Apie valgį

Tags

, ,

Ech, kaip aš mėgstu pavalgyti.

-Pafol … 🙂

Advertisements

Kiti (nauji) tikslai gyvenime – savęs tobulinimo link

Tags

, ,

Aš tikriausiai visą gyvenimą išsikeliu sau tikslus ir jų siekiu. Buvo: įstoti į universitetą, jį baigti, susirasti gerą darbą, žmoną, prisidaryti vaikučių, turėti gyvenamą vietą, gal dar kas. Čia tokie didieji tikslai. Didžiųjų ir toliau yra: aprūpinti šeimą, užauginti vaikučius. Bet jie tokie tęstiniai, jų siekiu, o ką veikiu laisvalaikiu?

Laisvalaikiu man ir reikia kažkokių tikslų. Iš principo dabar apsvarsčiau, kad laisvalaikiu aš daugiausia siekiu (tiksliau, sieksiu) save tobulinti. Gal kada ir kitokių tikslų sugalvosiu, bet dabar sugalvojau tokį.

Dabar išgryninau tris savęs tobulinimo kryptis.

Pirma tai protas. Ilgą laiką buvo labiausiai tobulinta sritis. Knygos, vadovėliai, darbas, praktiškai dėl to tiek daug pasiekiau darbinėje srityje. Seniau aš kasmet gaudavo po kokį nors sertifikatą. Nes mūsų įmonė dažnai dalyvauja konkursuose ir vis mūsų konkurentais bandydavo kitus konkurentus atbaidyti per kvalifikacinius reikalavimus. Tai būdavo paskaitom reikalavimus, aha, reikia tokio sertifikato, nueinu ir išlaikau. Tiesa, vieną dieną tai baigėsi, nes įdėjo į konkurso reikalavimus, kad turi būti skirtingi žmonės, o ne vienas viską mokantis ir sugebantis, kaip aš, tada aš išlaikiau labai krūtą sertifikatą, jį vienintelis turiu ir visur mane kiša, bet už tai aš nebelaikau egzaminų naujiems sertifikatams. Iš pradžių kaip ir buvo gerai, ai, vis tiek tingisi mokytis, bet dabar žiūriu, kad ko gero jau bus 10 metų kaip negavau jokio naujo sertifikato, o tai man darbine karjeros prasme labai pavojinga darosi, darausi nebepaklausus rinkoje. O kadangi man yra gerai šioje firmoje kol yra ta pati aukščiausia valdžia, bet anksčiau ar vėliau ji keisis, taigi mano proto tobulinimo apsileidimas yra labai pavojingas.

Antra tai siela. Prieš kelis metus apleidęs proto tobulinimą nuėjau į kitą kraštutinimą, į sielos tobulinimą. Bendruomenė, knygos, kinai, rekolekcijos ir, po kažkike laiko, matyt, kad pajutęs disbalansą, jog šitam reikalui skiriu neproporcingai daug, irgi prasidėjo vidinis konfliktas, kad pradėjau irgi vengti šios srities. Ir šiai dienai irgi apleista sritis.

Trečia tai kūnas. Kūnui šiaip jau visais laikais skyriau mažai dėmesio. O proto tobulinimo laikotarpiu jį buvau taip apleidęs, kad net buvo prasidėję sveikatos problemos. Tiesa, dabar svorį kaip ir atstačiau, bet dar nesijaučiu labai sveikas.

Ir ką? Sėdžiu, depresuoju, kad visos sritys labai apleistos, proto netobulinu, tai galiu prarasti gerą pajamų šaltinį, sielos netobulinu – prarasiu amžinąjį gyvenimą, na, ok, per skambiai pasakyta, bet viskas turi būti suderinta, jei kažkuri viena sritis atsilieka, tai buksuoja viskas. Ir netobulinu kūno, tai galiu numirti anksčiau laiko, o ir šiaip energijos trūksta pirmiems darbams, jei kūnas nesveikas.

Taigi jau kuris laikas pradėjau savęs tobulinimo programą. O kad viskas būtų aiškiau ir tiksliau, nutariau, išsirašyti kaip tikslus, kad būtų aišku kada pasiekiau ir ar judu link jų. Taigi, pradedu šiek tiek kita tvarka (ne nuo proto, o nuo sielos), nuo to, kuris mano manymu lengviausiai įgyvendinamas, nors gal ne lengviausiai įgyvendinamas, o lengviausiai parašomas.

Taigi mano einamieji tikslai savęs tobulinimui, kuriuos bandysiu pasiekti savo laisvalaikiu:

  1. Siela. Nuo rugsėjo mėnesio skirsiu tam trečiadienio vakarus, po pora valandų. Kaip ir nedaug, kaip ir seniau net kelis metus tai darydavau, bet dabar tai apleidau, ai, kaip ir atskira tema kodėl apleidau, bet reikia sugrįžti. Turiu net mėnesį tam pasiruošti. Čia planas minimum. Planas maksimum dar skirti ir sekmadieniais pora valandų. Ir, ai, nežinau, ir dar reikia kasdien bent po pusvalandį. Ok, čia bus maksimum maksimiausias tikslas. Čia įeis: bendruomenė, knygos, kinai, meditacija, malda. Ok. Užteks, o tai dar prisigalvosiu per daug.
  2. Protas. Reikia kažką mokytis. Tą, kas mano darbinei karjerai būtų naudinga. Šiaip šiuo metu pasimetęs, kokią sritį man reiktų mokytis, na, yra tokie naujoviški projektų valdymo metodai. Man kaip ir patinka jie, kaip ir linkstu link jų. Gal jų? Bet iš kitos pusės tam, kad rasčiau su tuo sertifikatu ar be jo, kokį normalesnį darbą, man, pirmiausiai, reikalinga anglų kalba. Net tam, kad mokyčiausi tą dalyką, reikalinga anglų kalba. Taigi šiai dienai nusistatu tikslą išmokti anglų kalbą, taip kad galėčiau žiūrėti filmus anglų kalba, na, o kada nors, kad ir kalbėčiau pakankamai padoriai. Susiradau internete mokomųjų programų. http://usalearns.org – šita labai patinka, pradžioje kiek per lengva, bet vėliau visai neblogai. Pagrindinius 2 lygius jau praėjau, dabar 3 lygis, kuris šiek tiek ne taip patinka, nes nebėra video, bet klausymas, skaitymas, rašymas, nauji žodžiai ir testai liko. Šiaip tikrai pakėlė mano anglų kalbos lygį. Į telefoną atsisiunčiau net tris programas: Anglų Fun Easy Learn – žodžiams mokytis, irgi labai patinka, kaip žaidimas, jau vidutinį lygį pasiekiau ir kai bandau ką nors skaityti angliškai dažnai pastebiu, kad va šitą žodį iš čia išmokau. Tada antra: Anglų Fun Easy Learn – 5 000 Frazių. Čia ta pati firma gamintoja, tai tas pats žaidimo formoje, bet mokomasi frazių, mano manymu labai gera. Trečia: BBC English Lisening – skirta daugiau mokytis klausymosi, kas man labai aktualu, tik, kad taria labai taisyklingai, bet ten irgi lygiai yra, nenoriu skubėti ir nubėgti į per sudėtingą, kad motyvacijos neprarasčiau, jei nieko nesuprantu. Ir ketvirta Yobimi Let’s  Learn English (ten jojo more aplication ir panašu, jog yra į neblogas programas nuorodas). Žodžiu, pilna tikrai gerų programų, ir dar nemokamų, kurios tikrai kelia mano lygį. Aišku, kad gyvas bendravimas geriau, bet šitų kompiuterinių dalykų gerumas tas, kad bet kada galima įsijungti ir mokytis, net vonioje, ar laukiant kur nors poliklinikoje. Bet laiko užima tai daug, oi, labai daug. Taip, kad šitas tikslas turi užimti visą laisvą laiką, kokį tik galėsiu skirti lavinimuisi (po sielos ir kūno).
  3. Kūnas. Ši sritis visą gyvenima mano buvo apleista. Nors mokyklos laikais užsiiminėjau kažkuo panašaus į jogą ir šiaip kai dabar pagalvoju, tai po mokyklos visai sveikas kūnas buvo. O po ot nutukimas ir t.t. Prieš kažkiek laiko mečiausi į žaliavalgystę, tai irgi buvo geras gyvenimo tikslas suprasti kas tai yra ir su kuo ji valgoma. Daug laiko skyriau tam ir dabar kokį 60 procentų esu žaliavalgis, bet tam laiko nebelabai skiriu. Svoris nukritęs, nors dabar nusipirkom naujas svarstykles, tai jos 10 kg rodo daugiau nei senos. Tai jei anksčiau nuo idealaus svoriu skyrė 3-5 kg, tai dabar gaunasi 13-15 kg. Eee, šiek tiek per daug. Ir taip, yra ir ant pilvo riebalų, kurie mano manymu nereikalingi, o tiksliau pavojingi, tai rodo apie vidinių organų apriebaliejimą. Tai dabar yra du keliais, vėl eiti prie beveik 100 žaliavalgystės ir taip mesti, arba didinti fizinį krūvį. 100 procentinė žaliavalgystė gal ir šiek tiek pavojinga, nes neturėsiu laiko skirti daug laiko, kad gaučiau visų medžiagų, todėl ir nuobodi, nes vėl neturiu laiko skirti įvairovei. Dabartinis maitinimasis nebedidina svorio, tai gal dabar geriau skirti daugiau dėmesio fiziniam krūviui. Juolab, kad kai numečiau svorio, tai dabar mano bicepsai atrodo, kaip kokios mergaitės, kojos irgi kaip iš konclagerio pabėgusio, jokių raumenų, nors ant pilvo riebalų yra. Tai reikia tuo riebalus numesti, o ant rankų kojų šiek tiek raumenų užsiauginti. Ai, ir dar vienas dalykas, kad nuo sėdimo darbo skauda nugarą, o jau praktiškai daugiau kaip metai rytinės mankštos davė tai, kad beveik neskauda. Taigi nusipirkau hantelius. Kai pasakiau šeimai, kad noriu pirkti, tai sakė, kad ir jie nori. Tai sugalvojau pirkti surenkamus kokio svorio kas nori (aišku, kad šeima nesinaudos, bet ai, aš juk ir nežinau kokio man reikia, o ir šiaip su laiku vis sunkesniu reikia). Išsirinkau, kad nuo 2,5 iki 10 kg galima būtų. Iš pradžių rinkausi iki 9 kg. Aš gi daugiau nepakelsiu, prisimenu vaikystėje/paauglystėje 6 kg man buvo labai sunku. Tai 9 čia man nepasiekiama tolybė. Bet po to pagal kainą gavosi, kad buvo gera 10 kg, tai ir nusipirkau. Nežinau, kaip ten gavosi, rinkausi, kad būtų galima keisti svori kas 1 kg, bet kai nusipirkau, tai matyt visgi ne tuos paėmiau, kad gavosi jog galima: 2,5, 5, 7,5 ir 10 kg. Pabandžiau 5 kg, kaip ir per lengva, tai teko papildomai nusipirkti, kad galėčiau 1 kg prisidėti. Gavosi po 6 kg. Pažiūrėjau youtubėje patarimų ir kaip teisingai reikia, paskaitinėjau forumuose. Tai dabar darau kiekvieną pratimą po 10 kartų 3 užėjimus. Kas antrą dieną, kad raumenys atsigautų. Pirmas užėjimas tai lengva, na, o trečio pabaigoje jau jaučiu, kad kilnoju. Ant ribos, jog reiktų didinti, bet nutariau tikrai gerą savaitę nedidinti, kad nepersistengčiau. Po pirmo karto raumenys skaudėjo kaip turi būti, o po antro nieko, gera, bet neskauda. Gal per mažai 6 kg man? Ai, dar rytais pakilnoju po 10 kartų, bet čia kad prasimankštinų, gera, už tai neskauda nugaros. Ai, jau kaip ir džiaugiausi, kad labai gerus svorius nusipirkau. Nuo 6 iki 10 (tiksliau iki 11 kg) galėsiu keltis ir viename forume skaitau, kaip žmogelis giriasi, kad jis su 15 kg sugebėjo užsiauginti raumenis. O kiti komentuoja, kad ką tu čia nušneki, jog su tokiais lengvais neįmanoma nieko užsiauginti. Na, jo. O mano maksimum 11 kg. Na, ir ok. Vadinasi gavau sau tikslą – pasiekti, kad 10*3 visų pratimų kuriuos darau galėčiau padaryti su 11 kg kiekvienai rankai. Na, o kai tai pasieksiu tada žiūrėsim, galima juk papildomai kg nusipirkti ar panašiai, bet, ai, čia man tolima ateitis, bet aš kantrybės turiu, dabartinę mankštą kurią darau, tai pradėjau nuo 3 pakartojimų, kas savaitę pridėdavau po 1, dabar jau kurį laiką darau 21. O atrodė, kad taip ilgai didinau, bet paskaičiavau, čia tik 4,5 mėnesio gaunasi. Visai greitai. Tai jei po 1 kg pridėsiu kas mėnesį, tai jau ant Kalėdų bus 11 kg.

Tokios tokelės.

Filmas: Karas už beždžionių planetą / War for the Planet of the Apes (2017)

Tags

, , , , , , , , , ,

Kiek aš čia laiko nežiūrėjau jokio filmo. Ai, per teliką kažką žiūrėjau, tokio lengvo ir nieko įdomaus, kad prieš miegą pažiūrėti. Kino teatre kažkaip irgi ilgą laiko nieko gero, tai taip ir dreifavau. O šito filmo aš laukiau. Pirmos dalys (Rise of the Planet of the Apes (2011) – šį žiūrėjau seniai, dar tais laikais neaprašinėjau žiūrėtų filmų ir Dawn of the Planet of the Apes (2014)) man labai patiko ir kai pamačiau reklamas naujos dalies, nekantravau kaip norėjau pažiūrėti. Karas už beždžionių planetą / War for the Planet of the Apes (2017):

Rež.: Matt Reeves

Vaidina: Andy Serkis, Woody Harrelson, Steve Zahn ir kt.

Buvom. Su žmona. Šiaip abiems patiko, bet pirmos dalys abiems patiko labiau. Aš mat prisiskaitęs buvau, kad čia bus ypač naujos šiuolaikinės technologijos, kad super efektai, vos ne, kad Avataro lygio naujovės. Ir labai norėjau tai pamatyti kino teatre. Ir ką? Ką aš žinau. Nieko ypatingesnio nei pirmosiose dalyse nepamačiau. Tai mane šiek tiek nuvylė. Jei nebučiau tikėjęsis kažko ypatingo, gal labiau būtų patikę. Dar erzino nelogiškumai, kai kurie smulkūs dar atleistini, bet kai rodo ateitį ir jokios karinės strategijos ir taktikos, kurią net mažas vaikas, tipo aš, žino, ai nežinau. Dar beždžionės, kad neturi, na, galim nurašyti, kad dar neturi istorinės patirties, nors kai kuriuose kadruose aiškiai pasako, kad bent kai kurios visai neblogai susipažinusios su žmonijos istorija. Na, bet, kad žmonės tokie durni, jokių apsauginių postų, po stovyklą vaikšto praktiškai kas kaip nori, tai mergaitė, tai iš vis visos beždžionės. Ai, žodžiu. Dar kažkoks dirbtinis dramatizmas. Nors daugiau emocijų iš bedžionių nei pirmose dalyse.

Woody Harrelson stars in Twentieth Century Fox’s “War for the Planet of the Apes.”

Na, trumpai tiek, nenusiteikęs daugžodžiauti. Tiesiog vertinu. Nors ir patiko, bet vertinu mažiau nei antrą dalį. 7/10. Oi, o pasirodo, kad pirmą dalį įvertinau irgi tik 7, tai gavosi, kad ir šį vienodai vertinu, na, ne tikrai geriau nei 6, gal net visai ir 8 duočiau, bet, ai, lai lieka 7. Šiaip patiko.

Naujas IT administratorius

Tags

, , , , , , ,

Pas mus atėjo dirbti naujas IT administratorius. Va, kaip tik tinklą tiesia:

Ai, per tą patį, mūsų skyrius kaip tik ieško naujų darbuotojų. Darbo daug, atlyginimas mažas, bet už tai kolektyvas draugiškas:)

Kreipkitės į mane. Ai, bendrai savo el. pašto nenurodysiu, kam ta konkurencija.

Druskininkai

Tags

, , ,

Druskininkuose esu buvęs prieš kelis metus, bet gal koks ruduo ar žiema buvo, kad buvome tik SPA Vilnius viešbutyje ir iš jo neišėjome. Ai, dar kažkada firmos balius buvo Druskininkuose, bet tada tikrai jokių Druskininkų nepamatėm. O SPA Vilnius man parodė druskos kambarius, iki šiol juos mėgstu ir iki šiol manau, kas SPA Vilnius druskų kanbarys buvo geriausias nors aplankiau nuo to laiko nemažai.

Taigi po Paryžiaus mes nuvažiavom po poros savaičių į Druskininkus. Žmona gavo dovanų vienai nakčiai dviems su vandens parko apsilankymu. Aš pamaniau, kad vienos nakties mums mažai ir iš kart per booking.com užsakiau dar vieną. Na, šiek tiek durnai gavosi, kad reikėjo keisti viešbučius, bet kažkaip dėl pirmo datos žmona tarėsi ir nepilnai susikalbėjo, suprato, kad nebėra vietos, bet, ai, žodžiu keliais eurais man pigiau gavosi, o ir pamatėm, kad daugiau gerų, na, normalių viešbučių yra. Pirmas tai tikras viešbutis, o antras iš gyvenamo namo padarytas viešbutis, bet matosi, kad šeimininkai labai stengėsi. Žodžiu, viskas čiki piki.

Taigi atvažiuojame. Dievinu GPS, atveža prie durų, nieko ieškoti nereikėjo. Iš vis be GPS net į parduotuvę nėjau. Reikėjo pinigų išsigryninti, tai įsivedžiau paiešką ir ops per 15 minučių jau buvau kur reikia, nors jokio supratimo apie miestą neturiu.

Pasirodo, kad dar ir vakarienė mums priklauso. Sako rinkitės ar žuvis, ar kepsnys. O kokia žuvis. Tilapija ar kažkokia panaši. Mes pradėjom vaipytis ir kažkaip iš kalbos išėjo, kad šiaip mes vegetarai. Oi, tai sako gal norite įdarytos paprikos, ar užkeptos cukinijos, ar baklažano. Pasirinkom berods cukiniją ar baklažaną ir nepasigailėjom. Žiauriai skanu buvo. O dar prieš tai salotų be acto, o su aliejaus žolelių padažu. Dieve, seniai bevalgiau kur kavinėje geresnių žaliųjų salotų.

Ai, kažkaip tingiu rašyti, sukeliu nuotraukas ir jas pakomentuosiu.

Čia dar prieš Druskininkus. Naujieji Valkininkai ar tai Valkininkų Geležinkelio stotis, prieš pat geležinkelio pervažą važiuojant nuo Vilniaus yra tokia kavinukė “Pas Rimutę”. Nuo seno mes ją mėgstam, tikras dzūkiškas maistas, malonūs žmonės, kaip kaime pas močiūtę. Nors tiesą sakant šį kartą aš nebuvau toks sužavėtas kaip seniau, bet nežinau, gal nuotaika prastoka buvo tą dieną, gal kas, bet grįždami nebeužsukome į ją, su kuo sutiko ir žmona. Šaltibarščiai atrodė gerai, tai ir puoliau fotografuoti, bet ryte valgiau šaltibarščius berods Le Crepe, tai šitie nebuvo tokie įspūdingi kaip Vilniuje. O po to ir bulviniai blynai kažkaip šiaip, blynai kaip blynai, bet kažko trūko. Su grietine, na, tipo, visai paprasti. O bulvių ne sezonas, tai matyt taip ir gavosi. O žmonai, aišku, nepatiko kava. Nors šiaip jai vienintelėje vietoje Huracan’e patinka, nors yra vietų, kur dar geria, tai šita iš tų, kur negeriama.

Viešbutyje “Regina” fantastiškos salotos. Ne su actu, o su žolelių aliejaus užpilu. Net neprisimenu dabar, kur dar tokių skanių salotų galima gauti, o juk nieko ypatingo, svarbiausia – padažas.

Užkeptas baklažanas. Niam niam niam. Tiesiog fantastiškas. Jei tokių gamintų kur ir kitur, tai labai lengva būti vegetaru. Na, taip aš kaip ir daugiau nei vegetaras, bet nesu 100 proc. žaliavalgis, tai kartais valgau ir tokius.

Ir šiaip viešbutis labai fainas, švarus, gražus, labai malonus aptarnavimas, žodžiu, klasė. Na, ok, gal prie ko nors prisikabinkime. Vanduo iš čiaupo bėgo smirdintis, bet čia kaip suprantu visų Druskininkų toks reikalas, sieros kvapas berods, o šiaip tai kaip supuvusių kiaušinių, tai aš kai kvapams jautrus, tai man šiek tiek kliuvo. Nors antrame viešbutyje neprisimenu, kad toks kvapas būtų buvęs. Nors gal ir buvo.

Mielas miestukas Druskininkai. Fontanai.

Užėjom vakare į aukšto lygio kavinę, kur grojo smuiku ir pianinu gyvai. “Druskininkų kolonada”. Mano supratimu tai aukštos klasės restoranas, Vilniuje aš į tokius net neinu, per brangu man.

Už šią užkandėlę kažkur 7- 8 eurai. Nors po Paryžiaus ne taip ir brangu. Be to mes juk Paryžiuje nėjom į tokios aukštos klasės restoranus. O čia pica apie 7 eurus kainuoja, tai du kart pigiau nei Paryžiuje. Nors čia klientai rinkosi įvairūs, treninguoti ir panašiai, na, kurortas vis gi. Labai skani užkandėlė ir vynas geras buvo. Žmona kažkokį obuolių desertą valgė, tai ir patenkinta. O aš labiausiai mėgavausi vynu, Paryžiuje įpratau. Tik va muzikantų gaila buvo. Ai, sunki, tu šoumenų dalia. Su amžiumi nebesižiūri. Jei tą patį būtų grojus jauna mergaičiūkė, tai, matyt, visai kitaip būtų atrodę, žiaurus tas gyvenimas.

Vakare išėjome pasivaikščioti. Žmona visą laiką buvo labai geroje nuotaiko ir ištisai gyrė Druskininkus. Šimtą kart geriau nei Paryžius. Juk taip? Ane? O aš galvojau, gal čia dėl to, kad kaip ir ji suorganizavo (bent jau kaltininkė to, kad gavo dovanų) tuos Druskininkus, o ne aš. Tai negi savo prekę peiksi. Tik kam mano reikėjo su šudais sumaišyti?

Ai, mane tai žavi tokios skulptūros. Nors ir su nuogais papais, o gal dėl to ir žavi.

Čia taip aukštau upė buvo pakilusi. Nieko sau.

Galima pasiplaukioti su kateriu. Romantika.

Vakare šis fontanas nerealus. Bernardinų sode juk irgi kažkas panašaus yra, bet Druskininkų man žymiai įspūdingesnis.

Pusryčiai. Kąąąą? Su Paryžiaus batoniniais pusryčiais net nėra ką lyginti. Čia kaip kokiems karaliams paruošta. Tiesiog afigienai.

Aplankėm Vijūnėlės dvarą. Nejaugi tikrai nugriaus. Aš tai vis tiek, jei jau atėjo reikalas iki griovimo dėl didelių pažeidimų, tai sakyčiau reiktų ne griauti, o atimti, nacionalizuoti ir kokiems vaikų namams atiduot, na, maža, kur valstybė galėtų panaudoti tokius dalykus. Juk be galo gerai pastatytas. 10-20 metų jokio remonto nereiks, va, galėtų būti senelių namai.

Šiaip gera pasivaikščioti po Druskininkus.

Druskininkų vandens parkas. Tiesiog be komentarų. Ėjom net du kartus, ir dar atvažiuosim kada. Užsisakėm VIP pirčių zoną, tai eina šikt, kiek ten pirčių, kol išsirinkome sau tinkančią, nors po to vis tiek kaitaliojom. O po to kitą dieną nusileidom apačion, į bendrą salę, tai aš paplaukiojau, tai irgi labai faina. Ai, tų čiuožyklų aš nelabai mėgstu, tai ir nebandžiau. Bet, žodžiu, patiko labai labai labai. Už Vilniaus Vichy parką tikrai labiau patiko.

Druskininkų gydyklos. Aš tai pesimistiškai nusiteikęs ėjau. Prieš tai viešbutyje masažą užsisakėm, ten kažkoks įžymus, vos ne, kad diplomuotas, patyręs, na, žodžiu, toks tipo super. Na, gal ir super, bet guliu aš pas jį, kaip ir viskas ok, kaip ir gerai daro, bet tokia depresija apėmė, kad nejaučiu aš jokio malonumo, kad išėjau su skaudančia galvą. O ir kainavo nemažai. Po to žmona užsimanė į gydyklas, ai, nu einam, kad taip nori, aš kur nors šalai palauksiu. Bet, ai, kaip faina, čia aš ir atsigavau. Purvo vonia (žmona nesuprato gėrio ir panašu, kad jai per širdį trenkė, tai kol atsigavo), vaistažolių perlinė vonia, oi, koks gėris. O po to nuėjom nerimtai, tipo, daug elektrinių masažuoklių. Ai, sakau, čia tai visai nesąmonė. Žmona, oi, noriu kojoms, nes pastoviai skauda. Sakau, imk, bandyk, aš net nebandysiu. Mechaninė, fu, nieko gero. Bet kaian ten juokinga, pora eurų, bet tai koks gėris, žmona sako pabandyk ir tu, tai pabandžiau, tai ir kitą dieną atvarėm ir viską išbandė. Pėdoms, nugarai, net akims. Tas akims irgi jėga. Visiška.

Ai, ten visai linksmas nutikimas gavosi. Ten ir super arbatyčių turi. Ten stovim klausiam kokios čia yra. Mums aiškina, čia tokia čia anokia. Čia va vyrams.

-Vyrams, – susidomiu aš, – tai čia kaip vyrams?

-Na, potenciją keliantys, norite paragauti?

Žmona staigiai įsikyša:

-Oi, ne, jam jau šitos tikrai nereikia.

Pardavėja į mane taip pažiūrėjo, aš tai, ne tai ne, šiaip tai tikrai nereik, ir taip žmoną kasdieną. Ir taip verkia, kad per dažnai, o aš kad per retai. Tai šiaip kažkokios išgėrėm, labai skanios, su medumi.

Kavinėje “Vido malūnas”. Kažkur miesto pakraštyje, netoli mūsų antro viešbučio. Labai faina aplinka, šalia kažkokio buvusio malūno. Kaip ir viskas ok, bet žmona mane tikino, kad jie į viską deda cukraus – į šaltibarščius, net bulvinius blynus. Negaliu ginčytis, nes tikrai saldūs buvo, kaip ir skanu, bet tikrai per saldu buvo. Dar gerai, kad vyną iš butelio pilstė ir cukraus neįdėjo. Niekaip negaliu patikėti, kad į bulvinius blynus galima įdėti cukraus. Bet tikrai ir šaltibarščiai ir blynai buvo saldūs. O žmona nepyko, sakė, čia dėl to, kad virėjos labai stengiasi. Antrą kartą tik vyną ir gėrėm, nors gal čia pirmą kartą vynu cukrų ir nuplovėm, nes išgėrėm po dvi taures tai tikrai, beveik bloga buvo ir antrą kartą nebėjome.

O čia vaizdas iš mūsų antro viešbutuko. Lyg kažkieno privačiame name gyventum. Savotiškai labai žavinga.

Ir paskutinę dieną užėjom į uzbekiškus valgius. Tą pyragėlį užsisakiau sau paragauti, tai tik ir paragavau, žmona atėmė, o po to žmonai dar vieną tokį užsakiau. Plovas buvo fainas. Šiaip mėgstu plovą. Nors kad jis čia būtų kažkoks stebuklingas, tai nepasakyčiau. Matyt, autentiškas koks, ką aš žinau, nebuvau nei Uzbekijoje, nei kur panašiai. Aš pripratęs prie lietuviško su kiauliena ir kečupu. O čia su aviena. Bet gal aš tikrai nuo mėsos pradedu atprasti, nelabai sužavėjo, nors šiaip skanu buvo.

Dar buvom 3D filmo kinoteatre, toks kupolas gatvėje stovi. Idėja labai gera, bet dar technologijos labai neišvystytos, žiūrėjom filmą apie pasaulio sukūrimą. Ai, žodžiu, geriau pažiūrėkite paprastame kino teatre filmo “Gyvenimo medis” pradžią, va, ten tai efektingai viskas atrodė. O čia gal kada nors išaugs į super efektingą dalyką, o kol kas tiek filmo kokybė, multikas didžiaja dalimi, tiek net teiginiai keisti, pateikiami kaip visuotinai priimtini faktai, nors mokslininkai dar ginčijasi, tiek pats efektas per menkas. Bet šiaip vis tiek faina, kad tiek daug veiklos yra. Nesigailiu, kad ir šį dalyką pažiūrėjau. Dar daug ko neaplankėm, tarkim Snow arenos, nes gal būt ir labiau norėjom tokio tingaus SPA tipo poilsio.

Žodžiu, visai fainiai praleidome savaitgalį Druskininkuose. Žmonai šimtą kartų labiau patiko nei Paryžiuje. Man tai panašiai, ar Paryžius, ar Druskininkai, aš matyt mėgstu su naujomis vietomis susipažinti, naujus dalykus išbandyti, išragauti.