Motyvacijos galia

Tags

Ateinu į darbą. Ir prasideda skambučiai. 9 val. vienas susirinkimas. 9:30 kitas. Po to dar. Tada šiaip pokalbis dėl darbo. Ir tik jaučiu, kad, ei, ei, ei. Jūs chebra bandot perkrauti mano rytinę dienotvarkę. O aš per pietus noriu eiti į sporto klubą. Jei neišeisiu numatytu laiku, tai nespėsiu grįžti po pietų, o tad vėl visi zys, kodėl taip ilgai pietauju. Todėl turiu būtinai išeiti numatytu laiku. Aš noriu eiti į sporto klubą. Na, šiaip, tai jo, tingiu, kaip ir visada. Čia gera proga būtų nusimuilinti. Ne, aš pats neinu, o aplinka privertė.

APLINKA KALTA.

Na, jau ne.

AŠ NORIU EITI Į SPORTO KLUBĄ.

Ir man niekas nesutrukdys.

NIEKAS.

Dėl to, kad aš taip noriu.

Ateinu į susirinkimą. Taip. Kokie klausimai? Kokie pasiūlymai? Aha, aišku. Darom taip ir taip. Viskas, šiandien susirinkimas baigtas. Pakilu nuo kėdės ir išeinu. Mane visi palydi keistu žvilgsniu. Neįprasta taip greitai “susirinkinėti”.

Laikas link pietų artėja. Aš sukuosi kaip vijurkas. Darbai tik taškosi į šalis. Aš džiaugiuosi. Viską spėju. Liko dar 30 minučių ir aš viskas. Varau.

VARAU.

Ir čia prasideda. Pradeda eiti žmonės su įvairiais klausimais.

Na, jau ne. Aš šiandien eisiu, kad ir kaip bandytumėte sustabdyti.

Ir kai jauatrodo, kad viskas. Skambina bendradarbė. Klausyk, čia į antrą pokalbį atėjo tokia mergaitė, reikia, kad tu įvertintum ar ją reikia priimti.

Hrrrr.

Pažiūriu į laikorodį. Na, jei greit suksiuosi, gal ir spėsiu. Bet jau kosminiu greičiu. Įlekiu į pokalbių kambarį. Na, parodykit, ką čia turite. Aha. O čia kas? O dar parodykite tai. Net pats stebiuosi, pora minučių, o aš viską pamačiau, ką norėjau. Staiga pakylu nuo kėdės:

-Ok. Viskas. Galite priimti.

Į mane sužiūra nustebusios kolegų akys. 2 minutės pokalbio? Ir priimti? O ką? Aš juk viską pamačiau, ko man reikia, bet nepradėsiu gi jiems to aiškinti (neturiu laiko tam):

-Jei jūs nepriimsite jos į savo skyrių, tai aš priimsiu į savo. Viso gero.

Beje, ją priėmė. Šiaip gaila, būčiau pas save priėmęs.

Liko 5 minutės o aš visus darbus spėjau padaryti. Sėdžiu laimingas prie kompiuterio. Nieko neveikiu. Ką čia per paskutines 5 minutes nuveiksi. Laukiu savo SPORTO KLUBO.

Ir negaliu patikėti. Pro duris įeina aukščiausia valdžia. Ui, su ja greit nebus:

-Atf, čia buvau kitam skyriuje, jiems reikia tavo mokymų.

-Kąąą? Kas per nesąmonė. Jie ten viską moka.

-Ne. Ką tik buvau, kalbėjau su V. ji sako nežino, nemoka. Reikia organizuoti mokymus.

Ne, nu dar gražiau. Aš juk puikiau žinau, kad ji viską žino, bet kaip viską dabar išaiškinti? Man liko 3 minutės.

Staiga pašoku nuo kėdės:

-Einam, bl.., pasiaiškinti.

Išlekiu iš savo kabineto, įlekiu pas V. O paskui mane tipsena, vos spėja, Aukščiausia Valdžia.

-Laba diena. Na, nesupratau, kokių tau dar mokymų? Tu, ką nežinai to? Tu ką nežinai ano?

-Na, žinau, bet galvojau gal dar kas yra kitko … – mykia V.

-Nėra nieko kitko. Yra tik tas ir tas, ką tu ir taip žinai.

-Na, tą žinau.

-Ok. Klausimas išspręstas. Viso gero, – ir išeinu.

Valdžia ir patenkinta. Kaip ir ok viskas.

Apsivelku striukę, žvilgt į laikrodį. Iki išėjimo liko 0 minučių, t.y. pats laikas.

Į SPORTO KLUBĄ.

Važiuoju ir galvoju. Va, kai žmogus kažką užsibrėžia, kai tvirtai pasako sau, kad ir kas beatsitiktų aš tai pasieksiu. Kad ir kas betrukdytų, stabdytų ar demotyvuotų, jei tikrai nori, tai padarysi.

Štai kas yra motyvacija.

Advertisements

Komplimentų galia

Tags

,

Iki darbo pabaigos liko 15 minučių. Ateina bendradarbė:

– Padarom trumpą susirinkimuką, man čia tau keli klausimai yra.

Hrrrr. Nelabai aš mėgstu tos bendradarbės. Na, daugiausiai dėl to, kad kalba daug ir paprastą klausimą gali išplėsti iki begalybės. Bet aš nuo jos išsisukinėju jau gerą savaitę, o dabar kaip ir gėda dėl to pasidarė. Matau, kad vis tiek neatstos:

– Na, gerai, bet tik trumpą, nes jau darbas greitai baigsis.

– Taip, taip, man čia tik keli trumpi klausimukai. Į kuriuos tik tu gali atsakyti.

Kol ji ruošiasi kompiuterį kalbamės. O ji man:

– Žinai, atf, kiek mes kartu su tavim dirbame, tai tu dabar geriausiai atrodai iš visų laikų. Čia dėl to ką tu valgai?

Oho. Mes kasdien kartu dirbame jau tikrai kokį 10 metų. O šiaip tai pažįstami ir vis susidurdavome kokį 20 metų. Šiaip sakyčiau, kad flirtuoja su manimi, na, darbo pabaiga, ofisas tuštėja, mes tuoj busim vieni. Na, bet ei, ji man į motinas tinka. Gal net gerai paskaičiavus ir į močiūtes tiktų. Nėra jokių šansų apie flirtavimą. Iš kitos pusės, neseniai aš savo vestuvių nuotrauką mačiau. Na, jo. Ir kaip žmona tada už manęs tekėjo? Dabar tai tikrai gerai atrodau – tikras vyras. O ten kažkoks vaikelis kliupikas vėjo blaškomas. O dar gi vestuvinei nuotraukai išsipuošęs turėjau būti. Pilnai sutinku, kad aš dabar geriausiai atrodau iš visų savo laikų.

– Na, tavo net veidas, žinai…, – ieško ji žodžio.

– Švyti?- pats nežinau kodėl tokį žodį parinkau, matyt, noriu, kad švytėtų.

– Aha, visiškai teisingai. Švyti gyvenimu, – absidžiaugia ji mano padėjimu.

Na, dar kelios mandgumo frazės ir mes pereinam prie darbinių klausimų. Išeinu iš darbo, einu link mašinos, pažiūriu kiek valandų. 18:30. Ot. Gudruolė. O aš juk tik 15 minučių žadejau jai skirti, bet taip užliūliavo mane tais savo pagyrimais, kad aš nuoširdžiai atidirbau papildomai pusantros valandos.

O dar sako, kad komplimentai vyrų neveikia.

O kaip man išmokti tokius komplimentus sakyti žmonėms? Na, gražioms moterims tai sugalvočiau, bet, na, darbe tokie komplimentai man keistai atrodytų. O gal nekeistai?

Tavo suknelė šiandien atrodo tiesiog pritenkiančiai, taip išryškina tavo ir taip puikią figūrą.

Na, čia dar sušvelnintas variantas, tikras būtų – tavo džinsai taip gražiai aptraukia tavo užpakaliuką, kad matosi visi tavo privalumai ir atrodai taip gundančiai su jais.

Na, jo. Su tokiais komplimentais man geriau patylėti. Ką ir darau.

Knyga: Alex Monaco “Laimingi šunsnukiai”

Tags

, , , , , , ,

Knyga Alex Monaco “Laimingi šunsnukiai” – kokybiško gyvenimo gidas, arba kaip nepramiegoti to, kas iš tiesų svarbiausia.

Jau rašiau, kad dabar susiradau naują hobį MPS. Gal žodis “susiradau” netinka, gal labiau reiktų sakyti – pradėjau keisti savo gyvenimą, savo charakterį, požiūrį į gyvenimą ir problemas. Kai parašiau, kad susiradau naują hobį M, tai turėjau galvoje – praktiką, kad praktiškai pradėjau savyje kažką keisti. Na, tas jau prasidėjo ir anksčiau, kai susirašiau savo tikslus – fizinį, protinį, emocinį ir dvasinį tobulėjimą. Dar tada pradėjau lankyti sporto klubą, bet iki šiol trūko to tokio charakterio tobulinimo ir tada sugalvojau tą savo naują hobį. Tik pradėjau jį kažkaip vystyti, kai facebook’as (dar vienas visažinis, ne tik google) man iš kart padavė reklamą į video kursą ta tema. Aš šiaip video kursų neperku, ten paskaičiau jų reklamą, na, visiškas durnių viliojimas, ant kiekvieno žodžiu teiginio, ar net šrifto. Žodžiu, pagal reklamą – šlamštas. Bet, matyt, buvo tokia diena, aš buvau ant bangos dėl to naujo savo užsiėmimo (ar gal atvirkščiai nesisekė tą dieną?), ai, galvoju, o ką, aš pinigų neturiu? Juk galiu tiek išmesti į šiukšlių dėžę kiek ten jie prašo. Dar tai pardavinėja paskaitas kažkoks lietuvis, stengiasi jaunas vaikinukas, kodėl ir nepaskatinti. Ir nusipirkau. Pradėjau klausytis ir ką? Visai nieko. Pasirodo, kad neišmečiau aš tų pinigų. Bet apie tuos video parašysiu kada vėliau, ten gal 10 val. visko, dar neperklausiau visko, aš kažkaip mėgstu rašyti, kai jau būnu baigęs.

Taigi tie video pradėjo keisti mano požiūri į motyvacinius – savimotyvacinius dalykus: knygas, paskaitas, seminarus. Iki tol ilgai juokdavausi iš tų “sektantų” tinklinių pardavėjų seminarų, kurie šiaip jau grynai savimotyvaciniai pasikrauti energijai. Ir į galvą šovė mintis – aš kažkada knygyne varčiau tokio Alex Monaco knygą, kuri man tada irgi pasirodė labai tokia motyvacinė ir aišku aš nepirkau. Pradėjau jos ieškoti, bet radau tik naują jo knygą “Laimingi šunsnukiai”. Na, nauja knyga, tai nauja. Pradėsiu ne nuo pradžių. Kodėl mane tas Alex Monaco tada taip patraukė? Ką aš žinau, prisimenu, kad stovėjau knygyne ir skaitinėjau ištisom pastraipom. Bet tada nepirkau, ką man motyvacijos stinga? Man buvo gėda pirkti tokią knygą ir ją skaityti. Juk aš stiprus, veiklus, aš ir šiaip galingas. Ir nepirkau.

O dabar pagalvojau, kad aš stiprus, veiklus ir turintis motyvaciją buvau kažkada, gal prieš 10 ar 15 metų. Taip tada dirbau dieną naktį. Skaičiau knygas susijusias su mano darbu, aš troškau, aš degiau savo darbu. Dirbau nežiūrėdamas valandų. Net kažkada šefui pasiūliau, sakau, va, žiūrėk, geras dalykas būtų, jei padaryčiau, tas pasakė, kad nesąmonė, tai aš per pietus, savo laisvalaikiu tai padariau, o vėliau šefas džiaugėsi ir važinėdamas po Lietuvą visiems rodė mano pietų darbą. Ir taip. Toks mano pasišventimas rezultatus davė. Aš esu iki šiol vienintelis, kurio produktai Lietuvoje oficialiai pripažinti (apdovanoti) du kartus. Aš važinėjau į Universitetus, mokyklas pasakojau savo sėkmės istoriją.

Bet tai buvo prieš 10 metų.

Praeitis.

Užmigau.

Ant laurų.

Praradau motyvaciją.

Prieš 7-8 metus mane dukrytė pažadino gyvenimui. Aš vėl pradėjau gyventi. Vėl išmokau džiaugtis gyvenimu. Vėl gyvenimas įgavo spalvas.

Bet dabar, žiūriu, kad vėl mane apleidžia jėgos. Užvaldo beprasmybės vizija. Nėra jokio noro, ką nors daryti.

Susirašiau savo tobulėjimui tikslus. 4 sritis net. Ir ką? Beveik visas apleidau. Ir šiuo metu tik vienoje srityje tobulinu save – fizinėje. Net protinę apleidau, jau nekalbant apie emocinę ar dvasinę.

Kodėl?

Todėl, kad praradau motyvaciją.

Tai supratęs nulėkiau ir nusipirkau Alex Monaco knygą “Laimingi šunsnukiai”.

Ir apie ją nieko negaliu pakomentuoti. Ją reikia skaityti. Negaliu išimti kokios vienos citatos, nes man tai atrodys kvaila. Kodėl ta viena tinkama, o ne kita? Kokią vieną idėją? Kodėl vieną, o ne kitą? Daugiau? Tai visą knygą reiktų perrašyti.

Galiu tik pasakyti, kad man knyga patiko. Nežinau, ar ji mane jau prikėlė gyvenimui. Dar turiu problemų su savo gyvenimo tikslais. Neturiu aš jokių tikslų gyvenime. Na, taip tapti laimingu. Bet tai abstraktu. Kada aš būsiu laimingas? Na, taip visiškai laimingas niekada, nes jei kažką pasieksiu, tai norėsiu siekti kažko kitko. Ir tai gerai. Laimė yra kažko siekimas. Bet aš šiai dienai nežinau, ko siekti. Nežinau, ko noriu. O jau ko trokštu (kaip sako Alex Monaco), tai tikrai nežinau. Aš prisimenu save jaunystėje, tikrai prisimenu ko aš troškau. Gal mano troškimai per maži buvo? Nes aš tai pasiekiau ir aukščiau kilti nebenoriu, bijau, tingiu. Nebeturiu svajonių?

Anyway, kol kas sakau, kad tai labai gera knyga savimotyvacijai, motyvacijai. Ir dar ką galiu pasakyti – nereikia bijoti ir kažkaip niekinti tokių knygų. Gerai, kai žmogus šiai dienai ir taip yra pilnas motyvacijos, tai jam tikrai nėra prasmės tokių knygų skaityti. Bet gal kas neturi motyvacijos, arba kaip aš – prarado motyvaciją, tai tokios knygos yra labai gerai – supurtyti smegenis, priversti galvoti, svajoti, siekti, gyventi.

Ir pabaigai oficialios informacijos, nes pačiam sunkiai apie tai rašosi.

Ar tikrai nenori pramiegoti tai, kas svarbiausia?

Užteks mėgėjiškai gyvenime mirkyti kojų pirštelius – pasinaudok tau suteiktu shortkutu į laimę, kurį paruošė Alex Monaco.

Alexas Monaco yra gyvenimo provokatorius, saviugdos revoliucionierius, rašytojas, verslininkas, gimęs Lietuvoje. Alexo Monaco įžūliai atviri straipsniai, muzika, nuotraukos, kuriose jis slepia veidą, susprogdino internetą ir paliko kitus motyvatorius užnugaryje.

Jūs sužinosite, ką patyrė laimingi žmonės, kuriuos Alexas Monaco sutiko Lietuvoje ir Monake. Tai jie padėjo „užtaisyti” šią knygą “Laimingi šunsnukiai: kokybiško gyvenimo gidas, arba kaip nepramiegoti to, kas iš tiesų svarbiausia” motyvaciniais degalais, kurių užteks, kad pasiektumėte slapčiausias svajones. Kai kurie šiuos žmones vadina šunsnukiais. Alexas juos vadina laimingais šunsnukiais. Jie laisvi. Gyvena pagal savo taisykles. Sugebėjo rasti aukso viduriuką. Pasinaudokite šių žmonių patirtimi ir pagaliau išpildykite savo svajones!

„Turiu tau gerą naujieną! Tu dar gali tapti laimingu žmogumi. Turiu ir blogą naujieną. Tavo laimė negali laukti pirmadienio. Laimė yra čia, jai skauda labiau nei tau, nes prispaudei ją savo subine!“
Alex Monaco

DĖMESIO: ŠALUTINIS POVEIKIS (kodėl „laimingi šunsnukiai”?)
Kai pradėsi keistis, neišvengiamai atsiras šalutinis poveikis: seni draugai pyks, jog vakarais su jais nežaidi Pc žaidimų, arba nebegeri alkoholio! Jie prieštaraus bet kokiems tavo pokyčiams! Tiesa, po tam tikro laiko pamatę, jog pasikeitei, jie spaus tau ranką. Bet kai tapsi dar turtingesnis žmogus (ne pinigais, o VIDUMI), jie vis tiek nebandys tapti tokie, kaip tu – jie tiesiog netikės, kad viską pasiekei pats. Jie manys, jog turi angelą, kuris, neturėdamas ką veikti, kasdien įpila tau į arbatą miltelių, kurie priverčia tave GALVOTI SAVO GALVA. Kiti manys, kad tau tiesiog pasisekė, vadins tave laimės kūdikiu arba net šunsnukiu… Tave apkalbinės, nes mokėsi be priežasties jaustis gerai. Supranti, būdamas laimingas ir atsipalaidavęs + 100 procentų pasitikintis savimi, tu atrodysi kitaip. Bet tu priimsi šią „ydą” kaip dovaną. Po velnių! Geriau jau būti kitokiam, leisti save vadinti laimingu šunsnukiu, užuot gyvenus pagal nelaimingų žmonių taisykles!

PERSKAITĘS ALEX MONACO KNYGĄ:
1.Pasididinsi žmogiškąją vertę nenaudodamas chirurginių priemonių, pinigų, daiktų.
2.Tapsi labiau gerbiamu žmogumi visose gyvenimo sferose (šeimoje, darbe, tarp draugų)
3.Sužinosi, kas iš tiesų yra kokybiškas gyvenimas.
4.Nustosi buksuoti – nusimesi nuo pečių nepasitikėjimo savimi skarmalus.
5.Sužinosi būdus gerai savijautai pasiekti nenaudojant svaigalų, ir smegenų vibratorių (sintetinių laimės pakaitalų)!
6.Susikursi aplinką, kuri vers tave nuolat siekti dar aukštesnių rezultatų!

Nori tapti tokiu žmogumi, kokiu visada norėjai būti? Užteks mėgėjiškai mirkyti gyvenime kojų pirštelius – pasinaudok tau suteiktu shortkutu į laimę, kurį tau paruošė Alex Monaco!

Baletas: Romeo ir Džiuljeta

Tags

,

Operhauze tikriausiai esu buvęs tik prieš šimtą metų. Tada dar net nevedęs buvau, prisimenu, kad išsipūstėm, aš su kostiumu turėjau eiti, nes būsima žmona pasakė, kad kitaip nelygis. Tikriausiai ir varlytę segėjau. Buvo dėl to žiauriai nejauku. Megztinis buvo įprastas drabužis. Ypač nejauku buvo po to, kai keliais autobusais ir troleibusais grįžinėjau į studentų bendrabutį. Su juodu kostiumu, baltais marškiniais ir varlyte. Dabar laikyčiau save ekstravagantišku ir man būtų linksma, bet tada buvau pilnas kompleksų. Dabar kostiumas yra mano kasdienė apranga ir aš džiaugiausi, kad ruoštis baletui visai nereikėjo, tiesiog atėjau taip apsirengęs kaip buvau darbe. Na, ok, batus šiek tiek pavaliau.

Dar tada vienas nejaukumas buvo toks, nes būtinai reikėjo nupirkti per pertrauką karšto šokolado. Gal tada pinigų neturėjau, gal tiek daug žmonių norinčių vienu metu nusipirkti mane erzino, kad iš tos operos tą ir prisimenu – savo kostiumą ir susierzinimą dėl bandymo gauti būsimai žmonai karšto šokolado. Vertėtų paminėti, kad šį kartą jau nebejutau to nerimo dėl daug žmonių. Jaučiau, kad tikrai prasibrausiu kiek ten jų bebūtų. Aišku, vis tiek keistas tas žmonos noras per pertrauką būtinai gauti karšto šokolado, bet tai gal kaip nors susiję su jos vaikystės atsiminimais, gal kai eidavo į operhausą, visada gaudavo ir gal tai buvo vieninteliai atvejai kai gaudavo šokolado apskritai. Aš kai visai nebuvęs operhauze vaikystėje, tai neturiu jokių sentimentų dėl jo.

Dar šiek tiek istorijos, kokių aš gyvenime esu turėjęs ryšių su baletu. Irgi studentavimo laikais, neturiu supratimo kaip, bet į mūsų chebrą buvo įsimaišiusi kažkokia balerūnė su savo, tipo, vyru – irgi balerūnu. Man jie iškart nepatiko. Bohema, tipo. Du kart už mus vyresni. Tūsintis su du kart jaunesniais man atrodė nenormalu. Ir dar atrodė, kad pas juos per laisvas požiūris į seksą. Kas vėliau ir pasitvirtino, kai ta moteriškė, praktiškai tinkanti man į mamas, per balių vienam iš mūsų jaunimėlio nučiulpė. Ir jos vyras praktiškai žinojo ir neprieštaravo. Na, tokia moralė nepriimtina buvo ne tik man, bet ir kitiems ir jie dingo iš mūsų akiračio.

Štai ir viskas. Tai tokios mano sąsajos su opera ir baletu. Ir štai mes ateiname praktiškai pirmą kartą (bent man) žiūrėti baleto.

Žmonių pilna, net stovinčių pilna. Aha. Geras vadinasi baletas bus. Ir mūsų vietos 5 eilėje geros. Nežinau, ar ką nors įmanoma įžiūrėti iš tolesnių eilių? Aš net iš 5 eilės veido mimikų neįžiūrėjau. Bet kažin ar pora eilių arčiau ką pakeistų, nes dar orkestras apačioje sėdi.

Romeo ir Džiuljeta. Džiaugiuosi, kad bent pavadinimas man patinka, nes man žinoma istorija. T.y. aš bijojau, kad per tą šokį (be žodžių) visiškai nesuprasiu veiksmo. Kas iš dalies taip ir buvo.

Prasideda. Na, išėjo daug chebrantų, stripčioja, šokinėja. Aš pradėjau ieškoti, kuris čia Romeo, o kuri Džiuljeta. Aha. Štai du šokėjai, kurie užneša į pagrindinius. Vienas juodai apsirengęs, kitas žydrai.  Na, tas juodas, tai nebus Džiuljeta, tai bus Romeo, o kitas vadinasi tas žydras – Džiuljeta. Hmz. Na, ką, atėjo modernizmas ir į Operos ir Baleto teatrą. Gerą pusvalandį galvojau, kad tas juodas – Romeo, o tas žydras – Džiuljeta. Tačiau, kai išėjo tikroji Džiuljeta, iš kart supratau, kad jokio čia modernizmo nėra, kad čia absoliuti klasika – Džiuljeta buvo balta kaip sniegas trumpa suknele (čia šiaip paminėjau, kad kojos labai gražios). Aha, o tai kas tie du? Greit paaiškėjo, kad tas žydras tai Romeo. Aha, o kas tas juodas? Pagal tai, kaip šokdino juodųjų ledi, nutariau, kad jis Kapulečių šeimos galva. Tiesa, vėl suklydau. Jis buvo sūnus (tik antorje dalyje supratau), o tas Džiuljetos sužadėtinis, buvo visgi jos tėvas, o ne kažkoks sužadėtinis.

Na, bent kunigą atpažinau iš pirmo karto. Aišku, šiek tiek neįprasta, kad kostiumas pilkas, o ne juodas, bet jei būtų juodas, tai nesiskirtų nuo juodųjų, taip, kad pilka spalva parinkta gerai.

Žodžiu, taip pirmoje dalyje ir neišsiaiškinau kas ką šoka. Ai, įdomu, kad Romeo geriausias draugas ir čia pavaizduotas kaip gėjus kaip ir filme Romeo+Juleta su Leonardo DiCaprio. Tai ar čia filmo įtaka? Nejaugi Šekspyras aprašė kaip gėjų? Filme tai šiaip labai prikolnai atrodė. Ir apskritai filmas labai geras. Grįžus namo, būtinai reiks pažiūrėti, nes šitas baletas tai man nelabai.

Ai. Muzika tai jėga. Orkestras superinis. Nors po to jau nuspėdavau kokia bus muzika, kai artėdavo įtampos momentas. Dar patiko visų drabužiai. Jėga.

Per pertauką galvojau, kad žmona sakys, jog varom namo. Bet tik gerai pagalvojus supratau, kodėl ji tokia rami, nes kai nusuvedžiau į simfoninį orkestrą, galvojau, kad per veiksmą išlėks į sceną ir iškels “sceną”. Rami, nes bilietus padovanojau ne aš. Jei būčiau aš padovanojęs, tai matyt gyvas nebūčiau po šitokio akibrokšto išgyvenęs.

Taigi atėjom ir į antrą dalį. Nes juk nežinom, gal ir dovanotojas atėjo ir sėdi kažkur, pamatys po to, kad iš pusės veiksmo išėjom, tai bus nepatogu.

Antra dalis. Visi persirengė. Ir tie rūbai, tas šviesų žaismas man patiko. Antroje dalyje to strypčiojimo ir šokinėjimo pradžioje buvo mažiau ir labai greitai prasidėjo kova tarp juodųjų (neprisimenu kurie Kapulečiai, o kurie Montekiai) sūnaus ir Romeo draugo. Jėga. Baleto žingsneliu parodyti kaip mušasi. Tikrai jėga. Nuo šio momento man pradėjo patikti. Tada dar kunigas keistai išsižergęs pavaikščiojo po sceną ir prasidėjo kulminacija. Kulminacija irgi faina. Tiek Džiuljeta, tiek Romeo.

Pabaigoje visi pasirodė keistais drabužiais, ko nesupratau ir aišku nesupratau video projekcijų.

Beje, antra dalis taip patiko, kad nutariau grįžęs nebežiūrėti filmo Romeo+Juljieta, nes po pirmos dalies buvau suplanavęs būtinai pažiūrėti, kad atstatyti savo psichinę būseną.

Valgyt norėjau labai, tai užvažiavom į kavinę. Bet po to kavinėje vis gi išsiliejau, kai mus blogai aptarnavo, tiksliau visai neaptarnavo, prirašinėjau facebook’e, gavau iš šeimininkų atsiprašymą ir pan. Šiaip įdomu, kai nervai pasireiškia kažkur kitur nei ten kur jie prasideda, gal net žmoną labiau suprasti pradėjau.

Taigi patiko viskas, išskyrus šokį, t.y. išskyrus patį baletą. Patiko, kad atvažaivus radau vieną vienintelę laisvą vietą mašinai pasistatyti, patiko salotos bare (nors šiaip nelabai), patiko pats operhausas, žmonės susirinkę patiko, orkestras patiko, muzika patiko, ypač patiko drabužiai (nežinau kas rengia, bet jėga), patiko kaip kovėsi. Ir nepatiko kai strypčiojo, šokčiojo ir kilnojo kojas, t.y. visa baleto esmė.

Nea, baletas ne man. Bent jau opera būtų, bent jau kažką padainuotų. O šiaip mano mėgstamiausias žanras – spektaklis. Į baletą pats bilietų tikrai niekada gyvenime nepirksiu, aišku, jei kas padovanos, eisiu, vis tiek įdomu, bet tik ne savo iniciatyva.

Firmos Kalėdinis vakarėlis. Mačo

Tags

, , ,

Pas mus įmonėje tradicija: du kart metuose – balius. Kaip taisyklė vasaros balius būna įdomesnis, ypač paskutiniuoju metu, nes samdo išorinius organizatorius, o žieminis būna daugiau balius, nors irgi samdo, bet ne organizatorius, o vedėjus. Na, žodžiu, kažkaip ypač paskutiniai du buvo visai nuobodūs, kaip ir šis. Tipo, teminis. Teminis, tai reiškia, kad reikia kažkaip apsirengti. Seniau visada man buvo problema, o šiais metais užrodė https://www.burte.lt/. Važiavau ten be nuotaikos, ai, vėl kokią nesąmonę pirktis, vilktis ar ką ten daryti. Ai, žodžiu. Atvažiavau, oi, nustebau kiek ten visko daug. Žodžiu, sakau, duokit man tą nesąmonė ir varau aš lauk.

-O kodėl nesąmonę? Taigi bus faina, visi pasipuošit, bus linksma, – išgirstu dievišką balsą.

Atsisuku į to dieviško balso savininkę, o ten kaip iš pieno plaukusi sėdi tokia pati dieviška vadybininkė (ar kas ji ten tokia).

Na, žodžiu, pakėlė ta gražioji vadybininkė ūpą. Lauke lyja, dargana, gal net sninga, bjauresnio oro net nesugalvosi. O čia sėdi tokia saulės spindulėlis, švyti su savo šypsena, gražutė, gražutė. Yra šiame niuriame pasaulyje dar gražių dalykėlių.

Taip į balių tikriausiai pirmą kartą atvažiavau su šviesia nuotaika.

Balius kaip balius. Nuobodu. Knygą geriau būčiau paskaitęs, naują nusipirkau. Gal tik du pastebėjimai.

Pirmas, kad visą vakarą nuo pat pirmos dainos iki kokios pirmos nakties prašokau (tai čia kiek? 3 valandas? Na, jo. Su menkom pertraukėlėm.). Net žmonės klausinėjo, iš kur pas mane tiek energijos. Aš tai sakyčiau, kad ne energijos, o jėgų atsirado. Apie sporto klubą nutylėjau, niekas, beveik (vieną pažįstamą ten sutikau), nežino, kad aš jį lankau, bet, va, cardio treniruotės rezultatai akivaizdūs.

Antras įdomus dalykas. Buvo užduotis – šarados. Na, tipo, į ausį pasako žodį, žmogus vaidina, o kiti turi atspėti. Taigi viena iš mūsų gauna žodį ir pradeda vaidinti. Kažkaip nelabai gaunasi. Kažką parodo, na, tipo, dainuoja (serenadą), ir pirštu beda į mane. Po to vėl kažką virš galvos parodo ir vėl pirštu į mane. Ir taip ir anaip spėliojom, bet niekaip niekas neatspėjo. Ir tada žodis:

-Mačo.

Mačo? Čia tipo aš mačo? Ne, nu geras. Šiaip pas mus anksčiau kitas mano kolega įmonėje buvo laikomas mačo. Bet čia nauja darbuotoja, tai gal dar nežino, kad ne aš čia pas mus mačo 🙂

Bet šiaip įdomu, mane išstatė kaip mačo.

Sena meilė nerūdyja

Tags

,

Švenčiame Kalėdas su žmonos darbo kolektyvu. Žmona užsako boulingą ir kažkaip ypač kviečia ir mane, kad dalyvaučiau. Ką aš žinau, aš žmonos į savo darbo balius nekviečiu, ne, jai formaliai sakau, kad jei nori, gali sudalyvauti, bet, žinok, mes visi kalbėsime apie darbą ir mūsų žargonu. Ir ji neina. O aš ir nenoriu, kad eitų, po to zys, kad jai neįdomu, o taip, jai mūsų baliuje būtų tikrai neįdomu, be to ji niekintų mano bendradarbius, ai, net nežinau kodėl, gal kokie buduliai, žemas lygis, nors šiaip mano bendradarbiai palyginus su jos bandradarbėm, tai Lietuvos intelektualai prieš turgaus bobas.

Žodžiu, sakau, kad ateisiu, nors ir nusiteikęs vėluoti (gal gerai vėluoti ir į pabaigą atvaryti parvežti?). Bet man darbe sunki diena ir kai tik baigiasi darbas, noriu varyti iš jo ir aš, bet dar sėdžiu, skambina žmona, primena, kad jau laikas važiuoti, nebūdinga jai, bet matyt yra priežastis, kodėl nori jog ir aš būčiau. Ok. Važiuoju.

Oi. Atvažiuoju kažkaip per greitai, užsuku dar į kavinę šalia pavalgyti. Ir vis tiek ateinu dar iki žaidimo pradžios.

Ateinu. Mane pasitinka kaip kokią ilgai lauktą žvaigždę, kaip kokį krepšininką, ką tik laimėjusį Europos auksą. Ai, jos geria jau nuo trečios, o jau šešios. Visos, na, ten iš esmės beveik moteriškas kolektyvas pradeda chorų rėkti koks aš tobulas, kaip mano žmonai pasisekė, kitas seniai būtų palikęs, koks aš auksinis vyras ir t.t. Ai, padlyzos, nelabai kreipiu į tai dėmesį, bet vieną atsistoja ir puola mane apsikabinti. Eee, nesupratau. Aš gal kokį trečią kartą ją gyvenime matau, o ji toliau giria mane ir kaip ji seniai norėjo apsikabinti su tokiu tobulu vyru. Eeee, fuuu. Atsisėdu toliau nuo jos.

Prasideda boulingas. Nesąmonės tęsiasi. Viena iš mūsų komandos kai meta, tai matosi jos triusikai, visa juodai apsirengus, o kai meta, tai pasilenkia taip, kad boluoja triusikai. Tipo, o ko aš žiūriu? Ką aš žinau, matyt, instinktyviai, be to, šiaip kai žmogus iš tavo komandos meta, tai žiūri kaip gausis, o balta spalva vis tiek spindi tamsumoje. Bet esmė, kad ji man kaip moteris nepatinka, ne, nu kaip žmogus faina, bet ne kaip moteris. O kai žiūri po sijonu vis tiek žiūri kaip į moterį. Žodžiu, net bloga. Man taip nesimėto, kad vieną kartą išmetu net tada, kai dar neatstatyti kėgliai po ano metimo, kamuolys atsitrenkia į atitvarą. Ir dėl ko? Dėl moters. Bet ne dėl to, kad ji man patiktų (čia suprasčiau save), o atvirkščiai, dėl to, kad nepatinka, o tenka žiūrėti kas po jos sijonu dedasi. Fuuu. Žodžiu, sumėtau vienas iš blogiausių komandoje (nepamenu, o gal ir pats blogiausias). Dar įdomus dalykas, pastebiu, kad žmona ypatingai stebi mūsų komandos rezultatus, ir dar daugiau, ne mūsų komandos, o mano. T.y. ji lenktyniauja su manimi. Dar nesuvokiau šito dalyko psichologinės prasmės, kodėl ji lenktyniauja su manimi, kodėl jai taip svarbu nugalėti būtent mane, ir kaip ji džiaugiasi, kad man nesiseka. Bet kol kas nėra kada svarstyti, kodėl taip. Prasideda antras žaidimas. Aš kažkaip susiimu, nusiraminu, gal sutelkiu dėmesį, t.y. sugebu nebežiūrėti ten kur man ir nepatinka. Šį kartą sumėtau gerai, pirmas komandoje ir aplenkiu ir žmoną. Tai žmona tyli, šiaip, matyt, būtų ne tik ant viso boulingo, bet ir viso Vilniaus, ką ten Vilniaus, facebooke būtų paskelbusi, koks jos vyras liaušius, kad bet kokia boba prieš jį laimi. Beje, kitą dieną vaiką atvedėm (o kaip dabar su vaikais faina, kai vaikas meta jam tvorelės pasikelia, o kai suaugęs – tvorelės nusileidžia, tai žaisti įdomu visiems), tai kroviau į malkas žmonai visus kartus ir stipriai, na, aišku jai nebuvo motyvacijos – niekas nestebi, o man demotyvacijos – niekas nestebi.

Po boulingo bobos geria, aš negeriu, bet aš jau prie to baigiu priprasti yra ką veikti ir negeriant geriančių kompanijoje. Stebiu žmones arba šiaip svajoju. Prasideda tostai. Pirmas aišku už mano žmoną, nes ji to kolektyvo vadovė. Tosto esmė – kokia ji bjauraus charakterio, bet kaip ją visi myli. Hmz, sakyčiau keistokas tostas. Bet gal reikia susikoncentruoti ne į blogą jos charakterį, bet kaip visos ją myli ir kaip joms patinka jai dirbti. Tostas žmonai perauga į tostą man – koks aš tobulas ir geras ir t.t. Hmz. Bet, ai, girtų bobų blevyzgos. Man aišku, keista, kai ten dirbantys pora vyrų glamžo praktiškai visas bobas, bet, ai, ne mano reikalas (o, gal dėl to mano žmona norėjai, kad aš būčiau, kad prie jos nelįstų?). Suprantu, kad ne mano lygio chebra. Vyrai vedę, tos bobos ištekėjusios, glamžosi kaip kokie gyvuliai. O dar prie viso to prisideda penkiasdešimtmetė, kurios šukuosena ir įvaizdis kaip šešiolikinės, kiekvieną kartą ją pamačius šiurpas nupurto. O šiaip darbe rimtas žmogus, rimtos pareigos. Juokais, galvoje pasijuokiu, kad po šito baliaus būsiu impotentas – tiek baisių bobų prisižiūrėjęs.

Bet ne. Čia dar tik pradžia. Ir ta pražia visai mano potencijai įtakos padaryti nesugebėtų. Tada bobos užsimano pratęsimo. Varom į Pabo Latino. Aš žmonai kumščiuoju, kad nesąmonė, kad jau laikas miegoti. Na, pabaliavojo, pagėrė, paplepėjo (aha, ne tik mano baliuose kalbama vien apie darbą), kad vaikas mūsų vienas namie. Nea, žmona užsigeidžia, kad nori. Ir nori į Pabo Latino, nes jai kadaise kažkokie draugai labai rekomendavo. Man tie jos draugai neypatingai patinka (t.y. man nepatinka, kad jei jau jie pasakė, tai žmonai šventa, bet jei aš tą patį – tai šuds paskutinis), tai ir Pabo Latino nevilioja. Bet, žodžiu, varom. Dalis atkrenta, nes nusigėrė, dalis protingai supranta, kad baliaus kulminacija pasiekta ir laikas namo, o dalis durnelių varo į pratęsimą. Iš savo patirties žinau, kad iš pratęsimų beveik niekada nieko gero nebūna. Arba būna labai nyku, arba po to labai ryte bloga. Na, man abu variantai nepatinka, bet žmona užsispyria. Na, ok. Šiaip gal ir įdomu pažiūrėti, kas dabar Vilniaus klubuose darose, ei, kokį 10-15 metų nesu jokiam buvęs. Paskutinį kartą su tokia V. buvau, jo, tikrai daugiau kaip prieš 10 metų.

Pabo Latino. Atvarom. Įeinam. O ką. Visai faina. Aš dėl savo hobio PMS esu visai kitas žmogus, nei prieš dešimt metų, dabar pasitikintis savimi, naujos vietos nebegasdina manęs, nauji žmonės irgi, žodžiu, aš užsidedu sau programą, kad gal ir visai nieko bus pasiausti, pašokti. Visi kažko stoviniuoja apačioje, kažko laukia, ką aš žinau, gal dar anksti, bet aš juk nežinau, jei ką, koks apsauginis pasakys, o kol kas einu kur įmanoma praeiti. Pakilam į antrą aukštą. Tokia prieblanda, rausva (žmona po to sakė, kad kaip bordelyje, ką aš žinau, niekada nebuvau, nors jo, per filmus tokius bordelius ir rodo, bet tada apie tai nepagalvojau). Šokių aišktelė. Šiek tiek nustembu, kad tokia maža. Viršuje kaip ir scena, bet kaip ir staliukai. Ir šiaip visi staliukai rezervuoti. Na, šiaip mano manymu, o kam mums staliukas, visos jau prigėrusios užtektinai, aš negeriu. Bet bobos užsimano staliuko. Nueinam aiškintis. Susirandam padavėją, pasirodo, kad tie rezervuoti staliukai, visai nerezervuoti, t.y. ten jei įsipariegoji už kažkokią sumą nusipirkti, gali imti bet kurį (nors vėliau paaiškėja, kad kai kurie vis gi rezervuoti ir bet kurio imti negali). Vėl nustembu, kaip viena iš mūsų bobų strojina padavėją, eee, aš kažkaip nepratęs nieko strojinti. Ir šiaip pagal viską tai aš galėčiau čia ką strojinti, bet ne ta boba, jei jau pažiūrėti pagal užimamamas pareigas, atlyginimą ir t.t. ir t.t. Gal ir tikrai galioja tas dėsnis, kad kuo žmogus žemiau stovi, tuo poreikis ką nors žeminti yra didesnis. Bet padavėja, matyt, kad pripratusi prie tokių nekultūringų, ramiai išklauso ir sutinka padėti. Eee, ir aš prie tų nekultūringų. Ok. Gerai, kad padavėja supratinga. O mūsiškė boba patenkinta – matėt, kaip padariau. Hmz, gražiai paprašius, būtume gavę tą patį, tik visiems gera nuotaika būtų ir mums, ir padavėjai, ir man.

Ok. Susėdam. Kažkaip neabejoju, kad neužsakėm tai sumai dėl kurios tarėmės, bet, ai, ne aš gi to staliuko užsimaniau. Na, aš arbatos užsisakau. Ir ką, galim eiti pašokti? Hmz. Pala. O kas čia per muzika. Latino? Pala, pala. Išeina kažkos vyras su panele šokti, oho, žingsneliai tai čia kaip turi būti, čia ne šiaip koks disco, nepasikratysi nieko nemokėdamas. Bet mūsų boboms (ne visoms) tai nemotais, išvaro jos šokti. Aš žmoną iš mandagumo kviečiu, bet ji neina, o aš ir apsidžiaugiu, nes neturiu jokio supratimo kaip tą latino šokti. Pradedu stebėti kokie žmonės čia renkasi. Ui. Ir kur mes atėjome? Bet dar nespėju susiorentuoti, kai ta pati boba, kuri pradžioje mane apsikabino, pripuola ir kviečia mane šokti. Eee. Šiaip primetu, kad negražu atsisakyti, jei moteris kviečia, kad ir kaip nenoriu.

Taigi ji išsitempia mane ir pradeda man į ausį suokti koks aš tobulas vyras. Aš dar bandau kažką aiškinti, kad tobulų nebūna, bet ji aiškina, kad aš tobulas, kad bent jau jai tai esu tikrai tobulas. Ir glaustosi ir spaudžiasi krūtimis prie manęs. Bl… kažkokia nesąmonė. Na, kad ji man nepatinka tai čia pirma. Bet tai, kad mano žmona už dviejų metrų sėdi ir dar įdomiau, kad mano žmona jos viršininkė, tai čia kaip? Šokti pagal tokią muziką aišku nesigauna. Dar prie to ji nugriuva, aš dar bandau su ja apie kažką kalbėtis, bet ji tik spigina į mane akis. Kažkaip ištrūkstu, nulekiu slėptis už žmonos, sakau, kad ji mane saugotų.

Kol žmona mane saugo nuo jos bobų, aš pradedu stebėti žmones kas čia renkasi. Joma jo. Kažkoks nevykėlių susirinkimas. Prisimenu filmą, kaip ten vadinasi – Išsigimėlių vakarienė? Čia net ne kam virš 30. Čia kam virš 40. Ir toks įspūdis, kad pas visas ir visus desperatiški veiksmai, iki mirties liko 15 minučių ir jei ne susirasti žmogų su kuriuo nugyvensi paskutines akimirkas, tai bent paskutinį kartą pasidulkinti. Nesvarbu, stora, plona, graži, baisi, kinietė ar negrė (tokių nebuvo, nors keistų buvo), svarbu, kad juda, na, tipo, gyva. Ir vyras, svarbu, kad vyras, o jau koks, tai visai dzin. Svarbu, kad imtų.

Štai šoka dvi pabaisos. Viena priekiu į mane, kita užpakaliu. Ta priekiu į mane begėdiškai mane nužiūrinėja. Na, taip, aš čia atrodau tikrai gerai. Su kostiumu, baltais marškiniais, ramus, nes nieko man čia nereikia, taigi atrodau labai pasitikintis savimi. Taigi ta pasako savo draugei, o ta atsisuka į mane ir konkrečiai nužiūri. Bl… Kad vyrai taip elgiasi, tai normalu, bet kai bobos.

Arba dar va. Visai nebloga moteriškė, retas egzempliorius šiame žvėryne. Šoka akivaizdžiai su turtingu vyru, tas ją graibo, tai net ta mane nužiūri ir taip viltingai, kad man net nepatogu (sakyčiau, kad beveik mirktelėjo man). Joma jo, tas vyras pamatytų, tai mane ir pakasti gali (aha, tokia jo išvaizda). Šiaip šita porelė viena iš normaliausių. Panašu, kad vyras atsitempė meilužę, taip, kad jų santykiai aiškūs ir pradžia ir pabaiga aiški. Ir vyras normalus, nors ir turtingas, bet ne va kaip tas, kur pilvas žeme velkasi, baisu, kad neužliptų ir nepargriūtų.

Ooo, dar. Visai normalus vyras tokią pamėklę bando šokdinti, o ji taip durnai kraiposi, na, taip pagal lotynų muziką šokti sunku, keista, kodėl visai iš išvaizdos normalus vyras tokią pamėklę kabina. O ta jau taip stengiasi jį suvilioti. Ir taip kreivai.

Jėzus, Marija. O čia dabar kas. Visa švytinti, seksualumu trykštanti kokia 200 kg moteriškė. O ji ką čia daro? Aha. Ką čia daro, ką čia daro. Tai, kad vėliau pastebėjau, jog šokdina ją. Ir net dažniau, nei kitas. Ir vyrai mano sudėjimo. T.y. beveik 3 kart lengvesni. Ėėėė, o tai pvz. eini su ja į lovą. Nu, jo. Net įsivaizduoti kaip tai padaryti negaliu…

Ir t.t. ir t.t. Joma, jo dabar man tikrai impotencija gręsia. Tiek beviltiškų moterų, tiek beviltiškų vyrų. Ir visi vienoj vietoj. Ir normalių nei vienos, nei vieno. Nėra.

Pašokam su žmona, na, su ja tai gal ir nieko šokti ir tuos lotynus, nors aišku vis tiek neveža. Lotynus šokti galima tik jei moki jų žingsnelius, jei nemoki, tai nežinau, gal koks genijus (šokių) gali ir nemokėdamas tampytis.

Aš sėdžiu akis išpūtęs. Labai įdomi patirtis. Pirma, supratau, kad aš pagal lotynų muziką negaliu niekaip šokti, o antra pamačiau tokį įdomų žvėrinčių. Sėdžiu ir stebiu žmones. Baisiai įdomu. Vyrus, kurie stovi prie baro ir nepasitikėdami savimi ruošiasi kabinti, bobas, kurios akimis šaudo, na, kuris čia jas kabins.

Mane vėl ta kažkaip ištraukia šokti. Vėl ji glaustosi, bet man jau kaip ir dzin, man Pabo Latino žmonės pasidarė įdomesnė tema, nei jos seksualiniai priekabiavimai. Galiu ir pašokti. Taigi. Šokam, o aš stebiu žmones šalia. Oi, geras. Švysteli gražus moters veidas. Visame šiame žvėryne – graži moteris? Na, įdomu, įdomu. Ir širdis ko tai pradeda spurdėti. Aš dar nesupratau kas įvyko, o mano pasąmonė jau suvokė. Nea, ne dėl to, kad aš pamačiau gražią moterį. Niekada nuo šiaip gražios ar net labai gražios moters taip širdis nesuspurda. Ką? Čia ji? Ji? Dar pasakau partnerei, kad, ai, pasirodė, jog pažįstamą žmogų pamačiau. Aš pasuku savo partnerę taip, kad vėl pamatyčiau tą gražią moterį.

Ji.

Negali būti.

Ji.

Čia V.

Daugiau kaip dešimt metų jos nemačiau.

Ta pati, apie kurią pagalvojau įeidamas į klubą.

Negali būti.

Tikrai ji?

Mano širdis pradeda daužytis kaip pašėlus. Akys įsmeigtos į ją.

Ji atsuka akis į mane.

Taip. Ji.

Aš vis galvodavau. O kaip bus, kad jei mes kada susitiksime. Ir po 10 metų aš jos nepažinsiu. Kaip tada bus? Kaip man bus nepatogu.

Bet ji visiškai tokia pati kaip prieš 10 metų. Tiesiog visiškai.

Aš linkteliu jai pasisveikindamas. O ji linkteli man atgal.

Bl… ir dar su kokia boba mane šokantį pamatė. Kad bent su žmona būtų pamačiusi. Kokia gėda. Aš irgi esu tas beviltiškas išsigimėlis, kuris tokias baisias bobas šokdina. Bet ta mintis greitai nueina į šoną.

Ji.

Mano meilė.

Aš grįžtu prie staliuko, žmona atsisėda man ant kelių, oi, kaip gerai, bent ta pabaisa nelįs prie manęs. Bet dabar ir ta pabaisa nebaisu. Čia Ji.

Ir ką Ji čia daro? Matau, kad su drauge. Na, jo, jos draugė tokia pati beviltiška kaip ir visi kiti čia.

O Ji apsigaubusi tokią keistą šalį beveik iki kojų, kuris šiaip nedera prie visos šitos ištvirkusios aplinkos.

Ką aš apie ją žinau? Per tuos 10 metų ji susilaukė vaiko. O gal ir daugiau, nežinau. Ištekėjo? Nežinau. Na, jei vaiko susilaukė, tai tikriausiai ištekėjo. Grįžo į savo miestelį. Ką ištekėjus moteris be vyro veikia šiame bliadyne?

Išsiskyrė? Bet kodėl, kodėl? Kodėl tokia graži ir puiki moteris atėjo į šia nesąmoningą landynę?

Na, šiaip ji mėgo ir tais laikais klubus. Ir buvo dalykų apie kuriuos aš nežinojau, t.y. girdėjau ir mačiau kažkokius keistus dalykus, bet kažin ar man jie rūpėjo. Aš tiesiog ją mylėjau.

Ji.

Čia tai geras.

Nežinau kodėl, bet ji labai greitai pasitraukė iš priešingos šokių aikštelės pusės, nuėjo toliau link išėjimo.

Tačiau mano akys sekė ją, o širdis plakė kaip kokio paauglio, kuris pirmą kartą tuoj tuoj pabučiuos savo mylimąją.

Žmona pareiškė, kad viskas, išeinam, kad eičiau surasti, kur atsiskaityti. Aš jau anksčiau zyziau, kad eitume lauk, bet dabar net nebežinojau, ar noriu išeiti. Juk čia Ji. Tik pamok man piršteliu ir aš atlėksiu.

Bet ne. Aš juk dabar turiu žmoną. Bet čia Ji. Nueinu prie baro, paprašau paskaičiuoti, o grįždamas užsuku link jos.

-Labas, – priliečiu jos petį, kad atsisuktų.

-O, labas, – kaip visada jos veidą nutvieskia plati šypsena.

Mano pasitikėjimas kažkur išgaruoja, aš kažką nerišliai bandau kalbėti:

-Čia aš atsitiktinai čia. Man visai čia nepatinka. Čia aš su žmona, mes čia švenčiam… Na, švenčiam… Na, kažką švenčiam…

Aš net pamirštu, kad mes čia Kalėdas švenčiam.

-Aš supratau, kad su žmona, – lyg išgirstu kartėlį jos balse. O gal man tik pasirodė. Aš dar noriu aiškinti, kad ta boba, su kuria matė mane šokant visai ne mano žmona, bet kažkaip pagalvoju, kad tai visai nesąmonė. Be to lyg ji pažįnojo mano žmoną. Ir šiaip ne apie žmoną noriu kalbėti.

Mes stovim visai arti. Mano žvilgnis bėgioja per jos veidą. Dieve, Dieve, kokia ji graži. Lygiai tokia pati kaip prieš dešimt metų, o gal dar gražesnė.

-O tu visai nepasikeitei, – aš pradedu atsitraukimą. Aš juk norėjau pasakyti, kad ji be galo graži kaip ir prieš dešimt metų.

-Ačiū. O tu ir nepasikeitei, – nusišypso ji. Na, taip iš išvaizdos aš buvau pasikeitęs, o dabar grįžau prie senosios. Bet iš vidaus labai pasikeičiau. Pasidariau pesimistas, netikintis meile, va, ir dabar tave viliočiau būti mano meiluže.

-Aš pasikeičiau, – tikriausiai su karteliu balse pradėjau. Kokios mano niūrios mintys. Gal dėl šitos vietos? Kur susirenka visi ne meilės, o sekso ieškoti. Gal dėl to ir pagalvojau apie ją kaip apie meilužę? Anksčiau niekada apie ją taip negalvodavau. Gal dėl to, kad tada mums prieš 10 metų nieko nesigavo. Kad man tada daug kas aiškino, kad ji manimi tik naudojasi, o aš netikėjau ir tiesiog mylėjau ją ir leidau manimi naudotis.

-Nepasikeitei, – vėl ta jos šypsnena.

-Ne, pasikeičiau, – nežinau kodėl pradėjau ginčytis, ir ko ginčytis tokia nesąmoninga tema, – kaip tu?

-Aš čia pas drauge atvažiavau. O kaip tu?

-Aš tai po truputį, gyvenu ir tiek, – ką negi dabar sakysiu, kad per ją mano gyvenimas toks sušiktas, kad kai su ja nesigavo, nusivyliau moterimis, praradau tikėjimą meile ir dabar ne gyvenu, o tiesiog egzistuoju, diena iš dienos. Užgeso žiburiai mano akyse.

-Džiugu, kad tau su žmona taip gerai, – na, taip jos sena dudelė, kad mes su žmona susitaikysim ir gyvensim ilgai ir laimingai.

-Ai, – numykiu aš. Ir kodėl aš prie jos priėjau? Ko aš tikėjausi? Kad puls man į glėbį ir sakys, kad klydau, dabar noriu gyventi su tavim? Šiaip tai, matyt, kad tikrai to. Bet to nebus, net jei dabar gaučiau jos kontaktus, susitiktume, matyt, vėl būtų kaip tada, prieš 10 metų. Tai kaip man dabar – širdį jau dabar skauda, nes ji plaka kaip pašėlusi. Ir kiekvienas susitikimas mane skaudintų. Nes taip gera su ja. Bet norisi tą gerumą perkelti į kasdienybę, kad ryte prabudęs rasčiau tą gerumą šalia. Bet taip nebus.

Reikia bėgti nuo jos:

-Na, tai aš jau bėgsiu pas žmoną, labai malonu buvo tave pamatyti.

-Ir man buvo labai malonu, – ir kaip ji moka taip gražiai pasakyti, kad kiekvieną kartą galvoji, kad jai tikrai taip pat malonu su manimi, kaip man su ja. Ir taip visada. Kažkoks talentas.

Aš dar sėdėjau, sekiau ją akimis, bet greitai ji kažkur dingo.

Išeinant iš klubo ant laiptų kažkoks vyriškis mane pakalbino:

-Tai ką nepaėjo korta šiandien?

-Na, taip, – nežinojau ką atsakyti, nes mintys klaidžiojo kitur – apie Ją. Po to parodžiau į žmoną, norėdamas pasakyti, kad kaip gali paeiti korta, jei su žmona atėjau, bet tai palikau savo mintyse, o jis suprato, kad aš ją ką tik pakabinau ir jis apsidžiaugė:

-Liuks.

Bet aš jau nieko nesakiau, o šiaip tai pagalvojau, kad tikrai ta mano žmona liuks, ypač palyginus su visom kitom. Nors, išeinant, pastebėjau ten besirenkančių ir lyg normalių žmonių, tiek merginų, tiek ir vyrų, bet mano mintys buvo toli.

Dar prieš pat išeinat ta boba, kur vis lindo prie manęs, dar paskutinį kartą bandė mane seksualiai paglostyti. Bet bl… aš žmonai padedu apsivilkti striukę, o ji tuo metu mane bando glostyti. Kokie dabar žmonės? Nebesuprantu aš.

Išvežiojau visas namo. Dar ant užpakalinės sėdynės viena boba su vienu seniu glamžėsi. Na, ok, iki sekso nedaėjo, bet nežinau. Abu susituokę. Čia kas per žmonės dabar? Gyvuliai kažkokie.

Nors, o ką? Aš geresnis? Vežioju visus po namus, o širdis tuoj iš krūtinės iššoks, nes vis V. negaliu pamiršti.

Joma jo. Kaip su žmona buvom arti skyrybų. Juk tereikėjo V. duoti man realesnę viltį ir viskas, būčiau viską metęs ir bėgęs pas ją.

Neturiu V. kontaktų. Pagooglinau. Konkrečiai jos neradau. Jos vardas retas, tai pagal vardą radau kelias moteriškes, kurios yra ne tos, nes foto yra. Ir yra vienas kontaktas, aišku pavardė kita, bet kaip ir sakiau, kad ji ištekėti turėjo, tai turėjo ir pavardę pakeisti. Yra mobilus telefonas.

Daugiau jokių kontaktų neturiu, net kur gyvena žinau tik apytiksliai. Vieną kartą tik buvau, o ir dabar nuvažiuočiau – vyras atidaro, na, ko nori? Ne dėl savęs bijau, bijau, kad jai po to blogai bus, jei su vyru bus blogai. Va, nežinau kaip jai su vyru. Jei gerai, tai tikrai nelįsčiau, kaip aš galiu jai ką nors bloga padaryti.

O gal paskambinti?

P.S. O dėl impotencijos po šio baliaus, tai tikrai atsitiko. Dvi dienas su žmona nesimylėjau. Nea, būna ir kad taip nesimylim ir daugiau dienų, bet darbo dienų. O savaitgaliais praktiškai visada pasimylim, bent du kartus, nes po darbo savaitės ištroškę. Nežinau, gal jei būčiau bandęs ir viskas būtų normaliai, bet man tiesiog nesinorėjo.

Depresija dėl viso šito gyvenimo.

Filmas: Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai / Star Wars : The Last Jedi (2017)

Tags

, , , , , , , , , , ,

Kaip seniai bebuvau kine. Kai tik pamačiau, kad rodys naują Star Wars seriją Star Wars: Episode VIII – The Last Jedi iš karto užsirezarvavau šeimoje laiką – jūs visi darykit ką norit, bet aš į šitą kiną eisiu, norit eikit kartu, norit neikit, nors ir pasaulis griūs – aš šį savaitgalį einu, geriausiu atveju galim pasiderinti valandą, kada eisiu.

Rež.: Rian Johnson
Vaidina: Daisy Ridley, John Boyega, Mark Hamill, Adam Driver ir kt.

Taigi ir nuėjau į vakarinį seansą. Jėga taip eiti. Vietą išsinkau pačią geriausią, kokia mano manymu labiausiai tinka žiūrėti 3D.

Ir prasideda. Pradžia kaip ir visų Žvaigždžių karų, bėganti eilutė ir muzika. Sukelia nostalgiją, jausmas geras, nuotaika gera, nusiteikęs žiūrėti.

Va, šito blogiuko vaidyba man labiausiai patiko. Jei praeitoje serijoje man jis taip nesublizgėjo, tai dabar man labiausiai patikęs aktorius šioje dalyje. Ai, ir dar tas kitas blogiukas prieš šitą nuotrauką. O visi kiti? Ai, nelabai.

Taigi sėdžiu, žiūriu filmą ir pradedu žiovauti. Atsiprašau, neskaičiau kitų kino kritikų atsiliepimų, tai nežinau, ar jie šį filmą išgyrė ar ne. Šiaip net tingiu juos skaityti, nes manęs filmas nesužavėjo. Ne, nu kaip ir įdomu, kaip ir spec. efektai, kaip ir kai kurie pokalbiai įdomūs. Bet tiesiog sėdžiu ir prisimenu Blade Runner 2049. Va, ten tai filmas buvo. Va, ten tai Vau. Ir aš jam tik 10 daviau? Ai, pats sugalvojau, kad dešimtbalėje sistemoje vertinsiu.

Taigi sėdžiu ir galvoju, kad filmas “Blade Runner 2049” sugadino man visą efektą, nes ši Star Wars dalis tiesiog negali būti niekaip sulyginama su nuostabiu “Blade Runner 2049”. Va, ten tai filmas, va, ten tai efektas, va, ten tai Vau. Reikėjo man per tą tarpą tarp šių filmų pasižiūrėti kitų vidutinių filmų, gal tada ir šis neatrodytų taip nykiai. O tai dabar maloniau antrą kartą Blade Runner 2049 žiūrėčiau.

Na, ok, nuo to momento kai du džedajai susitiko akis į akį prasidėjo įdomumas ir pagaliau siužetas įtraukė ir mane. Prasidėjo netikėtumai. Iki laimingos pabaigos kelias apsunko, netikėtumų buvo nemažai. Tai sakykim, antra filmo pusė, buvo visai neblogai. Nors aktoriai erzino, ir multikai irgi.

Apie kažkokius nelogiškumus ar vaikiškumus nutyliu. Buvo kai kurių neišplėtotų siužetų. Pvz. pamatėm blogiečių droną ir lyg tikėjausi, kad bus kažkokia akistata, bet tas juodasis taip ir dingo kelis kartus pažiūrėjęs į baltąjį. Arba ir tas vagis – kodų laužytojas, atrodė, kad jis dar pasirodys, o, ups ir tiesiog dingo.

Apie keistenybę, kodėl paskutinėms Star Wars dalims parenka negražias moteris, jau rašiau, tai šioje dalyje ta nauja tradicija sėkmingai tęsiama. Ir vėl tik pagrindinė herojė graži (nors jos grožio pilnai ir neatskleidė), o kitos – tai net šiurpas nukratė pamačius. Aš juk atėjau “enterteinintis”, kodėl turiu žiūrėti į nesimpatiškas moteris? Ai, dar kažkokį keistą gražuolį įdėjo, į kurį irgi keista žiūrėti, tipo, ai, koks aš gražus, vien už  tai filmą verta žiūrėti.

Ai, žodžiu. Pabaiga visai patiko, tai vertinu 8/10. Ir pats nesuprantu, ar aš čia paaukštinau balą, ar ne? Ai, tiesiog man norisi rašyti tiek. Ai, ne, sumažinu iki 7/10, nes kuo ilgiau galvoju, tuo labiau mane nervina šis filmas. Viskas, postinu, kad dar mažiau neparašyčiau.

Hobis M

Tags

, , , ,

Kur aš dingau? Ko nerašau? Dirbu paskutiniu metu daug. Ir dar susiradau hobį. Ne, nu rimtai. Kartais į dieną aš juo užsiimu tik 15 minučių, bet už tai kokia tai varančioji gyvenimo jėga.

O kas čia per hobis M. Eee. Nesakysiu. M tai gali būti – Motyvacija. Arba galima būtų sakyti hobis S, kur S, kaip juokingai skamba, savimotyvacija. Arba nesikeikiant hobis P. Kur P – pasitikėjimas.

Įdomiausia, kad tas hobis visą tai ir duoda.

Čia kurį vakarą žmona sako, varom į mokyklą, tėvų susirinkimas. Ei, sakau, aš nemėgstu su žmonėm bendrauti. Reikia, sako žmona. Na, ok. Važiuojam, o galvoju, puiki proga išbandyti savo naujo hobio MSP rezultatus. Ateinam. Aš net atsisėdu taip iššaukiančiai, pasitikinčiai, užsiimu daug vietos. Pradedame bendrauti. Sėdime, aš, žmona ir kažkokia moteriškė. Tai aš su ta moteriške taip pradedu bendrauti, kad žmona net fiziškai mane nuo jos apribojo, taip atsuko nugarą, kad aš visas už jos pasislėpiau. Ok. Kaip juokinga. Po to klausia, kas gali pianiną panešti. Seniau, tai aš būčiau patylėjęs, o dabar pats pirmas nulėkiau ir dar su mokytoja pusę valandos prapliurpėm apie visokias nesąmones.

Kitas nutikimas. Druskininkuose baseine. Įlipom į džakudzi. O ten šalia girti lenkai. Rėkauja. Visi kažkaip suka akis į šoną. O aš atvirkščiai. Rodau, kad tyliai. Tas aršiausias atsisuka į mane, o mano toks staigus įsakmus judesys ranka – blia, matai ženklą – tyliai. Ir girtas lenkas – atsiprašinėja manęs. Žmona:

-Ei, kas čia buvo.

O aš tyliai mintyse. Kas čia buvo, kas čia buvo. Čia aš, naujasis MSP.

Ir paskutinis įvykis. Dėl dukros gimtadienio reik susiskambinti. Visą gyvenimą žmona tai darė. Jai dabar psichas, žodžiu, paskambino, ten kažkaip nemaloniai bendravo su ja, viskas, daugiau neskambins nesiaiškins. Čia aš prisimenu savo MSP. Paskambinu tam, Ok, pasirodo ne tą numerį mums davė. Susikambinu dar su kitais, atsiunčia man kitą numerį. Paskambinu kažkokiai mamytei, sutariu viską. Sėdžiu ir pats netikiu. Ką tik trims nepažįstamiems žmonėms paskambinau ir be jokio streso. 

Nieko sau naujas mano hobis MSP.

Tolerancija kitokiam darbe

Tags

, , ,

Kažkaip pagalvojau, kad visai tolerantiška mūsų darbovietė. Esu priėmęs arba bent jau sudalyvavęs priimant į darbą šių kategorijų žmones:

gėjų – net du buvau priėmęs. Aišku, nežinau, ar jie tikrai buvo gėjai, bet mėgstamiausios spalvos – rūžava ir žydra, na, ir panašiai.

satanistą – na, bent jau išvaizda jo tokia, taip pat jo marškinėliai su tokiom keistom emblemom ir tikrai važinėja į tuos keistus muzikos festivalius “Velnio akmuo” ar kaip ten vadinasi.

nacistą – bent jau rodė, kad turi A. Hitlerio “Main kampf” elektroninę versiją bei davė paklausyti SS maršų (beje maršai man visai patiko). Su juo visai draugiški santykiai buvo. Gaila – numirė. Jei buvo ne nacistas, tai bent jau metalistas buvo tikrai – Ramstein mėgstamiausia jo grupė, vakarais kai nieko nebebūdavo paleisdavo ant viso garso ant visos firmos. Šiaip darbe tokios muzikos klausytis visai prikolas.

autistą – bent jau tikrai socialinių bendravimo įgūdžių turintį žmogų.

žydą – na, čia net nežinau, kodėl išskyriau, bet tikrai žinau, kad kai kas jų nemėgsta. Man tai jis protingiausias žmogus, kuris dirba mūsų įmonėje. Na, po manęs aišku 🙂 Ir mes be galo gerai sutariame.

negrą – na, čia šiek tiek pagražinau, nes ne aš priėmiau, bet šiaip jau mano įmonėje dirba negrė.

rusą – esu girdėjęs kelis kartus, kad jau ko, bet ruso į darbą nepriimčiau. Nežinau, net ar čia verta išskirti, žmogus kaip žmogus, net nieko įdomaus. Ir ne vienas buvo.

lenką – esu priėmęs ir tikriausiai ne vieną. Čia kaip ir su rusu, visai neseniai mane protino, kad jau lenkų į darbą priimti negalima, tinginiai ir t.t. Nesąmonė. Ai, vieną lenką dirbusį pas mus prisiminu kaip be galo mandagų ir kultūringą, paslaugų ir t.t. Žodžiu, tas jo idealumas užknisdavo mane, gal parodydavo, kad aš nesu toks mandagus ir paslaugus. Tiesa, jo nemėgo ir klientai ir gavosi, kad ne taip ir ilgai jis dirbo pas mus.

moterį – na, gerai, čia juk viso šito įrašo ir esmė 🙂 Joke. Nesu aš joks seksistas. Nors šiaip jau. Tiesiogiai aš gyvenime esu priėmęs į darbą tik dvi moteris. Vyrų nežinau, neskaičiavau, gal kokį 50, gal net daugiau, tikrai daugiau.

vaiką – ai, jo prisiminiau, vaiką. Kiek ten jam tad buvo? 14 metų kažkur? Aha, dabar apie jį žino visą Lietuva (neminėsiu pavardžių), o apie mane šiaip jau beveik niekas nežino.

lietuvį – cha, kaip juokinga 🙂 bet jei rašiau kitų tautybes, tai ir lietuvį reik išskirti.

Na, ką dar? Va, čigono nesu priėmęs. Bet kažin ar kada buvo atėjęs darbintis.

Arabo, siro ar musulmono nesu. Šiaip tai ir gyvenime nesu sutikęs, na, taip, kad ne gatvėje prasilenkti.

Va, jei kada mane suims antidiskriminacijos policija, tai parodysiu šį įrašą.