Tags

, , , , , ,


Pažiūrėjau yotubėje filmuką https://www.youtube.com/watch?v=cFeOScI-P8s. VDU seminaras „Mokslo ir tikėjimo dialogas”. Oo, lietuviškai. Man lengviausia suprasti 🙂 Nes vis gi tokiuose dalykuose svarbu žodžio tikslumas. Neužtenka suprasti maždaug apie ką kalba.  Taigi džiaugiuosi, kad ir lietuviškai galima pažiūrėti filmukų šia Dawkinso tema. Ilgokas – 1:45, bet visai įdomus. Nors man beveik viskas jau girdėta, tai pati konferencija įspūdžio didelio nepaliko, o įdomiausia, kad išgirdau apie naują knygą.

Ir labiai nudžiugau, kad pamačiau, jog lietuviškai išleista knyga Alister McGrath, Joanna Collicutt McGrath “Dawkinso iliuzija”. Išleido leidykla Vox altera.

Jeee, dar tą patį vakarą nulėkiau į Katedros knygyną ir nusipirkau. Plonytė knygutė, kažkur 90 puslapių. Bet man užteko ir tiek.

Kažkada ir aš rašiau apie knygą Richard Dawkins “Dievo iliuzija“. “Dawkinso iliuzija” tai viena iš knygų, kurios atsikerta Dawkinsui. Taigi per dieną ir sugraužiau, ką čia man 90 puslapių.

Knygą parašė sutuoktiniai (bent aš taip manau) McGrath. Abu jie yra baigę Oksfordo Universitetą. Alister yra Oksfordo profesorius. Joanna yra dėstytoja Londono koledže. Na, žodžiu abu yra rimti mokslininkai, kaip beje ir Richard Dawkins – jis irgi Oksfordo Universiteto berods profesorius. Ten visų jų nuopelnų nevardysiu, bet žodžiu turi jie jų 🙂 Ne studentai, žodžiu.

Alister buvo ateistu, tačiau laikui bėgant įsitikino savo pažiūrų klaidingumu. Nors baigė chemiją, po to gilinosi į teologijos mokslus.

Taigi knygoje juodai sudirbama Dawkinso “Dievo iliuzija”. Moksliškai. Jau aš rašiau, kad man “Dievo iliuzija” neatrodo, kad būtų mokslininko parašyta knyga, tai McGrath irgi tuo stebisi, nes jo ankstenė knyga (nepamenu pavadinimo, apie genus kažkas) buvo pakankamai moksliška, nors ir su trūkumais, o “Dievo iliuzija” yra tiesiog klasikinis antimoksliškumo pavyzdys: visiškai nesiremiama duomenimis, remiamasi nepatikrintais šaltiniais, pasenusiais šaltiniais (tiesiog neįtikėtina, bet Dawkinsas rėmėsi daugiausia XIX a. teiginiais, kurie seniai jau buvo paneigti, o jis XXI a. to nėra net girdėjęs), šališkai atrenka tik jam naudingą informaciją, savaip – neteisingai interpretuoja, o ką pasiima iš kitų mokslo sričių, tai iš vis nugrybauja, nes jų neišmano, neišmano krikščionybės, o ją bando tiesiog sumenkinti, tiesiog šūkiais, be jokios logikos.

McGrath, skirtingai nuo Dawkinso, mano manymu, stengiasi labai kultūringai, be emocijų, be šūkių, o vien tik faktais ir logika sukritikuoti Dawkinsą. Aš tai, jei bučiau atlikęs tokią analizę kokią atliko McGrath, pamatęs kokių nesąmonių prirašinėjo Dawkinsas, kiek klaidų, kiek melo, tai iš vis jį debilu, nesveiko proto žmogumi bučiau išvadinęs, pseudo mokslininku. O McGrath rašo kažką panašaus į: kad juk gali egzistuoti ir kita nuomonė. Kad Darvino evoliucijos teorija vienodai tinka ir ateistams, ir teistams. Kaip jo gerbiamas Harvardo profesorius (ateistas) Gouldas pasakė: kad gamtos mokslai – įskaitant evoliucijos teoriją – dera tiek su ateizmu, tiek su įprastiniu religiniu tikėjimu, nes kitaip pusė jo pažįstamų mokslininkų būtų visiški mulkiai. Na jo, gaunasi, jei vieni teisūs, tai mulkiai kiti, ir atvirkščiai.

Va, vienas iš lengvesnių sudirbimų. Loginių. Nes ten kur iškraipo ar ignoruoja faktus, ar parodo savo nekompetenciją tai iš vis komedija. Dawkinsas teigia, kad tikėjimas yra infantilus, t.y. būdingas vaikams polinkis į tikėjimą į Kalėdų Senelį, fėjas, drakonus ir t.t. ir vėliau išaugoma iš to. Taigi McGrath klausia, kiek Dawkinsas pažįsta žmonių, kurie įtikėjo į Kalėdų Senelį jau būdami suaugę, kurie savo protu apsvarstė, išanalizavo visus už ir prieš. Į Dievą įtiki labai daug suaugusių. Taip, kad tas tikėjimo infantiliškumas labai neįtikinamai skamba.

Tiesa, kai kurie kritikavimo atvejai pakankamai sudėtingi, remiamasi daug kitų mokslų šiuolaikinėmis žiniomis, o aš tų žinių neturiu, tai kai kur man buvo sunku suprasti. Kai kur loginiai samprotavimo vingiai man irgi buvo per sunkūs. Tarkim labiausiai mane domininanti problema: Kas sukūrė Dievą? Iš kur jis atsirado? Pateikiami loginiai, filosofiniai išvedžiojimai, o aš filosofijoje nesijaučiu labai stiprus, todėl man sunkiai pavyko suprasti, kuo Dawkinsas šioje vietoje neteisus.

Kiti Dawkinso teiginiai net man buvo nerimti, tačiau aš net negalėjau įsivaizduoti ant kiek jie nerimti. Taigi su didžiausiu malonumu perskaičiau šią knygą. Be visa ko, ši knyga moko į viską žiūrėti kritiškai, galvoti, analizuoti, tikrinti faktus, nepriimti iš kart visko už gryną pinigą. Kad net tokie rimti dėdės kaip Oksfordo profesoriai gali parašyti kartais višką nesąmonę. T.y., kad visišką nesąmonę manęs kaip ir nestebina, bet kad visą knygą, 400 puslapių visiško briedo, visiško nemoksliškumo, tai niekaip negalėjau patikėti.

Galima pasimokyti iš McGrath moksliškumo, kai savo argumentus paremia arba faktais, arba loginiais išvedžiojimais (priešingai kai Dawkinsas pateikia kaip emocinius šūkius), tolerancijos, bei skatinimo galvoti.

Tai jei 90 puslapių jau taip išjuoktas Dawkinsas, tai kaip su kitom kygom, juk jų yra ne viena ir ne tokios tikriausiai plonos 🙂 Vargšelis Dawkinsas.

Beje, pabaigoje klausia, kodėl tokia nesąmoninga, nerimta knyga iš vis pasirodė. Pastaraisiais metais tikinčiųjų daugėja. Priešingai nei buvo prognozuota, kad su mokslo evoliucija religija išnyks, taigi ateistai pajuto pavojų savo pasaulėžiūrai ir desperatiškai bando kažkaip ją išlaikyti.

Ir nebūtinai rašant tiesą. Leninas sakė, kad daug kartų pakartotas melas virsta tiesa. Hitleris sakė, kad kuo didesnis melas, tuo masės labiau jį priima už tiesą. Tai matyt Dawkinsas remiasi šiais savo autoritetais 🙂 Sorry, aš gi ne McGrath, kad etiškai rašyčiau 🙂

Ar šia knygą verta skaityti neskaičius pradinės Dawkinso? Konferencijoje sakė, jog verta. Nes galima pamatyti šiuolaikinį požiūrį į krikščionybę, problemas, ateistų teiginius ir argumentus jiems paneigti. Na, aš nežinau, kadangi aš jau buvau skaitęs “Dievo iliuzija”, tai “Dowkinso iliuzija” vis tiek jau skaičiau iš tos varpinės, kad pažiūrėti ant kiek Dawkinsas buvo teisus, t.y. kaip pasirodo ant kiek neteisus. Kaip humoristinę knygą. Nors tikrai kai kurie ateistų argumentai yra rimtai analizuojami, tai galima šią knygą skaityti ir kaip apologetinę.

Gero skaitymo visiems 🙂

Advertisements