Knyga: C. S. Lewis “Didžiosios skyrybos”

Po praeito šlykštaus įrašo reikia sugrįžti prie normalių įrašų, išpirkti savo kaltę. Esu per lengvai išprovokuojamas neigiamiems dalykams. Ok. Vėl apie gėrį.

Buvau knygų mugėje. Prisipirkau knygų, dauguma vaikams, sau tik kelias, bet dabar C. S. Lewis turiu absoliučiai visas knygas, kurios yra išleistos lietuvių kalba. Net visas 6 “Narnijos kronikos” (dar berods septina bus). Apie “Narnijos kronikos” esu iš filmo susidaręs nuomonę, kad tai labai vaikiškos, bet žinot, pabandysiu paskaityti, knygos visada būna geresnės už filmus. Bent mažei, kai paaugs, paskaitysiu kaip pasakas. Ir aišku fantastines knygas irgi turiu (tiesiog stebina C. S. Lewis kūrybos platumas).

Ok. Grįžtu prie C. S. Lewis “Didžiosios skyrybos”

Na, šiek tiek sunku aprašinėti knygas. Nemoku kitaip kaip papasakoti scenarijų. Bet tada praeis malonumas skaitant. Na, ok. Bandau parašyti savo įspūdžius.

Pirmas dalykas. Pavadinimas. Mane suklaidino. Todėl ilgai neėmiau jos skaityti. Galvojau, kad tai bus apie žemiškus dalykus, apie skyrybas. O apie skyrybas tarp vyro ir žmonos neturėjau jokio noro šiuo metu skaityti. Taigi, tai visiškai ne apie tai. Dėkui vienam žmogui už rekomendaciją, jei ne ji, tai bučiau nepaskaitęs tokios šaunios knygos. Skyrybos šiuo atveju apie Dievo ir velnio. Nėra truputį Dievo arba truputį velnio, renkiesi arba Dievą, arba velnią. Nėra tarpinio varianto. Arba visas atsiduodi Dievui, arba visas atsiduodi velniui.

Antras dalykas. Vėl nustebino C. L Lewis. Lyg ir vėl buvau pripratęs prie jo stiliaus, o ši knyga vėl visiškai kitokia nei prieš tai skaitytos. Tai alegorija. Lyg pasaka, lyg apsakymas, lyg romanas – nesu literatūros specialistas, kad įvardinčiau stilių. Pasakojimas prasideda nuo to, kad žmogus vaikšto po keistą miestą, pamato autobusą, įsėda į jį, pradeda važiuoti, pakyla į orą. Čia ši ištrauka irgi pateikiama Internete, kuri man irgi pasirodė nelabai vykusi, kas per nesąmonės, kažkoks autobusas ir dar skraidantis. Bet kai pradėjau skaityti, tai jėga. Nors vos ne pirmu sakiniu parašytas perspėjimas, kad čia tik fantazija, kad visi įvaizdžiai išgalvoti, bet man, kaip sunkiai suprantačiam religinius dalykus (kas yra rojus, dangus, skaistykla?) ta alegorija kaip išsigelbėjimas. Pateikiama labai aiški vizija kas yra pragaras, skaistykla, kelias į Dievą, į rojų. Labai patiko pragaro ir skaistyklos alegorijos. Tas nedidelis skirtumas tarp pragaro ir skaistyklos. Tik žmogaus noro reikia, kad pereiti iš pragaro į dangų, tačiau tame nore ir yra visa esmė. Tas nuodėmės supratimas. Neatgaila už jas. Dar ir rojaus įvaizdis. T.y. jo taip ir neparodo, parodo tik kelią link jo. Įdomi mintis, kad ir po mirties nebus lengva. Kažkaip įsivaizdavau, kad visą pomirtinį gyvenimą nulemia dabartinis gyvenimas. Tačiau šiame gyvenime mes visi esam nuodėmingi, ar sugebėsim po mirties išsižadėti savo nuodėmingumo, juk tai nėra taip lengva.

Daug pokalbių, daug išryškinta nuodėmių. Apie kurias gal net nesusimąstom kokios jos pavojingos. Besaikis mylėjimas savo vaikų, besaikis valdymas vyro, žmogžudžio smerkimas, savęs susireikšminimas, susireikšminimas savo išvaizda. Skaitai ir gražu pažiūrėti, kaip išgrynintos nedorybės parodomos kuo jos yra blogos.

Na, ką, gero skaitymo visiems. Neapsigaukite pavadinimu ir neapsigaukite alegorija. Labai rimta knyga, pateikta lengvu, sakyčiau, pasakėčios stiliumi.

Kitos mano jau skaitytos C. S. Lewis knygos, kurias irgi rekomenduoju paskaityti:

“Tiesiog krikščionybė”

“Kančios problema”

“Apstulbintas Džiaugsmo”

“Kipšo laiškai”

O manęs laukia kitos C. S. Lewis knygos 🙂