Airija. Atostogos

Tags

Airija, Atostogos, Be streso, Gera nuotaika, Gera savijauta

Galvojau, kad, va, pasigirsiu, kad buvau Airijoje, parašysiu kokį bent trumpą įrašėlį ir galvojau nuo ko čia pradėti. Nuo pavadinimo. Ir iš kart pavadinimas iškylo mintyse – Airija. Atostogos. Būtent atostogos. Trumpos. Bet tokios kokių gyvenime nesu turėjęs. Tikros atostogos. Tokios atostogos, kai tikrai pailsėjau. Be streso, be nervų, be įtampos. Pagaliau. Po tiek metų kančios, kai apie atostogas net pagalvoti negalėjau, nes būdavo, kad per jas pavargstu dar labiau, pagaliau – ramios tikros atostogos.

Ir įrašas gausis šiek tiek kreivas, nes mintyse vis atvejai, kai šiaip būčiau apturėjęs didžiausius stresus, bet tik ne su I. Su ja viskas paprasta ir lengva. Ir ramu. Ir savimi pasitikiu.

Na, ką. Pirma diena.

Galimas stresas nr. 1. Atvažiuojam su dukra paimti I. iš darbo. Ok, šiaip užvalgyti norėtume. Ok, I. dar dirba, eikit kur užkasti, o ji oro uoste ko nors. Nuvarom su dukra hamburegių. Aha – nesveika. Oi, iš E. kiek priekaištų būtų.

Nr. 2. Pavalgom. Dar į tuliką, nes iki Rygos toli. Grįžtam I. paimti minutę pavėlavę. Ji jau ieško mūsų. Ok, sėdam ir važiuojam. E. būtų: kur blia sukos vėluojat…

3. Važiuojam lesitinu greičiu. Ir nelenkiu sunkvežimių, jei atrodo, kad pavojinga. Pagaliau galiu vairuoti taip kaip man patinka, pagal taisykles ir nieks neaiškina, kad flegma ar panašiai.

4. Atvažiuojam į Rygą. GPS atveža iki stovėjimo aikštelės. Ei, sakau, palaukiam 10 minučių, nes parašyta, kad mums priklauso nuo 20:10. Sėdim mašinoje laukiam. Ir nieko, ramu, juk tik 10 min., bet jokių aiškinimusi rusų (o gal anglų) kalba dėl ko norim anksčiau.

5. Įvažiuojam į aikštelę. Einu paklausti, ar mes čia ir kaip mus nuvež. Oba. Pasirodo, kad ne į tą aikštelę, pavadinimai panašūs,, visai šalia jos, neatkreipiau dėmesio, kad ne į tą atvažiavau. Ok, sėdam vėl į mašiną, pervažiuojam į kitą.

6. Einu aiškintis kaip mus nuvež, privažiuoja mikroautobusiukas, paima mus. Aš einu aiškintis, be jokių rėkimų ar tyčiojimųsi.

7. Oro uostas. Kol susiorientuojam kur eiti.

8. Reikia gi pamaitinti I., mes tai priėdę. Prieinam kavinę. Oi, nuo 18 eurų kaina. Eee, gal per brangu, einam kitur? Ok. Ok? Oi, aš dar nepratęs, kad taip ramiai. Ten mačiau į rūsį kita kavinė. Ok, einam ten. Sausas sumuštinis su kava – 8 eurai. Ok? Ok. Hmz, valgo sausą sumuštinį su kava, nes taip juk žymiai pigiau, pakentės vieną kartą, nei mokėti 18 eurų.

9. Ok. Ką toliau. Reik checkin daryti? Nueinu paklausti dėl Priority, bet sako, kad kol kas nėra, tik lipant į lėktuvą. Stojam į eilę, pradedam galvoti, kad, ei, o kodėl mes eilėje. Bagažo neturim priduoti, o chekiną jau prieš kelias dienas internetu padarėm. Metam eilę ir einam prie saugumo patikrinimo.

10. Ok. Kuris mūsų Gates? O, jau eilė, atstovim eilėje, mus atmeta, nes dar per anksti.

11. Man įtartina, kad kažkaip keistai su tais Gates. Sakau, einu, pasivaikščiosiu. Ir akurat, nors čia užtverta, bet čia ne mūsų Gates, o iki mūsų galima apeiti aplink. Susirenku chebrą ir einam arčiau mūsų.

12. Prasideda leidimas pro vartus. Priority eilė 5 kart ilgesnė nei ne priority. Mes kažkaip nesuskumbam, nes kol kas sunkiai orientuojamės ir į lėktuvą įlipam ne patys pirmieji. Oi, virš mūsų sėdynių jau bagažo viršuje pridėta. Ok, sako, dėk bele kur, aš ir sudedu savo 3 lagaminus bele kur. Juk turim priority. Čia gal būtų ir 13 ir 14 ir dar 15. Bet ok. Lėktuve jau mes.

13. I. užsisako kavos, aš pepsi, nes jau taip miego norisi. Šiaip norėtų cukraus daugiau, bet man kažkaip tie striuartai nepatinka (tiksliau aš angliškai nelabai moku), na, nenoriu jų to cukraus prašinėti. Ok, užteks kiek yra, sako, ir tiek. Vėl ramu.

14. Nusileidom. Šiaip labai švariai. Na, dar, kad ten lėktuve viską angliškai vis kalba, bet taip neaiškiai, kad net mano dukra nesupranta.

15. Laukiam, kad kol masė žmonių praeis, kad nesigrūsti pasiimti lagaminų. Niekur gi nepavėluosim. Oi, man net teatre stresas paltus paimti, nes pagal E. būtina kitus aplenkti. O čia palaukėm ir ramiai išėjom.

16. Ilgai einam iki pasų patikros. Na, toli. Na, bet ir ką? Pavėluosim? Kur? Mūsų gi laukia jau.

17. Na, ok, toliau nesismulkinam. Ryte, man skauda gerklę, kad net iki ausų pareina. Oi, būtų rėkimo, juk ypač efektyvu rėkti, kai kitam skauda ausis. O ką I. ? I. švelniai įtikina mane nuvažiuoti į vaistinę. 3 eurai su centais, čiulpiamos tabletės su antibiotikais. Sučiulpiu per dieną tris ir viskas – sveikas. Ir tik 3 eurai ir dar tablečių 20 liko.

18. Ai, dar, kad išsimiegojom iki soties. Nors pažadino švelniai glostant ir kol vaikai dar miega… 🙂

19. Angliški, oi, airiški pusryčiai. Kepti kiaušiniai, keptos dešrelės ir pupelės. Mmm, kaip skanu. O būtų – fuuuu riebu, neskanu. Ai, ir šviežia, pačių kepta duona. Balta. Fuuu, būtų – į svorį.

20. Ai, gal praleidžiam kokį 10. Tai ir ėjimą į blusturgį ir lietų ir dar nežinau prie ko būtų prisikabinus. Tai jau tikrai.

30. Einam į Aldi, po to pasiūlau išgerti viskio, t.y. aš noriu viskio, juk Airijoje. Ok. Pasuku ne į tą gatvelę ir tenka apeiti ratą. Už tai pamatom seną bažnyčią.

31. Užsakau airiškos kavos ir airiško viskio. Manęs perklausia: Half airish viski? Half? Tipo pusę? Hmz, matys kažko nesupratau. Ok. Linksiu galvą, kad taip. Žiūriu, ima stiklinę, pripila kokį 50 g viskio, pora šauktelių cukraus, užpila karštu vandeniu, įmeta citriną prismaigstytą gvazdikėlių. Ok. Tikriausiai klausė – hot. Bet kaip supratau taip ir gausiu. Šiaip pats tokio užsisakyti nesugalvojęs būčiau, va, kartais gerai nemokėti anglų. O, po to sakė, kad taip airiai geria. Pats nežinodamas gavau įdomiai paragauti.

32. Einam namo, man teko airišką kavą pabaigti ir airišką arbatą. Sugalvoju. Ei, paragaujam fisch and chips. Ok. Šiaip ne taip užsakau, visi ten juokiasi, klausia iš kur. Ačiū – like sneezy. Jooo, riebu ir nesveika žiariai, bet įdomu.

33. Grįžimas namo. Oro uose valgom King Burgeryje. Ir kol užsisakom per savitarną, kol ką.

34. Pro patikrą praeinam anksti, aš dar diržą pamiršęs buvau, tai teko kažkaip laužyta anglų kalba prašyti, kad atiduotų, jau galvojau, kad viskas – nebeturiu, bet atnešė vis gi.

35. Čia įdomesnis. Pažiūrim, mūsų gates 102. Sėdim laukiam. Aš jau po Rygos patirties nutariau apsižvalgyti. Ok, skaitinėju. Gates 102. Į Kauną, o po 10 minučių mūsų į Rygą. Hmz, nu jo. Bet mūsų atidėtas. Gaunasi 30 minučių skirtumas. Na, gal ir spės, ką aš žinau. Sėdim laukiam. Rodo, kad į Kauną irgi vėluoja. Sėdim laukiam. Man jau neramu. Pradedu dairytis. Oba, mažom raidytėm rašo, kad kitas skrydis iš šitų vartų ne į Rygą, o kažkokį Frankfurtą. Ei, ei, ei. Pašoku, nulekiu prie skrydžių sąrašo, o, blia, Ryga jau 109 vartai ir tipo jau prašo praeiti, nes sodina, nespėju net pažiūrėti kiek vėluoja, bėgu susirinkti chebros, nes ne ten laukiam. Susirenku, ateinam prie 109. Hmz, parašyta Roma. O kitas skrydis irgi ne Ryga. Aš vėl prie lentos. 109 į Rygą. Grįžtu, einu prie tų apsauginių prie vartų ir savo anglų kalba klausiu, kad aš noriu į Rygą. Ai, sako, ok, čia. Nueina ir pakeičia iš Romos į Rygą. Oh, pagaliau.

36. Dukrai leidžiantis pradeda žiauriai skaudėti ausį. Tai I. visą tupimo laiką guodžia.

37. Naktis. Išeinam į lauką. Reikai kviesti autobusiuką, kad nuvežtų mus prie mašinos. Surandu ir skambinu. Ir čia pirmą kartą pajuntu, kad mano atostogos buvo puikios. Aš ir šiaip nemėgstu skambinti telefonu, o čia dar rusiškai, nes angliškai tai man nelabai, o latvis kitame telefono gale nėra patenkintas mano rusų kalba, bet man px. Ir aš tik kai baigiu pokalbį suprantu, kad paskambinau be jokio streso, lyg tai būtų visiškai man įprastas dalykas.

38. Laukiam autobusiuko, aš įtariu, kad ne ten laukiu, einu vėl pasivaikščioti, taip ir yra, pasikviečiu chebrą ir važiuojam.

39. Pasiimam savo mašiną, Wazer sako man važiuoti kitu keliu nei I. žino, bet ok, važiuojam pagal mane.

40. Dukra pavargusi, kalbina visus, o man vairuoti, nenoriu kalbėti, tai I. priima mano dukros erzelį ant savęs.

Oi, oi. Užteks 40 punktu. Dar galima prigalvoti jaučiu iki 100.

Keturius dienos, kiekvienai po 10 kartų galėjau apturėti streso. Ir turėjau lygiai lygiai 0. Eina sau. Čia tai gyvenimas.

Ai, o vis gi E. sudalyvavo atostogose.

Skambino atvejo vadybininkė, klausė kaip čia yra, nes E. skundžiasi, jog vaikas ne mokykloje. Tai teko 19 minučių kalbėti ir viską pasakoti.

Tada E. rašinėjo man grasinačius laiškus, kodėl vaikas ne mokykloje ir panašiai.

Ir pabaigai paskambino iš policijos, kad ant manęs nuo E. parašytas pareiškimas ir kad kai tik galėsiu atvykčiau į apklausą. Ok sutariau kada.

Na, ir dar vėliau skambino iš vaikų teisių, nes gavo iš E. raštą, kad dingo vaikas ir pan. 🙂

Bet net nesusinervinau nei minutei. Dėjau aš ant jos. Aš dabas – laisvas.

Ok, keistas įrašas apie atotogas, tai bent nuotraukų įdėsiu 🙂

Man šitos foto iš lėktuvo kažkokia klasika, negaliu be jų. Kylam iš Rygos. Virš debesų šviesu dar pasirodo. nors pakilom jau tamsu buvo.

Pilies griūvėsiai. Oi, patinka man griūvėsiai. Fanas.

Net ir tvoros pas juos tokios stilizuotos, ale, senovinės. Su spygliais iš akmenų viršuje.

Senovinės kapinės. Įdomu, kad va prie šitų senovinių buvo ir visai naujų, 2014 metų, matyt, šeimos kažkaip.

Vitaminai jėga. Viena dėžutė nekainuoja euro. Nu, jo. Ką tik pirkau Vilniuje už 10 eurų (čia su nuolaida jau buvo). Prisipirkom daug daug daug.

Blusturgis. Faina, visko yra, drabužių gerų irgi. Ir kainos 🙂 Tarkim marškiniai 2 eurai.

Airija tikrai ne krepšinio šalis. Ne vieną kartą mačiau panašių krepšio lankų, kai už jų kokie stiklai, na, pas mus per vieną vakarą išdaužytų, o čia, aišku, kad niekas nemėto į jį. Na, arba snaiperių šalis, kai visi visada pataiko 🙂

Guinness, na, paragavau, varnelę užsidėjau. Done. Airijoje paragauti jų alaus.

Krioklys. Gamtos paminklai mane irgi žavi.

Žaidimų aikštelės irgi įdomios, ten sukasi, bėga ir panašiai. Mokslo žinios.

Buvo trečiam pasaulyje pagal grožį sode. Na, jo, tikrai gražu. Nežinau ar trečias, nes nesu daugiau matęs, bet labai faina.

Airiška kava ir airiška arbata. Visai patiko.

Na, ir vėl tas sparnas. Ir dar Airija apačioje. I’ll be back.

Na, o dabar ramiai varysiu į kitą jau suplanuotą kelionę. Tik policiją, vaikų teises, socialinę darbuotoją reiks kaip nors įtikinti, kad neparduosiu savo vaiko išvežęs į vergiją, na, ar ką ten E. sugalvojusi yra.

Jeee, laukia atostogos, šį kartą ilgesnės.

Advertisements

Atostogos. Italija. Lido di Jesolo

Tags

Atostogos, Italija, Kelionės, Lido de Jesolo, Vandens parkas

Po Postojnos jamos vėl užsidedu Waze tikslą ir į mašiną. Keliai geri, lekiam. Įvažiavimas į Italiją tosk keistokas, per kažkokį kaimą, bet aš vis žiūriu kur važiuoti, tai labai ir nesusigaudau.

Italijos keliai kaip visada apgaulingi. Kai žiūri žemėlapyje, tai ji tokia mažytė. Bet kai važiuoji, tai pasirodo, kad ji tikrai didelė. Bet vėl lekiu dideliu greičiu, lenkiu visus, autostrada viskas ok. Ai, buvom sustoję, pagalvojau gal benzino užsipilti. Taip ir nesupratau kainų, bet pasirodė, kad ten kosminės kainos. Nors čia pat lyg ir pigesnio buvo, žodžiu, viskas itališkai parašyta taip ir nesupratau kas ir kaip. Taip Italijoje ir nepyliau benzino, nes prieš pat įvažiuojant pilną baką prisipyliau, taip šiaip ne taip užteko viskam.

Atvažiuojam jau į vakarą, bet dar visai normaliai. Ieškom kur pavalgyti, vos randam, nes žmonai viskas negerai. Atseit vien pizerijos, bet tenpatikimiausiai atrodė valgyti ir galų gale išzyzėm, kad norim piceriją ir kažkokią prašmatnesnę užėjom.

Tada dar į paplūdimį prie jūros. Lido di Jesolo viena iš nedaugelio vietų, kur Adrijos jūra ir smėliukas. Aš kaifuoju, o visiems kitiems dzin. Beje, birželio pradžioje vanduo dar šaltas, kas buvo netikėta ir daugiau mes prie jūros nebėjome. Na, šaltas, tai čia kaip Lietuvoje ežere vasarą. T.y. prieš įlipant reikia priprasti, bet šiaip nėra, kad būtų labai jau. Baltijos jūra visada šaltesnė, bent kiek man teko susidurti.

Pica tai įdomi, va, tie gumuliukai tik pica, o daržovės ant medžio sudėtos. Bet šiaip skanu, ypač alyvuogės ir vynas,

Šiek tiek su dukra pasimaudom, po to ją pafotkinu ir jau vakaras. Žmona su dukra užsimano po parduotuves. Aš kelias kenčiu, bet vėliau nervai nebelaiko. Ko aš turiu vaikščioti po drabužių parduotuves? Atostogos gi. Dukra irgi nuvargus ir mes dviese grįžtam į viešbutį.

Po kažkiek laiko grįžta ir žmona visa nepatenkinta. Ir demonstartyviai išeina viena pratęsti vakaro kažkur. O, kažkas naujo mūsų santykiuose. O aš ją išleidžiu, eina ji… kur nori. Aš jau buvau užmigęs kai ji grįžo. Aišku nepatekinta, nes sugadinau visą romantišką vakarą.

Ryt iš pat ryto į vandens parką Aqualandia Jesolo. Nežinau ar tikrai, bet Lido di Jesolo vandens parkas skaitosi pirmas Europoje pagal gerumą. Tiesa, remonto matosi, kad nebuvo 10 metų, bet, ai, viskas ten puiku.

Ir pirmą kartą aš su dukra visą dieną, po atviru dangumi ir praleidau. Čiuožinėjom iki begalybės. Ypač patiko, kur niurką galima daryti ir čiuoži.

Dirba iki 17 val. Tai nuo 10 iki 17 ir buvom.

Vakare žmona užsimanė dar į Veneciją. Tipo, netoli, reikia. Nei aš noriu nei ką. Bus kaip su Viena ir Liubliana. Svarbu ne kur, o su kuo.

Bet išvažiuojam.

Pabaigai foto:

Hmz, o savo mėgtamiausio kalniuko fotkės ir nepasidariau, ot.

Dar video iš pasirodymo. Blin, gerą pasirodymą padarė.

Atostogos. Slovėnija. Postojna jama

Tags

Atostogos, Grotos, Kelionės, Postojna, Slovėnija

Postoinos urvas, Postonjska jama, Postojna cave ar Postojnos grotos. Visaip aš vadinu, bet labiausiai man patinka miksas tarp anglų ir slovėnų – Postojna jama.

Iš tikrųjų lankytina vieta. Kiek esu buvęs grotų, tai ši jama yra pati įspūdingiausia (eee, tik gal aš nesu labai jau daug jų buvęs). Postojna jamoje esu buvęs kelis kartus ir visada sužavėdavo. Gal išskyrus šį kartą. Išvis kažkoks atbukęs šį kartą jaučiausi, nei mane kas labai erzino, nei kas jaudino, kažkoks nulis emocijų. Nulių nulis. Niekas.

Na, mano dukrai patiko, bet šiaip neatrodė, kad ant tiek kiek man pirmą kartą.

Vėl mano geriausias pagalbininkas Waze. Atvežė iki stovėjimo aikštelės. Bilietai brangoki, bet įkandami. Dar aišku maniškės prisipirko akmenų. Kur juos dės? Na, gražūs, bet vis tiek dulkėm rinkti.

Ai, ir jei kas eis pagal mano rekomendaciją, nepamirškit šilčiau apsirengti, pasiimti kokį megztuką ar striukę, nes viduje tikrai šalta. Aš net specialiai tam striukę pirkausi, dar Blede, nes iš Lietuvos neėmiau nieko šilto, juk į šiltus kraštus išvariau.

Šiaip visur nuorodos, viskas surašyta, gidas anglų kalba (buvo ir kitom kalbom, bet man anglų geriausiai tiko), žodžiu, viskas aišku ir pritaikyta turistams.

Tai pasakoti nelabai yra ką, nuotraukos pačios už save viską papasakos. Aišku, realybė visada geriau.

Fotkes darė duktė. Gal virš šimto pratryniau, bet vis tiek 30 liko, kurios man pasirodė ant tiek įdomios, kad dėti į blog’ą. Ir taip, dabar kai žiūriu fotkes, tai tikrai tenai faina.

Jei būsite kur nors Slovėnijoje, tai tikrai rekomenduoju apsilankyti Postojna jamoje. Iš šių atostogų pats įspūdingiausias dalykas. Ai, na, dar vandens parkai, bet jie bus dar ateityje.

Ir vėl į karštą mašiną, gerai kondicionierius gerai dirba ir į kelionę. Kita stotelė – Italija.

Atostogos. Slovėnija. Lubliana

Tags

Atostogos, Kelionės, Liubliana, Slovėnija

Važiuojam Slovėnija, laiko turim daug, nes anksti kėlėmis, ką reiks veikti. Aš užsimanau į Lublianą. Tiek kartų esu buvęs Slovėnijoje, tiek kartų pravažiavęs ir niekada nesu užsukęs. O ką dabar galima užsukti. Jau sutariam. O man mintis. O ko ten važiuoti? Juk bus taip pat kaip Vienoje. Nesvarbu kur, o svarbu su kuo. Bus be ryšio. Ir nutariu nevažiuoti. Bet pačią paskutinę sekundę pagalvoju. O visiškai naujas miestas (Vienoje šiaip ar taip buvęs, vairavęs), sostinė. Kaip man bus su vairavimu? Iššūkis. Ir pasuku vairą į Lublianą.

Ir iškart išvažiavęs sustoju, kad pasikoreguoti Waze nuorodą. Hmz, o kur važiuoti? Vedu Old town Lubliana. Kažką randa, ok.

Bet tik įsivažiuoju ir praleidžiu posūkį. Na, gal kada nors reiks įsitaisyti, kad telefoną galėčiau laikyti ant stiklo, nes važiuoti vien pagal balsą kartais pažiūrint į žemėlapį ne taip ir lengva.

Pradedu kažkaip suktis ratu. Galų gale Waze rodo sukti į gatvę, o ten akivaizdžiai remontas, nors bandau kažkaip apgauti, bet vis tiek jis siūlo tą gatvę.

Ai, žiūriu, kad stovėjimas mokamas, tai gal ir centras netoli. Statau mašiną. Žmona užsipūtoja. Aha, toks įspūdis, kad jau pritvinko per visą tą laiką. Mat per arti pastačiau bordiuro ir durelės neatsidaro.

Aš ir įsitempęs, tai šoku atgal. Žodžiu. Ji įsižeidžia, tipo, niekur neis. Ok. Na, ir stovėk, o mes su dukra eisim. Susimoku už stovėjimą. Kažkaip nebrangiai, tik vėliau suvokiu, kad tai reiškia toli nuo centro. Ir su dukra išeinam, palikę žmoną gatvėje stovėti su telefonu.

Paėjęs porą gatvių, pradedu orientuotis. Blin, iki centro geras kelio gabalas eiti pėsčiom. Reik grįžti. Bet, blin, žmona galvos, kad čia jos grįžau. Ai, px ką ji galvos. Neisiu gi iš principo taip toli vien tik tam, kad ji negalvotų kažkaip.

Sėdam į mašiną. Nusistatau jau tikslesnį maršrutą ir kelias sankryžas ignoruoju Waze, tam, kad apvažiuoti remontuojamą gatvę.

Galų gale atveža į patį centrą ir net randu kur mašiną pastatyti. Ir jo, stovėjimo kaina jau rodo, kad centras.

Išlipam. Žmona aišku visa nepatenkinta. Keikia visą Slovėniją, bet ai, man dzin, einam kur pusryčių ieškoti.

Ir čia žmonai blogai ir čia. Galų gale randam street food valgių kavinukę. Čevapių turi. Jėėga. Bet tuliko neturi, tai žmona užprotestuoja, kad nebus čia.

Einam ieškoti tuliko, pamatau WC ženklą ant sienų ir jis nuveda į tulikus įrengtus tilte. Įdomiai. Įbruku žmonai eurą ir pats nulekiu į tuliką irgi. Na, jo. Fu. Vieši nemokami tulikai geri nebūna. Bet ką darysi, myžti norisi.

O žmona taip ir nenuėjo. Kažką aiškino, kad negi ji stumdysis su japoškom. Daug japonų turistų.

Einam link mašinos. Galų gale pamatau kažkokią lievą kavinę. Su tuliku. Ten ir užvalgom. Lievai.

Aš dar į turgų užsimanau, nes mačiau. Nusitempiu jas į turgų. Pasirinkimas negausus, bet nusiperkam braškių, vyšnių ir abrikosų. Braškės nelabai, o vyšnios ir abrikosai super. Bet panašių būna ir Lietuvoje.

Man tai jų šitos statulos tai visiškas siaubas. Šlykštu. Ir pačiam centre pristatyta jų ir daug. Jau klausykit mūsų vamzdis Neryje ir tai geresnis menas nei šios apokalipsinės figūros.

O bent vienas gražus namukas. Linksma žiūrėti po tų šlykščių figūrų.

Plovas su jūros gėrybėmis. Šiaip visai valgomas, tik dauguma jūros gėrybių – tai krabų lazdelės. Šiaip visai skanu, namie visai rekomenduočiau taip darytis, bet restorane, tai kreivai atrodo. Nors gal ten nelabai aukšto lygio restoranas.

Omletas su daržovėmis. Ir ką galiu pasakyti. Kad kažkokia lieva kavinukė man sugadino visą Liublianos įvaizdį. Tikrai tikiu, kad daugumoje vietų geriau maitina, kad ir tam street food’e, kuriame nebuvome. Bet juk galiu pasakoti tik tai ką pamačiau ir paragavau, o ne ką tikėjausi. Taip ir yra, kai šaukštas deguto sugadina statinę medaus.

Ir turgus. Pakankamai nedidelis ir pas visus absoliučiai vienoda pasiūla. Vaisiai tik gal šiek tiek skanesni nei Lietuvoje, nors abrikosai ir vyšnios ar tai trešnės buvo super. Šiaip dar ne sezonas šviežiems vaisiams.

Ok. Varnelė užsidėjau. Daba rgaliu sakyti, kad esu buvęs Liublianoje. Daugiau savo noru ten nevažiuosiu. Na, nebent su reikalais arba kas kitas norės.

Ir su navigacija grįžtam prie automobilio.

Visi suerzinti (kas ko) išvažiuojame.

Atostogos. Slovėnija. Bohinj

Tags

Atostogos, Bohinj, Kelionės, Slovėnija

Autostrada Austrijoje faina. Waze vėl siunčia kitu keliu nei prieš 10 metų, bet visas kelias Austrijos autostradoje ir tik pačioje pabaigoje į Slovėniją užsuka.

Tik įvažiuojam ir iš kart slovėnam už kažką mokam. Aha, vinjetę po to vis tiek pirkom. Tai už ką mokėjom, nesupratau.

Atvažiuojam į mūsų numatomą vietą ankstų vakarą. Na, šios atostogos daug maž pagal mano planą. Žmonos planas būtų atvažiuojam giliai naktį ir ieškom kur miegoti.

Ieškome. Nes žmona nenori per booking.com, tipo, taip pigiau. Na, juk kalba ji moka, ok, lai ieško.

Važiuojam į patį galą, kur tada gyvenom. Tas viešbutis iš vis užsidaręs, griūna jau. Vaikštom aplinkui, arba nėra vietų, arba kaina kosminė.

Žmona pradeda nervuotis ir panikuoti. Ok. Sakau, darom taip užsakom booking.com ir varom. O jei bus blogai? Ok. Darom taip, booking.com randame ir su waze važiuojam pažiūrėti. Kažką greit randu ir varom. Gal 9 km. Bet čia tais jų keliukais ilgokai užtrunkam. Kylam kažkur vos ne kad į kalną.

Užeinam. Ok. Vietos yra. Hmz. Visai neblogas būdas taip ieškoti. Parodo kambarį. Žmona – ne. Netinka.

Kąąą? Kodėl? Pasirodo todėl, nes savininkas ruskis. Ir apleista viskas. Gal ir apleista, aš kaip vyras nematau, pamačiau baltą patalynę ir man ok.

Einam ieškoti. Žmona vėl eina per namus. Neįtikėtina, bet visai greit randa. Tipo, geriau. Ką aš žinau, gal ir geriau. Nors po to žmona zyzė, kad patalynė kažkokia naudota. Man lyg normaliai pasirodė. Aišku, kai gyveni pas žmogų, tai iš esmės skiriasi nuo viešbučio, kur viskas balta ir atrodo, kad dar vakar dezinfekuota viskas. Bet man tai dzin. Vis tiek keliamės anksti, gulam vėlai. Net nematom kaip ten kas atrodo.

Pirmas rytas. Atsikeliam tikrai anksti. Varom prie ežero, kad mažei parodyti kaip atrodo ežeras debesyje.

Pastatom mašiną. Ir einam ieškoti to priėjimo prie ežero. Vau. Kaip įdomu. Visiškai neprisimenu tos vietos. Bet net ne vieną kartą čia esu buvęs. Visai pamiršau. Bet prisimenu, kad praeitą kartą irgi buvau pamiršęs. Kas čia per užmiršimo zona. Tvin pyksas? Kai jau atrodo, kad niekada nerasime ir galim apsisukę varyti kur nors, randame (žmona randa) tą vietą.

Priėjimas fantastiškas. Romantiška vieta. Gaila žmonės ne tie. Bet, ei, man ir psichologas patarė – atostogos relax laikas. Bandau relax. Išsirengiu iki pusės, ei, gerai jaučiuosi savo kūne. Eisiu maudytis. Prisimenu kaip senų senovėje, na, prieš dešimt metų čia maudžiausi, vandenėlis buvo kaip arbatėlė.

Bet dabar maniškės su striukėmis, linoja, tik aš vienas vien su šortais. Juk čia turi būti karšta. Ai. Įbrisiu, pažiūrėsiu kaip. Įbrendu iki kelių. Gelia, kad net negaliu. Lauk iš vandens.

Ei. Aš juk buvau pradėjęs galvoti, kad kada nors į eketę lysiu. O čia. Slovėnija. Šilta šalis. Bandymas nr. 2. Vėl iki kelių. Bl… gelia. Eikit šikt su savo eketėm. Man ir kalnų šalto vandens užteko. Giliau tikrai nebrįsiu. O jei kiaušiukus peršalsiu? Ne, nu. Nors ir sako, kad jie mėgsta šaltį, bet kažin ar ledinį. Nea, jie dar man reikalingi, nerizikuosiu, lauk iš vandens.

Po kiek laiko, prisidarę fotkių, einam link auto. Blauzdas vis dar gelia. Nu. Jo. Kas su mano atmintim. Kelio neprisimenu, o kai maudžiausi šilta buvo.

Varom prie krioklio? Varom. Vis tiek, o ką veikti. Atvažiuojam. Nedirba dar. Ai, lipam per tvorą. Ką. Ir čia aš pasiūliau? Ir dar pirmas perlipu. Ne, nu. Kartais ir pas mane draivas. Labai retai.

Lipam į kalną link krioklio. Oi. Va. Neveltui į sporto klubą vaikščiojau. Taip atrodė, kad ten šūdą pamalu, na, ne. Tiek dukra, tiek žmona kvapą vis atgauna, o man lengvas pasivaikščiojimas. Ei, atf, grįžęs nepamiršk sporto klubo.

Krioklys fainas. Nėra to jausminio efekto, nėra to vau koks buvo prieš 10 metų, bet, ai, faina. Tiesa, vėl visai jo neprisimenu.

Grįžtam. Dar kasa nedirba. Kažkokie, jaučiu austrai, pamatę mus, irgi lipa per tvorą. O aš džiaugiuosi sutaupęs kažkiek pinigų. Ir įtariu, kad nemažai. Slovėnai moka lupti už viską pinigus.

Valgom. Stengsiuosi apie valgį nerašyti, nes šiaip visos atostogos – valgiau, gėriau ir miegojau. Bet kažin ar gausis, nes pagrinde tik taip ir buvo.

Bled. Ai. Čia jau manau visi žino mane, čia aš nesikeikiu. Čia toks miestelis. Atvažiuojam. Ilgai ieškome kur mašiną pastatyti. Ir kodėl aš Waze nepaklausiau, juk taip gražiai jis rodo.

Einam ieškome kur papusryčiauti, o gal jau ir pietauti.

Lignia na žaru. Grilinti aštuonkojai. Kultinis maistas prieš dešimt metų. O dabar? Ai. Nežinau. Nieko ypatingo. Arba man nieko ypatingo, arba kitaip gaminti pradėjo.

Varom į salą? Ai, visi tingi. Na, aš ir nedegu entuziazmu. Bled’e randame man striukę, nes juk varysim į Postojna jama, o ten šalta.

Vėl Waze jėga – atveda prie mašinos, kur palikau. Technologijos užvežė mane galutinai.

Grįžtam į Bohinj. Rybčev laz. Ką dar galim daryti? Lipti į kalną? Aha. Prieš dešimt metų aš vos išgyvenau tą lipimą, o dabar pažiūriu į žmoną. Bl.. geras būtų kerštas už tą seną lipimą. Jos draugė tada apsiverkė, aš tik dėl to, kad vyras neverkiau, bet prie to fizinio pasirengimo, man tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. O dabar atvirkščiai. Man lipti būtų easy. Bet pažiūriu į mažę, jooo, jai būtų be galo sunku. Neaaa. Ok. Kur tas Vogelis. Kuris užkelia kilometrą į viršų.

O 50 eurų už pakilimą. Nemažai.

Kylam. Prisimenu kaip prieš dešimt metų rankom įsikibau turėklo, nes buvo be galo baisu taip aukštai. O dabar? Ne, nu, baisu. Bet pakankamai ramiai žiūriu žemyn. Čia ką drąsa? Nu, ne. Kažkoks abejingumas. Jausmų nebuvimas. Siaubas, net normaliai baimės nebejaučiu.

Užkylam ant kalno. Žvilgsnis žemyn. Prisimenu, kad prieš dešimt metų tai buvo kažkas nerealaus. Taip žemai viskas maža. O dabar? Ne, nu faina. Ir tiek.

Einam į kavinę valgyti. Mažei atneša tooooookį cheesburgerį. Super. Su jų vietine duona. Man kažką irgi super gero. Ai, ir vynas čia aukštai superinis.

Dar bandom pasivaikščioti viršuje, sniego turėtų būti. Bet pradeda lyti. Mes vėl prie Vogelio, o kol jis neskraidina, aš vėl geriu vyną. Čia ir prasidėjo vyno atostogos?

Leidžiamės žemyn. Aš matyt ir apsvaigęs normaliai ir šiaip jausmai atbukę. Gal ir baisu, bet tikrai ne tiek kiek senų senovėje.

Ką dar darėm? Neprisimenu. Matyt, kokias nesąmones. Arba valgėm.

Rytas. Atsibudom anksti ir į kelią.

Taip anksti, kad 10 ryto dar net Postojna jamoje nebūtume. O ten valgyt taip anksti neduoda.

Pradžioje žmona pasiūlo užsukti į Liublijaną. O nx ten. Ko ten nematę?

Nusiperkam slovėniškas vinjetes. Brangoka.

O po to aš užsimanau į Lublijaną.

Atostogos. Viena

Tags

Atostogos, Austrija, Kelionės, Viena

Anksti atsikėlę varom į Slovėniją. Žmona užsimano į Vieną.

Nenoriai, bet sutinku.

Ir ką galiu pasakyti apie Vieną?

Nesvarbu kur, o svarbu su kuo.

Niekam tikęs miestas. Nieko įdomaus.

Pavaikščiojome su Waze. Žodžiu.

Dar kažkokiame kabake valgėme. Kažkokį mėsgalį. Bet prie jo buvo kažkas tokio pridėta, kad net aš negalėjau valgyti. Ir vėl alumi užgėriau. Kad nervus apraminti.

Visai nepatiko, buvau teisus, kad nėra čia ko sustoti.

Na. Tik vienas dalykas. Waze – iki stovėjimo aikštelės atvežė. Po to įsidėmėjo, kur mašiną palikau. Tai pavaikščiojus lengvai grąžino prie mašinos. Ir išvežė kuo puikiausiai lauk iš tos Vienos. Oi, prisimenu prieš 10 metų kiek grybavau Vienoje, kai Tomtom navigacija pasimetė.

Ir toliau į kelionę.

Atostogos. Čekija

Tags

Atostogos, Kelionės, Čekija

Ryte dar Lietuvoje. Vakare jau Čekijoje. Ir vakare, o ne naktį kaip seniau būdavo. Nepervargęs. Novyj Jičin. Ne Staryj Jičin kaip seniau.

Waze atveža iki pat viešbučio, kurį žmona užsakė per Booking.com. Čia įvyksta menkas nesusipratimas, nes jie neranda mūsų rezervacijos.

Taip ir nesupratau ar rado, ar tiesiog iš naujo mus rezervavo, bet kambarį gavom. Aišku, tokie dalykai groja ant nervų, kai vakare sako, kad jūs nerezervavote ir išvis vos ne kad eikit lauk. Miestelis žiauriai mažas, net neabejoju, kad antro viešbučio ten nėra. Tundros biški. Juolab, kad klientų beveik nėra. Ai. Dėl to ir tundros, nes nėra ko jiems jaudintis, vietų vis tiek turi.

Viešbutis fainas, gražus. Išeinam į miestą – vakarienės. Gyvenam pačiam senamiestyje, na, tiek čia to senamiesčio, viena aikštė. Bet šiaip faina. Juk pirma diena atostogų. Kažką panašaus į vietą pavalgyti randame tik vieną – meksikiečių restoraną. Gal yra ir daugiau, bet kiti labiau panašūs į alubarius.

Maistas aštresnis, nei Lietuvos meksikiečiuose. Aš paimu alaus. Seniai begėriau. Bet atostogos. Alus tikriausiai skanus, net atpratau nuo jo skonio.

Vaikai bėgioja aikštės fontanuose, maudosi. Šilta, gera. Aš savo mažę irgi nuvedu. Keisti, kartais, tie vaikai, tai drąsi be galo, tai – tėti palydėk.

Sumokėti. Prisimenu prieš 10 metų norėjau nuvesti mažę (na, tada dabartinė didžkė buvo mažė) į zooparką. Kažkaip tais laikais senoje gudumoje radome kur, važiavome gal 100 km. Ir ką. Tik čekiškas kronas ima. Nei kortelės, nei kitokios valiutos. Ok. Mes atkaklūs, dar kokį 50 km suradome didelį miestą, radome daug bankų ir ką. Nedirba nei vienas. Savaitgalis gi. O bankomatų irgi nėra.

Bet taip buvo prieš dešimt metų. O kaip dabar? Atneša sąskaitą. Kortele atsiskaityti galima? Ne. Ok. Eurais? Ne. Oho. Prasideda. Bet parodo už 100 metrų veikiantį bankomatą. Ooo. Pažanga, per dešimt metų pristatė bankomatų.

Vakare dar viešbutyje prisėdam vyno. Vynas nelabai, na, nėra blogas, bet turi rūgštumo, ko aš nelabai mėgstu. Bet kortele galima atsiskaityti.

Dar pabandom pasivaikščioti, bet, ai, nieko įdomaus.

Pusryčiai klasiški. Na, po prancūziškų man, matyt, visi geri.

Ir ką, Waze vėl mano geriausias draugas. Į kelionę toliau.

Atostogos. Lenkija

Tags

Atostogos, Kelionės, Lenkija

Nebuvau atostogų berods 10 metų. Tiesa, panašu, kad šitos bus vienos iš keisčiausių. Nes, matyt, dar reikėjo palaukti metus ir atostogauti kitokiame formate. Bet mano durnumui nėra ribų, tai bent pabandysiu atpalaiduoti smegenis.

Pirma diena. Nutariau, kad vairuosiu aš. Visą kelionę. Net nežinau kodėl. Gal, kad man nepatinka, kaip žmona vairuoja, gal nepasitikiu ja. O gal problema manyje ir noriu įgauti pasitikėjimo pats.

Seniau kelias per Lenkiją atrodė kaip siaubo filmas. Svarbiausia išgyventi tą dieną. O vėliau, jau priešakyje šviesus rytojus – Europa.

Dar seniau kelias dalinosi į tris etapus: iki Varšuvos, Varšuva (čia siaubo kulminacija) ir už Varšuvos (paskutinis pasispardymas).

O dabar kaip? Iki Varšuvos važiavome nors ir ilgai, bet kažkaip visai lengvai. Gal kad savaitgalis. Mašinų nedaug. Traktorių nėra. Greičio ribojimų mažai. Ne. Nu neblogai.

Varšuva. Wtf? Per Varšuvą važiavau 140 km/h. Kiek? Jep. 140. Na, ok. Ne visą laiką. Bet mažiau 100 tikrai nebuvo. O pagrinde – 140. Ne. Nu. Be komentarų. Siaubo filmų eros pabaiga.

O po Varšuvos? Autostrada iki pat Čekijos.

Kąąą? Na, tai ką nors blogo reikia rasti. Kaip čia taip.

Ok. Radau. Iki Varšuvos nestojome pavalgyti, nes labai ir nenorėjome, o ir planavome už.

Aha. Štai ir blogumas. Kas 10 metrų Mcdonald’s, King Burger ar tie KFC. O normalaus maisto?

Ir tik sustojom King Burgeryje, dar už kokių 10 km ir lenkiško maisto restoranas. Ups. Bet jau burgerių priėdę buvom.

Kas dar? Buvom pakelės tulikę sustoję. Nemokame. Ir ką? Švaru, gražu. Ne. Nu.

Ir mano kelionės mėgstamiausias dalykas Waze. Pradžioje Lenkijos pametė telefonas internetą, bet Waze veikė kuo puikiausiai toliau. Po to perkroviau telefoną, pasigavo internetą ir vau, super. Į Čekiją nuvedė kitu keliu nei seniau. Bet autostrada, tai nepykau.

Ai. Iki Varšuvos vis gi yra kelio gabalas, kur dar stato autostradą, bet, ei, kitais metais ir čia bus.

Ryte išvažiavome, net nelabai anksti (apie 8 val.), o Čekijoje buvome irgi dar nevėlai, kokią 6 valandą. Greitai ir lengvai. Net nėra ką rašyti.

Žodžiu, Lenkija – siaubo filmų eros pabaiga.

Anekdotas apie atostogas Paryžiuje

Tags

Anekdotai, Anekdotas, Atostogos, Humoras, Paryžius

Kalbasi du draugai.

-Ai, šiemet vėl taip noriu į Paryžių.

-O ką praeitais metais buvai Paryžiuje?

-Ne, praeitais metais irgi labai norėjau.

🙂

Nida

Tags

Atostogos, Delfinariumas, Jūra, Kelionės, Lankytinos vietos, Lietuva, Molas, Nida, Parnidžio kopa, Poilsis, Rojaus kampelis, Saulės laikrodis, Zoologijos sodas, Žiema

Tikriausiai yra toks sąrašas, bent jau galvoje, ką norėčiau padaryti per savo gyvenimą. Gal kada linksmumui susirašysiu, bet dabar tingiu. Oi. Kai pagalvoju, kiek vietų norėčiau aplankyti. Maldyvai, Indija, Vietnamas, Peru, JAV ir t.t. Vienas iš paprastų ir lengvai įgyvendinamų norų buvo nuvažiuoti prie Baltijos jūros žiemą. Tai kol galėsiu įgyvendinti grand norus, pradedu įgyvendinti smulkesnius. Prie jūros Latvijoje buvau prieš pora mėnesių. Užskaityta. O dabar prie jūros žiemą. Žmona parašė Kalėdų seneliui prašymą kelialapio visiems keturiems. Aš taip pasiskaičiavau, kad dabar važiuoti prie jūros visiems keturiems visai įmanoma. Aišku, kad visi norėjo prie Viduržemio, bet nežinau kaip kiti skaičiuoja, bet man Lietuvoje žymiai pigiau gaunasi.

Mane kažkaip žavi Makalius, jaunas entuziastingas, tai nutariau pirkti per jį. Tiesiog, nes patinka, kai jauni kažką patys daro, o ne verkia kaip Lietuvoje blogai. Šaunuolis. Taigi atsidarau jo portalą, taip lyg man skirta yra keli pasiūlymai prie jūros. Kainos nesikandžioja. Aišku, kol išsirenku kelis variantus kaina pakyla keturis kartus. Bet čia logiškai. Ne dviem, o keturiems, ne vienai nakčiai, o net trims. Palangoje vienas variantas su labai romantiškais langais ir du Nidoje. Na Nida man apskritai rojaus kampelis, bet bandysiu būti objektyvus, t.y. einu į booking.com, kad paskaityti klientų atsiliepimų. Beje per tą patį patikrinu, ar netyčia Makalius nedurnina visų, t.y. nepardavinėja brangiau nei booking.com. Nu ne. Keliais eurais pas Makalių pigiau. Tiesa, pas Makalių reiks skambintis į viešbutį dėl dienų tartis kada konkrečiai atvykstam. Bet man dar net geriau, nes tai dovana žmonai, o negaliu su ja konkrečios datos suderinti. Šiokia tokia staigmena per Kalėdas turi būti. Taigi paskaitinėju vienus atsiliepimus, kitus ir šiaip greitai išaiškėja lyderis, tai aš paskubomis lekiu atgal pas Makalių, kad spėčiau, nes šiaip tai mano paskutinė darbo diena iki Kalėdų ir jei nenupirksiu, tai reiks kitos dovanos. Ai. Laisvų rankų automobilinę įrangą jau nupirkau, bet kažkaip įtariu, kad žmonai bus per mažai džiaugsmo. O be to čia bus visiems, t.y. ir man, nes tik mažė sakė, kad iš jos gausiu dovanų. O aš irgi noriu Kalėdoms dovanų. Žodžiu, greit sumoku, atsispausdinu kuponą, Kalėdų Senelis Kalėdoms pasiruošęs.

Kadangi dovana buvo žmonai, tai bandžiau ją įtikinti skambinti tartis dėl laiko, tipo, aš intravertas ir pan. Bet žmona užsispyrė, ne ir viskas. Galų gale sugalvojo, kad aš el. paštu parašyčiau. Nesąmonė el. paštu. Žodžiu, suderinau kelias datas su žmona ir paskambinau pats.

Kada norėtumėt? O kada galima? Man tai ir šis savaitgalis tinka. Ok. Tuoj pažiūriu. Laisva. Atsiųskite el. paštu kodą ir datas kada norėtumėt. Nusišypsau, turėjo žmona nuojautą sakydama, kad el. paštu derinčiau.

Savaitgalio orų prognozės lyg tyčia įdomios. Speigas. Darbe pranešiau, kad ketvirtadienį nebūsiu, imu atostogų, varau prie jūros.

-Viduržemio?

-Ne, Baltijos, – ko visiems ta Viduržemio jūra taip patinka.

-Nejuokinga, – bet kai pamatė, kad aš rimtai, tai numojo ranka, mano problemos kur varau.

Kelias nusimato slidus, speigas, keltas dar. Sutariau su žmona, kad 12 val. pajudam iš Vilniaus. Neturiu supratimo kaip per tokį slidų kelią naktį reiks Neringoje vairuoti.

Su kuria mašina važiuojam? Žmonos kaip ir didesnė patogiau. Bet man mano lengviau valdoma. Na, tiek to važiuojam su žmonos. Prasitariu, kad šiaip ten Liuks apartamentai, tai net 5 gali gyventi. Tai žmona prišnekina dar ir sūnų paimti. Įsivaizduoju. 3 mažvaikiai mašinoje.

Naktį prieš kelionę niekaip neužmiegu. Slidus kelias ir šiaip nusimato nenumatyti žmonos psichai. Užmiegu tik 4 ryto, po vonios, knygos bandymo skaityti. Jo, o 7 keliamės. Nors aš kaip ir galėčiau iki piet pamiegoti, bet žmona zyzia, kad kartu kelčiausi, iš pavydo tikriausiai.

Žmoną į darbą, tada paimu sūnų ir varom paimti jo šmutkių iš namų. Kiemas. Kalniukas. Kažkoks piderastas pastatęs mašiną ant kampo, įsibėgėju ir ups neužtraukia. Pasirodo, kad pas žmoną galiniai varomi. Kąąą. Kas dar tokias mašinas daro. Stoviu ant kalniuko, nei pirmyn, nei atgal. Ką bedaryčiau mašina slysta link to piderasto mašinos ant kampo pastatytos. Kažkaip pirmyn atgal per 10 cm nuo jos nuslystu žemyn. Praplaukėm. Dar pabandau dabar atgal, tai mašina ratu sukas, bet ten jau nėra mašinų. Rankos dreba. Lygioje vietoje, ramiai įvažiuojant į kiemą vos avarijos nepadariau. Aišku. Žiemą į tolimas keliones važiuosim tik su mano mašina.

12 val. kaip ir galima tikėtis neišvažiavom. Link namų iš žmonos darbo pajudėjom 13 val. Tik valandą vėluojam. Tada vyresnės dukros prie mokyklos laukėm 13:40. Ji kažkaip ne taip suprato, žodžiu, iš mokyklos išėjo tik 14:30. Vėluojam tik 2.30 val.

Tik pajudam, visi rėkti, kad nori ėsti. Sakau, kad iki Kauno nieko nežinau. Prieš pat Kauną kavinė. Gerai čia? Gerai. Žmona su vaikais nulekia, aš kol užrakinu mašiną, nes kol visi iš jos išsikapalioja, kol ką, ateinu. Žiūriu, žmona atsivėpus. Na taip, aš iš kart kai įėjau supratau, kad jai aplinka netiks, ne jos lygis. O žmona jau reiškiasi. O tai ką valgyti nieko neturite? Tai, va, meniu, yra. Ne, nu normalaus maisto? Ko nors turite?

Aišku. Varom iš čia, kol skandalo su kokiom televizijom nepadarė. O tai kas nors TV pagalbą iškvies. Važiuojam. Man dar geriau, greičiau atvažiuosim. Aha. Pasvajok. Megoje sustojam. Aišku, viskas užtrunka žymiai ilgiau. Bet pavalgom šiaip skaniai. Žmona nurimsta. Tiesa, vaikai mušasi gale toliau. Kol vyresnis sūnus perskiria dvi mergas. Oho. Pradeda suaugti.

Kelias iki Kauno buvo neypatingai slidus. Tačiau, kuo arčiau Klaipėdos, tuo slidžiau. Buvo momentų kai važiavau ant 70 ir tai atrodė, kad ne važiuoju, čiuožiu.

Su keltu pasisekė, buvo iš kart. Neringoje irgi slidu, bet atstumas netolimas, galima lėtai važiuoti. Apie 20 val. mes viešbutyje. Teoriškai 8 val. kelyje. Na, nuo planuoto 12 val. pajudėjimo.

Dabar laukia didžiausias streso išbandymas, jei žmonai kas nors nepatiks, tai bus pizdec. Registratūra. Kol kas viskas tvarkinga. Namas iš išorės ne pirmo jaunumo, bet šiaip tvarkingas. Taigi registratūra. Irgi šiaip visai graži. Kol kas gerai sekasi. Registratorė labai maloni, bet sako duok popierių su kodu, o jis kažkur mašinoje, aš pavargęs, tamsoje slidžiam kelyje atvairavęs, kažką nuvemiu, tipo el. paštu siunčiau, bet administratorė šaunuolė, kažką pajuokauja ir aš apsiraminu, nueinu į bagažinę ieškoti. Kol kas didžiausias skandalistas aš. Žmona tyli. Kol pildo popierius. Beje, anketą pildo žmona, kas šiaip mane irgi nustebina. Ne aš, o ji.

Tuo metu pamatau žvaigždutes. Tris. Ui, blin, kaip aš nupirkau nepažiūrėjęs kiek žvaigždžių turi. Mums reikia minimum keturių. O čia trys. Huston we have a problem. Bet 20:00 žiemą Nidoje kažin ar ką gali padaryti. Aišku, skandalą iškelti galima. Bet aš naktį miegojau tik 3 valandas, vos avarijos nepadariau kieme ir kelionė 8 val. Pavargęs juodai.

Gerai, kad temperatūrą galima kambariuose reguliuoti, iš kart pasimažinu. Praktiškai visada taip darau. Wi-fi slaptažodžio tenka eiti į registratūrą. Neypatingai patogu.

Užlipam į kambarį. Prasideda neatitikimai, ką žadėjau ar ko tikėjomės ir kas yra. Aišku, viskas dėl tų žvaigždučių. Taigi trys. Negali būti viskas kaip keturių, nes tada ir turėtų keturias, ne tris kaip dabar. Šiaip tai ir kaina kaip trijų. Na, bent aš taip įsivaizduoju kaip žiemą. T.y. kaina penkiems asmenims trims naktims tikrai nedidelė, nesiekia 200 eurų. Ir dar net pirtis valanda įeina.

Kas kliuva. Dažai atsilupinėję vietom, viskas ne pirmos jaunystės. Iš reklamos buvau supratęs, kad apačioje svetainė, o viršuje miegamieji. Nors šiaip taip ir nebuvo aiškiai parašyta, bet dviprasmiškai galima būtų suprasti. Taigi viršuje miegamasis su super lova, joma jo didesne nei mano namie. O apačioje svetainėje išlankstoma sofa. Na, kadangi mes su vaikais, tai aišku kieno sofa, bet jei būtų dvi poros, tai tai porai kur ant sofos, tai būtų didelis skirtumas nuo tos viršuje superinės.

Vonios kambariai su dušais. Aha. Juk neparašyta, kad su voniomis. Parašyta su dušais, vadinasi be vonių.

Parašyta, sezoninis restoranas. Ką galvojate, kad sezonines daržoves naudoja, aišku, kad ne. Tai reiškia, kad žiemą nedirba. Ir šiaip pagal reception tai tik Kuršis ir Don Vito Nidoje tedirba.

Ir t.t.

Na, laukiu, kada žmona iškels isteriją.

-Nu, nelabai čia viskas.

Ir? Nelabai? Ir viskas? Gal jai negera? Temperatūros gal turi? Nelabai tik?

Varom į Nidą pavalgyti. Pailsėti. Išgirdau tik Kuršį. Nuvarom ten. Meniu kaip ir nieko. Žmona aišku nieko neranda valgomo. Įperšu lašišos kepsnį, sau blynų. Atneša, žmona vis burba, kad toks šudas, kad blogiau būti negali, bet valgo ir tik burba. Nekelia isterijos. Šiaip mano blynai manęs irgi nežavi. Na, bet lašišos kepsnys. Jo juk neįmanoma blogai padaryti. Žmona paskutinio kąsnio nesuvalgo. Na, galvoju paimsiu, paragausiu ir išsityčiosiu iš žmonos, juk neįmanoma blogai lašišos kepsnio padaryti. Pasirodo, kad įmanoma. Tikrai keistas. Valgyt įmanoma, bet 12 eurų už tokį vos valgomą, tai nelabai.

Žmona pareiškia, viskas, gaminsime viešbutyje. Neklykia, nerėkia, tiesiog gaminsime viešbutyje.

Grįžtam į viešbutį. Hrrr. Dar mūsų kambaryje teks miegoti ir mažei. Pamastom, kad išlankstomą fotelį nutarabanintume žemyn, bet, oi, labai jau sunku būtų.

Mažė šalia, miegoti neina, o mes pavargę, žmona nulužta prie TV pirma, o aš supratęs, kad sekso šiandien nebus, t.y. ir pats pavargęs, lužtu.

Na, taip ryte vis tiek seksą padarysim. Juk ko trenktis virš 300 km, kad po to be sekso būti? Nesąmonė. Kol mažė šalia sulanstomame fotelyje miega, mes patyliukias padarome. Na, ne tas laukinis seksas kokio galima būtų tikėtis žiemą prie jūros, bet vis geriau nei nieko. Gerai, kad mažė kietai miega.

Pusryčiam su sūnumi varom į Maximą. Oi geras. Paprastai mažose Maximose nieko gero nebūna, o šioje visko yra. Net persimonų, krapų, petražolių, cukinijų ar pan.

Dukra kepa kiaušinienę, verdą kavą. Kartais gerai tie vaikai. Tiesa, žmona jos kavos negeria, o ir kiaušinienę išbrokina, bet suvalgo. Tipo, mano skanesnė. Ką aš žinau, tikrai normali jos kiaušinienė, na, aš šiek tik kitaip padarau, bet jos tikrai normali, normaliai skaniai padaro.

Varom prie jūros? Ai, beje iki jūros kokį 50 m. Aha, aš ir nežinojau, kad Nidoje yra tokių viešbučių, kurie prie pat jūros, o ne marių.

Žmona, nea, šalta. Na, šiaip šaltoka. -14 laipsnių. Bet linksmumas, kad Vilniuje tuo pačiu metu žemiau -20. Mes kaip ir į šiltus kraštus atvažiavom. O tai ką daugiau veikti? Teliką žiūrėti? Varom gi. Nuotraukų į facebooką su tavim padarysiu. Na, jei fotkių padarysi tai einam. Apsirengia, ne šiltai, o kaip į foto sesiją, pasidažo. O jai rimtai viskas gerai su tuo facebooku? Vaikai, su džiaugsmu, varom. Išskyrus mažę, ji prie teliko nori likti.

Iki jūros tikrai 50 m. Šitas viešbutis vasarą tikriausiai pats paklausiausias Nidoje. Tiesa, kažką skaičiau, kad vasarą ten kaina 200 eurų už naktį. Kaip už 3 žvaigždučių 200 eurų nemažai sakyčiau.

Oras fantastinis. Šviečia saulė. Vėjas nežvarbus. Padarau tų suknistų fotkių, varom atgal. Sūnui labiausiai patinka prie jūros, ieško gintaro, vos atitraukiam atgal.

Ką dar veikti Nidoje? Paskaitau Makalių. Aha. Parnidžio kopa. Žmona neaaa. Vaikai – taaaip. Ei, visai nebelogai su vaikais, kur varyti. Bent kažką gali pamatyti. Nuvarom. Deja, bet kopos žiemą bent man visai neefektingos. Vasarą toks grožis, o žiemą pusnys ir tiek.

Kas dar? Švyturys? Varom. Žmona neaaa, vaikai – taaaip. Nu geras. Ieškom kur tas švyturys. Šiaip ne taip randam. Kažkaip GPS ne iš pirmo karto gerai nuvedė. Žmona lieka mašinoje, mes nuvarom. Šiaip nieko įspūdingo. Sūnus vėl ilgiausiai prie jo. Kad į vidų įleistų, tai gal faina.

Dar paskaitinėju, ką galima veikti žiemą Nidoje. Tomo Mano trobelė, tiksliau vaizdas į Nidą nuo jos. Nelabai žavi. Ir taip matom. Dar kažkokia kopa, bet žiemą jau vieną mačiau. Dviračiai? Žiemą? Nelabai. Sūnus užsimano į Gintaro muziejų. Ieškom. Randam. Nedirba. Jau vakarėja. Varom pavalgyti į tą Don Vito.

Užsisakom. Aš sriubą, kiti irgi šio bei to. Faina, bet kainos truputį kandžiojasi. Gal kai mūsų daug, tai ant visų nemaža suma gaunasi.

Vakarui kioske nusipirkom rūkytos žuvies. Vis tiek kažkaip prie jūros ją moka gerai padaryti. Severinas, ešerys, plekšnė, karšis. Aišku, kad geriausias buvo severinas. Skanumėlis. Tiesa, per tas dienas 4 kg. priaugau. Reik vėl mesti.

Vakare į pirtį. Priklauso pagal kelalapį valanda. Prieš einant reikia prieš dvi valandas užsakyti. Na, taip mes juk vieninteliai viešbutyje. Nors gal dar vieni yra, nes mašina dar viena buvo. Kažkaip užeinu į booking.com pažiūrėti, ką rašo apie šį viešbutį. Paskubėkite. Liko nedaug vietų. Berods 3 ar dar mažiau. Aha, tuščias viešbutis, ot marketingas.

Taigi pirtis. Netikėtai visiškai nauja ir gera. Tikrai ne kaip 3 žvaigždučių. Nors. Persirengimo kambarių nėra. Tipo, eikit į tualetą arba čia prieangyje. Gerai, kad mes šeima, tai mums prieangyje gerai. Bet jei būtų kitų, tai tektų į tualetą eiti persirengti, kas nelabai vilioja. Aišku, galima ateiti su chalatais ir šlepetėmis, bet čia 3 žvaigždutės, todėl reikia turėti savo, neduoda viešbutis. O jei ir būtume turėję, tai žiemą per tuos koridorius per šalta būtų taip vaikščioti.

Suomiška pirtis. Šiaip aš net neinu niekada, bet sūnus nuvarė, tai ir aš užėjau pažiūrėti. 99 laipsniai, 20 procentų drėgnumas. Kiek suprantu saunose, tai skaitosi gera pirtis. Ai, visi medinė apdaila naujutėlė, tai viskas kietai atrodo.

Garinė pirtis. Afigiena. Viršuje lemputės, mirksintis dangus. Gražu. Tik, matyt, kadangi jog žiema, tai grindys ledinės, na, ok, ne ledinės, bet žiauriai šaltos, matyt, nespėjo jos įkaisti.

Žodžiu pirtys fainos, patiko. Prieangis mažokas, bet kai vieni tai užtenka. Eisim dar kartą. Aha, kiek kainuos. Valanda 40 eurų. Eeee. Kažkaip gal dar pagalvosim.

Kitą dieną ilgai miegojom. Vėl tik ryte su žmona ir vėl tik tyliai. Čia su vaikais blogumas. Po to mažę nuvedėm prie jūros, bet saulės nebebuvo, tai nelabai kaip. Dar į Don Vitą, Maximą, žuvies, o į Raganų kalną Juodkrantėje jau tingėjau varyti. Taip ir atėjo vakaras. Kaip ir nieko neveikėm, bet greitai diena praėjo.

Žmona mano fb vardu sukėlė fotkes į facebooką. Užkniso su tuo fb. Po kelių dienų, beje, liepė su ja ištrinti, tipo, negražiai išėjo. Ištryniau.

Kita diena, namo. Ryte anksti išlekiam, taip ir nesupratau ko taip žmonai užsidegė anksti išvaryti, šiaip kaip ir gerai, tik seksiuko nespėjom per tą skubėjimą. Bet prieš namus užsimaniau aplankyti delfiniariumą. O pasirodo atnaujintas nuo paskutinio karto kai buvau. Veikia ir žiemą, tik du pasirodymai per dieną, bet faina, mažai žmonių, tai gali atsisėsti labai patogiai, kur nori, kur geriausiai viskas atrodo.

Delfinariume faina, net nėra ko pasakoti. Po to su vaikais, t.y. žmona nenorėjo, ėjom ant molo. Žiemą labai efektinga, apledėjęs kelias ir patys bangolaužiai. Buvo šalta, bet jėga. Patiko. Romantiška.

Grįžtant užsukom į Klaipėdos Akropolį pavalgyti. Nelikom sužavėti, tai dar užsukom į Maximą, kad būtume sotūs.

Ir viską vainikavo Klaipėdos zoologijos sodas. Ėjau nenoriai, dėl vaikų. Žmona, aišku, nėjo. Ir gerai, nes būtų zyzusi, jog greičiau einam lauk. Iki šiol galvojau, kad Kauno zoologijos sodas geriausias, bet man Klaipėdos patiko žymiai labiau. Tigrai, liūtas, panteros, pumos, baltieji vilkai, apuokai, net kengūros, lamos, stirnos, kupranugariai. Dar matyt nemažai ką pamiršau. Ir visa tai ne už kilometro kaip Kaune. O visai čia pat, tik už dvigubos tvoros. Kad net atordo, jog visa tai pavojinga. O koks tigras galingas. Kaip iš filmo “Pi gyvenimas”. Bet jis čia pat. Ranka pasiekiamas. Neperdedu nei kiek. Jei labai norėtum, galima įkišti ranką, kad jis ją nukąstų. Aš tiesiog sužavėtas. Niekada negalvojau, kad galima tokį gerą zoologijos sodą privačiom lėšom padaryti.

Žodžiu, visai linksmai gavosi. Didėjančiu efektu.

Va, sudarysiu 10 mano dalykų, ką reikia nuveikti Nidoje (arba tiksliau Neringoje).

1. Jūra. Tai aišku, matyt. Ypač vasarą.
2. Parnidžio kopa, saulės laikrodis (ypač vasarą).
3. Nidos švyturys. Nebent jei į vidų įleis, o šiaip tai galima praleisti.
4. Marios. Ypač žiemą, užšalusios įspūdingai atrodo.
5. Pasimylėti.
6. Kavinės.
7. Rūkyta žuvis.
8. SPA. Pirtys ir pan. Ypač žiemą.
9. Raganų kalnas (esu buvęs, šį kartą nebuvau ir nelabai pasiilgau).
10. Delfinariumas.
11. Jūrų muziejus (tik vasarą).
12. Molas. Tiek vasarą, tiek žiemą.
13. Klaipėdos zoologijos sodas. Beje, patogioje vietoje, pakeliui į Vilnių.

Trylika gavosi, o ne dešimt. Na, ir ok. Gal ką pamiršau, pražiopsojau arba net nežinau.