11 Thursday May 2017
12 Thursday Jan 2017
Posted in Kelionės
Tags
Atostogos, Delfinariumas, Jūra, Kelionės, Lankytinos vietos, Lietuva, Molas, Nida, Parnidžio kopa, Poilsis, Rojaus kampelis, Saulės laikrodis, Zoologijos sodas, Žiema
Tikriausiai yra toks sąrašas, bent jau galvoje, ką norėčiau padaryti per savo gyvenimą. Gal kada linksmumui susirašysiu, bet dabar tingiu. Oi. Kai pagalvoju, kiek vietų norėčiau aplankyti. Maldyvai, Indija, Vietnamas, Peru, JAV ir t.t. Vienas iš paprastų ir lengvai įgyvendinamų norų buvo nuvažiuoti prie Baltijos jūros žiemą. Tai kol galėsiu įgyvendinti grand norus, pradedu įgyvendinti smulkesnius. Prie jūros Latvijoje buvau prieš pora mėnesių. Užskaityta. O dabar prie jūros žiemą. Žmona parašė Kalėdų seneliui prašymą kelialapio visiems keturiems. Aš taip pasiskaičiavau, kad dabar važiuoti prie jūros visiems keturiems visai įmanoma. Aišku, kad visi norėjo prie Viduržemio, bet nežinau kaip kiti skaičiuoja, bet man Lietuvoje žymiai pigiau gaunasi.
Mane kažkaip žavi Makalius, jaunas entuziastingas, tai nutariau pirkti per jį. Tiesiog, nes patinka, kai jauni kažką patys daro, o ne verkia kaip Lietuvoje blogai. Šaunuolis. Taigi atsidarau jo portalą, taip lyg man skirta yra keli pasiūlymai prie jūros. Kainos nesikandžioja. Aišku, kol išsirenku kelis variantus kaina pakyla keturis kartus. Bet čia logiškai. Ne dviem, o keturiems, ne vienai nakčiai, o net trims. Palangoje vienas variantas su labai romantiškais langais ir du Nidoje. Na Nida man apskritai rojaus kampelis, bet bandysiu būti objektyvus, t.y. einu į booking.com, kad paskaityti klientų atsiliepimų. Beje per tą patį patikrinu, ar netyčia Makalius nedurnina visų, t.y. nepardavinėja brangiau nei booking.com. Nu ne. Keliais eurais pas Makalių pigiau. Tiesa, pas Makalių reiks skambintis į viešbutį dėl dienų tartis kada konkrečiai atvykstam. Bet man dar net geriau, nes tai dovana žmonai, o negaliu su ja konkrečios datos suderinti. Šiokia tokia staigmena per Kalėdas turi būti. Taigi paskaitinėju vienus atsiliepimus, kitus ir šiaip greitai išaiškėja lyderis, tai aš paskubomis lekiu atgal pas Makalių, kad spėčiau, nes šiaip tai mano paskutinė darbo diena iki Kalėdų ir jei nenupirksiu, tai reiks kitos dovanos. Ai. Laisvų rankų automobilinę įrangą jau nupirkau, bet kažkaip įtariu, kad žmonai bus per mažai džiaugsmo. O be to čia bus visiems, t.y. ir man, nes tik mažė sakė, kad iš jos gausiu dovanų. O aš irgi noriu Kalėdoms dovanų. Žodžiu, greit sumoku, atsispausdinu kuponą, Kalėdų Senelis Kalėdoms pasiruošęs.
Kadangi dovana buvo žmonai, tai bandžiau ją įtikinti skambinti tartis dėl laiko, tipo, aš intravertas ir pan. Bet žmona užsispyrė, ne ir viskas. Galų gale sugalvojo, kad aš el. paštu parašyčiau. Nesąmonė el. paštu. Žodžiu, suderinau kelias datas su žmona ir paskambinau pats.
Kada norėtumėt? O kada galima? Man tai ir šis savaitgalis tinka. Ok. Tuoj pažiūriu. Laisva. Atsiųskite el. paštu kodą ir datas kada norėtumėt. Nusišypsau, turėjo žmona nuojautą sakydama, kad el. paštu derinčiau.
Savaitgalio orų prognozės lyg tyčia įdomios. Speigas. Darbe pranešiau, kad ketvirtadienį nebūsiu, imu atostogų, varau prie jūros.
-Viduržemio?
-Ne, Baltijos, – ko visiems ta Viduržemio jūra taip patinka.
-Nejuokinga, – bet kai pamatė, kad aš rimtai, tai numojo ranka, mano problemos kur varau.
Kelias nusimato slidus, speigas, keltas dar. Sutariau su žmona, kad 12 val. pajudam iš Vilniaus. Neturiu supratimo kaip per tokį slidų kelią naktį reiks Neringoje vairuoti.
Su kuria mašina važiuojam? Žmonos kaip ir didesnė patogiau. Bet man mano lengviau valdoma. Na, tiek to važiuojam su žmonos. Prasitariu, kad šiaip ten Liuks apartamentai, tai net 5 gali gyventi. Tai žmona prišnekina dar ir sūnų paimti. Įsivaizduoju. 3 mažvaikiai mašinoje.
Naktį prieš kelionę niekaip neužmiegu. Slidus kelias ir šiaip nusimato nenumatyti žmonos psichai. Užmiegu tik 4 ryto, po vonios, knygos bandymo skaityti. Jo, o 7 keliamės. Nors aš kaip ir galėčiau iki piet pamiegoti, bet žmona zyzia, kad kartu kelčiausi, iš pavydo tikriausiai.
Žmoną į darbą, tada paimu sūnų ir varom paimti jo šmutkių iš namų. Kiemas. Kalniukas. Kažkoks piderastas pastatęs mašiną ant kampo, įsibėgėju ir ups neužtraukia. Pasirodo, kad pas žmoną galiniai varomi. Kąąą. Kas dar tokias mašinas daro. Stoviu ant kalniuko, nei pirmyn, nei atgal. Ką bedaryčiau mašina slysta link to piderasto mašinos ant kampo pastatytos. Kažkaip pirmyn atgal per 10 cm nuo jos nuslystu žemyn. Praplaukėm. Dar pabandau dabar atgal, tai mašina ratu sukas, bet ten jau nėra mašinų. Rankos dreba. Lygioje vietoje, ramiai įvažiuojant į kiemą vos avarijos nepadariau. Aišku. Žiemą į tolimas keliones važiuosim tik su mano mašina.
12 val. kaip ir galima tikėtis neišvažiavom. Link namų iš žmonos darbo pajudėjom 13 val. Tik valandą vėluojam. Tada vyresnės dukros prie mokyklos laukėm 13:40. Ji kažkaip ne taip suprato, žodžiu, iš mokyklos išėjo tik 14:30. Vėluojam tik 2.30 val.
Tik pajudam, visi rėkti, kad nori ėsti. Sakau, kad iki Kauno nieko nežinau. Prieš pat Kauną kavinė. Gerai čia? Gerai. Žmona su vaikais nulekia, aš kol užrakinu mašiną, nes kol visi iš jos išsikapalioja, kol ką, ateinu. Žiūriu, žmona atsivėpus. Na taip, aš iš kart kai įėjau supratau, kad jai aplinka netiks, ne jos lygis. O žmona jau reiškiasi. O tai ką valgyti nieko neturite? Tai, va, meniu, yra. Ne, nu normalaus maisto? Ko nors turite?
Aišku. Varom iš čia, kol skandalo su kokiom televizijom nepadarė. O tai kas nors TV pagalbą iškvies. Važiuojam. Man dar geriau, greičiau atvažiuosim. Aha. Pasvajok. Megoje sustojam. Aišku, viskas užtrunka žymiai ilgiau. Bet pavalgom šiaip skaniai. Žmona nurimsta. Tiesa, vaikai mušasi gale toliau. Kol vyresnis sūnus perskiria dvi mergas. Oho. Pradeda suaugti.
Kelias iki Kauno buvo neypatingai slidus. Tačiau, kuo arčiau Klaipėdos, tuo slidžiau. Buvo momentų kai važiavau ant 70 ir tai atrodė, kad ne važiuoju, čiuožiu.
Su keltu pasisekė, buvo iš kart. Neringoje irgi slidu, bet atstumas netolimas, galima lėtai važiuoti. Apie 20 val. mes viešbutyje. Teoriškai 8 val. kelyje. Na, nuo planuoto 12 val. pajudėjimo.
Dabar laukia didžiausias streso išbandymas, jei žmonai kas nors nepatiks, tai bus pizdec. Registratūra. Kol kas viskas tvarkinga. Namas iš išorės ne pirmo jaunumo, bet šiaip tvarkingas. Taigi registratūra. Irgi šiaip visai graži. Kol kas gerai sekasi. Registratorė labai maloni, bet sako duok popierių su kodu, o jis kažkur mašinoje, aš pavargęs, tamsoje slidžiam kelyje atvairavęs, kažką nuvemiu, tipo el. paštu siunčiau, bet administratorė šaunuolė, kažką pajuokauja ir aš apsiraminu, nueinu į bagažinę ieškoti. Kol kas didžiausias skandalistas aš. Žmona tyli. Kol pildo popierius. Beje, anketą pildo žmona, kas šiaip mane irgi nustebina. Ne aš, o ji.
Tuo metu pamatau žvaigždutes. Tris. Ui, blin, kaip aš nupirkau nepažiūrėjęs kiek žvaigždžių turi. Mums reikia minimum keturių. O čia trys. Huston we have a problem. Bet 20:00 žiemą Nidoje kažin ar ką gali padaryti. Aišku, skandalą iškelti galima. Bet aš naktį miegojau tik 3 valandas, vos avarijos nepadariau kieme ir kelionė 8 val. Pavargęs juodai.
Gerai, kad temperatūrą galima kambariuose reguliuoti, iš kart pasimažinu. Praktiškai visada taip darau. Wi-fi slaptažodžio tenka eiti į registratūrą. Neypatingai patogu.
Užlipam į kambarį. Prasideda neatitikimai, ką žadėjau ar ko tikėjomės ir kas yra. Aišku, viskas dėl tų žvaigždučių. Taigi trys. Negali būti viskas kaip keturių, nes tada ir turėtų keturias, ne tris kaip dabar. Šiaip tai ir kaina kaip trijų. Na, bent aš taip įsivaizduoju kaip žiemą. T.y. kaina penkiems asmenims trims naktims tikrai nedidelė, nesiekia 200 eurų. Ir dar net pirtis valanda įeina.
Kas kliuva. Dažai atsilupinėję vietom, viskas ne pirmos jaunystės. Iš reklamos buvau supratęs, kad apačioje svetainė, o viršuje miegamieji. Nors šiaip taip ir nebuvo aiškiai parašyta, bet dviprasmiškai galima būtų suprasti. Taigi viršuje miegamasis su super lova, joma jo didesne nei mano namie. O apačioje svetainėje išlankstoma sofa. Na, kadangi mes su vaikais, tai aišku kieno sofa, bet jei būtų dvi poros, tai tai porai kur ant sofos, tai būtų didelis skirtumas nuo tos viršuje superinės.
Vonios kambariai su dušais. Aha. Juk neparašyta, kad su voniomis. Parašyta su dušais, vadinasi be vonių.
Parašyta, sezoninis restoranas. Ką galvojate, kad sezonines daržoves naudoja, aišku, kad ne. Tai reiškia, kad žiemą nedirba. Ir šiaip pagal reception tai tik Kuršis ir Don Vito Nidoje tedirba.
Ir t.t.
Na, laukiu, kada žmona iškels isteriją.
-Nu, nelabai čia viskas.
Ir? Nelabai? Ir viskas? Gal jai negera? Temperatūros gal turi? Nelabai tik?
Varom į Nidą pavalgyti. Pailsėti. Išgirdau tik Kuršį. Nuvarom ten. Meniu kaip ir nieko. Žmona aišku nieko neranda valgomo. Įperšu lašišos kepsnį, sau blynų. Atneša, žmona vis burba, kad toks šudas, kad blogiau būti negali, bet valgo ir tik burba. Nekelia isterijos. Šiaip mano blynai manęs irgi nežavi. Na, bet lašišos kepsnys. Jo juk neįmanoma blogai padaryti. Žmona paskutinio kąsnio nesuvalgo. Na, galvoju paimsiu, paragausiu ir išsityčiosiu iš žmonos, juk neįmanoma blogai lašišos kepsnio padaryti. Pasirodo, kad įmanoma. Tikrai keistas. Valgyt įmanoma, bet 12 eurų už tokį vos valgomą, tai nelabai.
Žmona pareiškia, viskas, gaminsime viešbutyje. Neklykia, nerėkia, tiesiog gaminsime viešbutyje.
Grįžtam į viešbutį. Hrrr. Dar mūsų kambaryje teks miegoti ir mažei. Pamastom, kad išlankstomą fotelį nutarabanintume žemyn, bet, oi, labai jau sunku būtų.
Mažė šalia, miegoti neina, o mes pavargę, žmona nulužta prie TV pirma, o aš supratęs, kad sekso šiandien nebus, t.y. ir pats pavargęs, lužtu.
Na, taip ryte vis tiek seksą padarysim. Juk ko trenktis virš 300 km, kad po to be sekso būti? Nesąmonė. Kol mažė šalia sulanstomame fotelyje miega, mes patyliukias padarome. Na, ne tas laukinis seksas kokio galima būtų tikėtis žiemą prie jūros, bet vis geriau nei nieko. Gerai, kad mažė kietai miega.
Pusryčiam su sūnumi varom į Maximą. Oi geras. Paprastai mažose Maximose nieko gero nebūna, o šioje visko yra. Net persimonų, krapų, petražolių, cukinijų ar pan.
Dukra kepa kiaušinienę, verdą kavą. Kartais gerai tie vaikai. Tiesa, žmona jos kavos negeria, o ir kiaušinienę išbrokina, bet suvalgo. Tipo, mano skanesnė. Ką aš žinau, tikrai normali jos kiaušinienė, na, aš šiek tik kitaip padarau, bet jos tikrai normali, normaliai skaniai padaro.
Varom prie jūros? Ai, beje iki jūros kokį 50 m. Aha, aš ir nežinojau, kad Nidoje yra tokių viešbučių, kurie prie pat jūros, o ne marių.
Žmona, nea, šalta. Na, šiaip šaltoka. -14 laipsnių. Bet linksmumas, kad Vilniuje tuo pačiu metu žemiau -20. Mes kaip ir į šiltus kraštus atvažiavom. O tai ką daugiau veikti? Teliką žiūrėti? Varom gi. Nuotraukų į facebooką su tavim padarysiu. Na, jei fotkių padarysi tai einam. Apsirengia, ne šiltai, o kaip į foto sesiją, pasidažo. O jai rimtai viskas gerai su tuo facebooku? Vaikai, su džiaugsmu, varom. Išskyrus mažę, ji prie teliko nori likti.
Iki jūros tikrai 50 m. Šitas viešbutis vasarą tikriausiai pats paklausiausias Nidoje. Tiesa, kažką skaičiau, kad vasarą ten kaina 200 eurų už naktį. Kaip už 3 žvaigždučių 200 eurų nemažai sakyčiau.
Oras fantastinis. Šviečia saulė. Vėjas nežvarbus. Padarau tų suknistų fotkių, varom atgal. Sūnui labiausiai patinka prie jūros, ieško gintaro, vos atitraukiam atgal.
Ką dar veikti Nidoje? Paskaitau Makalių. Aha. Parnidžio kopa. Žmona neaaa. Vaikai – taaaip. Ei, visai nebelogai su vaikais, kur varyti. Bent kažką gali pamatyti. Nuvarom. Deja, bet kopos žiemą bent man visai neefektingos. Vasarą toks grožis, o žiemą pusnys ir tiek.
Kas dar? Švyturys? Varom. Žmona neaaa, vaikai – taaaip. Nu geras. Ieškom kur tas švyturys. Šiaip ne taip randam. Kažkaip GPS ne iš pirmo karto gerai nuvedė. Žmona lieka mašinoje, mes nuvarom. Šiaip nieko įspūdingo. Sūnus vėl ilgiausiai prie jo. Kad į vidų įleistų, tai gal faina.
Dar paskaitinėju, ką galima veikti žiemą Nidoje. Tomo Mano trobelė, tiksliau vaizdas į Nidą nuo jos. Nelabai žavi. Ir taip matom. Dar kažkokia kopa, bet žiemą jau vieną mačiau. Dviračiai? Žiemą? Nelabai. Sūnus užsimano į Gintaro muziejų. Ieškom. Randam. Nedirba. Jau vakarėja. Varom pavalgyti į tą Don Vito.
Užsisakom. Aš sriubą, kiti irgi šio bei to. Faina, bet kainos truputį kandžiojasi. Gal kai mūsų daug, tai ant visų nemaža suma gaunasi.
Vakarui kioske nusipirkom rūkytos žuvies. Vis tiek kažkaip prie jūros ją moka gerai padaryti. Severinas, ešerys, plekšnė, karšis. Aišku, kad geriausias buvo severinas. Skanumėlis. Tiesa, per tas dienas 4 kg. priaugau. Reik vėl mesti.
Vakare į pirtį. Priklauso pagal kelalapį valanda. Prieš einant reikia prieš dvi valandas užsakyti. Na, taip mes juk vieninteliai viešbutyje. Nors gal dar vieni yra, nes mašina dar viena buvo. Kažkaip užeinu į booking.com pažiūrėti, ką rašo apie šį viešbutį. Paskubėkite. Liko nedaug vietų. Berods 3 ar dar mažiau. Aha, tuščias viešbutis, ot marketingas.
Taigi pirtis. Netikėtai visiškai nauja ir gera. Tikrai ne kaip 3 žvaigždučių. Nors. Persirengimo kambarių nėra. Tipo, eikit į tualetą arba čia prieangyje. Gerai, kad mes šeima, tai mums prieangyje gerai. Bet jei būtų kitų, tai tektų į tualetą eiti persirengti, kas nelabai vilioja. Aišku, galima ateiti su chalatais ir šlepetėmis, bet čia 3 žvaigždutės, todėl reikia turėti savo, neduoda viešbutis. O jei ir būtume turėję, tai žiemą per tuos koridorius per šalta būtų taip vaikščioti.
Suomiška pirtis. Šiaip aš net neinu niekada, bet sūnus nuvarė, tai ir aš užėjau pažiūrėti. 99 laipsniai, 20 procentų drėgnumas. Kiek suprantu saunose, tai skaitosi gera pirtis. Ai, visi medinė apdaila naujutėlė, tai viskas kietai atrodo.
Garinė pirtis. Afigiena. Viršuje lemputės, mirksintis dangus. Gražu. Tik, matyt, kadangi jog žiema, tai grindys ledinės, na, ok, ne ledinės, bet žiauriai šaltos, matyt, nespėjo jos įkaisti.
Žodžiu pirtys fainos, patiko. Prieangis mažokas, bet kai vieni tai užtenka. Eisim dar kartą. Aha, kiek kainuos. Valanda 40 eurų. Eeee. Kažkaip gal dar pagalvosim.
Kitą dieną ilgai miegojom. Vėl tik ryte su žmona ir vėl tik tyliai. Čia su vaikais blogumas. Po to mažę nuvedėm prie jūros, bet saulės nebebuvo, tai nelabai kaip. Dar į Don Vitą, Maximą, žuvies, o į Raganų kalną Juodkrantėje jau tingėjau varyti. Taip ir atėjo vakaras. Kaip ir nieko neveikėm, bet greitai diena praėjo.
Žmona mano fb vardu sukėlė fotkes į facebooką. Užkniso su tuo fb. Po kelių dienų, beje, liepė su ja ištrinti, tipo, negražiai išėjo. Ištryniau.
Kita diena, namo. Ryte anksti išlekiam, taip ir nesupratau ko taip žmonai užsidegė anksti išvaryti, šiaip kaip ir gerai, tik seksiuko nespėjom per tą skubėjimą. Bet prieš namus užsimaniau aplankyti delfiniariumą. O pasirodo atnaujintas nuo paskutinio karto kai buvau. Veikia ir žiemą, tik du pasirodymai per dieną, bet faina, mažai žmonių, tai gali atsisėsti labai patogiai, kur nori, kur geriausiai viskas atrodo.
Delfinariume faina, net nėra ko pasakoti. Po to su vaikais, t.y. žmona nenorėjo, ėjom ant molo. Žiemą labai efektinga, apledėjęs kelias ir patys bangolaužiai. Buvo šalta, bet jėga. Patiko. Romantiška.
Grįžtant užsukom į Klaipėdos Akropolį pavalgyti. Nelikom sužavėti, tai dar užsukom į Maximą, kad būtume sotūs.
Ir viską vainikavo Klaipėdos zoologijos sodas. Ėjau nenoriai, dėl vaikų. Žmona, aišku, nėjo. Ir gerai, nes būtų zyzusi, jog greičiau einam lauk. Iki šiol galvojau, kad Kauno zoologijos sodas geriausias, bet man Klaipėdos patiko žymiai labiau. Tigrai, liūtas, panteros, pumos, baltieji vilkai, apuokai, net kengūros, lamos, stirnos, kupranugariai. Dar matyt nemažai ką pamiršau. Ir visa tai ne už kilometro kaip Kaune. O visai čia pat, tik už dvigubos tvoros. Kad net atordo, jog visa tai pavojinga. O koks tigras galingas. Kaip iš filmo “Pi gyvenimas”. Bet jis čia pat. Ranka pasiekiamas. Neperdedu nei kiek. Jei labai norėtum, galima įkišti ranką, kad jis ją nukąstų. Aš tiesiog sužavėtas. Niekada negalvojau, kad galima tokį gerą zoologijos sodą privačiom lėšom padaryti.
Žodžiu, visai linksmai gavosi. Didėjančiu efektu.
Va, sudarysiu 10 mano dalykų, ką reikia nuveikti Nidoje (arba tiksliau Neringoje).
Trylika gavosi, o ne dešimt. Na, ir ok. Gal ką pamiršau, pražiopsojau arba net nežinau.
06 Sunday Nov 2016
Posted in Kelionės
Kaip ir rašiau, kad Birštonas jau nusibodo, ypač su savo keistom viešbučio kainom, tai šį kartą nutariau paieškoti kur nors kitur. Gaila, kad į Baltarusiją žmonai reikia vizos, nes tikrai 100 procentų būčiau ten išrinkęs važiuoti. Bet viza dėl žmonos rūpintis tingiu, žodžiu, patys kalti, kad manęs ten nelaukiate. Bandžiau žiūrėti kitus užsienius, bet kažkaip dar nemoku tais pigiais skrydžiais naudotis, o su mašina per savaitgalį toli nenuvažiuosi. Girdėjau labai gerų atsiliepimų apie Latvijos pajūrį, tai gal gera proga ir išbandyti.
Išsirinkau Jūrmalą. Per booking.com išsirinkau viešbutį. Šį kartą buvau nedurnas. Išsirenku kas atrodo man tinkama ir einu būtinai visų komentarų perskaityti. Jei tik nepatinka, tai iš kart metu ir einu prie kito. Pvz. atrodo gerai, o rašo komentaruose, kad prie geležinkelio. Arba rašo, kad girdisi kaip kaimynai miega. Ei, mes juk su žmona važiuojame, tai jei girdėsis kaip mes “miegam”, o ten dar su kokias vaikučiais, tai mums dar ir policiją iškvies už vaikučių tvirkinimą. Žodžiu. Ilgai praleidau skaitinėdamas komentarus, kol radau blogus atsiliepimus tik apie pusryčius. Na, kad visai nebūtų blogų neradau, bet man pusryčiai nelabai aktualu kokie bus, tai kadangi viskas kitkas tiko ir užsakiau. Na, taip. Trim naktim išėjo pigiau nei Birštone dviem naktim. 255 eurai. Plius į tai įėjo kasdien pirtis – 4 kartus buvom. Jo, Birštonas pralaimi. Ir šiaip labai tvarkingas ir gražus viešbutis Jūrmaloje. Žodžiu, kaip minimum kol kas 2:0 Jūrmala laimi.
Išvažiuojam. Norisi valgyti. Gal kokiam 50 km link Panevėžio sustojam kažkokioje “zakanurkėje”. Žmona jau suka nosi, bet aš jai primenu, kad kažkada prieš metus buvom irgi čia sustoję, taip norėjom valgyti, kad buvo dzin kur. Ir buvo gerai. Aišku, vien ko pavadinimas “Pas Julija” vertas:
Užsisakom. Kainos atrodo mažos, tai aš ir sriubą, didelę aišku (3,20 euro) ir dar salotas. Atneša charčio.
Su aviena. Čia nufotografavau, kai jau pavalgiau. Skani ir soti. Dar salotos?
Su tunu. Kiaušinis dar šiltas. Vadinasi šviežias. Prašėm ne su majonezu, o su aliejiniu padažu. Hrrr. Reikėjo prašyti tik su aliejumi, nes man aliejinis padažas nepatiko. Na, o žmona tokia sužavėta, kad net facebook’e parašė kaip čia gerai. Salotos netilpo, daugiau kaip po pusę palikom. Kaina irgi ne tokia kaip sostinėje, žodžiu, o ką duotų jei cepelinų užsakytum? Komentaruose skaičiau, kad net vyrai nesuvalgo.
Ok. Judam toliau. Aišku, kad iki pačios Jūrmalos daugiau valgyti nenorėjom ir nestojom.
Taigi, aš pasiskaitęs, ką reikia veikti Jūrmaloje ir iš kart vykdyti tą TOP 10.
Buvo toks vėjas prie jūros, kad net aš tik fotkių keletą padariau ir viskas.
2. SPA:
Ant SPA teko pataupyti pinigus, tai lankėmės tik turkiškoje pirtyje. Fantastiška. Be komentarų. Žmonių nėra, tai mes dviese pirtyje. Kiekvieną kartą po pirties lėkdavom į kambarį, kur aš žmoną … Gerai atostogos. Kad dar šalia pirties būtų sukūrinė vonia, tai būtų idealu.
3. Dzintars miško parkas:
Jei su vaikais tai faina. Yra fainas palaipiojimo po medžius atrakcionas. Veikė, nors ir ne sezonas. Bet mes buvom be vaikų.
4. Apžvalgos bokštas:
Lipau į jį vien tik dėl to, kad bijau aukščio. Faina, užlipau, padariau fotkes ir žemyn. Gal dėl to, kad bijau aukščio, didelio įspūdžio nepaliko. Gal tik nustebau, kad pavargau kol užlipau.
5. Kažkoks vėžlys:
Tipo, visi fotografuojasi prie kažkokio vėžlio paminklo. Aš jo neradau. Radau kaip kažkoks karžygys bando nukirsti galvą gyvatei. Šiaip labai panašu, kad ta gyvatė iš to vėžlio išlindo. Gal aš tą radau? Juokauju, aišku, kad ne. Bet ieškoti kažkokio vėžlio tingėjau.
6. Jomos gatvė:
Jomos gatvė tai turėjo būti analogas Palangos Basanavičiaus gatvei. Bet gal ne sezonas, gal kas. Žodžiu, tik Uzbekų restoranas sužavėjo. Baklažanai, nors ir iš šaldytuvo, bet skanūs. Uzbekiškas plovas nors ir 9,50 euro, nors ir mažai, bet skanus ir šiaip pavagėm, gerai, kad baklažanų paėmėm. Ai, ir dar baklažanų po to krautuvėj paėmėm, įdaryti su ryžių makaronais, o po to ir salotų, skanu buvo.
Dar nusipirkau Rygas Balzams. Jomos gatvėje mokėjau 10 eurų, o krautuvėlėje šalia viešbučio toks pats kainuoja 7 eurus. Gal dėl to jog permokėjau, bet išgėriau nemažai. Ryte radau mano facebooko visas fotkes pakeistas, prirašinėta, kaip aš įsimylėjau savo žmoną. Tiek “laikų” dar nesu gyvenime surinkęs. Tikriausiai per tą naktį tiek “laikų” surinkau, kiek per kelis buvimo facebooke metus kartu sudėjus. Bet šiaip gražias nuotraukas žmona parinko.
Ai, Uzbekų restoranas kitą dieną nedirbo (pirmadienis mat), ilgai ieškojom kur dar pavalgyti. Radom kažkokį Asia, bet labai jau didelės kainos, po to iš nevilties užėjom į piceriją. Pica nebloga buvo, bet šiaip žmona ilgai keikėsi, kad be ryšio ten. Ir daugiau Latvijoje nenorėjo valgyti.
7. Livu vandens parkas. Na, taip skaičiau, kad ten kažkoks Tornado atrakcionas vienintelis Europoje, bet mes ten nėjom. Ai, nežinau, nesu, tiksliau nebesu, vandens parkų fanas.
8. Kemeru parkas:
Gal 30 km važiavom. Žmona kreivai į mane žiūri. Sakė, kad net iš mašinos nelips. Kaip ir į bokštą nėjo. Aš išlipu. Einu. Nu, jo 30 km važiuoti, kad miško takeliu pasivaikščioti. Jaučiuosi kvailai ir aš. Gerai, kad žmona mašinojo liko, sakysiu, kad labai faina buvo.
Na, taip šlapia, bet nieko įspūdingo. Miškas kaip miškas. Tik šlapia.
O prasideda takas. 
Dar kvailiau jaučiuosi, nes miškas kaip miškas. Kasdien po tokį vaikštau.
Ai, nu takelis nuklotas. Tipo, turi būti įdomu.
Ir čia takelis pagaliau išveda į pelkę.
Ne, nu geras. Niekada nesu buvęs pelkėje.
Kaip didinga. Maži medeliai kur ne kur auga.
O šiaip tai po manimi pelkė.
Jei nuo tako nukrisčiau, galiu ir nebeišsikapanoti. O aplink nei vieno žmogaus.
Net tanką, skaičiau, ši pelkė yra prarijusi.
Po to pradėjo snigti, aš apsisukau ir nebaigiau viso tako, net trumpojo. Gamta džiaugėsi kartu su manimi.
Kemero pelkė buvo pats įspūdingiausias dalykas ką pamačiau Latvijoje. Žmona ilgai juokėsi iš manęs. Tipo, pelkė mane sužavėjo.
Dar nuėjom prie jūros.
Šį kartą jūra buvo nuobodžiai rami.
Dar ten Latvijoje yra rekomenduoja nemažai gamtos paminklų, bet mano žmonai įdomiausia SPA, viešbučiai ir restoranai. Aš bokštą ir pelkę, ai, ir jūrą aplankiau, buvau irgi patenkintas. Taip kad visai fainiai praleistas savaitgalis.
Šiaip dar faina, kad atsisiunčiau kelias Latvija Tourism programėles. Jėga, pagal GPS nustato tavo padėtį ir rodo, kur artimiausios įdomybės. O google maps su GPS atveda tiksliai iki to. Tik mapsus kai esi prie Wi-Fi geriau išsisaugoti, kad vietinio mobilaus interneto nenaudoti, nes kaip supratau vis gi kiekvienas megabaitas apmokestinimas.
Nežinau ar dar važiuosiu į Jūrmalą, gal vieno karto ir užteks. Praktiškai kas vėl viliotų, tai viešbutis. Labai jau geras buvo. Bet šiaip dabar apetitas auga. Noriu į Vokietiją, Italiją, Ispaniją ar pan. Savaitgaliui. Su pigiais skrydžiais, bet dar nemoku, nes kažkaip man draugai kai pasakoja, tai kapeikos, kai tik pats bandau ką surasti tai man tokias kainas paskaičuoja.
30 Friday Sep 2011
Posted in Kitka
Tags
Priešistorė. T.y. blogi ženklai jau buvo iš anksto matyti.
Likus porai dienui iki suplanuotų atostogų nunešiau Direktoriui pareiškimą dėl atostogų. Kodėl taip vėlai? Na, ir taip aišku, kad jau rugpjūčio pradžia, vadinas tuoj eisiu atostogų. Visą savaitę ruošiausi, t.y. sutariau kas mane pavaduos, kas pavaduos, jei nebus pavaduojančio. Apmokinau, ką daryti, užsirašė instrukciją žmogus, pastovėjau už nugaros, pažiūrėjau kol viską pats be mano pagalbos padarė. Ir šiaip mūsų vienintelis skyrius, kur yra realiai pavaduojantys žmonės, kurie realiai perima darbus, o ne tik parašą uždeda, kad atseit pavaduosiu, o patys neturi jokio supratimo apie kito darbą. Taigi atostogoms įmonę be manęs paruošiau, todėl visai ramiai nunešiau pareiškimą Direktoriui.
– 33 dienoms? Atostogų? Tu ką? Negaliu išleisti.
Na, taip yprastai išeinu 14 dienų, bet dabar toks pavargęs, kad noriu mėnesio, gal net pusės metų, be to paskaičiavau, kad rugsėjo 1 d. pakliūtų į atostogas ir galėčiau ramiai nuvesti dukrą į naują mokyklą.
– Ne, nepasirašau. Ryt darom visų susijusių žmonių susirinkimą, ar galima tave išleisti atostogų.
– Taigi būsiu Lietuvoje, mobilų telefoną su savim turėsiu, jei ką nuo toliausiai, kur galiu būti, Klaipėda, 3 – jų valandų kelias. Tik 3 valandos ir ekstra atveju aš čia – firmoje.
– Ne. Kol visi nesutiks, ne. 33 dienom? Nu.
– Na, ok. Ryt 9 tyto.
– Ne, man jei susirinkimas iš ryto, tai visa diena prapuolė.
– Ok, tai kelintą.
– Po pietų,
– Ok.
Po pietų tai po pietų, bet kelintą valandą. Kažkas visgi suorganizuoja 14 val. (iki atostogų liko 3 val.). Saviškiams prisakau, kad sako, ką, nori, bet, kad mane pavaduos.
Susėdam. Viena skyriaus vadovė atsineša popieriaus šusnį ir pradeda vardinti problemas. Va, pas tokį klientą yra tokia problema. Taip, žinom, sprendžia D. Va, pas kitą klientą yra tokia problema. Taip žinom, sprendžia R. Va, pas tokį klientą yra tokia problema. Taip žinom, šią kai tik baigs pirmam klientui spręs D. Ir taip gal valandą. Aš nebeištveriu.
– Ei, žmonės, kokią čia komediją darot? Galvojat, kad kol manęs nebus, nekils problemų? Kiekvieną mielą dieną kils. Bet tam ir yra pavaduojantys asmenys, kurie jas spręs ir galvos kaip spręsti. Galų gale yra mobilus telefonas, būsiu Lietuvoje, o nuo Klaipėdos iki VIlniaus 3 valandos kelio.
Kokią 16 valandą, likus valandai iki atostogų, pasirašo mano atostogas. Fu.
1 diena.
Atsikeliu vėlai, kokią 10. Dukrytė pažadina. Seniai taip ilgai bemiegojau. Atostogos. Puiki nuotaika. Žmona pradeda zysti, kad yra nepadarytų darbų ir reikia juos baigti. Reikia prie kompiuterio pabaigti vieną dokumentą (tą dokumentą aišku ji seniai galėjo padaryti, nes vaiką tai į darželį leidžia, nieks netrukdė anksčiau). Eik, pabaik, sako man. Aha, žinau jos tą eik pabaik, ji gulės lovoje, mažė lips man ant galvos, kaip galima pabaigti. Ei, sakau, davai aš einu su maže pasivaikščioti, o tu ramiai pabaik tą dokumentą. Ok, sutariam. Pasiimu triratuką, kibirėlį, kastuvėlį, ir su maže išeinam į smėlio dėžę. Kadangi niekur neskubam, tai dukrytė laiminga. Statom be galo ilgai smėlio bokštus, supamės, vėl bokštus statom. Kol jai visiškai nusibosta. Pažiūriu laikrodį, hmz, dar per mažai, dar neskambina žmona, kad baigė. Važiuojam kartingų pažiūrėti. Dukrytė – važiuojam. Sėdasi ant triratuko, aš ją stumiu. Taip gera. Tikros atostogos. Galva rimsta, nebeplyšta. Randam pakeliui kažkokiam kieme čiuožynę, vaikišką namuką, dar kur palaipioti. Čiuožinėjam iki begalybės. Tada einam pro mišką, pamatau aviečių, prirenku jai, ji be galo skaniai valgo. Einam per mišką, renku avietes, ji valgo.
Praeina 5 valandos. Oho, žmona bus patenkinta, kad palikau ją vieną be vaiko tiek ilgai. Nes aiškina, kad pavargsta nuo jo (pala, o darželis? Ai, čia su moteriška logika napasiginčysi)
Skambina žmona. Kur padėjai vieną dokumentą. Kas svarbiausia dokumentas jos. Taigi negaliu žinoti kur. Prasideda. Kur padėjai dokumentą. Dingo. Visus namus išieškojau, nėra. Pizdec. Pradeda klykti, kur aš jį padėjau (ir iš vis kodėl turėjau jį imti). Kur tu esi, kada būsi namie. Ką aš žinau kur. Va, einu mišku, avietes renku, va, šalia baltas beržas, po kaire eglutė. Kada būsiu. Tiksliai kada busiu. Atsakyk. Ką aš žinau, vaikas su triratuku, namo dar nenori, ilgai užtruksim. Kur tu esi tiksliai aš ateinu paimti vaiko. Rėkia, klykia, putos iš burnos lekia. Išlekia iš namų manęs pasitikti, kas 2 min skambinėja, kur esu. Bl…, kur kur, kaip nupasakoti, kai eini miško takeliu. Tik vėliau kilo mintis, ko ji taip klykė – pagalvojo, kad aš slapta jos mamai vaiką parodžiau (ji susipykus, švelniai tariant, su mama). Galva vėl tvinkčioja, tuoj sprogs kokia kraujagįslė. Grįžtam namo. Ji bėgioja po kambarius, nėra dokumento. Bl… Nu, davai pirma paieškom. Skambinu dar tam, kur mašiną pardavėm, gal ten ką rado (juk ji visus namus apieškojo). Po to jau biški apsiraminęs pradedu mąstyti, jei sakė, kad 100 procentų viską apieškojo, tai juk nieko nereiškia. Aš daug ką sakyti ką galiu. Pradedu paiešką visų namų. Pirmas stalčius, kur didžiausia tikimybė rasti, iškraustau viską, nėra. Antras stalčius, ta rėkia, čia žiūrėjau, ko čia ieškai. Iškraustau vis tiek. Nėra. Trečias stalčius. Ta vėl aplink laksto nėra čia nėra, žiūrėjau. Nuimu pirmą papkę nuo viršaus. Guli. Guli aiškiai, aiškių aiškiausiai matosi. Neatsiprašė. Pirma diena atostogų sugadinta. O taip gerai prasidėjo. Pajutau blogų atostogų nuojautą.
Pirmos 2 savaitės
Tvarkėm reikalus, kuriuos ji galėjo sutvarkyti praeitą mėnesį, kol vaikas buvo darželyje. Nu, į nx tokias atostogas. Antros savaitės pabaigoje paskaičiavau pinigus. Išleisti 2/3 pinigų, o liko dar 3 savaitės. Atleidau taupymo vadeles atostogų proga.
Kažkelinta diena
Sūnui duodam pinigų, aš duodu mažiau, bet žmona slapta dar duoda (seniai aš ją pažįstu, kad prispaudžiau prie sienos pasakė, kad dar pridėjo. Nors, matyt sumažino sumą kiek.). Kad galėtų su šliundra važiuoti atostogauti į Palangą. Moteriška logika. Apribokim vaikui pinigus ir tuo pačiu duokim 600 Lt., nes kaip vaikui reiks Palangoje gyventi. Logiška. Bet ne apie tai. Grižta vaikas iš Palangos (pamačiau jo paną realybėje, bl.. kokia negraži, nu snukis baisus, šikna gal ir nieko). Vakaras kokia 9 val. išeina į kiemą. Kažkokių draugų susirado. Kadangi trainiojasi čia kažkur apie namus. nelabai nerimaujam. Liepta grįžti vienuoliktai. Be kažkiek minučių skambina žmonai kažkas, kad perskambintų sūnui (pinigų neduodu daug telefonui). Perskambina, sėdi policijoje. Susirenkam visus vaikus, kokį pusė dvylikos prisistatom ir mes. Kaltina, kad kažkur išpaišė sienas. Kadangi sargas girtuoklis, tai numanoma situacija tokia: jis prisigėrė, kažkas išpaišė, statybų bendrovė dabar reikalauja iš jo, o jis ieško atpirkimo ožių. Mes rašom priešpriešinį ieškinį, kad nesikabinėtų prie mūsų vaikų, gal jis koks pedofilas, nes bandė vieną iš jų į savo namelį įsitempti. Namo grįžtam kokią 2 val. Kitą dieną praleidžiam policijoje, nes kas mus priimti turėjo atsotogauja, taigi kelias valandas ieškojo kas pavaduos. Atostogos.
Šventoji
Kad į Šventąją išvažiuosim jau nebetikėjau, Atvažiavom. Ilgai ieškojom namelio, nes arba kaina arba aplinka, žodžiu radom vidutinį už šiek tiek aukštesnę kainą nei tikėjomės. Sakiau, kad tariamės iš anksto kaip visada ir darydavom, tai ne, tipo taip pigiau bus. Kaip smegenys Latvijoje vos neišsitaškė, jau rašiau. Žodžiu Šventojoje buvo viena vienintelė diena, kai su dukra grįžom ir pasakėm, va, čia tai atostogos – pailsėjom.
Vėl namai
Grįžom namo, visai be pinigų, dar savaitė kaip nors ištverti. Tris dienas tvarkėm namus, nes svečiai iš Maskvos atvažiavo ir pernakvojo pas mus. Aš daugiausiai simuliavau, nes jau pavažiavo stogas, nuvariau vieną vakarą prisigėriau (dviejų 7,30 Kalnapilio užteko silpnam organizmui). Ai, dar vieną iš tų dienų vėl pasiėmiau savo mažę ir išėjom vėl pasivaikščioti, žiūrėjom kaip kartingai važiuoja, statėm pilis, bet prieš tai ji susižeidė. Ji tipo dabar viską savarankiškai, tai su triratuku nuo kalniuko ji pati, laikyt negalima. Pasileido nuo kalniuko, greitis jau per didelis, bandau pagauti, o ji atsisuka pažiūrėti ar aš nelaikau, vairą pasuka, triratukas aukštyn kojom, pagauti be šansų, ji savo mielu veideliu į asfaltą. Aš nei miręs, nei gyvas. Pakeliu. Tik lūpą žiauriai žiauriai praskelta. Kaip besakytumėt, bet Dievas saugo savo angelėlį. Apsikabinam, verkiam, ji mane glosto ir guodžia. Kokia gerutė. Lupa ištino, aš galvojau vežti pas daktarus, bet kad pažiūrėjau, kad tik tas ištinimas baisiai atrodo, bet pati žaizda nėra labai didelė. Žodžiu dar pravaikščiojom kokias 7 valandas.
Apie rugsėjo 1 dienos sūnaus nusigėrimą irgi jau rašiau.
Skambučiai
Pirmas skambutis iš pavaduojančio, ryte, pažadina, pirmom atosotogų dienom: na, manau tu turėtum žinoti: K. nori išeiti iš darbo. Pala, klausiu, tikrai, pats, o ne tu išmeti (nelabai jo mėgo). Jo, jo pats. O ko išeina? Į Vokietiją dirbti. Dirbti? Pagal specialybę? Žvengiam abu. Ai, nu tikriausia braškių skinti.
Antras skambutis. Direktorius. Aš tau persiunčiau dokumentą reikia, kad peržiūrėtum. O aš dabar kaip tik į Šventąją važiuoju savaitei, ar skubu, jei skubu rasiu, ten kur internetą. Na, savaite palauks. Grįžtu. Skaitau, terminas: po mano grįžimo atsotogų dar dvi savaitės. Bl… (P.S. jį pradėjo žiūrėti kai liko savaitė, nu , tada aišku nieks neiko nespėja).
Trečias skambutis. Direktorius. Čia sakė tik tu gali padaryti, video, data reikia pakeisti. Video? Na, kur reklaminius filmukus kažkada darei. Na, dariau tuos filmukus, bet šiaip tai nealabai aš moku tik šiaip įdomumo dėlei buvau pabandęs. Na, bet galiu pažėti, aš dabar vaiką ant supynių supu, vakare grįšiu, pažiūrėsiu. Ok, aš tau persiusiu visą medžiagą emailu. Reikia iki rytdienos pietų. Bl.. Grįžtu vakare. Emailo nėra. Skambinu Direktoriui – neatsiliepia, parašau emailą, parašau SMS. Sėdžiu prie kompo, nežinau ką daryt. Skambinu D., nes jis tuos filmukus rodys, klausiu ar ką žino, ne, jis nieko nežino. Jau kokios 9 val. skambinu pavaduojančiam, klausiu ar ką žinai, ne nieko nežinau. 10 val. išjungiu kompą, eikit visi nx. Ant rytdienos kokią 12 skambinu Direktoriui, sakau, kad nieko negalėjau padaryti, nes nieko negavau. Atsakymas: tai mes nieko ir nesiuntėm, persigalvojom, tipo. sunku tau bus padaryt. Bl…
Ketvirtas skambutis. Penktadienis. Išvarau iš pat ryto mašiną į autoservisą, kad su jos sustojimais iki vakaro atvažiuočiau iki to autoserviso. Pirmadienį jau į darbą. Skambina pavaduojantis. Sako, na, žadėjau neskambinti, nors paskutinė diena, manau turi žinoti, mus nori priversti dirbti savaitgalį, bet pagrindo tam nėra, tikriausiai skambins tau. Kad žinotum – mes atsisakėm. Ok, sakau, ačiū, kad perspėjai. Bet nepaskambino man. (aišku, nei pagrindo nei ko nebuvo kai grįžau buvo susirinkimas ta tema)
Itogo
5 valandos pirmą dieną + viena diena šventojoje + 7 valandos pasivaikščiojimo su dukryte (nors streso apturėjau irgi) + 1.5 dienos vyresnės seses stovykloje kai atvykom paimti = 60 valandų.
Taigi iš 33 atostogų dienų buvo 60 valandų tikrų atostogų. Dalinant gautusi 5 dienos, bet jei realiai dienomis tai 2, na 3. Nes, kad ir iš tos pirmos 5 gėrio valandų, buvo po to tiek blogio valandų, kad sudegino viską.
Poliklinika
Į atostogų pabaigą užsirašiau į polikliniką. Ištrauka iš pokalbio su daktaru:
– Ar insultą jau turėjote?
– Dar ne.
– Hmz. O infarktą?
– E, irgi dar ne.
– O diabetu dar nesergate?
– Ne.
– Na, aišku, jei taip ir toliau gyvensite viskas tas bus ir dar daugiau.
Dabar geriu kokių 7 rūšių vaistus. Padeda. Už mėnesio vėl pas daktarus.
