Beigelių krautuvėlė

Tags

Kur pavalgyti, Maistas, Shakshouka, Šakšuka, Žydai

Kas skaitote mano įrašus, pastebėjote, kad aš esu labai teigiamai nusiteikęs žydų atžvilgiu. Aš net nežinau kodėl, bet man jie patinka, man labai įdomi jų istorija, kultūra, religija ir t.t. Man su jais visai sekasi bendrauti ir susibendrauti. Ir sakyčiau, kad visai keista, kad aš taip ilgai nebuvau jų košerinio maisto kavinukėje “Beigelių krautuvėlė”. Nors ir vadinasi “Beigelių krautuvėlė”, bet ten ne tik krautuvėlė, bet ir kavinukė, t.y. galima pavalgyti. Na, dar visokių knygų ten yra, renkasi daug žydų, bet kokiu atveju labai įdomi vieta apsilankyti.

Ir ką aš ten valgiau? Aha. Žydų vieną iš populiarių valgių, kiaušinienę – šakšuka, shakshouka:

Atrodo labai skaniai. Dabar mano tikslas – pačiam pasigaminti savo šakšukos variantą ir palyginti, kuri bus skanesnė – košerinė originali šakšuka, ar mano gamybos. Ok. Pagyvenim, pamatysim. Tiesa, ta originali buvo skani, bet ne ant tiek, kad apsvaigčiau nuo skonio ditirambų. Va, reik pačiam pabandyti ir tada žinosiu, kas ir kaip.

O kas norite paragauti autentiškų žydiškų patiekalų – prašom į “Beigelių krautuvėlę”.

 

Filmas: Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona / The Zookeeper’s Wife (2017)

Tags

8/10, Antrasis pasaulinis, Daniel Brühl, Didvyriai, Holokaustas, Jessica Chastain, Johan Heldenbergh, Karas, Kinas, Naciai, Niki Caro, Žmoniškumas, Žydai, Žygdarbis

Tikrais įvykiais paremtas filmas Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona / The Zookeeper’s Wife (2017):

Rež.: Niki Caro
Vaidina: Jessica Chastain, Johan Heldenbergh, Daniel Brühl ir kt.

Pirmiausia, aš net neplanavau eiti žiūrėti šio filmo, nes yra kitas filmas panašiu pavadinimu “Zoologijos sodo prižiūrėtojas”, jo nematęs, bet kaip supratau pakankamai kvaila komedija. Tai galvojau, kad čia bus, tipo, antra serija. Bet per LTV pamačiau reklamą (jau vien tai sudomino, jog reklamą pamačiau per LTV, o ne kokią pramoginę televiziją), kad čia apie holokaustą, o po to ir žmona kažkur išskaitė, kad čia geras filmas. Paskutiniu metu nerandu filmų į kuriuos galėčiau eiti į kino teatrą, tai labai apsidžiaugiau, kad vėl atsirado kino teatro vertas filmas.

Filmų apie holokaustą daug, bet, matyt, apie tai kaip buvo naikinama ištisa žydų tauta, jų bus sukurta dar daug, nes tema labai skaudi, o iš kitos pusės parodomi ir paprasti žmogeliai, didvyriai, kurie viskuo rizikuodami išliko tokiomis sąlygomis tikrais žmonėmis, padėjo žydams, gelbėjo juos.

Varšuvos zoologijos sodas. Visi laimingai gyvena, prižiūri gyvūnus, padeda jiems gimdyti, rengia vakarėlius ir t.t. Žodžiu, viskas gražu. Deja, mūsų norai ir svajonės nevisada sutampa su realybe. Stalinas ir Hitleris pasidalina Lenkiją ir kitas šalis. Prasideda Antrasis pasaulinis karas. Lenkiją iš vienos pusės užpuola vokiečiai, o netrukus iš kitos pusės ir į nugarą smogia ir rusai. Varšuva okupuota, dalis gyvūnų išžudyta, dalis išvežta į Vokietija. Nacistai pradeda sistemingą žydų naikinimą. Zoologijos sodo prižiūrėtojas ir jo žmona negali likti nuošalyje ir slapta nuo nacių gelbėja žydus. Taip nuo mirties jie išgelbėjo 300 žmonių. Daug vaikų, moterų ir vyrų.

Kuo šis filmas ypatingas ir kitoks? Visi kiti filmai apie holokaustą yra tokie juodai balti. Gelbėtojai absoliutūs didvyriai, o vokiečiai absoliutūs niekšai. O šiame filme gelbėtojai ne kartą suabejoja tuo ką daro. Labai žmogiška. Bet nugali savo baimes ir abejones ir daro neįtikėtinai drąsius dalykus. Kažin ar aš taip galėčiau.

Man net įdomiau buvo žiūrėti į vokiečius. Šiame filme jie nėra vaizduojami kaip absoliutus blogis, kas man atrodo realiasnis vaizdas į pasaulį. Man ta vokiečio, zoologijos savininko istorijos linija dar įdomesnė, nei tų prižiūrėtojų. Aš net vienu metu galvojau, kad pavadinimas turėtų būti kitoks. Net ne “žmona”, o bent jau pats prižiūrėtojas, nors vėliau pergalvojau, gal ir teisingas pavadinimas, ji visko centre, o kiti nors ir neprastai, bet sukasi apie ją.

Taigi, vokietukas. Iki karo buvo išlepintas dėmesio, zoologijos sodus paveldėjęs iš savo tėvo, žavingas, bet turintis ne tik garbės troškimo, bet ir garbės supratimą, iš tikro mylintis gyvūnus. Įsimylėjęs prižiūrėtojo žmoną, bet apart begalinių komplimentų giliau nelendantis. Tačiau karas pakeičia situaciją. Buvęs paprastas zoologas, dabar tampa Hitlerio zoologas, su ypatingais įgaliojimais, su galimybe demonstruoti jėgą ir galią. Mes matome kaip jis auga, kaip demonstruoja jėgą nušaudamas erelį. Jo galia auga. Ir labai įdomus momentas. Jis su zoologo žmona namie vieni. Mes juk žinome, kad jis jos jau seniai trokšta ir flirtuoja. O ji irgi flirtuoja, kad galėtų rūsyje saugiai laikyti paslėptus žydus. Ir momentas, kai žydų vaikas pradeda verkti, prižiūrėtojo žmona, kad neišgirstų apsikabina zoo savininką, dabar SS karininką, pilną jėgos ir galios. Logiškai jis turėjo pulti ją ir išdulkinti. Juolab, kad prieš tai kadre rodė, kaip pora nacių kareivėlių tiesiog žvėriškai išprievartavo dar mažą žydų mergaitę. Ir čia jis atsitraukia. Netikėta.

Ir panašių scenų yra daugiau, kai jo senoji inteligentiška džentelmeniška dvasia nugali karo ir garbės pažadintą žvėrį savyje. Man pradžioje dėl šito filmas ir nepatiko, bet vėliau kai apgalvojau, tai būtent šitas momentas yra šio filmo stiprybė. Gyvenimas parodytas kaip besantis spalvotas, o ne juodai baltas.

Efrat Dor stars as Magda Gross, Jessica Chastain as Antonina Zabinski, Timothy Radford as young Ryszard Zabinski, Shira Haas as Urszula and Martha Issova as Regina Kenigswein in director Niki Caro’s THE ZOOKEEPER’S WIFE, a Focus Features release.
Credit: Anne Marie Fox / Focus Features

Na, dar klasikinis, gražus momentas, kai tas pats vokietis apakintas vokiečių arijiškumo šventai įsitikinęs, kad jam pavyks iš stumbrų išvesti seniai išnykusią taurų veislę.

Ir pabaigai. Taip filmas geras. Rekomenduoju. Ypač dėl to, kad nėra juodai baltas, o parodo, kad gyvenimas yra sudėtingesnis. Ir aš vis naiviai tikiuosi, kad žmonės pažiūrėję filmuose kokias baisybes atneša karas, nutars daugiau nebekariauti. Koks aš naivuolis. Rusija intensyviai ruošiasi karui. Taip, ta pati, kuri nugalėjo nacistinę Vokietiją, kuri pati ypatingai gerai matė karo baisumus, kuri 40 metų vaikams diegė antikarines mintis. Deja.

Taigi žiūrėkite tokius filmus ir tapkite geresniais žmonėmis. O aš įvertinu. 8/10. Kodėl tiek mažai? Todėl, kad filmas baisus. Aš, matyt, šiuo metu labai bijau karo. Aš bijau žiūrėti tokius siaubus. Aš šiuo metu neturiu jėgų susidoroti su tokiomis baisiomis mintimis.

Filmas: Le fils de l’autre / The Other Son (2012)

Tags

9/10, Antanas L., Arabai, Emmanuelle Devos, Filmas, Izraelis, Jules Sitruk, Karas, Kinas, Lorraine Lévy, Palestina, Pascal Elbé, Žydai

Dar vienas geras filmas pagal Antano L. rekomendaciją. Le fils de l’autre / The Other Son (2012):

Kaip žinia Izraelis su Palestina švelniai tariant nesutaria, o aiškiai sakant tai amžini priešai ir kariauja tarpusavyje pastoviai. Pas žydus tarnauti armijoje yra didelė garbė ir vieno aukšto pulkininko sūnus atėjus laikui ruošiasi atlikti savo pareigą Tėvynei. Tačiau atlikus kraujo tyrimą paaiškėja keisti dalykai, nesutampa kraujo grupės, o atlikus detalesnius tyrimus paaiškėja, kad beveik prieš 18 metų gimdymo namuose per antpuolį buvo sukeisti vaikai. Ir dabar palestiniečiai kaip arabą augina žyduką, o žydai kaip ir priklauso pagal visas žydų religines tradicijas arabiuką.

Štai ir pilna draminė situacija. Visoje to karo ir vienas kitam neapykantos situacijoje matome to priešiškumo absurdiškumą. Kaip tau auginti priešo vaiką ir jį mylėti? Deja, aišku, išeities iš to niekas nežino, bet ką gali žinoti, gal tokie filmai step by step ir sutaikins amžinus priešus.

Stiprus filmas. Rekomenduoju. Ypač visiems priešams. O kas neturi priešų?

Kodėl man patinka žydai

Tags

Žydai

Turiu keletą pažįstamų, kurie labai nemėgsta žydų. Kiek bandžiau išklausti, kodėl, tai normalaus atsakymo negaudavau. Nes, atseit, jie blogi. O aš netik, kad nesu neutralus, man jie patinka. Turiu kolegą žydą, tai mes darbe geriausiai su juo sutariam. Bet tikrai, koks įdomus žmogus, kiek dau įdomaus turi ką papasakoti.

Bet kodėl gi aš taip mėgstu žydus? Tiesiog genetiškai. Šį savaitgalį sužinojau. Laidojom mano krikšto tėvą, po to užvažiavau dar pas savo tėvus. Mano tėvas kaip visada mėgsta pakalbėti, tai pasakojo visokias istorijas iš savo gyvenimo. Ir pasirodo, kad man žinoma istorija iki šiol buvo nepilna.

Aš žinojau, kad mano tėvą (ir būsimą mamą) ištrėmė ruskiai į Sibirą dar visai vaikus. Tėvui buvo apie 8-9 metus (reiktų pasitikslinti, bet maždaug tiek), mamai dar mažiau, kokie 5-6 metukai. Ir į Lietuvą jie grįžo tik apie 1970 metus. Nors dauguma tremtinių grįžo šiek tiek anksčiau. Pasirodo, kadangi jie dar buvo vaikai, o kai kraugerys Stalinas 1953 metais nusibaigė ir prasidėjo reabilitacijos, mano tėvui sukako 14 metų ir prasidėjo jam kitas straipsnis, t.y. jo vyresnius brolius leido grįžti namo tada, o mano tėvui neleido. Galėjo iš Sibiro išvažiuoti, tačiau be teisės grįžti namo į Lietuvą. Kur nori (aišku tik Sovietų Sąjungos ribose), bet tik ne į Lietuvą.

Va, ir iki šiol galvojau, kad tik 1970 metais mano tėvas šiaip ne taip atgavo teisę grįžti gyventi į Lietuvą. Pasirodo, kad visai ne. Jis dar iki 1970 metų bandė 4 kartus sugrįžti, bet jį vis išvydavo.

O 1970 metais pasitaikė geras žydas, kuris ir parūpino jam grįžimą į Lietuvą. Jis užėmė pakankamai aukštas pareigas ir įsakmiu tonu pasakė:

– Pas jus atvažiuos geras specialistas. Tai, žodžiu taip, duosit jam 2 kambarių butą, aprūpinsite darbu. Ir kad iš kart dviejų, nes jauna šeima turės augti, o jei duosit 1, tai vėliau dviejų niekaip neduosit.

Dar viršininkėliai bandė pypauti pamatę mano tėvo dokumentus, bet žydelis pasakė ir šventa.

Taip mano tėvas nelegaliai apsigyveno Lietuvoje, tada parsivežė iš Sibiro mano mamą ir brolį. Ir iš to džiaugsmo padarė mane. Taip aš ir gimiau jau Lietuvoje.

Ir tik po 1991 metų mano tėvą reabilitavo ir tik nuo tada jis tapo legalus Lietuvos gyventojas.

Taigi kaip tėvas sako:

– Kiti lietuviai šaudė žydus, o mane žydai gelbėjo.

Dar kelis atvejus paminėjo, kai jam žydai ypatingai padėjo. Ir nei vieno, kad būtų ką blogo padarę.

Tai štai iš kur tas mano genetinis palankumas žydams. Jei ne tas geraširdis žydas, kuris rizikuodamas savo gerove (o tarybiniais laikais tai buvo didelė rizika, į kalėjimą ramiai galėjai už tokius darbelius sėsti), sugrąžino mano tėvą į Lietuvą, tas parsivežė mamą ir iš to džiaugsmo, kad jau Leituvoje padarė mane ir taip į šį pasaulį atėjau aš. Reikia dėkoti žydui.

Filmas: Feniksas / Phoenix (2014)

Tags

8/10, Antrasis pasaulinis, Išdavystė, Karas, Kinas, Meilė, Žydai

Visai neblogą filmą užtikau. Šį kartą niekas jo nerekomendavo ir pats neprisimenu kaip aš sugalvojau jį pažiūrėti. Taigi galiu pasidžiaugti, kad ir aš pats kartais užtaikau ant gerų filmų. Feniksas / Phoenix (2014):

Labai įdomus siužetas. Baigėsi Antrąjį Pasaulinį karas. Žydė Nelė išgyveno koncentracijos stovyklą, tačiau jos veidas klaikiai subjaurotas. Jai atlieka plastinę operaciją, po kurios nors ir bandyta daryti į buvusią Nelę, tačiau veidas pasikeičia. Ji grįžta namo, nori sugrįžti pas mylimą vyrą. Tačiau jos draugė tariasi turinti įrodymų, kad tai jos vyras ją ir išdavė naciams. Nelė negali patikėti. Ji susiranda savo vyrą, jis jos nepažįsta, nes mano, kad ji žuvo koncentracijos stovykloje. Tačiau jis įžvelgia didelį panašumą ir nutaria apgaule gauti žmonos pinigus. Tam Nelė turi apsimesti savimi, t.y jo žmona. Nelė bando apsimesti. Vyras vis pyksta, kad nepanašu, nesigaus. Galų gale kulminacinė scena. Ji atseit grįžta traukiniu iš koncentracijos stovyklos. Pasitinka giminės. Ji vaidina, kad yra Nelė. Ir paskutinė kulminacinę scena – ji nutaria visiems padainuoti.

Oi, stiprus filmas. Apie meilę, išdavystę, bailumą, pinigų troškimą, karo baisumus.

 

Kiti režisieriaus Christian Petzold filmai: „Laisvoji Kuba“ (1996), „Vidinis saugumas“ (2000), „Volfsburgas“ (2003), „Šmėklos“ (2005), „Jela“ (2007), „Jerichovas“ (2008), „Barbara“ (2012), „Feniksas“ (2014, „Kino pavasaris“). Pasižymiu ir kitus filmus, nes panašu, kad neblogus stato.

Rekomenduoju.

Filmas: Fill the Void / Lemale et ha’hala / Užpildyti tuštumą / Заполнить пустоту (2012)

Tags

7/10, Antanas L., Izraelis, Kinas, Ortodoksai, Religija, Žydai

Po ilgos pertraukos vėl sugebėjau pažiūrėti filmą iš Antano L. sąrašiuko. Šį kartą žydų filmas Fill the Void / Lemale et ha’hala / Užpildyti tuštumą / Заполнить пустоту (2012):

Žmona iš kart atsisakė žiūrėti, nes čia žydų filmas ir apie žydus. Keista, nesuprantu iš kur pas žmoną tas priešiškumas žydams. Lyg ir su aukštuoju išsilavinimu, lyg protinga, bet turi išankstinį nusistatymą. O man su žydais viskas gerai. Net sakyčiau, kad man jie patinka. Kiek pažinojau, tai labai draugiški santykiai ir net labai įdomūs. Oi, mano, bandradarbis žydas, tikriausiai vienas iš įdomiausių žmonių, su kuriais man teko gyvenime susitikti. O gal čia veikia taisyklė: kaip šauksi, taip ir atsilieps. Ok, grįžtam prie filmo.

Jau matyt aišku, kad filmas apie žydus. Ir dar ne bet kokius, o ortodoksus, kur religija ir rabinas užima ypatingai svarbią vietą gyvenime. Pvz. iš filmo. Atėjo tartis pas rabiną dėl vestuvių. Atlekia moteriškė, skubiai, labai skubiai, jai būtinai reikia pasikalbėti su rabinu. Praktiškai įsiveržia. Ir koks gi ten skubus atvejis? Pasirodo, kad ji nori pirkti naują viryklę ir jai reikia pasitarti kokią. Beje, rabinas parodytas kaip labai protingas žmogus. Net vestuvių klausimu, neverčia mergaitės tekėti, net atvirkščiai, atkalbinėja, jei tai vedybos ne iš jausmų.

Situacija tokia, kad miršta vieno žydo žmona ir visi nutaria, kad jam geriausia būtų vesti mirusios žmonos seserį. Apskritai, vestuvės ten toks svarbus dalykas, viskas apie jas sukasi. Ir ne tik moterims. Jauna mergaitė nenori tekėti už buvusio sesers vyro, bet visi spaudžia, kad taip bus visiems geriausia. Mamai, kuri liūdi dukros. Būsimui vyrui, nes jam reikia žmonos. Sesers vaikui, nes jam reikia mamos.

Labai įdomu pasižiūrėti į visiškai kitokią kultūrą, kitokius papročius ir kitokį požiūrį į gyvenimą.

Filmas gavęs daug apdovanojimų. O, beje, ta žydaitė labai graži 🙂

Kaip visada nepagavau gilios filmo minties. Pagooglinau. Pasirodo, kad filmas apie aukojimąsį, meilę Dievui, savo poreikių atsisakymą dėl artimųjų laimės – kas šiais laikais labai nepopuliaru.

Ai, dar filmo pavadinimas hebrajiškai: למלא את החלל‎

Juk visi mokam, ane? 🙂 Man tai labai painiai atrodo ir kaip jie išmoksta, tokios raidės panašios viena į kitą.

Ir nors iš pradžių atrodo, kad pas žydų ortodoksus yra viduramžių tradicijos vestuvių klausimu, bet iš filmo matome, kad be moters sutikimo, niekas nepriverčia jos ištekėti. Net rabinas, jei įtaria, kad tai gali būti prievarta, netuokia.

Dar patiko muzika, žydiškos dainos, jų polinkis dažnai dainuoti. Kažkaip mane kabliuoja. Gal turiu kokio žydiško kraujo savo genuose.

Dėl pavadinimo. Užpildyti tuštumą. Irgi radau internete paaiškinimą. Pagal Kabalą, kai Dievas kūrė pasaulį, jis turėjo pradžioje sukurti tuštumą, kuriuoje galėtų sukurti tą visatą. Tačiau, ar kas gali būti nepripildytas Dievo? Žodžiu, toje tuštumoje (kuri ir tuščia ir pilna vienu metu) – mūsų visatoje ir gimsta visokios filosofinės mintys ir vienintelis atsakymas tam yra Tikėjimas. Kažkaip painiai, bet kažkaip panašiai.

Žodžiu, visai įdomus kinas.

Filmas: Knygų vagilė / The Book Thief (2013)

Tags

9/10, Antrasis pasaulinis, Fašizmas, Karas, Kinas, Žmoniškumas, Žydai

Pavyko pažiūrėti pora gerų filmų, šis ir kitas kitame įraše. Knygų vagilė / The Book Thief (2013):

Jaudinanti istorija apie žmoniškumą. Artėja Antrasis Pasaulinis karas. Maža mergaitė vežama pas naujus įtėvius, nes jos motiną suėmė fašistai. Traukinyje miršta jos broliukas. Ji paima broliuko skaitytą knygą. Įmotė pradžioje nelabai draugiškai ją priima, įtėvis ją priima kaip dukrą. Fašizmas vis aukščiau kelia galvą. Imami persekioti žydai. Mergaitės įtėviai slepia žydų vaikinuką, kuris peršalęs sunkiai suserga. Mergaitė vagia knygas, kad galėtų jam skaityti…

Nemoku gerų filmų aprašinėti, todėl deduosiu daug fotkių:

Ačiū Bernadetai už tokio puikaus kino rekomendaciją.

Rekomenduoju visiems ir aš.

Filmas: Egzodas. Dievai ir karaliai / Exodus: Gods and Kings (2014)

Tags

4/10, Antireligija, Ateizmas, Filmas, Kinas, Mozė, Ridley Scott, Žydai

Kaip seniai bežiūrėjau kokį kiną. Labai sunku ištaikyti pažiūrėti. Arba man nepatinka, arba žmonai. Nors turiu visą sąrašą žiūrėtinų filmų, bet nei vieno iš jų neina žiūrėti su žmona. Kažkaip prikalbinau nueiti žmoną į kino teatrą. Šiaip nieko gero nerodo šiom dienom (išskyrus vaikiškus ar komedijas, bet šie žmonai nežiūrėtini). Kažkas panašiau į žiūrėtiną šis Egzodas. Dievai ir karaliai / Exodus: Gods and Kings (2014) buvo.

Parodžiau treilerį, ok, sako, einam. Nuėjom.

Aš kai žiūrėjau “Nojaus laivas” treilerį, tai iš kart pamačiau, kad ten nežiūrėtinas filmas (bent jau man). Nemėgstu kai rodo Biblijos siužetą, tačiau jį taip iškraipo, kad pakeičia mintį. Todėl net nebandžiau žiūrėti to “Nojaus laivo”, kaip vėliau paskaitinėjau, tai tikrai viskas žiauriai iškraipyta, idėja sumindžiota ir apversta. Egzodo treileris nebuvo toks baisus, todėl pagalvojau, kad gal ir verta pažiūrėti. Na, istorija kaip ir žinoma: kaip Mozė (tiksliau Dievas per Mozę) išvedė žydus iš Egipto vergovės. Bet pastatyta su šiuolaikinėm technologijom, spec. efektais turėtų įspūdingai atrodyti. Todėl tokius filmus, kur žinomas siužetas, reikia būtinai žiūrėti kino teatre.

Filmo pradžia tikrai nudžiugino. Galingas filmas, galingi vaizdai, masinės scenos, apranga ir visa kita. Na, juk čia tas pats režisierius Ridley Scott, kuris pastatė filmą “Gladiatorius” (tas super patiko).

Taigi pradžia puiki. Šiek tiek įtarimų sukėlė pranašystė, kad kovoje Ramzį kažkas išgelbės ir tas išgelbėtojas taps karaliumi. Bet, ok, nusiraminkim, juk čia meninis filmas, o ne tikslus Biblijos atpasakojimas. Juk turi būti kažkokio įdomumo.

Viskas, ok. Mozė ištremiamas mirčiai į dykumą. Vėl keista mintis. Dabar Mozė ištroškęs, nevalgęs, vos paeina, karšta saulė degina, tuoj tuoj pasirodys Dievas. Ot, ir klydau. Šiaip ne taip išgyvenęs, be jokių vizijų ar psichozių susiranda žmoną, prisidaro vaikučių. Turi keista kalną, visi kalnai kaip kalnai, tačiau į vieną draudžiama lipti, nes čia Dievo kalnas. Pala, o ne obelis (tiksliau vaiskrūmis) buvo? Aišku, ten Mozei reiks būtinai užlipti. Audra, avys pabėga ir lipa į tą kalną, Mozė iš paskos. Staiga griūtis, akmenys ridenasi, trenkia Mozei į galvą (aha, štai iš kur jo vizijos, ne nuo troškulio ir išsekimo, o nuo sutrenkimo į galvą), Mozė praranda sąmonę, lyg atgauna sąmonę kelioms minutėms, nes tuoj pasiglemš purvas. Pamato degantį medį. O. Tuoj apsireikš Dievas. Dievas apsireiškia kaip vaikas. Nors ir nuvalkiota mintis. Nežinau, kodėl man tai pasirodė nuvalkiota, nesu niekur dar matęs tokio Dievo įvaizdžio, bet juk dabar visokių yra (negras, negrė ir dar visokių), tai vaikas labai logiška. T. y. nors ir idėja labai graži ir tikriausiai režisierius labai didžiuojasi šia idėja, bet manęs visai nesuintrigavo. Ok, vaikas, tai vaikas. Va, čia ir sakau, kad galima nukrypti nuo Biblijos, jei tai nekeičia pagrindinės minties. Dievo kaip vaiko įvaizdis puikus ėjimas, jis nekeičia minties.

Ir pirmas Mozės susitikimas su Dievu dar manęs nesuerzino. Išskyrus, šiek tiek tas akmens trenkimas į galvą. Ok, atleisčiau dar tą vieną momentą. Tačiau vėlesni pokalbiai visiškai apverčia aukštyn kojom Mozės istoriją. Žydų išvedimas yra Mozės misija. O Dievas čia prie ko? Lyg Dievas padėti sugalvojo Mozei. Bet tai kaip keistai ir neteisingai. Koks Dievo vaikiškas aikštingumas – noriu, kad kristų ant kelių ir maldautų. Ui. O Mozė koks gerietis – mokina Dievą kaip elgtis, tačiau tas jo neklauso. Egiptiečius baudžia be perspėjimo, šiaip, kad pasirodyti, koks jis galingas, o Mozė žemės dulkė. Mozei pagailo savo beveik brolio Ramzio, nuėjo jo perspėti, kad jo sūnus gali mirti. Po to pagalvojo, o kaip čia žydus apsaugoti nuo gręsiančio Dievo žiaurumo. O, atlikim magišką veiksmą, ištepkim duris krauju, naktį kai Dievas eis žudyti, tai pamatys avinėlių kraują ir galvos, kad čia jau buvo. Taip Mozė išgelbėjo nuo Dievo išžūdymo žydų pirmagimius.

Sakysit nesąmones rašinėju. Na, gal, bet aš tai taip supratau bežiūrėdamas šį filmą. Aišku, kad tai nesutampa su Biblija ir apverčia Dievo ir Mozės santykius, apverčia Dievo įvaizdį, jo tikslus ir priemones. Apverčia aukštyn kojom visą idėja.

Va, todėl, nors ir galingas, ir išvaizdus, ir gera muzika, bet man nepatiko. Ir kam reikėjo viską apversti aukštyn kojom? Tereikėjo pora kartų (kiti šimtai kartų atleistini) nenukrypti nuo Biblijos ir viskas būtų ok, viskas savo vietose, būtų puikus ir galingas filmas. O dabar kas gavosi? Pagrindinis siužetas rutuliojasi kovoje tarp Ramzio ir Mozės. Kaip ir gerai tai parodyta, bet vėl ta pagrindinė Biblijos idėja nustumpta (ui, apversta) į šoną.

Ir t.t. ir pan. Nesakau, kad nukrypimų negali būti, bet kai apverčia viską aukštyn kojom, tai man nepatinka.

Ai, žodžiu, nežinau. Įkeliu fotkių, nes šiaip tai gražus filmas. Kas žinote tikrą Mozės istoriją, tai galite žiūrėti ir šį filmą, tik nepamirštant, kad čia visiškai priešingai nukrypta nuo pagrindinės idėjos.

Dabar įdomu pasidarė. Kuris filmas labiau iškraipė Bibliją “Nojaus laivas” ar “Egzodas. Dievai ir karaliai”? Gal reiktų įdomumo dėlei pažiūrėti ir tą “Nojaus laivą”. Nors bendrai kam gaišti laiką. Yra tiek daug kitų įdomių filmų. Geriau pažiūrėsiu seną “The Ten Commandments”. Apie tą patį Mozę, tik be visų šių nesąmonių šiame filme.

Kas tikitės pamatyti biblijinę istoriją, tai geriau neikite jo žiūrėti. Kas šiaip nori pamatyti veiksmo filmą (na, tipo, kas esate ateistai), tada galite ir žiūrėti.

Kaip aš žydą “meluoti” mokinau

Tags

Melas, Pamokymai, Pardavimo menas, Žydai

Turiu tokį bendradarbį žydą. Gerai mes su juo sutariam. Pastatė jį pardavimų vadybininku. Nieko neparduoda. Visi stebisi, žydas ir nieko neparduoda. Kurį vakarą susėdom išgerti alaus. Aš tada dar gerdavau. Tiesa, jei gerai pamenu, tai alų tik aš ir gėriau. Nesu matęs, kad jis alų gertų. Degtinę esu matęs. Būdavo užlekia pas mane į kabinetą, na, turi ko išgerti? Atsidarau spintą, turiu tik degtinės, oi, super kaip tik – 50 g šmaukšt. Tiesa, jo girto irgi nesu matęs. Kiek būdavom baliuose, niekada neprisigerdavo (skirtingai nuo manęs).

Taigi susėdom “alaus” išgerti. Kalbam apie šį bei tą, su juo visada labai įdomu bendrauti, nes labai plačių pažiūrų, labai įvairiais dalykais domisi. Užeina kalba apie tai, kad jis nieko neparduoda. Klausiu, tai kaip čia taip. Sako:

– Žinai, aš negaliu meluoti.

Oi, puikiai jį suprantu. Aš ir negaliu. O kadangi jis žydas, tai manau, kad jam ir religija neduoda meluoti. Nors nežinau apie jo religinius įsitikinimus, o aš ir pats tuo metu toli nuo Dievo buvau. Kiek vėliau bendravau, tai susidariau įspūdį, kad jis labiau ateistas, nei tikintis. Na, bet tikriausiai moraliniai įsitikinimai jam neleidžia meluoti. O gal ir teisingas įsitikinimas, kad jei meluosi, tai vis tiek žmonės pajus ir nieko nepirks. Labai nedaug žmonių moka įtikinamai meluoti. Kiek man teko susidurti su gerais melagiais, tai dažniausiai jie patys įtiki savo melu.

– O tai kam tau reik meluoti?, – nustembu aš.

– Valdžia netiesiogiai spaudžia.

– Hmz. Na, žiūrėk. Mes gaminame, o tu parduodi. Ar parduodi blogą daiktą?

– Na, ne, bet …

Aš nutraukiu:

– Tu parduodi geriausią Lietuvoje daiktą, juk geresnių Lietuvoje nėra.

– Bet yra geresnių Rusijoje, kitur užsienyje.

– Na, taip. Bet žiūrėk, atvešiu aš pvz. traukinius iš kokios Anglijos. Taigi pas juos bėgiai siauri, netiks mūsų geležinkeliams. Įsivaizduoji kiek kainuos tuos traukinius perdirbti mūsų geležinkeliams. Ir, beje, tikrai yra mūsų konkurentų, kurie taip ir daro, tačiau ir užsieniečių produktas žymiai brangesnis ir dar perdirbimas kainuoja didžiulius pinigus. Taigi, mes parduodame pagal kainą geriausią produktą Lietuvoje. Taip?

– Na, taip. Bet jis nėra tobulas.

– Taip nėra tobulas. O kas tobulas? Bet meluoti irgi nebūtina. Galima tiesiog ne viską pasakyti. Pvz. klausia, ar su jūsų daiktu galima padaryti tą ir tą. Atsakai, kad taip – galima. Tiesa, netęsi toliau sakinio, kad tai jums kainuos papildomai. Juk žinai, kad už papildomus pinigus mes viską galim padaryti. Arba pvz. ar galima su jūsų mašina pirma pavara nuvažiuoti iš Vilniaus iki Klaipėdos. Taip, galima, bet … O to “bet” ir nereikia. Ar galima su jūsų mašina per dvi valandas nuvažiuoti iš Vilniaus iki Klaipėdos. Taip, galima. Net paskaičiuoti galima. 300 km. per dvi valandas – gaunasi greitis 150 km/h. Laisvai. O kam pasakoti, kad policija tikriausiai pagaus, kad jei bus daug mašinų ar kelio remontai, tai niekaip. Juk teoriškai tikrai įmanoma.

– Aha, nu, rimtai.

– Tai yra, praktiškai visada, jei norisi sakyti “bet”, “tačiau”, reiškia, kad reikia pagalvoti ar verta tęsti. Tęsti galima tik tokiu atveju, jeigu tai išeinama į teigiamą dalyką. Pvz. šito dalyko neturi, tačiau tai galima padaryti taip ir taip. Jei prispaudžia tiesiu klausimu, tada galima sužaisti. Pvz. klausia ar jūsų automobilis turi elektrinius galinio vaizdo veidrodžius. Tu puikiai žinai, kad neturi. Pasakysi, kad neturi – nepirks. Meluoti irgi negali. Sakai: Taip, aš supratau jūsų klausimą. O tada galima nušnekėti apie visai kitą temą – taip mūsų automobiliai turi daug gerų dalykų, pvz. liuką. Labai geras dalykas yra liukas  ir pasakoji jo privalumus, kol pamiršta, jog klausimas buvo apie veidrodžius. Tiesa, kai kurie yra nagli ir primins, kad klausimas buvo ne apie liukus. Tada pripažink, kad ne taip supratai klausimą. Ir blogiausiu atveju juk gali pasakyti, kad galima įdėti tuos prakeiktus (tai tik mintyse) elektrinius veidrodžius. O pačiu blogiausiau atveju – kad tas įdėjimas dar ir kainuos. O kiek kainuos? Labai lengvai gali atsakyti, kad tiksliai nežinai, todėl nenori meluoti (ach kaip gražu, juk tikrai nenori), jog tai gali priklausyti nuo to ar nuo ano, žodžiu, vadybininkai iš ofiso susisieks ir paskaičiuos tikslesnę kainą.

I tut karta emu i pašla 🙂 Geriausias pardavėjas buvo. Gaila neseniai išėjo kitur dirbti.

Įvykiai dramatizuoti, kad būtų įdomiau skaityti, bet esmė tokia ir buvo.

Ot ir ne žydai pasaulį valdo

Tags

Humoras, Sąmokslo teorija, Žydai

Visi tikriausiai girdėjote teoriją, kad dabar pasaulį valdo žydai. Pasaulinis žydų klanas. Gal tai ir sąmokslo teorija, gal ir ne. Gal kaip tik tyčiom paskelbta, jog čia sąmokslo teorija, kad nuslėpti tiesą. Niekada to ir nesužinosim. Bet aš apie kitką.

Pradžiai trumpą humoriuką visiems žinomą.

– Su kuria ranka tu valaisi tualete šikną?

– Su dešine.

– Keista, aš tai su popieriuku.

Jau daug metų stebiuosiu, ypač viešose vietose kur nors. Nueini nusišikti. Nusivalai šikną, nori išmesti popieriuką, o tada paaiškėja, kad šiukliadėžė ne po dešine puse, o po kaire. Kas labai nepatogu. Na, nebent šikną valytumeisi atsistojęs, bet kažin ar kas taip daro. Arba nebent esi kairiarankis. O dabar su nelabai švariu popieriuku kažkaip turi persilenkti arba dar blogiau nešvarų bandyti perkelti į kitą ranką, o po to kažkaip vėl su neįgudusia ranka pataikyti į šiukliadėžę. Tikrai jau daug metų stebiu šį fenomeną. Kokį 80 procentų šiukšlių dėžių stovi po kairei. Tie likę keli procentai tik patvirtina taisyklę. Kaip sakoma: nėra taisyklės be išimties (kaip ir ši). Ir čia netikėtai supratau. Čia juk ne šiaip sau. Čia kažkas specialiai taip suprojektavo. Na, taip, visada ir vietos dėžei palikta tik po kaire. Tai kas čia taip globaliai visame pasaulyje mus valdo? Na, juk tulikas svarbi vieta. Jei pradėti veikti psichiškai, tai – nuo pamatų. Ir čia prisiminiau, kad pas indus kairė ranka laikoma nešvari. O kodėl nešvari? Ogi todėl, kad jie su kaire ranka šikną valo. Va. Tai čia indai suprojektavo visus tualetus taip, kad veiktų mūsų pasąmonė ir mus valdytų. Pasaulinis indų klanas.

O kodėl negaliu aš turėti savo sąmokslo teorijos?