Tags

, , ,


C. S. Lewis “Kančios problema” yra jau jo antra mano perskaityta knyga. Pirmoji buvo “Tiesiog krikščionybė“.

Dar kartą nustebino mane. Koks aš buvau kvailas, kai galvojau, kad krikščionybė yra užsilikusi dviejų tūkstančių metų senumo dogmose, kad per tą laiką nebuvo nei vieno protingo žmogaus, kuris panagrinėtų, ką sako biblija ir kokia to prasmė. Man atrodė, kad tai davatkų religija, kurios tiki (dar klausimas ar tikrai tiki ar šiaip iš neturėjimo ką veikti vaikšto į bažnyčią) neiašku į ką, neaišku kodėl ir kokia viso to prasmė.

Taigi dar viena knyga, kuri nagrinėja mūsų gyvenimo problemas per krikščionybės prizmę. Pradžioje yra pasvarstymai apie Dievo egzistavimo įrodymus, panašiai kaip ir “Tiesiog krikščionybė”, tik šiek tiek plačiau (nežinau, kuri buvo pirmesnė knyga). Toliau pradedama nagrinėti kančios problema: Jei Dievas yra toks geras, tai kodėl šiame pasaulyje tiek daug kančios? Aš nebandysiu to čia paaiškinti, taip gražiai nemoku kaip Lewis, tai geriau paskaityti jo.

Pati kančios probelma išdėstyta pakankamai aiškiai, toliau prasideda skyriai, kur, kaip sakau, kalbama aukštom materijom: kas yra pragaras, kas yra dangus, taip vadinamas Adomo ir Ievos nuopolis, kokie buvo žmonės iki tol – tokie drąsūs pasvarstymai (žmogus kaip jogai mokėjo valdyti savo kūną, galėjo būti nemirtingi), kad net aš kaip davatka pasijutau. Dar savotiškas skyrius apie gyvūnų kančią ir apskritai apie gyvūno mirtingumą ar amžinumą. Kaip žinia, krikščionybė skelbia, kad žmogus amžinas, o kaip su gyvūnais?

Dar kas man patinka, kad C. S. Lewis neignoruoja kitų tikėjimų, net atvirkščiai, kažką įrodinėdamas dažnai remiasi ne tik krikščionybe, bet net pagonybe ar liaudies legendomis.

Na, žodžiu, C. S. Lewis tikrai vienas iš XX a. iškiliausių protų. Pradėjau skaityti jo trečią knygą, šį kartą autobiografinę, tiksliau, kaip jis iš ateisto virto tikinčiuoju.

Advertisements