įžiūrėti iš tolesnių eilių? Aš net iš 5 eilės veido mimikų neįžiūrėjau. Bet kažin ar pora eilių arčiau ką pakeistų, nes dar orkestras apačioje sėdi.

Romeo ir Džiuljeta. Džiaugiuosi, kad bent pavadinimas man patinka, nes man žinoma istorija. T.y. aš bijojau, kad per tą šokį (be žodžių) visiškai nesuprasiu veiksmo. Kas iš dalies taip ir buvo.

Prasideda. Na, išėjo daug chebrantų, stripčioja, šokinėja. Aš pradėjau ieškoti, kuris čia Romeo, o kuri Džiuljeta. Aha. Štai du šokėjai, kurie užneša į pagrindinius. Vienas juodai apsirengęs, kitas žydrai.  Na, tas juodas, tai nebus Džiuljeta, tai bus Romeo, o kitas vadinasi tas žydras – Džiuljeta. Hmz. Na, ką, atėjo modernizmas ir į Operos ir Baleto teatrą. Gerą pusvalandį galvojau, kad tas juodas – Romeo, o tas žydras – Džiuljeta. Tačiau, kai išėjo tikroji Džiuljeta, iš kart supratau, kad jokio čia modernizmo nėra, kad čia absoliuti klasika – Džiuljeta buvo balta kaip sniegas trumpa suknele (čia šiaip paminėjau, kad kojos labai gražios). Aha, o tai kas tie du? Greit paaiškėjo, kad tas žydras tai Romeo. Aha, o kas tas juodas? Pagal tai, kaip šokdino juodųjų ledi, nutariau, kad jis Kapulečių šeimos galva. Tiesa, vėl suklydau. Jis buvo sūnus (tik antorje dalyje supratau), o tas Džiuljetos sužadėtinis, buvo visgi jos tėvas, o ne kažkoks sužadėtinis.

Na, bent kunigą atpažinau iš pirmo karto. Aišku, šiek tiek neįprasta, kad kostiumas pilkas, o ne juodas, bet jei būtų juodas, tai nesiskirtų nuo juodųjų, taip, kad pilka spalva parinkta gerai.

Žodžiu, taip pirmoje dalyje ir neišsiaiškinau kas ką šoka. Ai, įdomu, kad Romeo geriausias draugas ir čia pavaizduotas kaip gėjus kaip ir filme Romeo+Juleta su Leonardo DiCaprio. Tai ar čia filmo įtaka? Nejaugi Šekspyras aprašė kaip gėjų? Filme tai šiaip labai prikolnai atrodė. Ir apskritai filmas labai geras. Grįžus namo, būtinai reiks pažiūrėti, nes šitas baletas tai man nelabai.

Ai. Muzika tai jėga. Orkestras superinis. Nors po to jau nuspėdavau kokia bus muzika, kai artėdavo įtampos momentas. Dar patiko visų drabužiai. Jėga.

Per pertauką galvojau, kad žmona sakys, jog varom namo. Bet tik gerai pagalvojus supratau, kodėl ji tokia rami, nes kai nusuvedžiau į simfoninį orkestrą, galvojau, kad per veiksmą išlėks į sceną ir iškels “sceną”. Rami, nes bilietus padovanojau ne aš. Jei būčiau aš padovanojęs, tai matyt gyvas nebūčiau po šitokio akibrokšto išgyvenęs.

Taigi atėjom ir į antrą dalį. Nes juk nežinom, gal ir dovanotojas atėjo ir sėdi kažkur, pamatys po to, kad iš pusės veiksmo išėjom, tai bus nepatogu.

Antra dalis. Visi persirengė. Ir tie rūbai, tas šviesų žaismas man patiko. Antroje dalyje to strypčiojimo ir šokinėjimo pradžioje buvo mažiau ir labai greitai prasidėjo kova tarp juodųjų (neprisimenu kurie Kapulečiai, o kurie Montekiai) sūnaus ir Romeo draugo. Jėga. Baleto žingsneliu parodyti kaip mušasi. Tikrai jėga. Nuo šio momento man pradėjo patikti. Tada dar kunigas keistai išsižergęs pavaikščiojo po sceną ir prasidėjo kulminacija. Kulminacija irgi faina. Tiek Džiuljeta, tiek Romeo.

Pabaigoje visi pasirodė keistais drabužiais, ko nesupratau ir aišku nesupratau video projekcijų.

Beje, antra dalis taip patiko, kad nutariau grįžęs nebežiūrėti filmo Romeo+Juljieta, nes po pirmos dalies buvau suplanavęs būtinai pažiūrėti, kad atstatyti savo psichinę būseną.

Valgyt norėjau labai, tai užvažiavom į kavinę. Bet po to kavinėje vis gi išsiliejau, kai mus blogai aptarnavo, tiksliau visai neaptarnavo, prirašinėjau facebook’e, gavau iš šeimininkų atsiprašymą ir pan. Šiaip įdomu, kai nervai pasireiškia kažkur kitur nei ten kur jie prasideda, gal net žmoną labiau suprasti pradėjau.

Taigi patiko viskas, išskyrus šokį, t.y. išskyrus patį baletą. Patiko, kad atvažaivus radau vieną vienintelę laisvą vietą mašinai pasistatyti, patiko salotos bare (nors šiaip nelabai), patiko pats operhausas, žmonės susirinkę patiko, orkestras patiko, muzika patiko, ypač patiko drabužiai (nežinau kas rengia, bet jėga), patiko kaip kovėsi. Ir nepatiko kai strypčiojo, šokčiojo ir kilnojo kojas, t.y. visa baleto esmė.

Nea, baletas ne man. Bent jau opera būtų, bent jau kažką padainuotų. O šiaip mano mėgstamiausias žanras – spektaklis. Į baletą pats bilietų tikrai niekada gyvenime nepirksiu, aišku, jei kas padovanos, eisiu, vis tiek įdomu, bet tik ne savo iniciatyva.

Advertisements

Firmos Kalėdinis vakarėlis. Mačo

Tags

, , ,

Pas mus įmonėje tradicija: du kart metuose – balius. Kaip taisyklė vasaros balius būna įdomesnis, ypač paskutiniuoju metu, nes samdo išorinius organizatorius, o žieminis būna daugiau balius, nors irgi samdo, bet ne organizatorius, o vedėjus. Na, žodžiu, kažkaip ypač paskutiniai du buvo visai nuobodūs, kaip ir šis. Tipo, teminis. Teminis, tai reiškia, kad reikia kažkaip apsirengti. Seniau visada man buvo problema, o šiais metais užrodė https://www.burte.lt/. Važiavau ten be nuotaikos, ai, vėl kokią nesąmonę pirktis, vilktis ar ką ten daryti. Ai, žodžiu. Atvažiavau, oi, nustebau kiek ten visko daug. Žodžiu, sakau, duokit man tą nesąmonė ir varau aš lauk.

-O kodėl nesąmonę? Taigi bus faina, visi pasipuošit, bus linksma, – išgirstu dievišką balsą.

Atsisuku į to dieviško balso savininkę, o ten kaip iš pieno plaukusi sėdi tokia pati dieviška vadybininkė (ar kas ji ten tokia).

Na, žodžiu, pakėlė ta gražioji vadybininkė ūpą. Lauke lyja, dargana, gal net sninga, bjauresnio oro net nesugalvosi. O čia sėdi tokia saulės spindulėlis, švyti su savo šypsena, gražutė, gražutė. Yra šiame niuriame pasaulyje dar gražių dalykėlių.

Taip į balių tikriausiai pirmą kartą atvažiavau su šviesia nuotaika.

Balius kaip balius. Nuobodu. Knygą geriau būčiau paskaitęs, naują nusipirkau. Gal tik du pastebėjimai.

Pirmas, kad visą vakarą nuo pat pirmos dainos iki kokios pirmos nakties prašokau (tai čia kiek? 3 valandas? Na, jo. Su menkom pertraukėlėm.). Net žmonės klausinėjo, iš kur pas mane tiek energijos. Aš tai sakyčiau, kad ne energijos, o jėgų atsirado. Apie sporto klubą nutylėjau, niekas, beveik (vieną pažįstamą ten sutikau), nežino, kad aš jį lankau, bet, va, cardio treniruotės rezultatai akivaizdūs.

Antras įdomus dalykas. Buvo užduotis – šarados. Na, tipo, į ausį pasako žodį, žmogus vaidina, o kiti turi atspėti. Taigi viena iš mūsų gauna žodį ir pradeda vaidinti. Kažkaip nelabai gaunasi. Kažką parodo, na, tipo, dainuoja (serenadą), ir pirštu beda į mane. Po to vėl kažką virš galvos parodo ir vėl pirštu į mane. Ir taip ir anaip spėliojom, bet niekaip niekas neatspėjo. Ir tada žodis:

-Mačo.

Mačo? Čia tipo aš mačo? Ne, nu geras. Šiaip pas mus anksčiau kitas mano kolega įmonėje buvo laikomas mačo. Bet čia nauja darbuotoja, tai gal dar nežino, kad ne aš čia pas mus mačo 🙂

Bet šiaip įdomu, mane išstatė kaip mačo.

Sena meilė nerūdyja

Tags

,

Švenčiame Kalėdas su žmonos darbo kolektyvu. Žmona užsako boulingą ir kažkaip ypač kviečia ir mane, kad dalyvaučiau. Ką aš žinau, aš žmonos į savo darbo balius nekviečiu, ne, jai formaliai sakau, kad jei nori, gali sudalyvauti, bet, žinok, mes visi kalbėsime apie darbą ir mūsų žargonu. Ir ji neina. O aš ir nenoriu, kad eitų, po to zys, kad jai neįdomu, o taip, jai mūsų baliuje būtų tikrai neįdomu, be to ji niekintų mano bendradarbius, ai, net nežinau kodėl, gal kokie buduliai, žemas lygis, nors šiaip mano bendradarbiai palyginus su jos bandradarbėm, tai Lietuvos intelektualai prieš turgaus bobas.

Žodžiu, sakau, kad ateisiu, nors ir nusiteikęs vėluoti (gal gerai vėluoti ir į pabaigą atvaryti parvežti?). Bet man darbe sunki diena ir kai tik baigiasi darbas, noriu varyti iš jo ir aš, bet dar sėdžiu, skambina žmona, primena, kad jau laikas važiuoti, nebūdinga jai, bet matyt yra priežastis, kodėl nori jog ir aš būčiau. Ok. Važiuoju.

Oi. Atvažiuoju kažkaip per greitai, užsuku dar į kavinę šalia pavalgyti. Ir vis tiek ateinu dar iki žaidimo pradžios.

Ateinu. Mane pasitinka kaip kokią ilgai lauktą žvaigždę, kaip kokį krepšininką, ką tik laimėjusį Europos auksą. Ai, jos geria jau nuo trečios, o jau šešios. Visos, na, ten iš esmės beveik moteriškas kolektyvas pradeda chorų rėkti koks aš tobulas, kaip mano žmonai pasisekė, kitas seniai būtų palikęs, koks aš auksinis vyras ir t.t. Ai, padlyzos, nelabai kreipiu į tai dėmesį, bet vieną atsistoja ir puola mane apsikabinti. Eee, nesupratau. Aš gal kokį trečią kartą ją gyvenime matau, o ji toliau giria mane ir kaip ji seniai norėjo apsikabinti su tokiu tobulu vyru. Eeee, fuuu. Atsisėdu toliau nuo jos.

Prasideda boulingas. Nesąmonės tęsiasi. Viena iš mūsų komandos kai meta, tai matosi jos triusikai, visa juodai apsirengus, o kai meta, tai pasilenkia taip, kad boluoja triusikai. Tipo, o ko aš žiūriu? Ką aš žinau, matyt, instinktyviai, be to, šiaip kai žmogus iš tavo komandos meta, tai žiūri kaip gausis, o balta spalva vis tiek spindi tamsumoje. Bet esmė, kad ji man kaip moteris nepatinka, ne, nu kaip žmogus faina, bet ne kaip moteris. O kai žiūri po sijonu vis tiek žiūri kaip į moterį. Žodžiu, net bloga. Man taip nesimėto, kad vieną kartą išmetu net tada, kai dar neatstatyti kėgliai po ano metimo, kamuolys atsitrenkia į atitvarą. Ir dėl ko? Dėl moters. Bet ne dėl to, kad ji man patiktų (čia suprasčiau save), o atvirkščiai, dėl to, kad nepatinka, o tenka žiūrėti kas po jos sijonu dedasi. Fuuu. Žodžiu, sumėtau vienas iš blogiausių komandoje (nepamenu, o gal ir pats blogiausias). Dar įdomus dalykas, pastebiu, kad žmona ypatingai stebi mūsų komandos rezultatus, ir dar daugiau, ne mūsų komandos, o mano. T.y. ji lenktyniauja su manimi. Dar nesuvokiau šito dalyko psichologinės prasmės, kodėl ji lenktyniauja su manimi, kodėl jai taip svarbu nugalėti būtent mane, ir kaip ji džiaugiasi, kad man nesiseka. Bet kol kas nėra kada svarstyti, kodėl taip. Prasideda antras žaidimas. Aš kažkaip susiimu, nusiraminu, gal sutelkiu dėmesį, t.y. sugebu nebežiūrėti ten kur man ir nepatinka. Šį kartą sumėtau gerai, pirmas komandoje ir aplenkiu ir žmoną. Tai žmona tyli, šiaip, matyt, būtų ne tik ant viso boulingo, bet ir viso Vilniaus, ką ten Vilniaus, facebooke būtų paskelbusi, koks jos vyras liaušius, kad bet kokia boba prieš jį laimi. Beje, kitą dieną vaiką atvedėm (o kaip dabar su vaikais faina, kai vaikas meta jam tvorelės pasikelia, o kai suaugęs – tvorelės nusileidžia, tai žaisti įdomu visiems), tai kroviau į malkas žmonai visus kartus ir stipriai, na, aišku jai nebuvo motyvacijos – niekas nestebi, o man demotyvacijos – niekas nestebi.

Po boulingo bobos geria, aš negeriu, bet aš jau prie to baigiu priprasti yra ką veikti ir negeriant geriančių kompanijoje. Stebiu žmones arba šiaip svajoju. Prasideda tostai. Pirmas aišku už mano žmoną, nes ji to kolektyvo vadovė. Tosto esmė – kokia ji bjauraus charakterio, bet kaip ją visi myli. Hmz, sakyčiau keistokas tostas. Bet gal reikia susikoncentruoti ne į blogą jos charakterį, bet kaip visos ją myli ir kaip joms patinka jai dirbti. Tostas žmonai perauga į tostą man – koks aš tobulas ir geras ir t.t. Hmz. Bet, ai, girtų bobų blevyzgos. Man aišku, keista, kai ten dirbantys pora vyrų glamžo praktiškai visas bobas, bet, ai, ne mano reikalas (o, gal dėl to mano žmona norėjai, kad aš būčiau, kad prie jos nelįstų?). Suprantu, kad ne mano lygio chebra. Vyrai vedę, tos bobos ištekėjusios, glamžosi kaip kokie gyvuliai. O dar prie viso to prisideda penkiasdešimtmetė, kurios šukuosena ir įvaizdis kaip šešiolikinės, kiekvieną kartą ją pamačius šiurpas nupurto. O šiaip darbe rimtas žmogus, rimtos pareigos. Juokais, galvoje pasijuokiu, kad po šito baliaus būsiu impotentas – tiek baisių bobų prisižiūrėjęs.

Bet ne. Čia dar tik pradžia. Ir ta pražia visai mano potencijai įtakos padaryti nesugebėtų. Tada bobos užsimano pratęsimo. Varom į Pabo Latino. Aš žmonai kumščiuoju, kad nesąmonė, kad jau laikas miegoti. Na, pabaliavojo, pagėrė, paplepėjo (aha, ne tik mano baliuose kalbama vien apie darbą), kad vaikas mūsų vienas namie. Nea, žmona užsigeidžia, kad nori. Ir nori į Pabo Latino, nes jai kadaise kažkokie draugai labai rekomendavo. Man tie jos draugai neypatingai patinka (t.y. man nepatinka, kad jei jau jie pasakė, tai žmonai šventa, bet jei aš tą patį – tai šuds paskutinis), tai ir Pabo Latino nevilioja. Bet, žodžiu, varom. Dalis atkrenta, nes nusigėrė, dalis protingai supranta, kad baliaus kulminacija pasiekta ir laikas namo, o dalis durnelių varo į pratęsimą. Iš savo patirties žinau, kad iš pratęsimų beveik niekada nieko gero nebūna. Arba būna labai nyku, arba po to labai ryte bloga. Na, man abu variantai nepatinka, bet žmona užsispyria. Na, ok. Šiaip gal ir įdomu pažiūrėti, kas dabar Vilniaus klubuose darose, ei, kokį 10-15 metų nesu jokiam buvęs. Paskutinį kartą su tokia V. buvau, jo, tikrai daugiau kaip prieš 10 metų.

Pabo Latino. Atvarom. Įeinam. O ką. Visai faina. Aš dėl savo hobio PMS esu visai kitas žmogus, nei prieš dešimt metų, dabar pasitikintis savimi, naujos vietos nebegasdina manęs, nauji žmonės irgi, žodžiu, aš užsidedu sau programą, kad gal ir visai nieko bus pasiausti, pašokti. Visi kažko stoviniuoja apačioje, kažko laukia, ką aš žinau, gal dar anksti, bet aš juk nežinau, jei ką, koks apsauginis pasakys, o kol kas einu kur įmanoma praeiti. Pakilam į antrą aukštą. Tokia prieblanda, rausva (žmona po to sakė, kad kaip bordelyje, ką aš žinau, niekada nebuvau, nors jo, per filmus tokius bordelius ir rodo, bet tada apie tai nepagalvojau). Šokių aišktelė. Šiek tiek nustembu, kad tokia maža. Viršuje kaip ir scena, bet kaip ir staliukai. Ir šiaip visi staliukai rezervuoti. Na, šiaip mano manymu, o kam mums staliukas, visos jau prigėrusios užtektinai, aš negeriu. Bet bobos užsimano staliuko. Nueinam aiškintis. Susirandam padavėją, pasirodo, kad tie rezervuoti staliukai, visai nerezervuoti, t.y. ten jei įsipariegoji už kažkokią sumą nusipirkti, gali imti bet kurį (nors vėliau paaiškėja, kad kai kurie vis gi rezervuoti ir bet kurio imti negali). Vėl nustembu, kaip viena iš mūsų bobų strojina padavėją, eee, aš kažkaip nepratęs nieko strojinti. Ir šiaip pagal viską tai aš galėčiau čia ką strojinti, bet ne ta boba, jei jau pažiūrėti pagal užimamamas pareigas, atlyginimą ir t.t. ir t.t. Gal ir tikrai galioja tas dėsnis, kad kuo žmogus žemiau stovi, tuo poreikis ką nors žeminti yra didesnis. Bet padavėja, matyt, kad pripratusi prie tokių nekultūringų, ramiai išklauso ir sutinka padėti. Eee, ir aš prie tų nekultūringų. Ok. Gerai, kad padavėja supratinga. O mūsiškė boba patenkinta – matėt, kaip padariau. Hmz, gražiai paprašius, būtume gavę tą patį, tik visiems gera nuotaika būtų ir mums, ir padavėjai, ir man.

Ok. Susėdam. Kažkaip neabejoju, kad neužsakėm tai sumai dėl kurios tarėmės, bet, ai, ne aš gi to staliuko užsimaniau. Na, aš arbatos užsisakau. Ir ką, galim eiti pašokti? Hmz. Pala. O kas čia per muzika. Latino? Pala, pala. Išeina kažkos vyras su panele šokti, oho, žingsneliai tai čia kaip turi būti, čia ne šiaip koks disco, nepasikratysi nieko nemokėdamas. Bet mūsų boboms (ne visoms) tai nemotais, išvaro jos šokti. Aš žmoną iš mandagumo kviečiu, bet ji neina, o aš ir apsidžiaugiu, nes neturiu jokio supratimo kaip tą latino šokti. Pradedu stebėti kokie žmonės čia renkasi. Ui. Ir kur mes atėjome? Bet dar nespėju susiorentuoti, kai ta pati boba, kuri pradžioje mane apsikabino, pripuola ir kviečia mane šokti. Eee. Šiaip primetu, kad negražu atsisakyti, jei moteris kviečia, kad ir kaip nenoriu.

Taigi ji išsitempia mane ir pradeda man į ausį suokti koks aš tobulas vyras. Aš dar bandau kažką aiškinti, kad tobulų nebūna, bet ji aiškina, kad aš tobulas, kad bent jau jai tai esu tikrai tobulas. Ir glaustosi ir spaudžiasi krūtimis prie manęs. Bl… kažkokia nesąmonė. Na, kad ji man nepatinka tai čia pirma. Bet tai, kad mano žmona už dviejų metrų sėdi ir dar įdomiau, kad mano žmona jos viršininkė, tai čia kaip? Šokti pagal tokią muziką aišku nesigauna. Dar prie to ji nugriuva, aš dar bandau su ja apie kažką kalbėtis, bet ji tik spigina į mane akis. Kažkaip ištrūkstu, nulekiu slėptis už žmonos, sakau, kad ji mane saugotų.

Kol žmona mane saugo nuo jos bobų, aš pradedu stebėti žmones kas čia renkasi. Joma jo. Kažkoks nevykėlių susirinkimas. Prisimenu filmą, kaip ten vadinasi – Išsigimėlių vakarienė? Čia net ne kam virš 30. Čia kam virš 40. Ir toks įspūdis, kad pas visas ir visus desperatiški veiksmai, iki mirties liko 15 minučių ir jei ne susirasti žmogų su kuriuo nugyvensi paskutines akimirkas, tai bent paskutinį kartą pasidulkinti. Nesvarbu, stora, plona, graži, baisi, kinietė ar negrė (tokių nebuvo, nors keistų buvo), svarbu, kad juda, na, tipo, gyva. Ir vyras, svarbu, kad vyras, o jau koks, tai visai dzin. Svarbu, kad imtų.

Štai šoka dvi pabaisos. Viena priekiu į mane, kita užpakaliu. Ta priekiu į mane begėdiškai mane nužiūrinėja. Na, taip, aš čia atrodau tikrai gerai. Su kostiumu, baltais marškiniais, ramus, nes nieko man čia nereikia, taigi atrodau labai pasitikintis savimi. Taigi ta pasako savo draugei, o ta atsisuka į mane ir konkrečiai nužiūri. Bl… Kad vyrai taip elgiasi, tai normalu, bet kai bobos.

Arba dar va. Visai nebloga moteriškė, retas egzempliorius šiame žvėryne. Šoka akivaizdžiai su turtingu vyru, tas ją graibo, tai net ta mane nužiūri ir taip viltingai, kad man net nepatogu (sakyčiau, kad beveik mirktelėjo man). Joma jo, tas vyras pamatytų, tai mane ir pakasti gali (aha, tokia jo išvaizda). Šiaip šita porelė viena iš normaliausių. Panašu, kad vyras atsitempė meilužę, taip, kad jų santykiai aiškūs ir pradžia ir pabaiga aiški. Ir vyras normalus, nors ir turtingas, bet ne va kaip tas, kur pilvas žeme velkasi, baisu, kad neužliptų ir nepargriūtų.

Ooo, dar. Visai normalus vyras tokią pamėklę bando šokdinti, o ji taip durnai kraiposi, na, taip pagal lotynų muziką šokti sunku, keista, kodėl visai iš išvaizdos normalus vyras tokią pamėklę kabina. O ta jau taip stengiasi jį suvilioti. Ir taip kreivai.

Jėzus, Marija. O čia dabar kas. Visa švytinti, seksualumu trykštanti kokia 200 kg moteriškė. O ji ką čia daro? Aha. Ką čia daro, ką čia daro. Tai, kad vėliau pastebėjau, jog šokdina ją. Ir net dažniau, nei kitas. Ir vyrai mano sudėjimo. T.y. beveik 3 kart lengvesni. Ėėėė, o tai pvz. eini su ja į lovą. Nu, jo. Net įsivaizduoti kaip tai padaryti negaliu…

Ir t.t. ir t.t. Joma, jo dabar man tikrai impotencija gręsia. Tiek beviltiškų moterų, tiek beviltiškų vyrų. Ir visi vienoj vietoj. Ir normalių nei vienos, nei vieno. Nėra.

Pašokam su žmona, na, su ja tai gal ir nieko šokti ir tuos lotynus, nors aišku vis tiek neveža. Lotynus šokti galima tik jei moki jų žingsnelius, jei nemoki, tai nežinau, gal koks genijus (šokių) gali ir nemokėdamas tampytis.

Aš sėdžiu akis išpūtęs. Labai įdomi patirtis. Pirma, supratau, kad aš pagal lotynų muziką negaliu niekaip šokti, o antra pamačiau tokį įdomų žvėrinčių. Sėdžiu ir stebiu žmones. Baisiai įdomu. Vyrus, kurie stovi prie baro ir nepasitikėdami savimi ruošiasi kabinti, bobas, kurios akimis šaudo, na, kuris čia jas kabins.

Mane vėl ta kažkaip ištraukia šokti. Vėl ji glaustosi, bet man jau kaip ir dzin, man Pabo Latino žmonės pasidarė įdomesnė tema, nei jos seksualiniai priekabiavimai. Galiu ir pašokti. Taigi. Šokam, o aš stebiu žmones šalia. Oi, geras. Švysteli gražus moters veidas. Visame šiame žvėryne – graži moteris? Na, įdomu, įdomu. Ir širdis ko tai pradeda spurdėti. Aš dar nesupratau kas įvyko, o mano pasąmonė jau suvokė. Nea, ne dėl to, kad aš pamačiau gražią moterį. Niekada nuo šiaip gražios ar net labai gražios moters taip širdis nesuspurda. Ką? Čia ji? Ji? Dar pasakau partnerei, kad, ai, pasirodė, jog pažįstamą žmogų pamačiau. Aš pasuku savo partnerę taip, kad vėl pamatyčiau tą gražią moterį.

Ji.

Negali būti.

Ji.

Čia V.

Daugiau kaip dešimt metų jos nemačiau.

Ta pati, apie kurią pagalvojau įeidamas į klubą.

Negali būti.

Tikrai ji?

Mano širdis pradeda daužytis kaip pašėlus. Akys įsmeigtos į ją.

Ji atsuka akis į mane.

Taip. Ji.

Aš vis galvodavau. O kaip bus, kad jei mes kada susitiksime. Ir po 10 metų aš jos nepažinsiu. Kaip tada bus? Kaip man bus nepatogu.

Bet ji visiškai tokia pati kaip prieš 10 metų. Tiesiog visiškai.

Aš linkteliu jai pasisveikindamas. O ji linkteli man atgal.

Bl… ir dar su kokia boba mane šokantį pamatė. Kad bent su žmona būtų pamačiusi. Kokia gėda. Aš irgi esu tas beviltiškas išsigimėlis, kuris tokias baisias bobas šokdina. Bet ta mintis greitai nueina į šoną.

Ji.

Mano meilė.

Aš grįžtu prie staliuko, žmona atsisėda man ant kelių, oi, kaip gerai, bent ta pabaisa nelįs prie manęs. Bet dabar ir ta pabaisa nebaisu. Čia Ji.

Ir ką Ji čia daro? Matau, kad su drauge. Na, jo, jos draugė tokia pati beviltiška kaip ir visi kiti čia.

O Ji apsigaubusi tokią keistą šalį beveik iki kojų, kuris šiaip nedera prie visos šitos ištvirkusios aplinkos.

Ką aš apie ją žinau? Per tuos 10 metų ji susilaukė vaiko. O gal ir daugiau, nežinau. Ištekėjo? Nežinau. Na, jei vaiko susilaukė, tai tikriausiai ištekėjo. Grįžo į savo miestelį. Ką ištekėjus moteris be vyro veikia šiame bliadyne?

Išsiskyrė? Bet kodėl, kodėl? Kodėl tokia graži ir puiki moteris atėjo į šia nesąmoningą landynę?

Na, šiaip ji mėgo ir tais laikais klubus. Ir buvo dalykų apie kuriuos aš nežinojau, t.y. girdėjau ir mačiau kažkokius keistus dalykus, bet kažin ar man jie rūpėjo. Aš tiesiog ją mylėjau.

Ji.

Čia tai geras.

Nežinau kodėl, bet ji labai greitai pasitraukė iš priešingos šokių aikštelės pusės, nuėjo toliau link išėjimo.

Tačiau mano akys sekė ją, o širdis plakė kaip kokio paauglio, kuris pirmą kartą tuoj tuoj pabučiuos savo mylimąją.

Žmona pareiškė, kad viskas, išeinam, kad eičiau surasti, kur atsiskaityti. Aš jau anksčiau zyziau, kad eitume lauk, bet dabar net nebežinojau, ar noriu išeiti. Juk čia Ji. Tik pamok man piršteliu ir aš atlėksiu.

Bet ne. Aš juk dabar turiu žmoną. Bet čia Ji. Nueinu prie baro, paprašau paskaičiuoti, o grįždamas užsuku link jos.

-Labas, – priliečiu jos petį, kad atsisuktų.

-O, labas, – kaip visada jos veidą nutvieskia plati šypsena.

Mano pasitikėjimas kažkur išgaruoja, aš kažką nerišliai bandau kalbėti:

-Čia aš atsitiktinai čia. Man visai čia nepatinka. Čia aš su žmona, mes čia švenčiam… Na, švenčiam… Na, kažką švenčiam…

Aš net pamirštu, kad mes čia Kalėdas švenčiam.

-Aš supratau, kad su žmona, – lyg išgirstu kartėlį jos balse. O gal man tik pasirodė. Aš dar noriu aiškinti, kad ta boba, su kuria matė mane šokant visai ne mano žmona, bet kažkaip pagalvoju, kad tai visai nesąmonė. Be to lyg ji pažįnojo mano žmoną. Ir šiaip ne apie žmoną noriu kalbėti.

Mes stovim visai arti. Mano žvilgnis bėgioja per jos veidą. Dieve, Dieve, kokia ji graži. Lygiai tokia pati kaip prieš dešimt metų, o gal dar gražesnė.

-O tu visai nepasikeitei, – aš pradedu atsitraukimą. Aš juk norėjau pasakyti, kad ji be galo graži kaip ir prieš dešimt metų.

-Ačiū. O tu ir nepasikeitei, – nusišypso ji. Na, taip iš išvaizdos aš buvau pasikeitęs, o dabar grįžau prie senosios. Bet iš vidaus labai pasikeičiau. Pasidariau pesimistas, netikintis meile, va, ir dabar tave viliočiau būti mano meiluže.

-Aš pasikeičiau, – tikriausiai su karteliu balse pradėjau. Kokios mano niūrios mintys. Gal dėl šitos vietos? Kur susirenka visi ne meilės, o sekso ieškoti. Gal dėl to ir pagalvojau apie ją kaip apie meilužę? Anksčiau niekada apie ją taip negalvodavau. Gal dėl to, kad tada mums prieš 10 metų nieko nesigavo. Kad man tada daug kas aiškino, kad ji manimi tik naudojasi, o aš netikėjau ir tiesiog mylėjau ją ir leidau manimi naudotis.

-Nepasikeitei, – vėl ta jos šypsnena.

-Ne, pasikeičiau, – nežinau kodėl pradėjau ginčytis, ir ko ginčytis tokia nesąmoninga tema, – kaip tu?

-Aš čia pas drauge atvažiavau. O kaip tu?

-Aš tai po truputį, gyvenu ir tiek, – ką negi dabar sakysiu, kad per ją mano gyvenimas toks sušiktas, kad kai su ja nesigavo, nusivyliau moterimis, praradau tikėjimą meile ir dabar ne gyvenu, o tiesiog egzistuoju, diena iš dienos. Užgeso žiburiai mano akyse.

-Džiugu, kad tau su žmona taip gerai, – na, taip jos sena dudelė, kad mes su žmona susitaikysim ir gyvensim ilgai ir laimingai.

-Ai, – numykiu aš. Ir kodėl aš prie jos priėjau? Ko aš tikėjausi? Kad puls man į glėbį ir sakys, kad klydau, dabar noriu gyventi su tavim? Šiaip tai, matyt, kad tikrai to. Bet to nebus, net jei dabar gaučiau jos kontaktus, susitiktume, matyt, vėl būtų kaip tada, prieš 10 metų. Tai kaip man dabar – širdį jau dabar skauda, nes ji plaka kaip pašėlusi. Ir kiekvienas susitikimas mane skaudintų. Nes taip gera su ja. Bet norisi tą gerumą perkelti į kasdienybę, kad ryte prabudęs rasčiau tą gerumą šalia. Bet taip nebus.

Reikia bėgti nuo jos:

-Na, tai aš jau bėgsiu pas žmoną, labai malonu buvo tave pamatyti.

-Ir man buvo labai malonu, – ir kaip ji moka taip gražiai pasakyti, kad kiekvieną kartą galvoji, kad jai tikrai taip pat malonu su manimi, kaip man su ja. Ir taip visada. Kažkoks talentas.

Aš dar sėdėjau, sekiau ją akimis, bet greitai ji kažkur dingo.

Išeinant iš klubo ant laiptų kažkoks vyriškis mane pakalbino:

-Tai ką nepaėjo korta šiandien?

-Na, taip, – nežinojau ką atsakyti, nes mintys klaidžiojo kitur – apie Ją. Po to parodžiau į žmoną, norėdamas pasakyti, kad kaip gali paeiti korta, jei su žmona atėjau, bet tai palikau savo mintyse, o jis suprato, kad aš ją ką tik pakabinau ir jis apsidžiaugė:

-Liuks.

Bet aš jau nieko nesakiau, o šiaip tai pagalvojau, kad tikrai ta mano žmona liuks, ypač palyginus su visom kitom. Nors, išeinant, pastebėjau ten besirenkančių ir lyg normalių žmonių, tiek merginų, tiek ir vyrų, bet mano mintys buvo toli.

Dar prieš pat išeinat ta boba, kur vis lindo prie manęs, dar paskutinį kartą bandė mane seksualiai paglostyti. Bet bl… aš žmonai padedu apsivilkti striukę, o ji tuo metu mane bando glostyti. Kokie dabar žmonės? Nebesuprantu aš.

Išvežiojau visas namo. Dar ant užpakalinės sėdynės viena boba su vienu seniu glamžėsi. Na, ok, iki sekso nedaėjo, bet nežinau. Abu susituokę. Čia kas per žmonės dabar? Gyvuliai kažkokie.

Nors, o ką? Aš geresnis? Vežioju visus po namus, o širdis tuoj iš krūtinės iššoks, nes vis V. negaliu pamiršti.

Joma jo. Kaip su žmona buvom arti skyrybų. Juk tereikėjo V. duoti man realesnę viltį ir viskas, būčiau viską metęs ir bėgęs pas ją.

Neturiu V. kontaktų. Pagooglinau. Konkrečiai jos neradau. Jos vardas retas, tai pagal vardą radau kelias moteriškes, kurios yra ne tos, nes foto yra. Ir yra vienas kontaktas, aišku pavardė kita, bet kaip ir sakiau, kad ji ištekėti turėjo, tai turėjo ir pavardę pakeisti. Yra mobilus telefonas.

Daugiau jokių kontaktų neturiu, net kur gyvena žinau tik apytiksliai. Vieną kartą tik buvau, o ir dabar nuvažiuočiau – vyras atidaro, na, ko nori? Ne dėl savęs bijau, bijau, kad jai po to blogai bus, jei su vyru bus blogai. Va, nežinau kaip jai su vyru. Jei gerai, tai tikrai nelįsčiau, kaip aš galiu jai ką nors bloga padaryti.

O gal paskambinti?

P.S. O dėl impotencijos po šio baliaus, tai tikrai atsitiko. Dvi dienas su žmona nesimylėjau. Nea, būna ir kad taip nesimylim ir daugiau dienų, bet darbo dienų. O savaitgaliais praktiškai visada pasimylim, bent du kartus, nes po darbo savaitės ištroškę. Nežinau, gal jei būčiau bandęs ir viskas būtų normaliai, bet man tiesiog nesinorėjo.

Depresija dėl viso šito gyvenimo.

Filmas: Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai / Star Wars : The Last Jedi (2017)

Tags

, , , , , , , , , , ,

Kaip seniai bebuvau kine. Kai tik pamačiau, kad rodys naują Star Wars seriją Star Wars: Episode VIII – The Last Jedi iš karto užsirezarvavau šeimoje laiką – jūs visi darykit ką norit, bet aš į šitą kiną eisiu, norit eikit kartu, norit neikit, nors ir pasaulis griūs – aš šį savaitgalį einu, geriausiu atveju galim pasiderinti valandą, kada eisiu.

Rež.: Rian Johnson
Vaidina: Daisy Ridley, John Boyega, Mark Hamill, Adam Driver ir kt.

Taigi ir nuėjau į vakarinį seansą. Jėga taip eiti. Vietą išsinkau pačią geriausią, kokia mano manymu labiausiai tinka žiūrėti 3D.

Ir prasideda. Pradžia kaip ir visų Žvaigždžių karų, bėganti eilutė ir muzika. Sukelia nostalgiją, jausmas geras, nuotaika gera, nusiteikęs žiūrėti.

Va, šito blogiuko vaidyba man labiausiai patiko. Jei praeitoje serijoje man jis taip nesublizgėjo, tai dabar man labiausiai patikęs aktorius šioje dalyje. Ai, ir dar tas kitas blogiukas prieš šitą nuotrauką. O visi kiti? Ai, nelabai.

Taigi sėdžiu, žiūriu filmą ir pradedu žiovauti. Atsiprašau, neskaičiau kitų kino kritikų atsiliepimų, tai nežinau, ar jie šį filmą išgyrė ar ne. Šiaip net tingiu juos skaityti, nes manęs filmas nesužavėjo. Ne, nu kaip ir įdomu, kaip ir spec. efektai, kaip ir kai kurie pokalbiai įdomūs. Bet tiesiog sėdžiu ir prisimenu Blade Runner 2049. Va, ten tai filmas buvo. Va, ten tai Vau. Ir aš jam tik 10 daviau? Ai, pats sugalvojau, kad dešimtbalėje sistemoje vertinsiu.

Taigi sėdžiu ir galvoju, kad filmas “Blade Runner 2049” sugadino man visą efektą, nes ši Star Wars dalis tiesiog negali būti niekaip sulyginama su nuostabiu “Blade Runner 2049”. Va, ten tai filmas, va, ten tai efektas, va, ten tai Vau. Reikėjo man per tą tarpą tarp šių filmų pasižiūrėti kitų vidutinių filmų, gal tada ir šis neatrodytų taip nykiai. O tai dabar maloniau antrą kartą Blade Runner 2049 žiūrėčiau.

Na, ok, nuo to momento kai du džedajai susitiko akis į akį prasidėjo įdomumas ir pagaliau siužetas įtraukė ir mane. Prasidėjo netikėtumai. Iki laimingos pabaigos kelias apsunko, netikėtumų buvo nemažai. Tai sakykim, antra filmo pusė, buvo visai neblogai. Nors aktoriai erzino, ir multikai irgi.

Apie kažkokius nelogiškumus ar vaikiškumus nutyliu. Buvo kai kurių neišplėtotų siužetų. Pvz. pamatėm blogiečių droną ir lyg tikėjausi, kad bus kažkokia akistata, bet tas juodasis taip ir dingo kelis kartus pažiūrėjęs į baltąjį. Arba ir tas vagis – kodų laužytojas, atrodė, kad jis dar pasirodys, o, ups ir tiesiog dingo.

Apie keistenybę, kodėl paskutinėms Star Wars dalims parenka negražias moteris, jau rašiau, tai šioje dalyje ta nauja tradicija sėkmingai tęsiama. Ir vėl tik pagrindinė herojė graži (nors jos grožio pilnai ir neatskleidė), o kitos – tai net šiurpas nukratė pamačius. Aš juk atėjau “enterteinintis”, kodėl turiu žiūrėti į nesimpatiškas moteris? Ai, dar kažkokį keistą gražuolį įdėjo, į kurį irgi keista žiūrėti, tipo, ai, koks aš gražus, vien už  tai filmą verta žiūrėti.

Ai, žodžiu. Pabaiga visai patiko, tai vertinu 8/10. Ir pats nesuprantu, ar aš čia paaukštinau balą, ar ne? Ai, tiesiog man norisi rašyti tiek. Ai, ne, sumažinu iki 7/10, nes kuo ilgiau galvoju, tuo labiau mane nervina šis filmas. Viskas, postinu, kad dar mažiau neparašyčiau.

Hobis M

Tags

, , , ,

Kur aš dingau? Ko nerašau? Dirbu paskutiniu metu daug. Ir dar susiradau hobį. Ne, nu rimtai. Kartais į dieną aš juo užsiimu tik 15 minučių, bet už tai kokia tai varančioji gyvenimo jėga.

O kas čia per hobis M. Eee. Nesakysiu. M tai gali būti – Motyvacija. Arba galima būtų sakyti hobis S, kur S, kaip juokingai skamba, savimotyvacija. Arba nesikeikiant hobis P. Kur P – pasitikėjimas.

Įdomiausia, kad tas hobis visą tai ir duoda.

Čia kurį vakarą žmona sako, varom į mokyklą, tėvų susirinkimas. Ei, sakau, aš nemėgstu su žmonėm bendrauti. Reikia, sako žmona. Na, ok. Važiuojam, o galvoju, puiki proga išbandyti savo naujo hobio MSP rezultatus. Ateinam. Aš net atsisėdu taip iššaukiančiai, pasitikinčiai, užsiimu daug vietos. Pradedame bendrauti. Sėdime, aš, žmona ir kažkokia moteriškė. Tai aš su ta moteriške taip pradedu bendrauti, kad žmona net fiziškai mane nuo jos apribojo, taip atsuko nugarą, kad aš visas už jos pasislėpiau. Ok. Kaip juokinga. Po to klausia, kas gali pianiną panešti. Seniau, tai aš būčiau patylėjęs, o dabar pats pirmas nulėkiau ir dar su mokytoja pusę valandos prapliurpėm apie visokias nesąmones.

Kitas nutikimas. Druskininkuose baseine. Įlipom į džakudzi. O ten šalia girti lenkai. Rėkauja. Visi kažkaip suka akis į šoną. O aš atvirkščiai. Rodau, kad tyliai. Tas aršiausias atsisuka į mane, o mano toks staigus įsakmus judesys ranka – blia, matai ženklą – tyliai. Ir girtas lenkas – atsiprašinėja manęs. Žmona:

-Ei, kas čia buvo.

O aš tyliai mintyse. Kas čia buvo, kas čia buvo. Čia aš, naujasis MSP.

Ir paskutinis įvykis. Dėl dukros gimtadienio reik susiskambinti. Visą gyvenimą žmona tai darė. Jai dabar psichas, žodžiu, paskambino, ten kažkaip nemaloniai bendravo su ja, viskas, daugiau neskambins nesiaiškins. Čia aš prisimenu savo MSP. Paskambinu tam, Ok, pasirodo ne tą numerį mums davė. Susikambinu dar su kitais, atsiunčia man kitą numerį. Paskambinu kažkokiai mamytei, sutariu viską. Sėdžiu ir pats netikiu. Ką tik trims nepažįstamiems žmonėms paskambinau ir be jokio streso. 

Nieko sau naujas mano hobis MSP.

Tolerancija kitokiam darbe

Tags

, , ,

Kažkaip pagalvojau, kad visai tolerantiška mūsų darbovietė. Esu priėmęs arba bent jau sudalyvavęs priimant į darbą šių kategorijų žmones:

gėjų – net du buvau priėmęs. Aišku, nežinau, ar jie tikrai buvo gėjai, bet mėgstamiausios spalvos – rūžava ir žydra, na, ir panašiai.

satanistą – na, bent jau išvaizda jo tokia, taip pat jo marškinėliai su tokiom keistom emblemom ir tikrai važinėja į tuos keistus muzikos festivalius “Velnio akmuo” ar kaip ten vadinasi.

nacistą – bent jau rodė, kad turi A. Hitlerio “Main kampf” elektroninę versiją bei davė paklausyti SS maršų (beje maršai man visai patiko). Su juo visai draugiški santykiai buvo. Gaila – numirė. Jei buvo ne nacistas, tai bent jau metalistas buvo tikrai – Ramstein mėgstamiausia jo grupė, vakarais kai nieko nebebūdavo paleisdavo ant viso garso ant visos firmos. Šiaip darbe tokios muzikos klausytis visai prikolas.

autistą – bent jau tikrai socialinių bendravimo įgūdžių turintį žmogų.

žydą – na, čia net nežinau, kodėl išskyriau, bet tikrai žinau, kad kai kas jų nemėgsta. Man tai jis protingiausias žmogus, kuris dirba mūsų įmonėje. Na, po manęs aišku 🙂 Ir mes be galo gerai sutariame.

negrą – na, čia šiek tiek pagražinau, nes ne aš priėmiau, bet šiaip jau mano įmonėje dirba negrė.

rusą – esu girdėjęs kelis kartus, kad jau ko, bet ruso į darbą nepriimčiau. Nežinau, net ar čia verta išskirti, žmogus kaip žmogus, net nieko įdomaus. Ir ne vienas buvo.

lenką – esu priėmęs ir tikriausiai ne vieną. Čia kaip ir su rusu, visai neseniai mane protino, kad jau lenkų į darbą priimti negalima, tinginiai ir t.t. Nesąmonė. Ai, vieną lenką dirbusį pas mus prisiminu kaip be galo mandagų ir kultūringą, paslaugų ir t.t. Žodžiu, tas jo idealumas užknisdavo mane, gal parodydavo, kad aš nesu toks mandagus ir paslaugus. Tiesa, jo nemėgo ir klientai ir gavosi, kad ne taip ir ilgai jis dirbo pas mus.

moterį – na, gerai, čia juk viso šito įrašo ir esmė 🙂 Joke. Nesu aš joks seksistas. Nors šiaip jau. Tiesiogiai aš gyvenime esu priėmęs į darbą tik dvi moteris. Vyrų nežinau, neskaičiavau, gal kokį 50, gal net daugiau, tikrai daugiau.

vaiką – ai, jo prisiminiau, vaiką. Kiek ten jam tad buvo? 14 metų kažkur? Aha, dabar apie jį žino visą Lietuva (neminėsiu pavardžių), o apie mane šiaip jau beveik niekas nežino.

lietuvį – cha, kaip juokinga 🙂 bet jei rašiau kitų tautybes, tai ir lietuvį reik išskirti.

Na, ką dar? Va, čigono nesu priėmęs. Bet kažin ar kada buvo atėjęs darbintis.

Arabo, siro ar musulmono nesu. Šiaip tai ir gyvenime nesu sutikęs, na, taip, kad ne gatvėje prasilenkti.

Va, jei kada mane suims antidiskriminacijos policija, tai parodysiu šį įrašą.

Šių metų teambuildingas

Tags

, , , , ,

Jau tapo tradicija, kad kasmet mūsų įmonė organizuoja balius ir kuo toliau, tuo labiau tai vyksta su teambuildingo elementais, o ne šiaip pjankės. Praeitais metais samdė įmonę, tai buvo net su sukarintais elementais. Lietui žliaugiant atlikinėjom užduotis. Pvz. per upelį nutiestas linas ir visai komandai reikia jį pereiti. Nors vienas krenta ir visi vėl iš naujo. Šiaip neįmanoma (kiek žmonių iš vis linu gali tris metrus pereiti?). Bet perėjom.

Šiais metais tie patys organizatoriai, tik užduotys lengvesnės. Pati įdomiausia tokia. Duoda, nors neduoda, o aikštelėje kažkur numeta dvi virves, prieš tai užrišo mums akis. Taigi iš tų virvių reik suformuoti du trikampius, kiekviename kampe po žmogų. Na, kad akys užrištos, tai gal dar ir nieko. Bet dar viena sąlyga prie to – kalbėtis negalima. Rimtai. Iš pirmo žvilgsnio misija neįmanoma. Ai, dar trys pagalvos. Pirma – minutę matau, bet nekalbu. Antra – minutę kalbu, bet nematau. Trečia – minutę ir kalbu ir matau, bet po to palieku žaidimą. Laiko berods 15 minučių ar kiek ten duota. Ir įvykdėme. Nerealu.

O šiaip dar kas patiko, kad kai buvo fizinės užduotys, tai man labai lengva jas vykdyti. Grynas oras, lauke energijos perteklius man, kad vieną bendradarbę su karučiu vežiojau. Oho. Seniau tai būtų buvęs neįmanomas dalykas. Ta jaučiu mane ne taip suprato, nes po to atnešė ir davė paskaityti ištraukas iš jos skaitomos knygos. Tai ištraukos buvo apie seksą ir kad galima su kitom bobom, jei tai meilė, o ne aistra. Tai taip ir likau nesupratęs. O ir dabar pas mane į kabinetą užsuka su durnais klausimais. Bet joma jo. Juk ji už mane kokiais 10 metų vyresnė, man net jokių minčių erotinių apie ją net negali būti. Na, iš kitos pusės gal todėl ir davė skaityti tokius tekstus, nes negali būti jokių pašalinių minčių. Nors, ai, ką ten moteris suprasi, dabar madinga jaunesnius susirasti. Oi. Bet tik ne mane.

O šiaip faina buvo. Aš vėl negėriau ir kai visi pradėjo girtėti, tyliai išvažiavau namo. Dar kartu pasiėmiau “beprotį” darbuotoją (aš jį ir atvežiau į balių), kurį priėmiau prieš trejus metus ir štai laikau, neatleidžiu, nors ne kartą kolegos siūlė atleisti. Ir neatleisiu. Manau, kad radau jam labai gerą nišą darbe. Nežinau, ar jis patenkintas, bet mano manymu tai praktiškai man reikia skirti 10 karmos taškų už tai, kad suradau žmogui vietą po saule.

Čia vieną dieną jis buvo parašęs pareiškimą išeiti iš darbo. Įkalbėjau paimti atostogų, nuvažiuoti su tėvais pabendrauti, pailsėti, paieškoti kito darbo ir tik kai ras kitą darbą, tada išeiti iš mūsų. Grįžęs po atostogų, anuliavo pareiškimą išeiti iš darbo. Iš vienos pusės kaip ir žiauru, kai žinau, kad jis neras kitur darbo (nors ką gali žinoti), bet iš kitos pusės juk pas mus dirba normaliom pareigom šiaip jau. Socializuojasi. Po truputį. Na gerai, labai jau po truputį. Bet va į firmos balius važiuoja ir niekas ten iš jo nesišaipo. Dalyvauja kartu rungtyse, šiaip sakyčiau visai normalus jam (pagal jo socialinių santykių sugebėjimus) socialinis gyvenimas gaunasi pas mus. Juk žymiai geriau, nei jokio. O pas mus nedirbtų, tai būtų – jokio socialinio gyvenimo.

O dar įdomus jausmas. Vežu aš jį naktį namo, šiaip kaip ir nebendrauju aš su juo, o vat šnekamės ir man taip gera. Gera kartu su juo važiuoti. Dviese naktį. Na, man vis tiek atrodo, kad pas jį kažkokia autizmo forma. Ir man, kaip ir daugumai tikriausiai, sunku su tokiais bendrauti. O mes važiuojam kartu ir man gera. Niekaip nesupratau šio savo jausmo. Ir važiavom ilgai, tikrai ilgiau už valandą. Man atrodo, kad jis kažkaip nurimo šalia manęs, atsipalaidavo, nusiramino. Įdomu, kaip čia buvo.

Ai. Gal ir visai nieko tie teambuildingai.

Asocialus sporto klube

Tags

, ,

Ale įdomu, kaip aš būdamas toks asocialus sugebu susirasti draugų net sporto klube. Turiu jau vieną naują pažįstamą, su kuriuo sveikindamiesi net ranką vienas kitam paduodam. O aš juk net tyčia ten nenoriu su niekuo susipažinti, nes noriu ramybės – vienatvės. Pailsėti. Nuo žmonos, dukros, klientų, bendradarbių, interneto ir šiaip nuo visų kitų. Nueinu į sporto klubą, telefoną palieku spintelėje, į klubą bet kas neužeis ir aš saugus – vienui vienas, su niekuo apie nieką nereik kalbėti.

Taip gera.

Geriausia vieta pirkti naudotus automobilius Lietuvoje

Tags

, , , ,

Na, gal ir per skambiai pavadinau, kad tai pati geriausia vieta pirkti naudotiems automobiliams Lietuvoje, bet mane nustebino. Iki šiol vis tekdavo užsukti Vilniuje į įvairias panaudotų automobilių parduotuves, ten visokias BRC, Inchcape ir panašiai. O neseniai apsilankiau Šiauliuose (juk šiaip netoli nuo Vilniaus, kokį pora valandų kelio tik) firmoje Ertona, Serbentų g. 100, Šiauliai.

Kažkaip labai nustebino tai ką siūlo ir kokiom kainom. Vieną mašinytė taip patiko, kad vos nenusipirkau. Kaina maža, o atrodo tai visiškai afigienai, na, kad ir ši: odinis salonas, juoda, visureigis, Mitsubishi Outlander, 2011 metų, automatas, elektronikos visokios, ir visa tai berods 11 500 eurų. Kita 2013 metų (tai čia 4 metų tik senumo) yra už 12 000 eurų, na, tik ne tokia graži. Dar kažkokia pravažiavus 16 000 km, berods irgi už 16 000 eurų, taigi praktiškai nauja 16 000 km.

Joma jo. Bet ei, aš už dabartinę dar lizingo nesumokėjau, kiek man, dar kažkur pora metų mokėti. Tai tik dėl to ir nenusipirkau naujos.

Ai, gal ir gerai, kad kol kas negaliu pikrti, šiaip nusipirkom ten kitą mašiną, ne sau, bet matysiu kaip važiuos, kaip kas, tai žinosiu, ar jie gerai sutvarko naudotas mašinytes, nes šiaip atrodo tai afigienai, praktiškai iš mašinos salono vidaus kaip nauja atrodo.

Ai, kad jau pradėjau įrašą, tai gal kas parekomenduos dar gerų vietų kur galima pirkti, o ir šiaip kokią mašiną pirkti. Dabar norėčiau visureigio. Na, taip, joma jo, atėjo ir man vidutinio (vidurinio) amžiaus krizė. Noriu didelės mašinos, kad galėčiau “krūtai” atrodyti.

Nissan’ai nepatinka. Kia kažkokia nelabai žinoma įmonė. Hyundai irgi kažkaip nepakankamai solidi. BMW, Mercedes, ui, per brangu man. Audi, Opel – ui, nesolidu. Honda CRV – ir per brangu, ir šiaip nauji modeliai kažkokie mergaitiški darosi, nebegrubūs, o aš vis tiek apynaujos norėsiu, bet grubios, va, sena Honda CRV tai gerai atrodė. Mitsubishi Outlander arba Toyota RAV4 – va gal šitos? Ai, kas dar yra Jeep – bet jie brangūs. Volvo, Lexus – irgi brangūs. Prancūziškos tai kažkaip man ne mašinos. Va, kaip ir tikrai lieka Mitsubishi ir Toyota tik. Ai, dar yra Wolkswagen, bet man kažkokie jų visureigiai negražūs. Ten visokios Dacios ar Škodos, tai ne lygis man, geriau jau autobusu važinėsiu, tiksliau kokį vienatūrį paimsiu.

Sertifikuotas specialistas

Tags

, ,

Gavau sertifikatą, kurio norėjau. Tipo, tarptautinis, na, įsidėjau į LinkedIn’ą. Šiaip kaip ir patenkintas. Nors iš kitos pusės, pora dienų kursas ir aš jau sertifikuotas? Prieš tai kur turėjau tai gal dvi savaites intensyviai mokiausi, po to egzaminą laikiau. Nors tos dvi dienos žinių tai davė, tai gal kaip ir ok. Šiaip labai patiko, labai džiaugiuosi, kad pajudėjo reikalai šioje sferoje.

Tik dabar reikia įmonėje bandyti taikyti. Tik aišku aukščiausia valdžia nesupranta kam to reikia. O ir mes įmonė – tokia nei tai tinkanti, nei tai ne, kad būtų galima taikyti. Ai, kaip nors po truputį reiks bandyti taikyti. Net per kursus sakė, kad jūs neklauskite kokį sertifikatą kas turi, o klauskite ką realiai gyenime yra padarę. Na, taip. Aš turiu tą kitą “krūtą” sertifikatą, bet nieko nesu su juo padaręs, t.y. realiai tų žinių niekur nepritaikiau, tai šiai dienai praktiškai viską jau pamiršau.

Reikia kažkaip šitą sertifikatą išnaudoti. Nes mano nuomonė tai ateities (na, ok, kai kuriose firmose jau visiškos dabarties) dalykas. Ir kai baigsis mano katino dienos dabartinėje darbovietėje, tai man būtinai reiks būti šios srities specialistu su patirtimi, t.y. tikru specialistu.