Tags

, , ,


Knyga “Apstulbintas Džiaugsmo” yra C. S. Lewis trečioji mano perskaityta knyga.

Ši knyga kardinaliai skiriasi nuo anksčiau skaitytų “Tiesiog krikščionybė” ir “Kančios problema“.

„Knygą galima skaityti dviem lygmenimis – kaip paprastą autobiografiją arba kaip savotišką dvasios gyvenimo trilerį, detektyvą, kuriame ieškoma įkalčių ir motyvų, paskatinusių sugrįžti prie vaikystėje prarastos krikščionybės.”
Sunday Times

Šiaip pavadinimas labiau intriguojantis nei tų dviejų pirmųjų. Tačiau matyt per daug tikėjausi. Labiau tikėjausi istorijos, kaip jis iš ateisto virto krikščioniu, tačiau daugiau buvo tiesiog jo vaikystės, paauglystės istorija. Nors, kaip jis rašo, kad tai ir yra jo kelias, kad jis aprašo tik tuos įvykius, kurie turėjo prasmę šitame kelyje, bet man sunkiai sekėsi įžiūrėti tą prasmę.

Pirmuosiuose 200 puslapių tik kelis kartus užsimenama apie jį aplankiusį Džiaugsmą. Bandoma paaiškinti kas tai yra Džiaugsmas, tai ne tik džiaugsmas, bet kartu ir ilgesys, troškimas, viltis. T.y. aš sunkiai supratau kas tas Džiaugsmas. Ir galvoju, ar aš esu patyręs ar ne. Net nežinau.

Knygoje labai daug mini ką jis skaitė. Daugumos autorių net pavardžių nesu girdėjęs, o ką jau kalbėti apie tai, kad žinočiau, ką jie rašė. Girdėtos pavardės tik Tolkienas, Šo, Platonas, Homeras gal dar viena kita. Bet tik girdėtos. Ok, Tolkieno vieną seriją “Žiedų valdovas” esu matęs, o daugiau nebenorėjau žiūrėti. O šimtai pavardžių net negirdėtos. O jis rašo, cituoja, lygina, lyg skaitytojas irgi puikiai žinotų apie ką jie rašė. Gal dėl to man buvo sunku suprasti jo kelio į Dievą istoriją. Apie 200-ąjį puslapį jau lyg prasidėjo aiškesnis kelias link Dievo, bet ir vėl nukėlė į tarnybą armijoje ir į karą. Ir tik gal kokie 20 paskutinių puslapių aprašoma (mano supratimu), kaip jis iš bedievio tapo tikinčiuoju, o po to ir krikščioniu. Tačiau pati pradžia prasideda nuo to, kad jis suprato skirtumą tarp mąstymo ir kontempliavimo. Aha, o kad aš suprasčiau, kuo tai skiriasi. Beje, kontempliuoti dabar labai mėgsta ir kunigai, vieno kunigo per pamokslą kas antras žodis buvo – kontempliuoti. Įdomu, kaip bobutės per mišias supranta, ką reiškia kontempliuoti. Nors gal čia tik aš toks tundra ir nežinau, kas tai yra. Na, o po paaiškinimo apie kontempliavimą prasideda tokios aukštos materijos, kad taip ir nesupratau, kodėl jis įtikėjo į Dievą ir kodėl vėliau įtikėjo į Kristų.

Taigi rekomenduoju skaityti tiems, kurie arba jau nemažai išmano krikščionybėje (aš dar per mažai), arba yra be galo apsiskaitęs (aš lyginant su juo iš vis nieko nesu skaitęs), arba tiems, kuriems įdomi tų laikų istorija. Nes man tikrai buvo įdomu skaityti apie tų laikų santykius su tėvais, dar įdomiau apie tų laikų angliškas mokyklas ir panašiai. Va, šiuolaikiniams mokiniams reiktų paskaityti, ypač tiems, kurie verkia, kad dabar mokykloje blogai, va, tada tai tikrai buvo blogai. T.y. man paliko įspūdi tik kaip biografinė knyga, o gal su laiku suprasiu ir dvasinės kelionės istoriją.

Advertisements