Naujas IT administratorius

Tags

, , , , , , ,

Pas mus atėjo dirbti naujas IT administratorius. Va, kaip tik tinklą tiesia:

Ai, per tą patį, mūsų skyrius kaip tik ieško naujų darbuotojų. Darbo daug, atlyginimas mažas, bet už tai kolektyvas draugiškas:)

Kreipkitės į mane. Ai, bendrai savo el. pašto nenurodysiu, kam ta konkurencija.

Druskininkai

Tags

, , ,

Druskininkuose esu buvęs prieš kelis metus, bet gal koks ruduo ar žiema buvo, kad buvome tik SPA Vilnius viešbutyje ir iš jo neišėjome. Ai, dar kažkada firmos balius buvo Druskininkuose, bet tada tikrai jokių Druskininkų nepamatėm. O SPA Vilnius man parodė druskos kambarius, iki šiol juos mėgstu ir iki šiol manau, kas SPA Vilnius druskų kanbarys buvo geriausias nors aplankiau nuo to laiko nemažai.

Taigi po Paryžiaus mes nuvažiavom po poros savaičių į Druskininkus. Žmona gavo dovanų vienai nakčiai dviems su vandens parko apsilankymu. Aš pamaniau, kad vienos nakties mums mažai ir iš kart per booking.com užsakiau dar vieną. Na, šiek tiek durnai gavosi, kad reikėjo keisti viešbučius, bet kažkaip dėl pirmo datos žmona tarėsi ir nepilnai susikalbėjo, suprato, kad nebėra vietos, bet, ai, žodžiu keliais eurais man pigiau gavosi, o ir pamatėm, kad daugiau gerų, na, normalių viešbučių yra. Pirmas tai tikras viešbutis, o antras iš gyvenamo namo padarytas viešbutis, bet matosi, kad šeimininkai labai stengėsi. Žodžiu, viskas čiki piki.

Taigi atvažiuojame. Dievinu GPS, atveža prie durų, nieko ieškoti nereikėjo. Iš vis be GPS net į parduotuvę nėjau. Reikėjo pinigų išsigryninti, tai įsivedžiau paiešką ir ops per 15 minučių jau buvau kur reikia, nors jokio supratimo apie miestą neturiu.

Pasirodo, kad dar ir vakarienė mums priklauso. Sako rinkitės ar žuvis, ar kepsnys. O kokia žuvis. Tilapija ar kažkokia panaši. Mes pradėjom vaipytis ir kažkaip iš kalbos išėjo, kad šiaip mes vegetarai. Oi, tai sako gal norite įdarytos paprikos, ar užkeptos cukinijos, ar baklažano. Pasirinkom berods cukiniją ar baklažaną ir nepasigailėjom. Žiauriai skanu buvo. O dar prieš tai salotų be acto, o su aliejaus žolelių padažu. Dieve, seniai bevalgiau kur kavinėje geresnių žaliųjų salotų.

Ai, kažkaip tingiu rašyti, sukeliu nuotraukas ir jas pakomentuosiu.

Čia dar prieš Druskininkus. Naujieji Valkininkai ar tai Valkininkų Geležinkelio stotis, prieš pat geležinkelio pervažą važiuojant nuo Vilniaus yra tokia kavinukė “Pas Rimutę”. Nuo seno mes ją mėgstam, tikras dzūkiškas maistas, malonūs žmonės, kaip kaime pas močiūtę. Nors tiesą sakant šį kartą aš nebuvau toks sužavėtas kaip seniau, bet nežinau, gal nuotaika prastoka buvo tą dieną, gal kas, bet grįždami nebeužsukome į ją, su kuo sutiko ir žmona. Šaltibarščiai atrodė gerai, tai ir puoliau fotografuoti, bet ryte valgiau šaltibarščius berods Le Crepe, tai šitie nebuvo tokie įspūdingi kaip Vilniuje. O po to ir bulviniai blynai kažkaip šiaip, blynai kaip blynai, bet kažko trūko. Su grietine, na, tipo, visai paprasti. O bulvių ne sezonas, tai matyt taip ir gavosi. O žmonai, aišku, nepatiko kava. Nors šiaip jai vienintelėje vietoje Huracan’e patinka, nors yra vietų, kur dar geria, tai šita iš tų, kur negeriama.

Viešbutyje “Regina” fantastiškos salotos. Ne su actu, o su žolelių aliejaus užpilu. Net neprisimenu dabar, kur dar tokių skanių salotų galima gauti, o juk nieko ypatingo, svarbiausia – padažas.

Užkeptas baklažanas. Niam niam niam. Tiesiog fantastiškas. Jei tokių gamintų kur ir kitur, tai labai lengva būti vegetaru. Na, taip aš kaip ir daugiau nei vegetaras, bet nesu 100 proc. žaliavalgis, tai kartais valgau ir tokius.

Ir šiaip viešbutis labai fainas, švarus, gražus, labai malonus aptarnavimas, žodžiu, klasė. Na, ok, gal prie ko nors prisikabinkime. Vanduo iš čiaupo bėgo smirdintis, bet čia kaip suprantu visų Druskininkų toks reikalas, sieros kvapas berods, o šiaip tai kaip supuvusių kiaušinių, tai aš kai kvapams jautrus, tai man šiek tiek kliuvo. Nors antrame viešbutyje neprisimenu, kad toks kvapas būtų buvęs. Nors gal ir buvo.

Mielas miestukas Druskininkai. Fontanai.

Užėjom vakare į aukšto lygio kavinę, kur grojo smuiku ir pianinu gyvai. “Druskininkų kolonada”. Mano supratimu tai aukštos klasės restoranas, Vilniuje aš į tokius net neinu, per brangu man.

Už šią užkandėlę kažkur 7- 8 eurai. Nors po Paryžiaus ne taip ir brangu. Be to mes juk Paryžiuje nėjom į tokios aukštos klasės restoranus. O čia pica apie 7 eurus kainuoja, tai du kart pigiau nei Paryžiuje. Nors čia klientai rinkosi įvairūs, treninguoti ir panašiai, na, kurortas vis gi. Labai skani užkandėlė ir vynas geras buvo. Žmona kažkokį obuolių desertą valgė, tai ir patenkinta. O aš labiausiai mėgavausi vynu, Paryžiuje įpratau. Tik va muzikantų gaila buvo. Ai, sunki, tu šoumenų dalia. Su amžiumi nebesižiūri. Jei tą patį būtų grojus jauna mergaičiūkė, tai, matyt, visai kitaip būtų atrodę, žiaurus tas gyvenimas.

Vakare išėjome pasivaikščioti. Žmona visą laiką buvo labai geroje nuotaiko ir ištisai gyrė Druskininkus. Šimtą kart geriau nei Paryžius. Juk taip? Ane? O aš galvojau, gal čia dėl to, kad kaip ir ji suorganizavo (bent jau kaltininkė to, kad gavo dovanų) tuos Druskininkus, o ne aš. Tai negi savo prekę peiksi. Tik kam mano reikėjo su šudais sumaišyti?

Ai, mane tai žavi tokios skulptūros. Nors ir su nuogais papais, o gal dėl to ir žavi.

Čia taip aukštau upė buvo pakilusi. Nieko sau.

Galima pasiplaukioti su kateriu. Romantika.

Vakare šis fontanas nerealus. Bernardinų sode juk irgi kažkas panašaus yra, bet Druskininkų man žymiai įspūdingesnis.

Pusryčiai. Kąąąą? Su Paryžiaus batoniniais pusryčiais net nėra ką lyginti. Čia kaip kokiems karaliams paruošta. Tiesiog afigienai.

Aplankėm Vijūnėlės dvarą. Nejaugi tikrai nugriaus. Aš tai vis tiek, jei jau atėjo reikalas iki griovimo dėl didelių pažeidimų, tai sakyčiau reiktų ne griauti, o atimti, nacionalizuoti ir kokiems vaikų namams atiduot, na, maža, kur valstybė galėtų panaudoti tokius dalykus. Juk be galo gerai pastatytas. 10-20 metų jokio remonto nereiks, va, galėtų būti senelių namai.

Šiaip gera pasivaikščioti po Druskininkus.

Druskininkų vandens parkas. Tiesiog be komentarų. Ėjom net du kartus, ir dar atvažiuosim kada. Užsisakėm VIP pirčių zoną, tai eina šikt, kiek ten pirčių, kol išsirinkome sau tinkančią, nors po to vis tiek kaitaliojom. O po to kitą dieną nusileidom apačion, į bendrą salę, tai aš paplaukiojau, tai irgi labai faina. Ai, tų čiuožyklų aš nelabai mėgstu, tai ir nebandžiau. Bet, žodžiu, patiko labai labai labai. Už Vilniaus Vichy parką tikrai labiau patiko.

Druskininkų gydyklos. Aš tai pesimistiškai nusiteikęs ėjau. Prieš tai viešbutyje masažą užsisakėm, ten kažkoks įžymus, vos ne, kad diplomuotas, patyręs, na, žodžiu, toks tipo super. Na, gal ir super, bet guliu aš pas jį, kaip ir viskas ok, kaip ir gerai daro, bet tokia depresija apėmė, kad nejaučiu aš jokio malonumo, kad išėjau su skaudančia galvą. O ir kainavo nemažai. Po to žmona užsimanė į gydyklas, ai, nu einam, kad taip nori, aš kur nors šalai palauksiu. Bet, ai, kaip faina, čia aš ir atsigavau. Purvo vonia (žmona nesuprato gėrio ir panašu, kad jai per širdį trenkė, tai kol atsigavo), vaistažolių perlinė vonia, oi, koks gėris. O po to nuėjom nerimtai, tipo, daug elektrinių masažuoklių. Ai, sakau, čia tai visai nesąmonė. Žmona, oi, noriu kojoms, nes pastoviai skauda. Sakau, imk, bandyk, aš net nebandysiu. Mechaninė, fu, nieko gero. Bet kaian ten juokinga, pora eurų, bet tai koks gėris, žmona sako pabandyk ir tu, tai pabandžiau, tai ir kitą dieną atvarėm ir viską išbandė. Pėdoms, nugarai, net akims. Tas akims irgi jėga. Visiška.

Ai, ten visai linksmas nutikimas gavosi. Ten ir super arbatyčių turi. Ten stovim klausiam kokios čia yra. Mums aiškina, čia tokia čia anokia. Čia va vyrams.

-Vyrams, – susidomiu aš, – tai čia kaip vyrams?

-Na, potenciją keliantys, norite paragauti?

Žmona staigiai įsikyša:

-Oi, ne, jam jau šitos tikrai nereikia.

Pardavėja į mane taip pažiūrėjo, aš tai, ne tai ne, šiaip tai tikrai nereik, ir taip žmoną kasdieną. Ir taip verkia, kad per dažnai, o aš kad per retai. Tai šiaip kažkokios išgėrėm, labai skanios, su medumi.

Kavinėje “Vido malūnas”. Kažkur miesto pakraštyje, netoli mūsų antro viešbučio. Labai faina aplinka, šalia kažkokio buvusio malūno. Kaip ir viskas ok, bet žmona mane tikino, kad jie į viską deda cukraus – į šaltibarščius, net bulvinius blynus. Negaliu ginčytis, nes tikrai saldūs buvo, kaip ir skanu, bet tikrai per saldu buvo. Dar gerai, kad vyną iš butelio pilstė ir cukraus neįdėjo. Niekaip negaliu patikėti, kad į bulvinius blynus galima įdėti cukraus. Bet tikrai ir šaltibarščiai ir blynai buvo saldūs. O žmona nepyko, sakė, čia dėl to, kad virėjos labai stengiasi. Antrą kartą tik vyną ir gėrėm, nors gal čia pirmą kartą vynu cukrų ir nuplovėm, nes išgėrėm po dvi taures tai tikrai, beveik bloga buvo ir antrą kartą nebėjome.

O čia vaizdas iš mūsų antro viešbutuko. Lyg kažkieno privačiame name gyventum. Savotiškai labai žavinga.

Ir paskutinę dieną užėjom į uzbekiškus valgius. Tą pyragėlį užsisakiau sau paragauti, tai tik ir paragavau, žmona atėmė, o po to žmonai dar vieną tokį užsakiau. Plovas buvo fainas. Šiaip mėgstu plovą. Nors kad jis čia būtų kažkoks stebuklingas, tai nepasakyčiau. Matyt, autentiškas koks, ką aš žinau, nebuvau nei Uzbekijoje, nei kur panašiai. Aš pripratęs prie lietuviško su kiauliena ir kečupu. O čia su aviena. Bet gal aš tikrai nuo mėsos pradedu atprasti, nelabai sužavėjo, nors šiaip skanu buvo.

Dar buvom 3D filmo kinoteatre, toks kupolas gatvėje stovi. Idėja labai gera, bet dar technologijos labai neišvystytos, žiūrėjom filmą apie pasaulio sukūrimą. Ai, žodžiu, geriau pažiūrėkite paprastame kino teatre filmo “Gyvenimo medis” pradžią, va, ten tai efektingai viskas atrodė. O čia gal kada nors išaugs į super efektingą dalyką, o kol kas tiek filmo kokybė, multikas didžiaja dalimi, tiek net teiginiai keisti, pateikiami kaip visuotinai priimtini faktai, nors mokslininkai dar ginčijasi, tiek pats efektas per menkas. Bet šiaip vis tiek faina, kad tiek daug veiklos yra. Nesigailiu, kad ir šį dalyką pažiūrėjau. Dar daug ko neaplankėm, tarkim Snow arenos, nes gal būt ir labiau norėjom tokio tingaus SPA tipo poilsio.

Žodžiu, visai fainiai praleidome savaitgalį Druskininkuose. Žmonai šimtą kartų labiau patiko nei Paryžiuje. Man tai panašiai, ar Paryžius, ar Druskininkai, aš matyt mėgstu su naujomis vietomis susipažinti, naujus dalykus išbandyti, išragauti.

Paryžius. 4 diena

Tags

Ketvirta ir paskutinė diena. Šiandien po piet išskrendam. Tai galima sakyti išgyvenome šią kelionę praktiškai sėkmingai. Nereikėjo po visą Paryžių ar net Prancūziją ieškoti skubaus lėktuvo į Lietuvą. Dabar net jei ir kas atsitiks vis tiek geriausia būtų grįžti su mūsų lėktuvu.

Eilinis rytas. Traukiniai ir kažkokia žemkasė vėl pažadina šešto ryto (peržiūrėjau savo fotkes, tai kievieną rytą aš tą stotį fotografavau). Dar valandėlę numiegu ir iki aštuonių reikia dar žmoną pamylėti. Bet tai tikrai yra Dievas danguje, tik baigiu su žmona jai skambutis:

-Labas rytas, mes čia iš tokios ir tokios valstybinės įstaigos, negalime užeiti į Jūsų įmonę.

Patikrinimas. To ko labiausiai ir bijojome. Bet tai anksčiau grįžti neįmanoma, na gal pasitrankius po visą Paryžių valanda greičiau ir būtume, bet tai vis tiek jau bus pasibaigęs patikrinimas. Tenka koordinuoti iš Paryžiaus. Žmona ant telefono.

Vėl lygiai tokie patys pusryčiai kaip ir visada.

Po pusryčių, nors žmona ir prieštarauja, bet mes su dukra varom į Monmarto rajoną.

Mažė su žmona liko kažkur pavėsyje apačioje, o mes su dukra apžiūrėjome bažnyčią. Na, o po to ėjom ieškoti, kur pavalgyti. Pasisukinėję mažomis gatvelėmis radom labai jaukią ir fainą kavinukę, iš kurios net nenorėjome išeiti.

Mažės spageti.

Dukros lazanija.

Žmonos pomidorų salotos su mocarela sūriu.

Ir mano varlių kojytės. Kva kva kva. Meniu nebuvo, bet paklausus padavėjo maloniai pasiūlė padaryti. Šiaip visai skanu, gal vištieną primena. Ai, pagalvojau, bent taip prisiminsiu Paryžių, kad varles valgiau. Niekada negalvojau, kad išdrįsiu paragauti.

Ir standartinė kaina Paryžiuje pavalgyti – 70-80 eurų ant keturių. Mano bordo vynas – 200 ml, 13.80. O vanduo 6,50 euro, tik dabar ir pamačiau. Varlių kojytės – 8,50. Salotos – 8,50. Lazanija vegetariška – 13 eurų, spageti Bolognaise – 13. 50. Ai, ir dar dukra labai norėjo deserto pancūziško paragauti, tai paėmė Tiramisu – šiaip žiauriai skanus buvo ir gerai atrodė. Ai, Allonge – 2,30, tai tikriausiai kava.

Kavinė labai patiko, tai nusifotkinom pavadinimą – Cafe Limonade, jei kada būsim Paryžiuje ir dar Monmarte, tai tikrai ten užsuksim.

Dar turėjom laiko, tai pasišlaistėm po gatveles, kokie gražūs kiauliukai. Nusipirkom Brie sūrio, nes kurį pirkom prieš dieną, tai tikrai buvo nerealaus skonio. Ir po truputį link oro uosto.

Oro uostas be galo mažytis. Dar užėjom į Starbuck’ą kavos, labai patiko jų naujas variantas, šalta kava, tai kava (espreso tikriausiai), šaltas vanduo ir ledukai. Jėga, kodėl Lietuvoje tokios niekas nedaro.

Pradėjo rinktis lietuviai, keista, kai kažkur Paryžiuje vienoje vietoje tiek daug lietuvių. Visi tokie pilni įspūdžių, dalinasi vieni su kitais kur buvo, ką matė. Tokie susijaudinę. Na, o ką aš prisimenu? Kaip bandėm gražiai nufotografuoti žmoną į facebook’ą. Kaip ieškojom jos bendradarbiams dovanų. Nepatenkintą žmoną. Kaip kažkokių skudurų žmonai ir dukroms ieškojom. Ką čia dar? Daugiau ir neprisimenu. Ai, gerai, kad nieko pažįstamo nesutikau, nuėjau į Duty Free savo bendradarbiams brendžio nupirkau lauktuvėms.

Nors dabar praėjus kuriam laikui nebe taip ir blogai atrodo, visai įdomu buvo.

Dar lėktuve nutiko įdomus, savotiškai, nutikimas. Pagal viską aš turėjau sėdėti kitoje vietoje, bet mano mažė ten susidraugavo su tokia mergaite ir jos susitarė susikeisti vietomis, kad kartu sėdėtų, tai aš atsisėdau į mažės vietą. Sėdžiu laukiu ir matau, kaip į tą šalia mano buvosios vietos atsisėda tokio neišpasakyto grožio panelė, kad tikrai apsidžiaugiau, jog man teko persėsti, nes šalia jos, tokios gražios, išbūti visą kelionę, tai tikriausiai smegenys būtų išsitaškę. Bet tai kokių būna gražių.

Grįžus į Lietuvą, dar pratesiau atostogas pora dienų iki savaitgalio, nes gi reikia po tokios sunkios (psichologiškai) kelionės atsigauti.

Ai, o kaip patikrinimas. Praėjo be problemų. Tikriausiai pirmą kartą taip. O čia netyčia ką tik tokia mintis, gal todėl be problemų, kad žmonos nebuvo. Ta gi visada šoka iš kart į akis, tai visi ir būna nuo pat pradžių pikti. Nors gal ir šiaip nebuvo problemų, ką gali žinoti.

Viskas. Su Paryžiumi baigta.

Paryžius. 3 diena

Tags

Trečia diena. Jau įprasta. Pradeda traukiniai važinėti. Pažadina. Dar pamiegam. Seksas (kol dar nuotaikos nesušiko ir šiaip bl… atsitempiau moterį į Paryžių, meilės miestą, tai bent atsimylėsiu, niekas nesutrukdys, o po to bus kaip bus). Batoniniai pusryčiai. Ir į miestą. Dukros planą sugriovė visai, bet ji dar vis tiek bando judėti maždaug pagal planą. Ir ačiū Dievui.

Gal nuotaika bloga buvo, o gal tikrai visi pastatai vienodi, pilki. Ne nu faina, bet kažkaip Romoje kai buvau, tai buvo Vau.

Cathédrale Notre-Dame. Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Į vidų nėjom, didelė eilė, o žmona jau burba nepatenkinta nuo ryto. Tai nežinau, gal ir įdomi ta katedra.

O šalia Dievo Motinos Katedros (na, taip arti, kaip pas mus Katedors aikštėje tarp Katedros ir bokšto būtų) vyksta kažkoks batonų kepimo paroda-varžybos. Žmoną tai sudomina nerealiai, nes galima bus su ja gražių fotkių facebookui padaryti. Tai daug nuotraukų iš ten. Visai įdomu šiaip jau.

Ginkluotų policicinkų ir kareivių pilna. Šito dar automatas mažiukas, mačiau vieną tokį su galingu, du kart didesniu, bet pabijojau fotografuoti. Ir man atrodė, kad ką tie prancūzai, griežto žodžio nepasakys, tik tiurli liurli moka, bet kai buvom Monmarte, ten kažko policicinkai negrus vaikė. Eina sau, tai nuo jo balso ir tono nugara pagaugais nuėjo, matyt, kai užtaisytas ginklas rankose, įgauna jėgos.

Tokie patikrinimai su detektoriais praktiškai visur.

Man jau šiza parėjo. Atneškite man prašau sraigių. Ir vyno. Du šimtus gramų. Nepasakyčiau, kad skanu ar neskanu. Nesąmonė kažkokia ir tiek. Kažin, ar dar kada gyvenime užsakinėsiu sraigių. Nors gal reiktų pabandyti ir kitokių kitur, gal tik šitos labai mažos ir keistai iškeptos. Na, kaip atrakciją užskaitau, nes atėjo padavėjas parodė kaip valgyti, visa šeimyną žiūrėjo reakciją.

O mocarela salotos visai skaniai atrodė. Vaikas užsisakė ledų, tai nei ji baigė valgyti, nei aš galėjau valgyti, labai saldūs.

Ir pagaliau. Pagaliau. Eifelio bokštas. Nors ir eilės, bet pasakiau, kad čia eisim ir viskas. Noriu. O šiaip eilės visai greitai judėjo. Gal per kokią valandą ir pakilome nuo atėjimo. Gerai, kad dar ne karščio sezonas. Nors vaikai ir pazyzė, kad karšta, bet ką jie išmano apie karštį, atvarytų čia vasarą, va, tada tai karštis.

Nesibučiavome. Žmonai šyzą parėjo visai. Nes buvo dukros mintis (išskaitė internete), kad užkilus paimsim šampano, išgersim. O ten pasirodo, kad šampaną duoda plastikinėse taurėse ir nėra kur atsisėsti. Ir taurė 15 eurų. Būčiau nupirkęs, bet žmona išvis susigužė viršuje ir į kampą atsisėdo. Blogesnio dalyko ji gyvenime nėra patyrusi. Na, mes pabuvome 5 minutes, pasifotkinome ir žemyn.

Viskas, planas kaip ir įvykdytas, Eifelis aplankytas, varom pavalgyti.

Vėl į tą pačia piceriją. Pizza La Gourmandise. Tikrai rekomenduoju, jei būsite prie Eifelio ir norėsite valgyti, tai super vieta. Ir palyginus nebrangiai. Pica 13-15 eurų kažkur.

Dar prieš tai ieškojome kitos kavinės, bet neradome. Vaikas sysiu užsimanė, tai tipo užėjome. Žmona užsisakė juodos kavos ir vandens vaikui, nes jai tipo nepatogu šiaip vaiką į tualetą nuvesti. Aš ir vyresnė dukra susilaikėm nuo užsakymo, dėjom, kad nepatogu. Tai vanduo ir kava man kainavo 11 eurų. Matyt, brangiausias (bevertis) dalykas už ką mokėjau Paryžiuje.

Kadangi žmonai šyzą, nes su ja gražių nuotraukų nepadarėm, tai grįžom visi nx, t.y. į viešbutį.

Viešbutyje palikome vaikus, o patys vieni išvarėm žmonos prie Eifelio fotografuoti. Kaip gi, o ką ji į facebook’ą įdės? Siaubas.

Dar prikolas, laukiam autobuso, o jo kaip nėra taip nėra. Bandau klausti, kažkokio vairuotojo, bet angliškai jie nei mur mur, susirodom ant pirštų, kad 42 numerio reikia čia laukti. Dar laukia anglų turistai, bet jie ir patys nežino kas ir kaip. Dar stovi negras toks baisus baisus, kaip iš kino, akys krauju pasruvusios, tai jo bijau klausti. Naktis šiaip jau. Dar atėjo jauna panelė prancūzė, bet ji nei pati žino, kas čia vyksta, nei angliškai moka. Dar praėjo pagyvenusi prancūzų porelė, angliškai irgi nieko, bet pagal jų reakciją supratom, kad kažkas čia blogai. Rodo kiek minučių liko iki autobuso atvykimo, o skaičiai šokinėja, tai daugiau tai mažiau, žodžiu valandą pralaukėm ir išvarėm metro ieškoti. Kasininkės paklausėm kaip nusigauti, tai atspausdino instrukciją ir pagal ją lengvai suradau. Prieš tai schemoje bandžiau pats susigaudyti, bet greit nepavyko, o žmona šalia nervino.

Žodžiu, padarėm su žmona gražių nuotraukų į facebook’ą, ji šiek tiek aprimo, nors man tai jau iki kaklo visko. O grįžom jau žinomu autobuso maršrutu. Jau ir aš užsišikęs.

Prie viešbučio einam, netoli stoties, tokia tipo kebabinė. 12 valanda nakties, niekas kitas nebedirba, sakau, davai suvalgom, ką nors iš čia. Taip skaniai atrodo. Ir šiaip tikrai labai skanu buvo. Valgėm sandvičus su kalakutiena (berods 5,50 euro komplektas, žiauriai pigu). Tai kaip matot toks kalaukutienos kotletas, jo viduje kumpis su sūriu ir viskas bandelėje (pitoje). Ir kečupo skonis kitoks nei Lietuvoje. Gal ten visur toks pat, bet man tai buvo tiesiog kitoks nei Lietuvoje todėl ir labai skanu. Tokių Lietuvoje nematęs, žiauriai skanu.

Sėdim gatvėje, naktis, prie stoties, valgom sandvičus, aplink negrai slampinėja ir nieko, labai saugiai viskas atrodo. Romantika.

Paryžius. 2 diena

Tags

Gerai išsimiegojęs, pakankamai anksti atsikėliau. Paryžius meilės miestas, tai kaip sakant nėra ko miegoti, pažadinau žmoną ir …

Išeinu ryte į balkoną pasigrožėti Paryžiumi. Ups, juk mes virš stoties gyvename. Bet nuotaika gera. Paryžius meilės ir romantikos miestas.

Ai, ir ką einam pusryčių. Pusryčiams: jokio švediško stalo kaip mums įprasta. Kava (tokia silpna, kad net aš gėriau, bet man tai normaliai) arba arbata, sulčių stiklinė, kroasanas, batono ketvirtis, nutela, sviestas ir džemas. Viskas. Šiek tiek prie lietuviškų viešbutinių pusryčių pripratęs, tai nejauku net. Bet iš tikrųjų pavalgiau ir ai varom į miestą. Ai, ir kas įdomiausia, tai kad visas dienas pusryčiai buvo absoliučiai vienodi. Tai pirmą dieną visai gerai, o paskutinę, jau tie batonai nusibodo.

Išeinam į gatvę. Tikrai neypatingai švaru, negrai miega pakelėse, bet einam žiūrėti miesto įžymybių pagal dukros planą. Vėl jungiam google maps ir dukra pagal savo užrašus ir pagal maps naviguoja. Eglise Saint-Laurent – Šv. Lauryno bažnyčia.

Viena seniausių katalikiškų bažnyčiu Paryžiuje. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta VI a. Ją 885 m. normanai apiplėšė ir sunaikino. Dabartinė bažnyčia buvo pradėta mūryti gotikos stiliumi 1420 m., o pašventinta 1429 m.  Šventasis Laurynas yra krikščionių šventasis, kankinys, bibliotekininkų, kepėjų ir virėjų globėjas.

Matyt pirmas ir paskutinis objektas, kurį taip detaliai apžiūrėjom. Po to žmona užsišiko ir toliau neaišku, ką mes tame Paryžiuje beveikėm. Dukra buvo pasiruošusi kaip gidė, pasakojo istoriją ir pan.

Porte Saint-Denis – Šv. Deniso arka. Anksčiau Šv. Deniso arka buvo praėjimas pro Čarlzo V sieną. Patatyta tarp 1356 ir 1383 metų. Nugriauta 1640 dalinai dėl patrankų išradimo (vietos trūkumas), o 1670 visiškai, nes Paryžius išsiplėte už sienų ribų. 1672 metais toje vietoje buvo pastatyta monumentali arka Franche-Comté (Franšo Kontė) garbei, atminant jo laimėjimus Franco-Dutch kare (Prancūzų-Nyderlandų/Nyderlandų karas). Pirmoji iš pastatytų keturių monumentalių triumfinių arkų.

Gerai dukra paruošė aprašymą, ane? 🙂

Taip Paryžiuje kaip ir visuose dideliuose miestuose daug motociklų ir motorolerių.

Luvras. Galima sakyti, kad beveik ir buvau. Šiaip įeiti eilė, o dukra buvo suradus kitą analogišką muziejų, į kurį beje nepatekom, nes vieną dieną per savaitę jis nedirba, o mes kaip tik pateikėm tą. Dar į vieną muziejų irgi taip gavosi, kad būtent tą dieną nedirbo kai buvom atėje. Na, žodžiu į Luvrą patį nėjom.

Pasėdėjom už Luvro. Pamiršau kaip tie sodai vadinasi.

Ten kur pavalgyti planavo dukra, dar nedirbo. Keista, buvom po 12 val., bet dar nedirbo. Paieškojom ir radom šalia kažką jau dirbančio. Valgiau žuvį, berods už 15 eurų, labai skani buvo. Ir bordo vyną. Vyną ten pradėjau maukti kibirais, na, ne, taurėmis, bet kiekvienoje kavinėje, kad bent taip atsiriboti nuo slogios nuotaikos.

Nepatenkintą žmoną kažkur palikome ir su dukra išskridom į JAV. Juokauju. Išėjom apžiūrėti Liuksemburgo sodų. Radom (šiaip dukros plane buvo) Laisvės statulą. Laisvės statulos replika pastatyta 1906 m. Dukra priminė, kad prancūzai padovanojo amerikiečiams laisvės statulą.

Liuksemburgo rūmai. Ai, nepamenu, kažkuo įžymūs. Tiesą sakant ir man visi pastatai pradėjo rodytis pilki ir vienodi.

Pizza La Gourmandise. Šitą piceriją dukra surado pagal rekomendacijas internete. Tikrai super, grįžom dar kartą. Tiek picos, tiek aptarnavimas. Hmmmm, net dabar seilė nutyso prisiminus.

Ir taip, nuo tos picerijos matosi visai netoli Eifelio bokštas, eidami link picerijos praėjome pro šalį. Bet šią dieną į patį Eifelį nėjome, tik pro šalį praėjome.

Nuotaika buvo žiauriai sušikta. Nors dabar kai pagalvoju, tai tiesiog reikėjo nekreipti dėmesio į šalia slankiojančią, nepatenkintą, burbančia, rėkiančia ir t.t. Ai, bet aš matyt greitai pamirštu. Mėnesiukas praėjo ir pamiršau. Grįžom iš ten autobusu, labai patogiai atvežė į pačią stotį. Na, stotyje gyventi privalumas, nes labai geras susisiekimas. Ir aiškus. Visi autobusai pradeda nuo čia važiuoti ir baigia čia, prie pat mūsų viešbučio.

Kaip vakaras baigėsi – neprisimenu. Gal kai grįžome jau buvo vėlu ir nuėjome miegoti. O gal buvo taip ant visko px, kad vis tiek neprisimenu. Lyg ir tą vakarą su žmona palikę vaikus išėjom vyno į tą pirmą kavinukę. Lyg. Ai, tikriausiai taip, kad po vyno ir nebeprisimenu. Nors ne, gėriau tik taurę, tai kažin, kad nuo vyno. Matyt nuo verdančio pykčio.

Ai, Wi-Fi. Kadangi visi mes turėjome po telefoną su Wi-Fi, tai veikdavo tik kažkam dviem iš mūsų, kokia tvarka ir kokiom taisyklėm veikdavo taip ir nepagavau sistemos, bet mano telefonas tikrai buvo žemiausiame prioritete. Tai jei kam būtinas wi-fi internetas, tai Kuntz viešbutis tikrai tam netinkamas, bet aš kadangi nesu facebook maniakas ar panašiai, tai man visai nebuvo dėl to blogai.

Pikti ir pavargę, nuėjome miegoti.

Paryžius. 1 diena

Tags

Taigi Paryžius – pirma diena, tiksliau vakaras. Nusileidom dar buvo šviesu, bet jau po truputį linko link temimo. Susirinkom savo lagaminus, na, tik rankinį bagažą turėjom, tai greit viskas ir išvarėm ieškoti autobuso, kuris nuveš į Paryžių (Beauvais – Paris). Gal be reikalo taip skubėjom, nes ten tų autobusų tikrai daug, vienas po kito važinėja. Bilietus pirkau stotyje, pamatėm savitarnos automatą ir kortele greitai nusipirkau, šiaip po to sužinojau, kad yra būdų kaip juos nusipirkti pigiau, bet, ai, ne taip dažnai į tą Paryžių važinėju, tiek to. Kainavo 68 eurus (ant 4 žmonių), prasidėda pinigų leidimas. Šiaip jo, pinigai tai upeliu plaukė, bet ką padarysi – atostogos, nesinorėjo labai taupyti. Autobuso kaina, nesitikslinau, bet man atrodo, kad maždaug man tiek ir lėktuvo bilietai kainavo, nors gal tik taip atrodo. Savitarnos automatas tai fainas – pasirinkau anglų kalbą, tai pirmas langas angliškas, o toliau persimetė į prancūzų kalbą, bet šiaip viskas intuityviai aišku buvo, tai nebuvo jokių problemų.

Prie autobuso atvarėm vos ne pirmi, kaip kokie senbuviai žinantys viską kas ir kaip. Šiaip visur nuorodos, net ant žemės, tai nesunku buvo surasti. Autobusu iki Paryžiaus važiavom gerą valandą, bet, ai, atostogos, laiko neskaičiuoju.

Kažkur atvežė, išmetė, viskas, Paryžius. Ai, miestas kaip miestas, o gal tiesiog rūpi greičiau viešbutį susirasti, kad ramu būtų. Taip. Reikia metro. Aha, štai nuorodos. Kažkas užsimanė sisių, o, kaip tik einam pro didelį prekybos centrą, užeinam, gražu, naujas pastatas blizga, nuorodos į WC, einam pagal jas, laiptais vienais, kitais, randam, ups, dirba tik iki 20 val. o mes jau po laiko. Ai, pakentės. Ieškom geriau viešbučio. Vėl pagal nuorodas į Metro, randam stotį. Kadangi dukra kaip ir žino kur važiuoti, viską susirašius, aš nelabai ir aiškinuose, bet dukrai kažkas neaišku, einu padėti, randam terminalą su touchscreen’u. Jėga, įvedama galutinės stotelės pavadinimą ir mums išmeta nuorodas kaip važiuoti, kokią liniją pasirinkti, kur persėsti. Dukra nusifotografuoja. Ai, galvoju, jei čia taip, tai čia iš vis visur easy. Tiesa, tokį terminalą mačiau tik tą pirmą kartą, o kitus kartus nebuvo taip gerai. Nors viena kartą kasininkė atspausdino maršrutą (čia kai be dukros važiavom ir man reikėjo naviguoti), tai irgi labai lengvai buvo.

Šiaip Paryžiaus metro sistemos taip ir nepagavau. Ten linijos, lyg raidėm žymimos, ai, žodžiu važinėjau grynai pagal nuorodas, dabar eik į liniją C, kryptis ten kažkokia, ten ir einu ir važiuoju iki reikiamos stotelės. Tada persėdi į kita metro ir važiuoji toliau. Nuo: Gare de Neuilly – Porte Maillo. REC C – ROMI Gare de Pont Rungis. iki: Saint-Michel – Notre-Dame. 22min; 9 stotelės. Toliau nuo: Saint-Michel – Notre-Dame, RER B – ILUS Gare de Mitry Claye, iki: Gare du Nord, 5min; 2 stotelės.

Gare – tai stotis, išmokau su laiku 🙂

Išlipam. Praktiškai dukros navigacija iki šiol veikia puikiai, šauniai pasiruošė, didelė jau pas mane. Tiesa, čia išlipus iš metro ir pasimetam. Jau tamsu, gatvių daug, o ji susirašius išlipus iš metro eikite į kairę pro tokią gatvę, po to į dešinę. O juk kai išlipi tai ne visada vienas išėjima būna. Na, tenka jungtis prie navigacijos man, aš kitais pasitikiu, bet visada turiu atsarginį planą B. Dar Vilniuje atsisiunčiau į mobilų Paryžiaus žemėlapį (nes internetas užsienyje dar brangus buvo), įsijungiu Google Maps, įvedu viešbučio adresą ir viskas, nuorodas kaip eiti turim, dar tik kol susiorientuojam į kurią pusę, o toliau pora gatvelių ir mes jau prie viešbučio.

Vakaro planas buvo toks, kad atvažiavus išeisim kur nors užkasti. Jau vakaras, einam link viešbučio, viena kavinukė, kita, o jos pilnos vien negrų (aš ne rasistas, bet naktį negrų apsuptyje vienam labai jau man nejauku), į gatves išėję pakalbėti (ar parūkyti, labai nesistebeilijau). Jooo, bet valgyt labai norisi. Susirandam savo viešbutuką – Kuntz, 2 Rue des Deux Gares. Toks mažas, šiek tiek senovinis, bet šiaip švarus ir mano supratimu visai nebrangus kaip Paryžiui, vienam berods apie 50-60 eurų. Klausiam pas administratorių (pagyvenęs vyras), ar kur yra šiuol laiku pavalgyti, beje, visai normaliai angliškai kalba, kas ten aiškino kad Prancūzijoje niekas nekalba. Oi, pradžioja mykia, kad tokiu laiku nelabai, nors po to sako, va paeikite ten ir ten ir išeisite iš stoties rajono ir tada ten jau bus.

Aš vėl nesuprantu, kur jis nurodo, bet dukra sako, kad viską suprato, ok, einam. Ir tikrai kokios dvi trys gatvės ir ant kampo normali kavinukė. Užsisakom. Mes su žmona salotų, dukra kažką ten ir įdomaus, o mažė makaronų. Na, į kainas nutariam labai nežiūrėti, pigiausias patiekalas 12 eurų, mūsų salotos irgi kažkas apie 14 eurų. Aš dar paprašau vyno, jauna, guvi padavėja rekomenduoja bordo, po to tokį tik ir tegėriau. Mažės makronai labai skanūs, o mūsų salotos su actu. Kaip supratau čia jie visas taip daro, tai aš dar kažkur vieną kartą pabandžiau ir daugiau salotų nebeėmiau, tipo, paragavau, dabar ragausiu kitų patiekalų, o šiaip tai man su actu nepatinka.

Ramiai pasėdim, išgeriam vyno su žmona, kaip ir romantika. Paryžius.

Ramiai grįžtam atgal į viešbutį.

Čia vaizdas pro langą. Tik vėliau supratau, kad čia apačioje traukinių stotis. Kaip ir siaubas turėtų būti, bet, matyt, visada grįždavome tokie pavargę, kad nelabai ir trukdė. Rytais pažadindavo pradėję važinėtis traukiniai, bet net pats nustebau, kad visai manęs tai neerzino. Nes iki šiol kai rindavausi viešbučius, tai būtent tokių vengdavau.

Bordo vynas. Atšaldytas kaip aš ir mėgstu. Visur Paryžiuje duodavo atšaldytą, ot, žmonės, supranta kaip reikia vyną raudoną patiekti, ne, taip kaip Lietuvoje, kažkas išgalvojo, kad raudoną reikia gerti šiltą. Iš valgių tai tikriausiai vynas ir labiausiai įsiminė. Dar picos, sumuštinis ir ai, Brie sūris. Oi, koks skanus buvo.

Čia ta visai jauki kavinukė ant gatvės kampo. Kažkurį vakarą dar su žmona sugrįžom į ją vyno išgerti. Dirba berods iki vidurnakčio, tai mes tada be penkių minučių atvarėm, tai labai normaliai davė išgerti ir nevijo lauk.

Taip ir sėdėjome lauke, beveik ant gatvės. Visai faina.

Ai, o čia Paryžiaus degalinė. Pirmą kartą tokią mačiau Romoje, tai ten net nebandžiau prie jos stoti, nes kažkaip nei šis nei tas. Bet, matyt, dideliuose miestuose taip labai praktiška, pastato vieną kolonėlę ir pilkis, nes o kur kitur įgrūsi didelę visą degalinę.

Viskas. Grįžom į viešbutį. Ir čia buvo mūsų pirmojo vestuvinė naktis. Ui, ką čia aš rašau. Kokia dar vestuvinė. Pirmoji naktis Paryžiuje. Aišku, tam tikrų požymių į vestuvinę naktį turėjo 🙂 Ai, vaikams paėmiau atskirą kambarį, geriau ir jiems, ir mums.

Paryžius. Pradžia

Tags

Paryžius, matyt, daugeliui yra vieta, kurią turi per gyvenimą pamatyti. Aišku, kad milijonai nepamato, bet man pasisekė gimti tokioje vietoje ir tokiu laiku, kad aplankyti Paryžių yra visai nesudėtinga. Gal kada nors taip žmonės galės nuvykti ir į kokį Marsą, o kol kas aplankykime ką nors arčiau, nes šiaip tai lankytinų vietų šimtai, o, deja, materialinės galimybės neleidžia nieko nedirbti, o tik keliauti.

Iki gimstant mažei, mes visai dažnai keliaudavome, kiekvieną vasarą bent po dvi savaites po Europą. Kol mažė buvo maža, buvo šiek tiek baisu su ja po nežinomas vietas, po to verslas vos sukosi, šiemet pirmi metai, kai žmona teigia, kad gali savaitei išvaryti kur nors. Teigia, kad ir dviem gali, bet oi aš dar tuo netikiu.

Žodžiu, šiais metais visi ypatingai pradėjo zyzti, kad norim į kelionę. Kur? Rinkau, rinkau. Ir išrinkau Paryžių. Dabar per tuos Ryanerus skristi žiauriai pigu, tai praktiškai pagrindinė kaina viešbučiai ir maistas. Šiaip tai jei dviems, tai iš vis nebrangu būtų, bet norėjau kartu ir mergaites paimti, mažė tai išvis iš Lietuvos dar nėra išvažiavus (nebent į kokią Latviją buvo), o ir su vyresne praktiškai 10 metų kaip niekur nevažiavom. Taigi kaina nuo 250 eurų vienam žmogui (kas tikrai nedidelė kaina) man pakilo iki 1000 eurų visiems, bet ai varom. Dar sugalvojau, kad tai padarysiu žmonai kaip gimtadienio dovaną, kelionę į meilės miestą, tai man praktiškai kaip ir nemokamai viskas gausis, nes vis tiek dovaną reiktų pirkti, o man dar problemos sugalvoti ką. O čia yra. Kelionė. Ir dar kur. Į Paryžių. Skamba labai romantiškai. Pradžioje dar nebuvo aišku kur varom, gal kokią Siciliją ar Ispaniją, tai vaikščiojau po kelionių agentūras ir rinkau. Tai čia tas blogai, tai kainą iš 4 padaugini ir gaunas kosminė. Žodžiu, žiūriu į Paryžių pasiūlymas. Gera kaina. Datos kaip ir nelabai, tai rašau agentūrai. Ai, aš dar pats neišmokau visko užsibookinti pats. Bet step by step jau artėju link to. Nors dabar kai pagalvoju, tai nelabai supratau už ką ta kelionių agentūra gyvena, nes kaina tai man tokia pati gavosi lyg pats viską bookinčiausi. Ai, tikriausiai kelionių agentūra gauna savo procentą ir iš to gyvena. Žodžiu, per kelionių agentūrą dar fainiau, nes perki kaip ir komplektą – skrydis plius viešbučiai, gali rinktis ir viešbučius pagal kainą ir datas ir pan. Ir dar tau padeda ir konsultuoja. Faina visai. Žodžiu dar metų pradžioje suderinau laikus, viešbučius, sumokėjau. Žmonai tik pranešiau datas, kad tos datos yra rezervuotos ir kad ir kas pasaulyje beatsitiktų, mes tomis dienomis užimti.

Vyresnei dukrai pasakiau ir dar paprašiau, kad suorganizuotų programą. Šiaip tai jėga, dirbo dukra ilgai, rankiojo internete kur ką aplankyti, sudarė grafikus kada kur kaip eiti, net parinko vietas, kur valgysim pagal kainą ir atsiliepimus. Atsiuntė mums suderinti, čia kai jau pranešiau žmonai kur vykstam. Žmona neskaitė, nes, ai, nežinau kodėl. O aš ir neskaičiau, nes tingėjau, šiaip kaip ir pasitikėjau dukra, kiek mes kartu kur buvom, tai visai panašūs poreikiai mūsų, abu mėgstam ką nors naujo pamatyti, bet tuo pačiu ir nelabai skubiai. Tik paklausiau, ar bus Eifelis, tai taip, juk čia Paryžiaus simbolis ir visi turistai varo pažiūrėti.

Labiausiai ko bijojau, tai kai išvažiuosim, pas žmoną darbe atvarys patikrinimas koks ir bus šakės, kad net reiks grįžti atgal. Nes kiek iki šiol būdavo, tai žodžiu visiškas siaubas, naktiniai darbai ir pan. Su žmona sutarėm, t.y. net ji pati pasiūlė, kad savaitę iki kelionės reikia pabūti tykiai, kad kas nors kokio anoniminio skundo nesugalvotų parašyti ir pan. Aha, pasvajok, likus savaitei žmona pradeda aiškinti, kad jos naujasis vadybinikas pradeda šudą malti ir tipo reikia jį atleisti, bet ai, sako, liko kelios dienos, ką jau jos pakeis, lai pamala tą šudą, bet už tai kelionė bus rami. Aš vis dar naiviai tikiuosi, kad kaip nors kelias dienas iškentėsim. Aišku, protas gi pas žmoną priimti į darbą politiką. Na, net politikias jis nevykęs, nes neišrinko jo į Seimą, o ir partijai kažkokiai priklauso, kad net teko googlinti, nes tokios partijos net nežinau. Ai, žodžiu, ten su tuo durneliu (argi politikas gali normaliai dirbti normalų darbą?) visa istorija, bet žmonai matyt adrenalino trūkumas, likus porai dienų išmeta iš darbo su trenksmu, kad net penktadienį (o sekmadienį išskrendam) sulaukia iš jo grąsinimų, kad jau geriau ji kitą savaitę niekur nevažiuotų, nes bus labai sunku darbuotojams savaitę. Tipo, prirašinės skundų ir t.t. Gražu, ką ir pasakysi.

Visą šeštadienį žmona ruošia visokius popierus prieš jį. Dirbam iki išnanktų, net nepamenu ką, bet nusikaliau juodai. Na, jo, teoriškai man atostogos prasidėjo penktadienį 17:00, o praktiškai geriau jau pas save darbe būčiau likęs iki sekmadienio. Na, bet sekmadienį – atostogos. Jau vakare būsim Paryžiuje. Tyčiom nesakiau žmonai kada lėktuvas, kad negalėtume vėluoti, nes jau kas kas, bet lėktuvas mūsų nepalauks. Atvykstam kaip ir rekomenduojama pora valandų iki išvykimo, ai, dar iš ryto važiuojam į policiją ant to politiko raštą žmona parašė. Na, taip geras nusiteikimas garantuotas, kelionę pradėti nuo policijos.

Kas nustebino, kad Ryanair labai gražūs ir tvarkingi lėktuvai, net keista kaip už tokią mažą kainą gauni tokias geras paslaugas. Šiek tiek juokino stiuardų mūsų “entertaininimas”, kaip aš pavadinau, t.y. vos ne visą kelionę kažką reklamavo ir siūlė pirkti.

Šiaip kelionė labai rami, net pakilimas kažkoks ramus, paskutinį kartą kai aš skridau, tai, oi, pagreitis buvo kaip turi būti, kaip kokioje formulė-1, o šį kartą labai ramiai, buvo pagreitis, bet ne toks, kad prispaustų prie sėdynės.

Kol kas praktiškai jokių blogų ženklų nematyti.

Ir nusileidom ramiai. Na, o toliau kitame įraše. Pagalvojau, kad vis gi parašinėsiu apie tą Paryžių, nes kažkaip toks įspūdis, kad užsiciklinau ant jo ir nieko kito, nei gero, nei blogo nematau. O jau daugiau kaip mėnuo praėjo.

Filmas: Svetimas: Covenant / Alien: Covenant (2017)

Tags

, , , , , , , , ,

Šį filmą norėjau pažiūrėti jau nuo 1979 metų, kai Ridley Scott sukūrė patį pirmą nepakartojamą Alien / Svetimas dalį. Juokauju. Tikriausiai tarybiniais laikais jo išvis nerodė. Na, bet kokiu atveju ne 1979 metais pirmą kartą žiūrėjau Svetimas / Alien. Ir aišku, kad tada pats Ridley Scott kažin ar planavo apie Svetimo pratęsimus, tiksliau priešistorę. Nes pratęsimu buvo ne vienas, visokie Svetimas prieš Grobuonį, nors aišku, kad nei vienas neprilygo pirmąjai daliai. Galvoju reiktų pažiūrėti dabar Svetimą, įdomu, kaip žiūrėtusi 1979 metų spec. efektai. Seniai, seniai kai žiūrėjau, tai pamenu, kad labai patiko tas filmas. Tikrai prisiruošiu pažiūrėti pirmą dalį kada vėl. Mačiau, kad kai kas šią naują dalį žmonės vadina Svetimas 5, o kai kas Prometėjas 2. Šiaip su tais pavadinimais Ridley Scott kažkaip supainiojo, nes man ir lyg atrodo, jog geriau vadintusi Prometėjas 2, nes man tai labiau filmo Prometėjas tęsinys. Nors gal Prometėjaus pavadinime reikėjo žodelio Svetimas, kaip nors Alien: Prometheus. O ir šis filmas kiek suprantu pradžioje vadinosi Alien: Paradise Lost, nors dabar vadinasi Svetimas: Covenant / Alien: Covenant (2017).

Rež.: Ridley Scott
Vaidina: Michael Fassbender, Katherine Waterston, Billy Crudup ir kt.

Beje, įdomu, kad lietuviai žodžio Covenant neišvertė. Na, taip, kaip ir pavadinimas, bet nežinau, aš būčiau vertęs. Aš net nežinojau, kad tai normalus angliškas žodis, kuris reiškia: paktas, sandora, susitarimas. Visai gerai skambėtų Svetimas: Sandora. Nors kažin ar supratau, kur šiame filme įvyko koks susitarimas ar sutartis. Taip, kad man visiškai neaiški filmo pavadinimo prasmė. Beje, rusai tai išvertė: Чужой: Завет.

Taigi, nuo filmo Prometėjas peržiūros labai laukiau, o kas bus toliau, nes po jo mįslių liko be galo daug ir tikėjausi, kad ši dalis šiek tiek paaiškins. Iš principo taip, paaiškino, bet ir supainiojo. Jei kaip ir minėjau Prometėjas toks mistinis, tai šis toks žemiškas, paprastas, be jokių mistikų, kad net gaila. Beveik be mistikų, nes viena fotkė yra mistinė.

Vėl aliuzija į Jėzų Kristų (Paskutinė vakarienė). Bet tai truko taip trumpai, kad visai neaišku, ką norima tuo pasakyti. Na, bet dar laukia berods dvi dalys, kurios gal kai ką paaiškins, nors dabar keista ir nesuprantama ką jose rodys. Juk vieną iš įdomiausių dalykų iš Prometėjaus, Inžinierius, šioje dalyje androidas Dovydas tiesiog visus išžudė. Ką? Nesupratau. Patį Prometėjaus įdomumą – mistinius Inžinierius paėmė ir tiesiog išžudė. Ir kaip dabar galima grįžti prie jų? Gal kaip nors sugalvos, tipo kokį flash back’ą. Arba kokį nors naują veikėją įtrauks.

Keistenybių šiame filme tikrai daug, bet, sakyčiau, kad po šio filmo man pakilo filmo “Prometėjas” markė. Jis dabar man atrodo žymiai įdomesnis, nei kai žiūrėjau pirmą kartą.

O šiaip patiko. Ėjom kartu su žmona. Aš žmoną vis bandžiau atkalbėti, kad neitų, nes jai nepatiks, bet ji užsispyrė eiti kartu. Na, kartu, tai kartu. Atėjom į kino teatrą, tiesa, gaila, kad ne į pačią didžiausią salę patekom, vėl per tuos žmonos pliurpalus, pavėlavom į seansą didžiausioje salėje, dar gerai, kad ne mažiausia, o vidutinė, tai spec. efektai visai neblogai atrodė. Didesnėje dar geriau turėtų viskas atrodyti. Taigi atėjome į salę ir aš pradėjau ją nuteikinėti, kad nezystų, kai bus neįdomu. Pradėjau rodyti su kokiom mergom atėjo kiti. Beje, dauguma vaikinų atėjo ne vieni, o su panom, kas mane nustebino. Buvo tik keletas vaikinų, kurie dviese atėjo, tiesa, nebuvo nei vieno atvejo, kad būtų tik dvi merginos arba viena mergina, bet man svarbiau žmonai buvo parodyti, kad merginos ateina su vaikinais į tokius filmus. Ir nezyzia. Ir beje, ne kokios storos spuoguotos negražios, o praktiškai vos ne bet kuri iš tų atėjusių mane suviliotų.

Žodžiu, padaręs paruošiamąjį darbą su žmona pradedam žiūrėti. Ne, nu tikriausiai pats prikolniausias filmo žiūrėjimas su žmona. Žmona užmiega. Konkrečiai, net knarkti pradeda, gerai, kad ne garsiai, tai netrukdo žiūrėti. Ten filme “svetimas” skerdžia žmogelius, o ji knarkia. Gaila, kad neilgai miegojo, būtų geriau visą pramiegojus ir po to nevarstytų manęs nepatenkintu žvilgsniu.

Po filmo buvo kas salėje ir plojo. Kietai, vadinas kažkam ypač patiko.

Šiaip nors ir siaubo, bet kažkaip man atrodo, kad to kraujo nebuvo per daug. Mane visada nervina, kai šiuolaikiniuose siaubo filmuose (todėl beveik nežiūriu) daug šlykštaus kraujo taškymosi, nors buvo buvo ir šiame to pasitaškymo, bet nežinau manęs tai per daug nesuerzino. Nors iš salės išėjau visas šlapias. Gal tiesiog karšta diena pasitaikė? 🙂

Ai, o kas erzino labiausiai? Kad aktorės kažkokios negražios parinktos (atsiprašau, gal reiktų sakyti ne mano skonio). Nors gal tyčia, kad nebūtų labai gaila kai jas visas išžudo (ai, šiaip tai ne visas). Ai, nors viena graži buvo.

Su nuogais papukais (jep, rodė gražius nuogus papukus) neradau fotkės, bet užtenka ir kojyčių.

Net sekso scena yra. Tikriausiai viena iš kraupiausių mano matytų. Bet jo, šita aktorė graži. Tik labai mažai ją rodo. Man kažkaip maloniau žiūrėti, kai aktoriai patinka. Va, vyrai šiame filme normalūs buvo parinkti, o moterys tai nežinau, man nepatiko.

Tai ir vertinu. 8/10. Lygiai kaip ir Prometėją. Negaliu duoti daugiau už jį. Nebent jam didesnį balą duočiau, bet jau prieš kažkiek laiko daviau 8 ir tada tvirtai daviau tik tiek. Tai nors dabar man kaip ir pakilo Prometėjo vertė, bet ne ant tiek, kad keisčiau vertinimą.

Na, ką belieka laukti naujų dalių. Nes kaip ir aiškiau, ir kaip ir dar painiau.

Filmas: Virtuvė 2. Finalas / Kukhnya. Poslednyaya bitva / Кухня. Последняя битва / The Kitchen. World Chef Battle (2017)

Tags

, , , , , , , , ,

Pirmas filmas, kurį pažiūrėjom po Paryžiaus yra: Virtuvė 2. Finalas / Kukhnya. Poslednyaya bitva / Кухня. Последняя битва / The Kitchen. World Chef Battle (2017):

Rež.: Anton Fedotov

Vaidina: Dmitriy Nazarov, Dmitriy Nagiev, Sergey Lavygin, Mikhail Tarabukin ir kt.

http://www.imdb.com/title/tt6841500/

Aš norėjau jį pažiūrėti dar iki Paryžiaus, bet nespėjom, tai labai apsidžiaugiau, kad grįžus vis dar rodė kino teatruose. Rusų serialas Кухня man labai patiko. Kiek ten tų sezonų buvo? Berods 6? Ir visi buvo be galo geri ir juokingi. Neišsisėmė kaip būna su daugelių populiarių serialų. Gaila, kad baigėsi. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Pilnametražinis Кухня в Париже irgi geras buvo. Taigi tikėjausi kažko panašaus ir šiame.

Taip. Buvo juokinga. Tikriausiai viena iš geriausių rusiškų komedijų. Nes kitos kiek mačiau (dauguma), tai daugmaž durnos kaip ta Naša Raša. Čia humoras geras, intelektualus, net su Putinu gražiai ir sakyčiau subtyliai pajuokauta.

Bet ta nauja meilės linija erzino. Kur dingo senieji? Kad susituokė? Tai juk galiam buvo vis tiek sugalvoti ką nors?

Žodžiu, nors ir juokinga, nors ir patiko, bet va čia kaip tik tas momentas kai pradeda išsisemti. Dar juokinga, bet jei blogės ir toliau, tai paskutinės dalys buvos nebejuokingos visai.

Ir vertinu tik 7/10. O gal net 7/10? Kaip pažiūrėsi. Bet kokiu atveju, man patiko, bet nesu sužavėtas taip kaip ankstesnėmis dalimis.