Na, pirmas filmas Juros periodo parkas aišku, kad kultinis. Berods ir antra dalis buvo dar super. O šita kelinta? Ketvirta ar tai penkta jau.
Na, veiksmo ir spec. efektų tikrai buvo. Visai efektinga pažiūrėti. Nors buvo momentų, kai pradėjau nuobodžiauti. Bet šiaip visai džiaugiuosi, kad nuėjau pažiūrėti. Manau, kad tik kino teatre dėl spec. efektų ir verta jį žiūrėti. Ir 3D aišku. Namie nemanau, kad verta jį žiūrėti apskritai.
Na, siužetas kažkoks yra, bet nei jis man labai patiko, nei ką. Viskas kas patiko tai efektai. Siužeto pabaiga tai iš vis keista, bet ai. Dzin. Ir nesitikėjau ko nors daugiau už efektus.
Šiaip įdomiausias dalykas tai mano dukrytė. 9 metai jai. Taip visą filmą mane įsikibus buvo mane, šlapias išėjau, nes pajudėti negalėjau, net dantimis į rankovę, visa šlapia liko. Jau galvojau, kad keiks mane už tai, kad į tokį baisų filmą atsitempiau. Bet, nea, išėjo visa patenkinta, kad jėga filmas buvo.
7/10. Nežinau kodėl tiek mažai. Kaip ir fainas buvo, bet kažkaip nesinori daugiau duoti. Ilgalaike prasme pasimirš kaip niekinis. Bet kai žiūrėjau, tai visai patiko.
Ai, aš mėgstu šios tematikos kinus. Slaptieji ar ir nelabai JAV kariai Libijoje, Sirijoje, Irake ar panašiai. Man kažkaip labai įdomi ši tema.
Ir nors filmą vietomis buvo nuobodu žiūrėti, ypač visi veikėjai su vienodomis barzdomis, vieno veido, bet aš nutariau, kad čia toks spec. užmanymas, parodyti būrį, komandą, o ne kažkokius pavienius supermenus. Bet šiaip vis tiek žiūrėjau su dideliu susidomėjimu.
Ne, aš gal čiochnutas, nutariau pažiūrėti ir trečią dalį. Nors antra dalis Rembo. Pirmas kraujas 2 man ir nelabai patiko, bet kažkaip susigundžiau pažiūrėti Rembo. Pirmas kraujas 3. Ai, kažkokia nostalgija vaikystei, kai aš Rembo dievinau, nors šiaip filmų apie jį nebuvau matęs.
Šį kartą pagrindinis veiksmas vyksta Afganistane. Ir dabar aišku, kodėl Sovietų Sąjungoje filmai apie Rembo buvo uždrausti. Šioje dalyje rusai pavaizduoti kaip Afganistano žiaurūs ir negailestingi okupantai, sadistai ir civilių, nėščių ir vaikų žudytojai.
Na, ir man šioje dalyje jau patiko kai Rembo taškė ruskius į kairę ir į dešinę. Taip tiems ruskiams ir reikia.
Na, ši dalis patiko labiau nei antroji, nors vis tiek ne tokia gera kaip pirmoji. Nors šiaip gal geresnė nei pirmoji, bet kažkaip man tik pirmoji kažkokį pirmą įspūdį nostalginį paliko, o čia jau tik tos nostalgijos tęsinys. 7/10.
Šiaip ar taip esu fantastikos gerbėjas. Ir nors šis filmas pusiau fantastinis, pusiau veiksmo, bet sakyčiau visai nieko. Visai patiko. Ir mokslinės fantastikos idėja visai įdomi. Žmogaus sąmonės perkėlimas į kitą kūną. Ir su kokiomis galimai moralinėmis problemomis susidursime ateityje. Ir to veiksmo nebuvo per daug. Na, gal kiek ir per daug, bet šiaip nesugadino visko. Šiaip iš mokslinės fantastikos požiūrio, visai įdomu. Na, gal mokslininkas psichopatas ir erzina tokiuose filmuose, bet kažkaip dėmesį reikia sutelkti į jo klientus, tiek turtingus, tiek neturtingus ir jų moralines dilemas.
Tiek trumpai. Kažkaip matyt ruduo, už lango lyja, tingisi plėstis, tai tik pabaigai įvertinu. 7/10. Kažkodėl tiek mažai.
O, radau keletą filmų, kuriuos pradėjau aprašinėti dar praeitais metais, bet taip ir nepublikavau, tai dabar ir supublikuosiu.
Šiaip tikriausiai į šį filmą būčiau nėjęs, bet susidėjo dvi aplinkybės: globalinė audra, t.y be galo milžiniška katastrofa, t.y. katastrofos mano žmonos mėgstamiausias žanras, o antra tai yra mokslinės fantastikos filmas, t.y. mano mėgstamiausias žanras. Taigi su žmona ir nuėjom. Globalinė audra.
Rež.: Dean Devlin
Vaidina: Gerard Butler, Jim Sturgess, Abbie Cornish ir kt.
Nežinau, kas išlošė labiau, aš ar žmona. Man atrodo, kad aš, nes mano manymu katastrofos mažiau nei fantastikos. Šiaip sakyčiau daugiau toks eilinis veiksmo filmas, dar gerai, kad su fantastikos elementais.
Tą fantastinė mintis labiausiai patiko. Po didelių audrų, cunamių, tornadų ir panašių gamtos kataklizmų, nusinešusių daug žmonių gyvybių, 17 pasaulio valstybių susivienijo ir nusprendė kažką daryti. Ai, šiaip būtų įdomu sužinoti, kokios būtent 17 valstybių. Gerai panagrinėjus filme matomas vėliavėles tikriausiai galima būtų išrišti visas 17. Ką aš pamačiau: JAV, Prancūzija, Vokietija, Meksika, berods Irakas, hmz, ir nepamenu daugiau. Taigi vadovaujant JAV, o kieno gi daugiau, sukuriamas kosmose globalus palydovų tinklas, kuris sugeba kontroliuoti orus. Ir nuo to laiko Žemėje nebėra katastrofų.
Tačiau ar tai Žemėje auganti įtampa, na, juk jei neleidi išsilieti, tai ji kaupiasi, ar tai diversija ir sistema ne tik kad nebeveikia, o atvirkščiai specialiai sukelia kataklizmų, pvz. Afganistane užšaldo kaimą, vienas iš efektingiausių momentų. Tiesa filmo kūrėjams pritrūko fantazijos ir tą patį užšaldymą pakartojo kažkur Havajuose.
Kas dar? Geri aktoriai. Pagrindinis aktorius yra mano mėgstamas, todėl malonu buvo žiūrėti. Brolių nesutarimo drama – ai nežinau, man tai ji tik trukdė žiūrėti filmą. Vieno iš brolių gražuolė pana spec. agentė, na, taip graži, bet man jos vaidyba pasirodė kažkokia medinė.
Soec. efektai? Na, kaip ir buvo, kaip ir faini, bet va praėjus kelioms dienoms jų nebeprisimenu. Taigi dar pasikartosiu – labiausiai man patiko fantastikos elementai, t.y. pati idėja kontroliuoti orus ir kas gali atsitikti, jei reikalai pakryps ne tą linkme, kurią planuota.
Ir įvertinu. 7/10. Šiaip per daug, bet man visai patiko.
Šio filmo laukiau. Kai tik išgirdau, kad rodys, sakiau, eisim pirmą dieną kai rodys. Ai, pirmą dieną nėjau, nes nutariau nueiti į Katedros aikštę atšvęsti Vasario 16-osios. Na, atšvęsti gal ir nelabai pavyko, žmona vos su kažkokia šešiolikine nesusimušė, bet čia kita istorija. O dabar filmas Pelėdų kalnas / Owl Mountain (2018):
Scenarijaus autorius: Pranas Morkus
Režisierius: Audrius Juzėnas
Operatorius: Rolandas Leonavičius
Kompozitorius: Titas Petrikis
Dailininkas: Raimondas Dičius
Kostiumų dailininkė: Daiva Petrulytė
Prodiuseriai: Justina Ragauskaite ir Norbertas Pranckus
Vaidina: Aidas Jurgaitis, Arnas Danusas, Paulina Taujanskaitė, Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė, Darius Meškauskas, Aleksandra Metalnikova, Mantas Zemleckas, Rūta Šmergelytė, Adomas Jasiukėnas, Dainius Svobonas ir kiti.
Neveltui tiek daug aktorių pavardžių sudėjau, nes tiek daug veikiančiųjų asmenų buvo, jog ir nežinau, ar kuris iš jų buvo pagrindinis.
Režisierius Juzėnas man tapo dideliu autoritetu po jo filmo “Ekskursantė”. Iki šiol manau, kad “Ekskursantė” pats geriausias visų laikų lietuvių filmas.
Esu matęs šio Juzėno ir kitą filmą “Dievų miškas”. Filmas gal ir geras, bet man pavadinimas “Dievų miškas” sugadino visą filmą. Aliuzija į Balio Sruogos genialų kūrinį “Dievų miškas”. Tas kūrinys genialus ir net nemanau, ar kam nors pavyktų bent pusėtinai jį ekranizuoti. Taigi visą laiką prisimindavau Balio Sruogos knygą ir tai absoliučiai trukdė žiūrėti patį filmą.
Na, bet į filmą “Pelėdų kalnas” ėjau kaip į filmo “Ekskursantė” režisieriaus. Juolab, kad skirta Vasario 16-ajai, nusimatė patriotinis ir beje reklama klasiška. Ypač kai partizanai dainuoja. Šiek tiek erotikos, o ką, šiuolaikinis filmas, šiek tiek faina.
Tik nupirkau bilietus, žmona sako, ar aš skaičiau Delfi recenziją, tipo, “vietoj filmo apie Lietuvos partizanus – melodrama su sekso scenomis”. Na, jo kaip ir N16, nes norėjau ir dukrą imti žiūrėti, bet čia tikriausiai dėl siaubo scenų kaip NKVD kankino partizanus.
Aš net užsipuoliau žmoną. Ko čia ji vatnikų recenzijas skaito. Taip pat buvo ir su filmu “Emilija iš Laisvės alėjos”. Aš net gyniau tą filmą facebook’e, ko šiaip nedarau. Tas filmas buvo superinis ir patriotinis, ir su meilės linija. Super.
Ok. Ateiname į filmą. Pradedame žiūrėti. Na, taip gal ir įdomu. Pokario Kaunas. Vaikinai žaidžia futbolą. Kažkoks Šmelingas (labai “lietuviška” pavardė, nors čia tikriausiai pravardė) degina sovietų patriotinius plakatus. Jį pamato ir vejasi. Standartinė scena – bučiuoti moterį, kad tavęs nepažintų. Po to vienas iš vaikinų apsimeta, kad jį suimtų. Aha. Ir taip lengvai jį paleido? Liaudies priešą? Davė į snukį ir viskas?
Ir kai tik scena pradeda darytis įdomi, ją nutraukia.
Po to įvedami vis nauji veikėjai ir aš pradedu painiotis, kas čia kas ir apie ką veiksmas? Ar čia yra pagrindinis veikėjas?
Na man pradeda darytis nuobodu. Tiesiog. T.y. Ir nuo pradžių buvo nuobodu, bet vis galvojau, kad tuoj įtrauks filmas.
Taip ir baigėsi. Manęs nesudomino.
Išėjau susinervinęs:
-Nepatiko.
Žmona:
-O man patiko.
-O man nepatiko.
-Man patiko.
-Man ne.
Taip ir likom kiekvienas prie savo nuomonės.
Sėdžiu. Ir galvoju. O kodėl man nepatiko? Net gerai nežinau.
Vis gi manau, kad mane suerzino sekso scenos. Oi. Čia apie ką tas “vatnikas” ir rašė.
Pirma dėl jų savo vaiko negalėjau vestis.
Antra. Aš šiaip mėgstu moteris. Mėgstu erotiką ir net seksą. Bet supratau. Aš tai mėgstu, kai tai yra meilės išraiška. Kaip aukščiausia meilės išraiška. Aš tada mėgstu seksą. O šiame filme visi kartai yra ne meilės išraiška, o tiesiog seksas. Be meilės. Štai kas mane suerzino.
Matyt, pirma scena. Vienas iš pagrindinių kino herojų (O gal pagrindinis? Bent jį lyg daugiausia rodo?) grįžta naktį namo po šiaip visai intriguojančio įvykio. Ir ką? Lovoje jį pasitinka okupanto, ne tik Lietuvos, bet ir šio vaikino šeimos namo okupanto vyro žmona. Vėliau skaičiau, kad tuo norima parodyti rusų moralės nebuvimas, tipo, ruskės miega su visais. Aš tai pamačiau kitaip. Lietuvio, beveik patrioto, sumaterilizėjimo pradžia – pinigai, moterys.
Antrą kartą, antro sekso metu, kai jau tas lietuvis ima ją (progresas sumaterializijime), rusė pareiškia, kad ji jaučia, jog lietuviai nekenčia rusų iš esmės. Kaip ir įdomi bei teisinga mintis, bet lietuvis ją kažkaip supošlina:
– Bet tau patiko, ane?
-Patiko.
Čia kas. Lietuvio seksualizacija? Nužmogėjimas?
Antra sekso scena. Žiauriai netikėta. Delfi “vatnikas” pavadino tai išprievartavimo scena. Beje, vyro. Taigi Šmelingas bėga nuo NKVD ir slepiasi lediniame vandenyje. Sušala iki komos. Kad atšildyti ant jo gulasi beveik nuoga med. sesuo (papiukai gražūs, užskaitau). Taigi už durų jo ieško NKVD, o jis pradeda atšilti. Ir čia kažkaip jie užsiima seksu (nekyla noras parašyti, kad mylisi). Tą su triusikais, o anas ką tik iš komos. O už dviejų metrų – mirtis. Na, jo seksualinė fantazija kieta. Bet kaip vėliau sužinome, ji pastojo. Nu, jo. Aš moteris mėgstu. Bet tokios fantazijos neturiu. Štai ir pasireiškė mano ribotumas. Dėl to aš ir rašau blogą, o ne ką rimčiau.
Ir trečia scena. Oralinis moters tenkinimas kino teatre, kai ji žiūri į kito vyro nuotrauką. Wtf? Tikrai 1953 metais oralinis moteriai buvo toks populiarus kaip dabar? Kino teatre? Blin, aš su žmona visokių dalykėlių išdarinėju, bet blin kino teatre aš jos oraliniu būdu nedariau.
Na. Taip gal tai vėl to sumaterizėjusio pseudo patrioto nuosmukis – o ką tu irgi turi tokias pačias kelnaites?
Ten kiti kažkokią kitą prasmę įžvelgia, antikomunistinę, bet aš tik pinigų ir sekso norą įžvelgiu.
Taip Juzėnas norėjo parodyti, kad pasaulis nėra juodai baltas. Kad buvo ir patriotai, ir išdavikai, ir materialistai, ir šiaip paprasti žmonės (nei tokie, nei anokie).
Bet aš norėjau didvyrių kaip holivudo filmuose.
Ir kas man patiko – partizanų vadas. Pakankamai ne daug parodytas, bet aktorius tikrai vertas dėmesio. Charizmatiškas, tvirtas, pasitikintis savimi, va, čia tai vyras, paskui tokį aš eičiau. Gaila, kad ne jis buvo pagrindinis aktorius.
Va, čia tas centrinis – partizanų vadas. Gal kas žinote jo pavardę? Man šitas aktorius patiko. Galėtų su juo sukurti tikrą filmą apie partizanus.
Taigi. Filmas kaip ir geras, bet man kaip ir nepatiko.
Kažkaip dar nėra internete daug nuotraukų, tai įdedu prodiuserės Justinos Ragauskaitės ir aktoriaus Alekso Kazanavičiaus nuotrauką iš filmavimo.
Aš kaip ir pritariu to “vatniko” delfyje mintims, kad to sekso buvo per daug. Bet kaip ir visai neblogas tas filmas, dabar galvojant po filmo. Bet tikrai “Ekskursantė” ir “Emilija iš Laisvės alėjos” man žymiai labiau patiko.
Sakysit, kad kas man rūpi (seksas) tą ir tematau? Gal. Bet kažkaip kituose filmuose man tas nekliuvo.
7/10. Net nežinau, gal per daug duodu tuos 7? Bet vis gi patriotinis filmas, kažkaip duoti mažiau ranka nekyla.
Kaip seniai bebuvau kine. Kai tik pamačiau, kad rodys naują Star Wars seriją Star Wars: Episode VIII – The Last Jedi iš karto užsirezarvavau šeimoje laiką – jūs visi darykit ką norit, bet aš į šitą kiną eisiu, norit eikit kartu, norit neikit, nors ir pasaulis griūs – aš šį savaitgalį einu, geriausiu atveju galim pasiderinti valandą, kada eisiu.
Rež.: Rian Johnson
Vaidina: Daisy Ridley, John Boyega, Mark Hamill, Adam Driver ir kt.
Taigi ir nuėjau į vakarinį seansą. Jėga taip eiti. Vietą išsinkau pačią geriausią, kokia mano manymu labiausiai tinka žiūrėti 3D.
Ir prasideda. Pradžia kaip ir visų Žvaigždžių karų, bėganti eilutė ir muzika. Sukelia nostalgiją, jausmas geras, nuotaika gera, nusiteikęs žiūrėti.
Va, šito blogiuko vaidyba man labiausiai patiko. Jei praeitoje serijoje man jis taip nesublizgėjo, tai dabar man labiausiai patikęs aktorius šioje dalyje. Ai, ir dar tas kitas blogiukas prieš šitą nuotrauką. O visi kiti? Ai, nelabai.
Taigi sėdžiu, žiūriu filmą ir pradedu žiovauti. Atsiprašau, neskaičiau kitų kino kritikų atsiliepimų, tai nežinau, ar jie šį filmą išgyrė ar ne. Šiaip net tingiu juos skaityti, nes manęs filmas nesužavėjo. Ne, nu kaip ir įdomu, kaip ir spec. efektai, kaip ir kai kurie pokalbiai įdomūs. Bet tiesiog sėdžiu ir prisimenu Blade Runner 2049. Va, ten tai filmas buvo. Va, ten tai Vau. Ir aš jam tik 10 daviau? Ai, pats sugalvojau, kad dešimtbalėje sistemoje vertinsiu.
Taigi sėdžiu ir galvoju, kad filmas “Blade Runner 2049” sugadino man visą efektą, nes ši Star Wars dalis tiesiog negali būti niekaip sulyginama su nuostabiu “Blade Runner 2049”. Va, ten tai filmas, va, ten tai efektas, va, ten tai Vau. Reikėjo man per tą tarpą tarp šių filmų pasižiūrėti kitų vidutinių filmų, gal tada ir šis neatrodytų taip nykiai. O tai dabar maloniau antrą kartą Blade Runner 2049 žiūrėčiau.
Na, ok, nuo to momento kai du džedajai susitiko akis į akį prasidėjo įdomumas ir pagaliau siužetas įtraukė ir mane. Prasidėjo netikėtumai. Iki laimingos pabaigos kelias apsunko, netikėtumų buvo nemažai. Tai sakykim, antra filmo pusė, buvo visai neblogai. Nors aktoriai erzino, ir multikai irgi.
Apie kažkokius nelogiškumus ar vaikiškumus nutyliu. Buvo kai kurių neišplėtotų siužetų. Pvz. pamatėm blogiečių droną ir lyg tikėjausi, kad bus kažkokia akistata, bet tas juodasis taip ir dingo kelis kartus pažiūrėjęs į baltąjį. Arba ir tas vagis – kodų laužytojas, atrodė, kad jis dar pasirodys, o, ups ir tiesiog dingo.
Apie keistenybę, kodėl paskutinėms Star Wars dalims parenka negražias moteris, jau rašiau, tai šioje dalyje ta nauja tradicija sėkmingai tęsiama. Ir vėl tik pagrindinė herojė graži (nors jos grožio pilnai ir neatskleidė), o kitos – tai net šiurpas nukratė pamačius. Aš juk atėjau “enterteinintis”, kodėl turiu žiūrėti į nesimpatiškas moteris? Ai, dar kažkokį keistą gražuolį įdėjo, į kurį irgi keista žiūrėti, tipo, ai, koks aš gražus, vien už tai filmą verta žiūrėti.
Ai, žodžiu. Pabaiga visai patiko, tai vertinu 8/10. Ir pats nesuprantu, ar aš čia paaukštinau balą, ar ne? Ai, tiesiog man norisi rašyti tiek. Ai, ne, sumažinu iki 7/10, nes kuo ilgiau galvoju, tuo labiau mane nervina šis filmas. Viskas, postinu, kad dar mažiau neparašyčiau.
Kai Antanas L. rekomendavo šį filma, tai pasakiau, ai, jo, su Tom Cruise, mačiau, labai fainas. O po to kažkaip netyčia pamačiau metus – 2014, hmz, juk čia toks apynaujis filmas, suabejojau, kad mačiau, perskaičiau aprašymą apie ką jis ir supratau, kad aš maišau su kitu Tomo Kruizo filmu: “War of the Worlds”. O dar žiūriu, kad kaip tik per TV rodo, tai ir pažiūrėjau (tiesa, net tris kartus užmigau bežiūrėdamas, bet čia ne dėl to, kad nuobodus, o dėl to, kad žiūrėjau naktimis, pavargęs po sunkios darbo dienos, kai šalia skaniai purpia žmona). Taigi: Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow (2014):
Rež.: Doug Liman
Vaidina: Tom Cruise, Emily Blunt, Bill Paxton ir kt.
Siužetas maždaug toks. Ateivių invazija, žmonija kovoja paskutinėje išlikimo kovoje, nelabai norintis kariauti karys siunčiamas į mūšį, kur jis ir jo nauji kovos draugai per 5 minutes žūsta. O tada prasideda įdomumas, nes iki tos vietos žiūrėti buvo baisiai nuobodu. Jis atsibunda į tą pačią dieną, kai buvo pasiųstas į savo paskutinį mūšį. Labai primena filma “Švilpiko diena”. Ir vėl siunčiamas į mūšį. Vėl ir vėl. Kol sutinka moterį, kuri pasako, kad kitą dieną susirastų ją. Na, tada paaiškėja, kad dėl ateivio kraujo, kuris apliejo jį prieš pat mirtį, jis pradėjo kažkaip bendrauti su ateivių Omega (idėjiniu vadu), kuris valdo laiką ir kitus ateivius, todėl viską žino apie rytdienos operaciją ir sugrąžina jį vis į tą pačią dieną. Šiaip, matyt, tiek tos fantastikos. Toliau – veiksmo filmas.
Tom Cruise man priminė kitą filmą su juo – Oblivion, kuris šiaip man labiau patiko už šį, o taip pat aišku ir filmą: War of the Worlds, kuris patiko dar labiau.
Pati fantastinė ateivio koncepsija labai priminė kitą filmą – Enderio žaidimas / Ender’s Game (2013) (ei, o kodėl aš apie jį nieko neparašiau, juk neseniai žiūrėjau, reiks parašyti kada), tai man visa idėja nepasirodė nauja, nors filmų metai 2013 – 2014 metai, gal tiesiog abiems režisieriams ta pati panaši mintis kylo.
Man buvo per mažai mokslinės fantastikos ir per daug veiksmo. Bet šiaip, aišku, filmas fainas. O beje, kiek tam Tom Cruise metų? Kažkaip labai įtartinai jaunai atrodo.
Tie ateiviai vis judesyje, ir vis patamsyje ar kažkokiuose dūmuose, kad tik ištraukęs foto sugebėjau įžiūrėti, kad labai jau į Ridley Scoot “Svetimą” panašūs.
O – joga. Aš ir panašiai kas rytą darau. Šiaip, matyt, ši scena šio filmo topinė grožio prasme.
Omega. O kaip su tom Alfom, taip ir nesupratau. Sakė, kad jei kokią nušaus paskutiniame mūšyje, tai viskas, žmonija žuvo. Bet tai, kad ten jie piškino į kairę ir dešinę, be skaičiaus tų ateivių (ai, gal jie ne Alfos buvo) nukalė.
Patiko viskas kas su moksline fantastika susiję. Nepatiko, kad per daug veiksmo. Nesupratau, o kodėl ateitis pasikeitė paskutiniame kadre. Kodėl Omega paskutinį kartą ją pakeitė. Nors gal kaip tik, grįžo ateitis į senas vėžes.
Šiaip paėmus, fainas filmas. Nors įvertinsiu pakankamai mažai – 7/10. Taip vat žiauriai.
Na, o dabar laukia naujas fantastinis filmas “Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049”. Jau už poros dienų.
Šį filmą pažiūrėjau visai atsitiktinai. Perjunginėjau TV pultelį, viena sekundė ir kažkoks kadras sudomino, pažiūrėjus “Žinias”, grįžau ir atsisukau pažiūrėti šį filmą Mes valdome naktį / We Own the Night (2007):
Rež.: James Gray
Vaidina: Joaquin Phoenix, Mark Wahlberg, Eva Mendes ir kt.
Na, taip. Visai ne mano stiliaus filmas. Kriminalinis. Nelabai aš mėgstu kriminalinių, ypač po gero filmo “Amerikos gangsteris”, kuris paliko slogutį, nes nemėgstu žavingų neigiamų veikėjų, tai kažkaip matyt pasąmonėje norėjosi kažkokios reabilitacijos.
Ir taip, pradžia kaip ir visada, nieko gero nežadanti. Kažkoks naktinis klubas, narkotikai, narkotikų prekeiviai, klubo vadybininkas (irgi prekeivis narkotikais?), jo mergina (prostitutė?), rusų mafija. Be to pagrindinis aktorius man šiaip nesimpatiškas, tiesiog nepatinka ir tiek. Žodžiu, jau norėjau mesti šio filmo žiūrėjimą, tik štai pagrindinis herojus su savo mergina apsinarkašinę atvaro į policininkų kažkokį baisiai nuobodų balių. Čia pradeda darytis įdomiau. Pasirodo, kad tiek jo tėvas, tiek brolis yra dideli policjos veikėjai, absoliučiai idėjiniai ir sąžiningi. Tokia idomi priešprieša. Du broliai. Vienas atstovauja naktinį narkotikų ir nusikaltėlių pasaulį, o kitas atstovauja sąžiningus policininkus ir gėrį. Na, gal ir nieko. Įdomu bus pažiūrėti kaip dabar broliukai kalsis.
Tačiau siužetas pakrypsta kiek kita linkme nei maniau. Jau vien tai, kad ta mergina visai nebloga pasirodo, o ir tas broliukas irgi ne toks blogas, ir jo santykai su ta mergina visai neblogi, žodžiu.
Aha, tai štai tie kadrai, kurie mane užkabino 🙂 Ir pataikyk gi taip junginėdamas TV pultelį būtent į tai. Šiaip ir visa erotika 🙂 Kai sužinai, kad čia mylima mergina, tai iš vis gražūs kadrai pasidaro.
Baigiasi gal ir visai pompastiškai, bet man žiūrėti buvo įdomu. Nors kuo daugiau laiko praeina nuo žiūrėjimo, tuo ta pompastika erzina labiau. Tai kol nuomonė nesublogėjo, skubu vertinti, 7/10. Už tai, kad gėris yra gėris, o blogis yra blogis. Ir kad gėris laimi.
Rež.: Ridley Scott
Vaidina: Denzel Washington, Russell Crowe, Chiwetel Ejiofor ir kt.
Ir tai šį filmą žiūrėjau tik todėl, kad jį rodė per TV ir, kad tai yra Ridley Scott filmas. Ridley Scott šiaip įžymus režisierius, o ir šiaip dauguma jo filmų man patinka. Ir dar šis filmas visada paminimas, kai kalbama apie Ridley Scott, tipo, vienas iš jo geriausių. Kai kas sako, kad net pats geriausias arba bent jau, kad po šito jis nieko gero daugiau nebepastatė.
Ok. Žiūriu. Na, taip nuo pat pirmų kadrų jaučiasi filmo kokybė. Taip – filmas klasiškai surežisuotas, klasiškai nufilmuotas, klasiški aktoriai (vien Denzel Washington ko vertas), klasiškas scenarijus ir istorija, klasiški charakteriai ir jų plėtojimas, klasiškai perteikta tų laikų atmosfera ir t.t. Tik – viena problema. Man nepatinka tokie filmai apie gangsterius. Kodėl? Nes tie gangsteriai yra visuomenės blogis, tačiau filme taip patraukliai parodomas, kad filmo gale aš sirgau, kad tik jo nesugautų, ypač kažkoks morališkai keistas policininkas (apie santykius su savo šeima turiu galvoje). O kokia graži gangsterio meilė savo mamai, koks gražus rūpestis ja. Ir šiaip kokie gražūs santykiai su broliais ir pusbroliais. Koks šaltakraujis, negarbėtroška, rimtas, susikaupęs, protingas, žavingas ir t.t. Taigi gangsteris – patrauklus, o policininkas – atstumiantis. Nežinau, ką tuo Ridley Scott norėjo pasakyti, bet man už tai sunku tokius filmus žiūrėti, nes galvoje sukelia konfūzą. Blogietis atrodo kaip teigiamas herojus, o gerietis – kaip toks šioks toks.
Ir vėl apie filmą tiek trumpai. Filmas tikrai kokybiškas ir labai maloniai ir įdomiai žiūrėjau, tik kaip ir sakiau, žavingas gangsteris – man kažkaip nelabai.
Ai, įvertinsiu. Ir kiek gi vertint? Tikrai konfūzas galvoje. Ai, tiek to. 7/10. Filmas tikrai geras, bet man teigiamas gangsteris vis tiek nepatinka.
