Vaidina: Andy Serkis, Woody Harrelson, Steve Zahn ir kt.
Buvom. Su žmona. Šiaip abiems patiko, bet pirmos dalys abiems patiko labiau. Aš mat prisiskaitęs buvau, kad čia bus ypač naujos šiuolaikinės technologijos, kad super efektai, vos ne, kad Avataro lygio naujovės. Ir labai norėjau tai pamatyti kino teatre. Ir ką? Ką aš žinau. Nieko ypatingesnio nei pirmosiose dalyse nepamačiau. Tai mane šiek tiek nuvylė. Jei nebučiau tikėjęsis kažko ypatingo, gal labiau būtų patikę. Dar erzino nelogiškumai, kai kurie smulkūs dar atleistini, bet kai rodo ateitį ir jokios karinės strategijos ir taktikos, kurią net mažas vaikas, tipo aš, žino, ai nežinau. Dar beždžionės, kad neturi, na, galim nurašyti, kad dar neturi istorinės patirties, nors kai kuriuose kadruose aiškiai pasako, kad bent kai kurios visai neblogai susipažinusios su žmonijos istorija. Na, bet, kad žmonės tokie durni, jokių apsauginių postų, po stovyklą vaikšto praktiškai kas kaip nori, tai mergaitė, tai iš vis visos beždžionės. Ai, žodžiu. Dar kažkoks dirbtinis dramatizmas. Nors daugiau emocijų iš bedžionių nei pirmose dalyse.
Woody Harrelson stars in Twentieth Century Fox’s “War for the Planet of the Apes.”
Na, trumpai tiek, nenusiteikęs daugžodžiauti. Tiesiog vertinu. Nors ir patiko, bet vertinu mažiau nei antrą dalį. 7/10. Oi, o pasirodo, kad pirmą dalį įvertinau irgi tik 7, tai gavosi, kad ir šį vienodai vertinu, na, ne tikrai geriau nei 6, gal net visai ir 8 duočiau, bet, ai, lai lieka 7. Šiaip patiko.
Aš norėjau jį pažiūrėti dar iki Paryžiaus, bet nespėjom, tai labai apsidžiaugiau, kad grįžus vis dar rodė kino teatruose. Rusų serialas Кухня man labai patiko. Kiek ten tų sezonų buvo? Berods 6? Ir visi buvo be galo geri ir juokingi. Neišsisėmė kaip būna su daugelių populiarių serialų. Gaila, kad baigėsi. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Pilnametražinis Кухня в Париже irgi geras buvo. Taigi tikėjausi kažko panašaus ir šiame.
Taip. Buvo juokinga. Tikriausiai viena iš geriausių rusiškų komedijų. Nes kitos kiek mačiau (dauguma), tai daugmaž durnos kaip ta Naša Raša. Čia humoras geras, intelektualus, net su Putinu gražiai ir sakyčiau subtyliai pajuokauta.
Bet ta nauja meilės linija erzino. Kur dingo senieji? Kad susituokė? Tai juk galiam buvo vis tiek sugalvoti ką nors?
Žodžiu, nors ir juokinga, nors ir patiko, bet va čia kaip tik tas momentas kai pradeda išsisemti. Dar juokinga, bet jei blogės ir toliau, tai paskutinės dalys buvos nebejuokingos visai.
Ir vertinu tik 7/10. O gal net 7/10? Kaip pažiūrėsi. Bet kokiu atveju, man patiko, bet nesu sužavėtas taip kaip ankstesnėmis dalimis.
Šį filmą paėmiau žiūrėti vien dėl žmonos. Jai patinka katastrofos, o šis pagal aprašymą toks ir turėjo būti. Banga / Тhe Wave / Bølgen (2015):
Rež.: Roar Uthaug
Vaidina: Kristoffer Joner, Ane Dahl Torp, Jonas Hoff Oftebro ir kt.
Mes jau, matyt, esam pažiūrėję visus filmus apie katastrofas (nors aišku, kad ne visus), kad net norvegišką filmą apie katastrofas nutarėm žiūrėti. Kodėl blogai, kad norvegiškas? Na, vis tiek norvegai neskirs be skaičiaus pinigų filmui, o katastrofas sumodeliuot man atrodo, kad bragiai kainuoja.
Bet šiaip nenusiviliau. Net spec. efektai visai gerai atrodė, visai nepasiilgau brangių holyvudiškų spec. efektų.
Filmas – klasikinė katastrofa. Pagal galimai tikrus įvykius. T.y. Norvegijoje yra tokia vieta, kur kalnai po truputį juda ir tik laiko klausimas, kada dalis kalno nukris į vandenį, o vanduo sukels milžinišką 85 metrų aukščio bangą, kuri nušluos viską pakeliui. Taigi kaip visada yra didvyris, šiuo atveju geologas, kuris viską numato, tačiau jo niekas neklauso. Tragedija įvyksta, jis gelbėja šeimą, gražuolę žmoną, mielą dukrytę ir sūnų. Viskas kaip klasikiniame katastrofų filme.
Bet net keista. Visai įdomu buvo žiūrėti ir visai neblogai susižiūrėjo. Aišku, kaip visada nervino, ką įvairūs žmonės kvailai išdarinėja, bet, ai, visuose filmuose taip. Šiaip tai tikrai norvegai visai neblogą filmą padarė.
Ir įvertinu. 7/10. Na, katastrofos vis gi ne mano stichija. Žmona, tai tokia sužavėta, kad zyzia, jog nori dar tokių katastrofų, nors ir čiukčių gamybos.
Rež.: Louis Leterrier
Vaidina: Jesse Eisenberg, Common, Mark Ruffalo, Woody Harrelson, Isla Fisher, Dave Franco, Mélanie Laurent, Morgan Freeman ir kt.
Šį išsirinkau, nes sudomino aprašymas – scenoje fokusinkai pareiškia, kad kaip tik šiuo metu, būdami scenoje, jie apiplėš banką. Kokį banką parinks atsitiktinis žiūrovas.
O dar priedo aš fokusus labai mėgstu.
Ai, galvojau, čia toks reklaminis triukas, kad pritraukti žiūrovus. Pradedu žiūreti, visai patinka, kad su pagrindiniais veikėjais supažindina greitai, nevinioja į vatą, tas hipnotizuotojas, tas kitką gerai daro. Žodžiu, iki triuko su banko apiplėšimu filmas atveda greitai, kuo ir džiaugiuosi. Ir taip. Tikrai. Jie apiplėšia banką. Tuo metu būdami scenoje, filmuojami ir t.t. Policija juo sulaiko, bet aišku, kad nelabai gali pareikšti kaltinimų, šitiek žiūrovų juk juos matė scenoje, o jie banką apiplėšė net kitoje valstybėje. Ir pinigus išdalino žiūrovams. Žodžiu. Sudomino nerealiai. Ir šiaip kuo toliau tuo įdomiau.
Šiek tiek pradeda erzinti kai prasideda gaudynės, t.y. iš intelektualus filmo pradeda virsti veiksmo filmo. Ir šiaip tai nufilmuota gerai, vaizdai gražūs, viskas efektinga.
Ir kaip ir sakyčiau, kad fainas filmas, bet pabaiga kažkokia tai per greita ir per keista. Todėl nors visą filmą ir žiūrėjau susidomėjęs (žmona net užmigo, nes jai žiauriai neįdomu), bet pabaiga kažkaip nuvylė.
Tai ir vertinu – 7/10.
Beje, ką tik pamačiau, kad yra jau antra dalis. Šiaip visai norėčiau pažiūrėti antrą dalį.
Į šį filmą aš kaip ir neplanavau eiti, bet žmona, kai tik pamatė reklamą, iš kart užsinorėjo. Na, man į kino teatrą eiti vis tiek patinka, tai mielu noru sutikau. Liūtas / Lion (2016):
Režisierius: Garth Davis
Vaidina: Sunny Pawar, Dev Patel, Rooney Mara, David Wenham, Nicole Kidman, Abhishek Bharate, Divian Ladwa ir kt.
Tikrais įvykiais paremtas filmas. 1985 metais kažkur Indijos glūdumoje penkiametis berniukas ieškodamas brolio užmigo traukinyje, kuris jį nuvežė tūkstančius kilometrus nuo jo kaimelio. Jis nežino nei savo pavardės, nei jo kaimelio niekas nežino. Vienišas milžiniškame ir pavojingame Kalkutos mieste. Galų gale jam pasiseka ir jį priglaudžia pora iš Australijos. Po 25 metų jis kamuojamas ilgesio mamai ir broliui nutaria surasti savo gimtinę. Prisiminimai labai migloti, tačiau pasitelkęs šiuolaikines technologijas, Google Earth, jis bando surasti tą stotį iš kurios išvažiavo. Tiesa, Indija, ne kažkokia maža valstybėlė, todėl galimų variantų tūkstančiai.
Kaip ir fainas, už širdies griebiantis filmas, bet man pasirodė, kad kažkas specialiai ieškojo filmo aktoriui Dev Patel. Na, taip “Lūšnynų milijonierius” (su kuriuo Dev Patel išgarsėjo) buvo tikrai klasiškas filmas ir man vis neapleido kažkokios aliuzijos, sąsajos su tuo filmu, kas trukdė žiūrėti šį.
Buvo gaila žiūrėti į Nicole Kidman, mano gražiausią ir mylimiausią aktorę. Amžius daro savo, o dar šiame filme ji turėjo vaidinti tokia pagyvenusią moteriškaitę, o aš taip norėjau ja grožėtis.
Ir šiaip man šiame filme pagrindinis aktorius tai Sunny Pawar, tas kuris suvaidino Saru vaikystėje. Jei kam duočiau Oskarą tai jam (filmas nominuotas šešiems Oskarams ir pelnęs daug kitų apdovanojimų). O Dev Patel vaikšto toks įsijautęs, susimąstęs, ai, nežinau, kaip ir gerai, bet man Sunny Pawar žymiai labiau patiko.
Šiaip prie keistenybių. Ieško du metus su Google Earth, randa, pritraukia, o ten kaimelio pavadinimas parašytas. Joma jo, taigi reikėjo su Google Search ieškoti, tai būtų užtrukęs dvi minutes, o ne du metus. Na, taip, pavadinimas šiek tiek kitoks, nei jis prisimena, bet juk Google puikiai ieško apytiksliai. 100 procentų įsitikinęs, kad su tokia paklaida, kurią parodė, tai Google Search būtų tikrai radęs.
Dar. Indų berniukus atvežė į Australiją. Kokių 5-6 metų. Hindi ar bengalų (kokia ten pas juos kalba?) jie pamiršo. O angliškai ką kalba su tokiu akcentu, lyg tai būtų genetiškai paveldima? Ypač tas netikras Saru brolis. Jau toks indiškas akcentas, kad tikrai ne nuo 5 metų kalba vien angliškai.
Žmonai tai labai patiko, o man nežinau, kaip ir patiko, bet kažko trūko (ar gal per daug ištemptas?). Kad ir pati pradžia, žmona sako, oi, žiūrėk, kaip gražiai nufilmuota. O man atvirkščiai, trūksta ryškumo, arba kai skrenda, tai taip viskas bėga apačioje, kad nieko nesimato, man atrodo, būtų gražiau šiek tiek labiau iš viršaus. Na, tie operatoriaus mėgiami dideli panoraminiai vaizdai, kur centre mažytis žmogelis, kaip ir faina, bet nesupratau, man trūko ryškumo. Gal akiniai purvini buvo?
Ai, kas faina dar. Filmas Australijos apie Indiją. Toks pasaulis darosi draugiškas, kažkaip ne taip kaip Holyvudo dominavimo laikais.
Ir įvertinu. 7/10. Sorry, kad tiek mažai. Net gerai nežinau kodėl, bet tik tiek.
Čia paskutinis matytas filmas, nors kelis filmus aprašydamas praleidau, nes einu kaip ir gerumo link. Žmona jau visai sužvėrėjo, duok jai gerą filmą ir viskas. O kokį jai duoti, jeigu visi nepatinka? Supykau ir aš, še, žiūrėk fantastinį. Ir kas tas moteris supaistys, sakė, kad patiko šis. Beždžionių planetos aušra / Dawn of the Planet of the Apes (2014):
Rež: Matt Reeves
Vaidina: Gary Oldman, Keri Russell, Andy Serkis ir kt.
Aš šį filmą buvau supainiojęs su kitu filmu “Planet Of The Apes”. Ypač dėl pavadinimo. Man “Rise” labiau kilimą reiškia, o pasirodo, kad nežinojau, jog “Dawn” reiškia “Aušra”. Po to pagal pavadinimą lyg atpainiojau, kad čia kitas filmas, bet galvojau, kad bus perdirbinys ano, tai nelabai ir norėjau žiūrėti. Tas geras buvo, tai bijojau, kad perdirbinys bus blogesnis. Ir kaip nustebau, kad čia visai ne perdirbinys, kad čia visai kitas siužetas, na, taip, protingos beždžionės, bet visiškai viskas kitaip. Šis filmas yra filmo “Rise of the Planet of the Apes” tęsinys pasirodo.
Na, taip efektai geri, beždžionės geros, siužetas neblogas. Naujos protingos beždžionės pasirodo ne tiek ir daug skiriasi nuo žmonių. Trokšta valdžios, meluoja, apgaudinėja, žudo ir t.t. Ir tuo pačiu geros, patikimos, užjaučiančios, padedančios, besiaukojančios.
Žiūrėjosi labai fainiai, juk čia tikra mokslinė fantastika. Keista, kodėl joms lengviau kalbėtis gestų kalba, o normalia kalba kalba tik kai susijaudina.
Dar į ką atkreipiau dėmesį. Labai žmogišką dalyką. Beždžionės nežudo žmonių. Jos su tokiu lozungu gyvena. Bet tereikėjo paskelbti vieną beždžionę ne beždžione ir jau kaip ir galima.
Ai, dar. Nežinau, ar atsitiktinumas, ar kas. Bet beždžionės blogietės, kuri užvirė visas žmogžudystes bei kuri pirmoji nužudė kitą beždžionę, vardas buvo Koba. Tai, va, kraugerio Stalino viena iš pirmųjų pravardžių buvo irgi Koba. Labai jau ta beždžionė Koba savo niekšiškumu panaši į Staliną.
Kaip ir viskas gerai šiam filmui. Tik pabaiga kažkokia keista, greita, lyg neišbaigta. Todėl numušiau vertinimą iki 7/10. Nors dabar žiūriu, kad lyg nusimato 2017 metias nauja dalis “War of the Planet of the Apes”. Gal tada ir šio filmo pabaiga nebeatrodys tokia keista. Naują dalį būtinai žiūrėsiu, turėtų būti visai įdomu.
Aš kaip fantastikos fanas vis tiek turiu pažiūrėti naują Star Wars’ų dalį. Nors ir Disney kino studijos (vis tiek juk LucasFilm parduota už 4 milijardus dolerių ir joks ten nebe Lucas), nors ir frančizė, nors ir tragikomišku erotiniu filmo vertimu Šelmis. Oi, tu mano šelmi, ateik pas mamytę į lovytę. Ok. Kol nemačiau galiu tyčiotis. Beje, Delfyje rašė, kad nerealiai vykusi dalis, praktiškai šedevras, nors kai prasidėjo konkretus rašymas apie veikėjus, o ne panegirikos bendrai filmui, tai sakyčiau reiktų sunerimti. O dar Andrius Tapinas pažiūrėjęs kažką pradėjo postringauti apie “gyvenimo tikslo ir prasmės sužinojimą”, “ar Dievas yra?”. Kabutėse rašė, bet kol nemačiau filmo, nutariau neskaityti komentarų. Ir Gabrielius Landsbergis išvadino antra geriausia Star Wars dalimi. Nu jau. Negali būti. Netikiu. Nors ką gali žinoti.
Žodžiu. Su žmona sutariu, kad ji vaikus prižiūrės, o aš į kiną. Bilietą perku per pietus, specialiai atvažiavau, kad gaučiau gerą vietą. Ir kaip jums, kai pirmoje salėje, didžiausioje, aš pirmas nusipirkau bilietą. Net pasimečiau kai reikėjo rinktis. Kuri čia ta 3D geriausia. Tikiuosi išsirinkau geriausią. Visur per vidurį. Nors šiaip reikėjo šiek tiek arčiau.
Rež.: Gareth Edwards
Vaidina: Felicity Jones, Diego Luna, Alan Tudyk ir kt.
Vakaras. Atvažiuoju. Į salę irgi įeinu pirmas. Ir šiaip keista, kad salė tai apytuštė, geriausiu atveju koks ketvirtadalis užimtas. Gal, kad darbo diena.
Kol priprantu prie 3D akinių praeina kažkiek laiko. Man vis kažkokie blyksniai ant jų, gal dėl to, kad pats su akiniais. Ir šiaip reikia įsidėmėti, kad man labiau patiktų ne 11 eilė, o kokia 7. Bent taip atrodo, kad man 11 eilė lyg šiek tiek per toli.
Taigi filmas. Pradžia. Nustebina, kad nėra to standartinio teksto bėgimo su įžanga. Tiesa, kaip ir yra, bet tik viena eilutė, ir ji net nebėga, filmas prasideda iš kart ir netikėtai. Nors tai 3.5 serija, bet šiaip sakyčiau, nėra ypatingai svarbu, tiesiog nors galima ir sekti istoriją pagal serijas, bet tai daugiau fanams, o tokiems kaip aš galima žiūrėti kaip atskirus nesusijusius filmus.
Muzika. Po to skaičiau titruose, kad tai originali Star Wars’ų muzika. Gal. Bet šioje dalyje ji man skambėjo kažkaip ypatingai įspūdingai. Praktiškai labiausiai muzika ir patiko šioje serijoje.
Scenarijus. Labai nenustebino. Sakyčiau klasikinis Star Wars’ų siužetas. Nieko blogo, bet kad labai nustebintų tai irgi ne.
Aktoriai. Tokia keista mintis kylo bežiūrint. Kad režisierius koks gėjus, nes apart pagrindinės herojės visos moterys tokios negražios. Ai, dar dvi sekundes Ingvild Deila (Princess Leia) parodė. Bet dvi sekundės nesiskaito. O ir pagrindinės herojės nesistengta gražiai parodyti. Taip bele kaip. Vyras mylintis moteris kažin ar galėtų taip atmestinai viską surežisuoti. Na, ok. Tai bent gal vyrus gražiai parodė? Kažin. Man vyrai nepatinka, bet tikrai kiti sugeba gražiai parodyti. Šiaip žiūrint į filmo pabaigą, tai aišku kodėl tokius aktorius surinko. Jie daugiau Žvaigždžių karuose nepasirodys. Ir dar viena priežastis. Disney suplojo už Lucasfilm 4 milijardus dolerių. Reikia gi dabar susigrąžinti. Tai ir ima optimizuoti: nežinomi, vienkartiniai aktoriai, nes jei išgarsėtų, tai už kitą seriją tektų mokėti milijonus.
Kelis kartus pagalvojau, kad nenaturaliai vaidina. Ups. Čia jau blogai. Geram filme apie aktorių vaidybą pagalvoju tik po filmo, rašydamas į blog’ą, o ne filmo metu.
Ir dar. Nors filmas įtraukė nuo pat pradžių, bet kažkur filmo viduryje pradėjau nervuotis, kad nėra jokios fantastikos, o ypač nėra mokslinės fantastikos. Tada prisiminiau filmo pavadinimą. Star Wars. Žvaigždžių karai. Štai būtent. Čia ne Sci-Fi filmas, čia karinis. Tada nusiraminau, nustojau žiūrėti kaip mokslinės fantastikos filmą, pradėjau žiūrėti kaip karinį ir nuo to laiko pradėjo patikti. Šaudo, skraido, sprogdina, net neaišku kas ką, bet gražu. Taip. Spec. efektai gražūs.
Ir šiaip po filmo peržiūros pavadinimas Šelmis nebeatrodo išsityčiojimas iš filmo. Kažkaip visai tinka šiam filmui.
Taigi filmas kaip karinis ir spec. efektų visai patiko. Bet vertinu 7/10. Mažokai, ane. Bet kažkaip širdis tik tiek duoda. Bet šiaip juk 7 daug daugiau nei pusė.
Kuo toliau, tuo sunkiau išrinkti savaitgaliui filmą žiūrėjimui su žmona. Na, ką aš norėčiau žiūrėti šį savaitgalį tai žinau, bet žmona labai nemėgsta fantastikos žanro. Ok, jau suplanuota, suderinta kada Šelmį žiūrėsiu vienas, o šį savaitgalį žiūrim, ką įmanoma geriausia Naktiniai gyvuliai / Nocturnal Animals (2016):
Rež.: Tom Ford
Vaidina: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon ir kt.
Nepasakysiu, kad filmo aprašymas mane būtų patraukęs, bet šiek tiek intrigos jame yra. Bet kokiu atveju, be Šelmio šį savaitgalį nėra daugiau ką žiūrėti, o prarasti šansą pažiūrėti bent kokį nors filmą nesinorėjo. Nes gali nutikti dar blogiau, tik leisk precendentą nežiūrėti filmo ir tradicija nunyks.
Pradedam žiūrėti. Aš šoke. Žmona mane irgi kumščiuoja, kur tu durniau mane atvedei. Ramiai, kentėk, čia tik pradžia. Na, gal aš prisimenu aprašymą, todėl ramiau žiūriu į pradžią. Šiuolaikinis menas. Iš principo absurdiškas. Gal kas ir supranta tą šiuolaikinį meną, bet tikrai ne aš. Ir man atrodo, kad filmo pradžia nesiekia sudominti, o siekia šokiruoti, t. y. pažadinti. Ok. Jeigu taip, tai tikrai tikslas pasiektas, aš pažadintas filmo peržiūrai. Tiesa, kad tai šiuolaikinis menas ne iš karto ir suprantu, tiesiog žiūriu ir nesuprantu kokias čia nesąmones rodo, kol nepaaiškina. Jo kažką berods skaičiau, kad šiuolaikinis menas atspindi šiuolaikinį gyvenimą, tiek pirmas pilnas absurdiškumų, tiek antras – gyvenimas – absurdiškas.
Ok. Pirmi šiuolaikinio meno kadrai atkentėti, šiaip jau rimtai galvojau, kad žmona užpsichuos ir arba susipyksim, arba išeisim iš salės. Aš vis tiek linkęs baigti žiūrėti, nes iš pirmų kadrų juk negalima spręsti. Ir tikrai. Toliau filme tokių nesąmonių daugiau nerodė.
Siuzana. Dabar jau antroje santuokoje, kuri irgi jau rūdija, aha, vyras neina į lovą, nes nenori prižadinti, na, taip, tipo, sušiktas gerietis, bet tai per daug gerai, kad būtų gerai. Ir taip. Aš neseniai po firmos baliaus grįžau namo. Žmona miegojo jau. Net mažiausios minties nebuvo, kad galėčiau nesigulti šalia, tipo, kad neprižadinčiau. Gal koks pideras ir gali taip miegoti atskirai, tik ne vyras, kuriam žmona patinka. Arba žmona nebepatinka.
Nors aprašyme parašyta, jog Siuzana prarado meilę jam, bet filme labiau rodo, kad vyras labiau nebemyli, o tada gaunasi jos atsakomoji reakcija. O gal atvirkščiai. Bet, ai, ne tame esmė. Esmė, kad kažin kokios meilės ir nebėra, o gal ir nebuvo.
Ir šiomis dienomis ji gauna pirmo vyro parašytą knygą. Ji pirmą vyrą paliko žiauriai, be visa ko išvadinusi visišku nevykėliu, t.y. kad jo rašomos knygos yra visiškas niekalas. Ir dabar po daug metų, po 20 metų, gauna knygą, ką tik parašytą. Prašo įvertinti. Pradeda skaityti ir ją įtraukia.
Įtraukia ir mus, nes filme prasideda filmas filme. Lyg du filmai. Žiūrim knygos scenarijų ir pradedam suvokti, kad knyga persipina, susisiekia su Siuzanos gyvenimu. Nors pradžooje tai daugiau tik nuojauta. Knygos pavadinimas susijęs su tuoj kaip Edvardas, pirmas vyras, vadino Siuzaną. Bet kuo toliau tuo labiau matom, kad buvęs vyras parašė alegoriją apie ją.
Trileris. Tiek pagrindinio siužeto, tiek knygos. Labai intriguoja, labai įdomu sužinoti, kaip viskas baigsis.
Ir kaip ir viskas ok. Tik kas man nepatinka, kad filmas balansuoja ant siaubo filmų ribos. Tik dar vienas laiptelis ir tai jau nebe trileris – drama, o siaubekas. Bet tos ribos neperžiangia, netampa siaubo filmu.
Filmas vadinamas stilingiausiu šių metų filmas. Režisierius dizaineris. Ir taip. Tiek vaizdai, tiek vaidyba – tobuli. Knyga, praeitis, dabartis, viskas kietai suregzta.
Kerštas. Silpnas. Stiprus.
Ir pabaiga.
Nejaugi knygos pabaiga ir scena restorane ta pati? Jo…
Ir nežinau, ar patiko filmas ar ne. Na, tikrai geriau už tą Kalėdinį firmos vakarėlį, žymiai. Bet kad pasakyčiau – vau, jėga, taip irgi nėra. Taigi tikrai geriau nei šiaip vidutinis eilinis filmas, bet į Top, bent jau mano nepatenka.
Ir įvertinu. 7/10. Sakyčiau tikrai geras įvertinimas. Kažką visgi tokio turi.
Rež.: Ole Christian Madsen
Vaidina: Thure Lindhardt, Mads Mikkelsen, Stine Stengade ir kt.
Ar kas nors kada nors ką nors girdėjot apie danų pasipriešinimą nacistinei Vokietijai. Na, gal kokie danų žinovai arba istorijos žinovai ir bus girdėję. Bet tokia paprasta darbo liaudis kaip aš, nieko negirdėjau. Gal ir nenuostabu, juk tarybiniais laikais buvo skleidžiama propogandai, kad tik rusai priešinosi naciams, o apie kitus – nutylima. Bet ok, sovietiniai laikai jau seniai praėjo (bent pas mus, o ne Rusijoje), tai sužinojom ir apie JAV, ir Dž. Britanijos, ir Prancūzijos ir kt, pasipriešinimus. Bet apie Danijos, tai aš pirmą kartą išgirdau, nustebau, kad ir ten buvo.
Taigi su didžiausiu malonumu paėmiau žiūrėti apie dviejų danų didvyrių “Liepsnos” ir “Citrinos” pasipriešinimą nacių okupacijai. Pirmiausia jie sistemingai šaudė visus danų išdavikus, o po to ir vokiečių nacius.
Pradžioje filmas žiūrisi tiesą sakant nuobodokai. Kažkas jiems įsako, ką reikia nušauti, jie nueina ir nušauna. Na, gal šiek tiek parodo Citrinos šeimyninę dramą. Beje, Citriną vaidina tas pats aktorius kaip ir filme “The Hunt”, tai man pasirodė, kad nelabai jis ir vaidina, kad jis toks pats iš savęs yra, tik prakaitu vis apšlakstydavo, kad matytusi vidinė jo įtampa. Bet jo, atrodė įspūdingai.
Taigi apie tą vidinę įtampą. Jei pradžioje ją matome tik Citrinoje, tai vėliau ateina ir Liepsnai. Ir nuo to laiko filmas tampa nebe toks paprastas ir trivialus kaip dauguma apie Antrąjį pasaulinį karą. Visada būna herojai, aiškus priešas, aiškūs didvyriai. O aš jau žiūrėdamas pirmą pusę filmo pradėjau pykti, kad veikėjų daug, jų pavardės man daniškai skamba vienodai, dėl to jie man pradėjo maišytis, kas čia gerietis, o kas čia blogietis. Ir tik į filmo pabaigą ir pradeda aiškėti, kad čia ne tik man nebeaišku, kas gerietis, o kas blogietis. Bet net ir patiems Liepsnai ir Citrinai darosi nebeaišku, ar jie žūdė blogiečius ar nebūtinai. Ar jie buvo apgauti? Gal net geriečius žūdė? Karas sudėtingas dalykas. Veikia žvalgyba, kontražvalgyba, šnipai, dvigubi agentai ir dar šiaip asmenys turintys savų tikslų. Liepsna įsimyli paslaptingą moterį. Tačiau, kas ji, kam tarnauja? Ar ji dvigubas agentas? Kurią pusę ji palaiko? Ar neišduos ji Liepsnos ir Citrinos?
Pabaigoje dar labiau viskas susimaišo. Ir iš tikrųjų pabaiga tai mane šokiravo. Tiesiog kažkaip negalvojau apie Liepsnos mylimąją taip.
Filmas paliko įspūdį, kaip nestandartinis filmas apie karą. Filme mano manymu labai gerai parodoma, kad pasaulis nėra juodai baltas, o dar labiau, kad nežinia, kas yra baltas, o kas juodas.
Ir labai tiko abu pagrindinai aktoriai. Liepsnos toks tipiškas tipiškas danas, kad net linksma žiūrėti.
Dar atkrepiau į Danijos kultūrą. Filme rodomi 1944 metai, mes post sovietinį lygį tokį pasiekėme tik kokias 1995 metais, o taip, kad vaikščioti su kostiumais ir kaklaraiščiais tai mums labai nebūdinga, mums būdingi purvini rusiški kerzovi batai ir fufaikė. Na, taip per tą Rusijos opupaciją atsilikome nuo pasaulio 50 metų.
Beje, filme paminėta, kad danai ruošėsi gintis ir nuo sovietinės armijos, jei jie kaip raudonasis kraugerių tvanas būtų užplūdęs Daniją. Lygiai kaip ir nuo nacių. Che, tiesa, tikriausiai vargšai daniukai įsivaizdavo rusus irgi su kaklaraiščiais ir inteligentiškus, kuriuos būtų įmanoma žūdyti. Pasisekė jiems, kad nenusiaubė jų krašto raudonieji skėriai.
Duodu 7 balus, nes šiaip jau pusė filmo žiūrėjosi nuobodžiai ir man sunku buvo susigaudyti tarp tų veikėjų pavardžių. Kuris jų šefas, kuris gestapo šefas, kuris dar kažkokios žvalgybos. O patys Liepsna ir Citrina, mano manymu labai gerai atspindėjo savo charakterius. Šiek tiek patrakęs Liepsna, ir rimtuolis Citrina. Gal net 8 duoti? Už nestandartinį požiūrį, bet už tai už realistišką.
Šiaip, jei ne žmona, tai būčiau nėjęs į šį filmą. Katastrofos mano žmonos mėgstamaiausias žanras. O aš tai nelabai mėgstu šį žanrą. Na, bet vis tiek nieko geresnio šį savaitgalį kino teatruose nerodė, tai ir nuėjom pažiūrėti.
Rež.: Sarik Andreasyan
Vaidina: Konstantin Lavronenko, Mariya Mironova, Viktor Stepanyan, Tatev Ovakimyan, Michael Poghosian ir kt.
Įžanga. Įžanga kaip ir neturi nieko bendro su filmu, bet su įspūdžiu turi. Žodžiu, nusiperkam bilietus, kad būtume vieni eilėje, salė didelė, tikimybė, kad dar kas pirks šalia mūsų ir dar taip arti, praktiškai pirmosiose eilėse, maža. Aišku, kai būna daug žiūrovų, tai koks skirtumas, bet jei nedaug, tai vis tiek maloniau sėdėti atskirai. Sėdim, laukiam, jau rodo anonsus, kaip ir planavom vieni eilėje, nes žmonių tikrai ne per daugiausia. Ten aukštai tai yra, bet priekinės eilės tuščios, mes pirmieji ir sėdim. Per anonsus įeina į salę du vyrai ir į mūsų eilę, na, aš tokiais atvejais nesėdu į savo vietą, palieku bent vieną laisvą vietą, juk vis tiek laisva, bet ne, šitie ateina ir atsisėda šalia manęs. Na, galvoju, tiek jau to, nieko čia tokio, juk tam ir yra kino teatras. Bet staiga iš jų tvoskia dvokas, alkoholio. Fu, kaip smirda. Sėdžiu ir galvoju, ar mums persikelti per kelias kėdes ar ką, bet ir kažkaip nesąmonė, mes atėjom pirmi, atsisėdom į savo vietas, ko čia dabar turim kilnotis. Dar pasvarstau, nors ir smirdi, bet, pagalvoju, jog įmanoma iškentėti, būna ir blogiau, bet manęs nepastumdys, o jei jau bus labai blogai, tada persikelsim į kitą vietą.
Abu išsitraukia telefonus ir pradeda susirašinėti SMS’ais. Na, jo, galvoju, to tai nepakęsiu, bet kol kas anonsai, tai tyliu. Baigiasi anonsai, vienas išsijungia pats, o kitą jo sėbras priverčia išjungti. Bent tiek gerai. Aha, pasirodo – ruskiai. Na, jo, galvoju, tik ruskiai gali girti į kino teatrą ateiti.
Po kokių 10 minučių tas ruskis šalia manęs pakyla ir ilgai ieško išėjimo iš salės, nes matyt į tuliką užsimanė. Ot, kad taip jo atgal neįleistų. Deja, bet įleidžia. Na, bent gerumas, kad smarvė sumažėjo. Iškęsiu dabar iki filmo pabaigos.
Pradedam žiūrėti. Tas ruskis, kur šalia manęs, palinksta ir klausia manęs:
-A možno vas sprosit?
Ne, nu, filmas vyksta, aš noriu žiūrėti, o jam čia užėjo noras pakalbėti. Bet su girtu tik įeik į konfliktą, tai viso filmo nepamatysiu. Linkteliu galva:
-Možna.
-A ty uže žyl kogda eti sobytije byli?
-Da, uže žil, – taip tikriausiai su ‘i’ ir pasakiau, lietuviškas akcentas nugali, nors ir žinau, kad reikia sakyti tokią rusiška yy, bet žinojimas viena, o realybė kita. Ir jau džiaugiuosiu, kad lengvas klausimas buvo ir dabar atstos. Bet nea, aišku, kad taip lengvai neatstos.
-A gde ty byl togda?
Na, jau ne, jei pradėsiu kalbėtis, tai visą filmą prakalbėsim.
-Prostite, no ja chočiu film smotret, – mandagiai, bet su aiškiu susierzinimu balse atsakau. Tipo, pajusk, kad aš ir galiu pratrūkti ir tada dar pažiūrėsim, kas daugiau galių turi.
-Nu, da, konečno, vtom to i delo, – pradeda jis burbuliuoti.
Nelabai suprantu kuo čia aš dėtas, bet ir nesigilinu. Aišku, galėčiau aiškinti, kad tuo metu buvau mažas vaikas, bet tragedija buvo tokia baisi, kad nors ir mažas buvau prisimenu reportažus su šimtais karstų, ir šimtais mažų, vaikiškų, karstelių. O ir šiaip, pavyzdžiui ir dabar, jei įvyktu tokia nelaimė, juk nevažiuočiau aš gelbėti. Ką aš žinau kodėl? Pirma turiu savo šeimą, reikia ja rūpintis. Antra, neturiu aš nei žinių, nei sugebėjimų, nei jėgų blokus tamptyti.
O tą ruskį toks įspūdis, kad aš kažkuo užgavau. Jis pradeda burbuliuoti, kad čia mes nieko nesuprantam, kad salėje šaiposi iš nelaimės (na, aš tai girdėjau dauguma siubčiojo nosimis, tipo, verkė, bet nesileidžiu į ginčus).
Sėdžiu ir nežinau, ką daryti. Filmą žiūrėti trukdo. Bet jei pradėsiu su juo ginčytis ar auklėti, tai tikrai bus šakės, net iki muštynių daeisim, tai filmo tikrai nepažiūrėsiu, o taip nors ir su trūkdymais, bet vis tiek matau.
Dar daugiau, išsitraukia butelį ir pradeda gerti. Dar ten barška tarška zakusono ieško. Čia jis ką degtinę geria? Joma jo. Reik policiją iškviesti, kad ruskiai kino teatre degtinę geria. Bet vėl galvoju, atvažiuos, aišku į kino salę neis, kino niekas nesutabdys, ir vėl kaip bežiūrėsi tik aš vienas ir nukentėsiu. Vėl gaunasi, kad aš nepamatysiu filmo. Bet tai kaip bus, prisigers, tai tikrai geruoju nesibaigs, aš juk šalia sėdžiu, prie ko jam dar kabinėtis. Girdžiu kaip sako:
-Žal vodki niprinios.
Ai, tai visgi ne degtinę geria, gerai, kad neiškviečiau policijos. Nors už pasirodymą girtam viešoje vietoje galima būtų supakuoti ir leisti mums ramiai filmą žiūrėti. Bet kol vyks visa supakavimo operacija, tai aš pusę filmo pražiūrėsiu. Nieks gi nestabdys filmo, nes tvarkaraštis gi, po to kitas filmas eina. Ir nežinau, kaip tokiu atveju elgtis.
Dar kažką paburbuliuoja, kad litovci juk irgi tada Armėnijai padėjo, susirenka šmutkes ir išeina iš kino salės. Ačiū Dievui. Filmas dar net neįpusėjo, tai galėsiu dabar ramiai žiūrėti.
Taigi apie patį filmą. Filmas paremtas tikrais įvykiais apie 1988 metų žemės drebėjimą Armėnijoje, kuris nusinešė daug gyvybių, daug sužeistų, be gyvenamos vietos liko apie pusę milijono žmonių. Žodžiu, tikrai milžiniška katastrofa, visas pasaulis tada užjautė Armėniją ir visas pasaulis jai padėjo.
Į įvykius įpinta ir draminių pavienių žmonių istorijų. Pradžia tai iš vis tokia. Armėnija, keliu važiuoja jauna šeima su vaikučiais, avarija. Ne, nu galvoju, taigi filmas ne apie avariją, o apie žemės drebėjimą. Bet pasirodo čia sugalvota savotiška istorija. Tą avarijos kaltininką nuteisia 8 metams kalėti ir jis grįžta pas savo šeimą ir vaikučius kaip tik tą dieną, ne, ne dieną, o tą minutę, kai įvyksta žemės drebėjimas, ta scena, kai jis skrenda lėktuvu virš miesto ir mato kaip griūva miestas, man pati geriausi filme. Na, o jo be visa ko laukia vienintelis iš tos avarijos šeimos išgyvenęs vaikinukas, dabar jau suaugęs vyras, kuris laukia jo atvykstant, kad galėtų atkerštyti. Dar čia įsipina jį užauginęs trečios eilės pusbrolis. Ir matom, kas lieka žmonėmis, o kas nusirita į visiškas padugnes.
Dar kita istorija. Tėvas išsižadėjo dukros, nes jai užstatė vaiką be sutuoktuvių, nors tas vyras ir labai myli jo dukrą. Ir po to aiškėja, kas geras, kas ne, kas žmoniškas, ir kaip sako: Dieve, kodėl tu man taip viską skausmingai parodai.
Dar patiko pati pabaiga. Viename kadre rodo tikras nuotraukas iš to laiko ir šalia rodo, kaip pagal jas buvo nufilmuota šiame filme.
O šiaip sunku vertinti šį filmą. Aš nežinau, ar vaidyba lėkštoka, ar koks operatoriaus darbas nevykęs, ar įgarsinimas ne koks, ar net scenarijus keistas, bet kažkas ne taip šiame filme. Na, dėl scenarijaus. Kaip ir sakau, labai daug dokumentikos. Ir kartais žiūri ir atrodo, kad tai dokumentinis filmas, bent jau dokumentikos stiliaus ir galvoji, ok, gal ir nebloga idėja, bet čia pat filmą nutraukia tos konkrečių žmonių dramatinės istorijos, kurios vėl persipina su dokumentika ir nebesupranti ar čia draminio stiliaus, ar dokumentinio. Ir įgarsinimas. Ten buvo keletas vietų, kad užrėks, o taip garsiai, bet kažkaip ne vietoje, nenaturaliai. O kas blogiausia, tai man mano manymu – muzika. Mano manymu, jei būtų gerai padirbėta ties muzika, tai filmo efektingumą galima būtų pakelti kelis kartus, o dabar kelis kartus net pagalvojau, o čia dabar kas? Toks dramatinis momentas, o muzika tokia tiurli tiurli.
Vertinu 7. Jei ne filmo aktualumas, o vertinčiau tik techninę pusę, tai būtų dar mažiau. Bet pats įvykis toks, kad reiktų vertinti 10 balų, tai bendrai sudėjus ir gaunasi 7. O gal tie ruskiai filmo pradžioje sugadino nuotaiką ir pusę filmo buvo žiūrėta su bloga nuotaika. O gal katastrofų filmai ne man. Ai, žmonai tai labai patiko filmas. Šiaip jautrus filmas, ašarėlę nubraukiau ir aš, ir mano žmona ir tikriausiai visi salėje, kiek girdėjau.
