Tags

, , , ,


Pagaliau baigiau skaityti Oksfordo Universiteto profesoriaus Alister McGrath knygą “Mokslas ir religija. Naujasis įvadas”:

Tiksliau, pagaliau galiu su visais pasidalinti įspūdžiai. Kol pats neperskaičiau, tai neina sakyti, ei, žiūrėkite, kokia puiki knyga, kokia įdomi ir šiuolaikinė. Na, taip pavadinimas lenkia į tą pusę, kad knyga bus labai įdomi. Ir viršelis visai neblogai parinktas. Ir iš tiesų, mokslo šioje knygoje, žymiai daugiau nei religijos.

Apskritai, bendrai, mano šios knygos įvertinimas:

Ši knyga tai desertas proto gurmanams.

Seniai beskaičiau tokią mokslinę knygą. Dabar galvoju, kad tikriausiai tai buvo Universitete – Matematinė analizė, Tikimybių teorija, Algebra ir panašiai. Kai perskaitai sakinį ir sakai – ei, nieko nesupratau, skaitai dar kartą, dar kartą, aha, kažką jau lyg suprantu. Bet tai koks malonumas skaityti tokią knygą. Apie šiuolaikinį mokslą, šiuolaikiniam mokslui iškylančias problemas ir kaip bandoma jas spręsti. Koks aš buvau naivus, kai galvojau, kad, va, moksle tiek daug problemų – šviesos dvilypumas (banga ar dalelės), modelių netikslumas (elektronai apie branduolį visai neskraido taip kaip planetos apie žvaigždes), teorijų nepastovumas (Kopernikas, Galilėjus, Niutonas, Einšteinas), teorijų neįrodomumas (Darvino evoliucijos teorija, Didžiojo sprogimo). Ir galvojau, kaip čia tie mokslininkai visai nekreipia į tai dėmesio. Pasirodo, kad tai čia aš tamsuolis. Šias ir kitas šiuolaikinio mokslo problemas mokslininkai jau šimtą metų kaip nagrinėja, kuria teorijas, filosofinius paaiškinimus, klasifikuoja, ginčijasi, keičia teorijas naujesnėmis, labiau atitinkančiomis, labiau aprėpiančiomis nagrinėjamą problematinę sritį.

Čia ir tas Dawkinsas su savo vaikiško lygio knygutėmis mane supainiojo. Galvojau, kad va, jau ten gi irgi profesorius, tai žino ką mokslininkai tyrinėja, kuo domisi. Nea, zoologas nežino kas vyksta mokslo filosofijoje (čia tikriausiai mano išgalvotas terminas). Kad šimtą metų ne vienas, net ne dešimt mokslininkų galvojo, mąstė, tyrinėjo, rašė darbus, vienas kitą kritikavo, ko pasekoje pasiekė labai įdomių rezultatų ir dar pripažįsta, kad dar ne viskas baigta, kad dar neaišku, kuri iš teorijų labiausiai atitiks gamtos mokslų vystymosi tendencijas.

Šios knygos nepaskaitysi kur nors autobuse važiuodamas, kaip kad aš mėgstu daryti. Neužtenka rasti kokių penkiolikos minučių (pvz. per pietų pertrauką), kad šiek tiek paskaitinėti. Čia žiauriai rimta knyga.

Knygos pradžioje autorius lyg atsiprašo, kad dažnai pateikia ilgokas įžangas į dėstomą dalyką, tam kad ir iki šiol nesidomėję šia tema galėtų suprasti apie ką eina kalba. Aha, praktiškai nebuvo nei vienos tokios įžangos, kurią aš galėčiau praleisti, nors save laikau (laikiau) pakankamai išsilavinusiu žmogumi. Oi, tundrų tundra esu. Tai ačiū už tas įžangas į dėstomo reikalo esmę, nes kitaip tikriausiai būčiau visai nieko nesupratęs.

Ir taip liko labai daug vietų nesuprastų. Bet aš dėl to nesijaudinu. Aš turiu teoriją šiuo klausimu. Pirmą kartą skaitau – nieko nesuprantu. Antrą kartą skaitysiu (ne, nebe šią knygą, o kitą šia tema) – o jau šitą dalyką girdėjau, beveik žinau kas tai yra. Trečia kartą – jau ir tikrai daug maž suprantu apie ką tai. Kaip kad ir šioje knygoje – antroponiai principai man jau buvo visiškai suprantamas dalykas, nors dar prieš kokį pusmetį ar metus net tokį žodį išgirdęs nustebdavau – apie ką čia?

Ai, kad labai nesvaisčiočiau, nurašysiu trumpą ištraukėlę:

<…> Jis teigia, jog mokymas apie tai, kad Dievas sukūrė pasaulį, “įtvirtino empirinę, kontingentinę pasaulio tikrovę ir sugriovė ilgaamžę helenistinę ir orientalistinę prielaidą, jog, tai, kas realu, įmanoma pasiekti tik peržiangiant tai, kas kontingentiška” <…>

Ir tokių vietų pilna. Oi, atsiprašau, bet gal kažkam tai absoliučiai aiškus teiginys 🙂 Čia man tundrai neaiškus. Bet dar kartą sakau, kad tokia mokslinė knyga sukėlė gilų mano intelektualinį pasitenkinimą.

Tai knyga apie mokslo ir religijos dialogą. Tai, kad tai tarpusavyje suderinami dalykai, šioje knygoje net beveik nenagrinėjama, akivaizdu, kad religija ir mokslas vienas kitą papildo. Šioje knygoje daugiau nagrinėjami šiuolaikinio mokslo bei mokslo filosofijos pasiekimai bei žiūrima kaip tai įtakoja religiją (beje pats Alister sako, kad teisingiau knygą vadinti Mokslas ir teologija). Bei kaip religija įtakoja mokslo raidą. Žiauriai įdomu. Religija (tiksliau teologija) irgi nestovi vietoje ir tai normalu, kad pasenę modeliai nebepilnai atspindi šiuolaikines teologijos žinias. Pvz. anksčiau labai aiškiai buvo teigiama, kad siela ir kūnas yra absoliučiai atskiri dalykai. Šiuolaikiniai teologai tuo abejoja ir teigia, kad žmogus yra vientisa būtybė su siela ir kūnu.

Pats Alister McGrath buvo atvažiavęs į Lietuvą. Jo knygos pristatymas (kartu su Alister) vyko LR Seime, po to Bernardinų bažnyčioje, po to dar Kaune VDU buvo. Deja, bet niekur nesudalyvavau. Nors mano pažįstami dalyvavo, tai šiek tiek papasakojo.

Ai, dar greitai pamirštamas prierašas knygos pavadinime “Naujasis įvadas”. Nors knyga ir neplona, virš 200 psl., bet tikrai tai tik įvadas.

Lietuvių kalba Alister McGratch yra išleista dar viena knyga “Dawkinso iliuzija“. Šiek tiek lengvesnė nei “Mokslas ir religija”. “Mokslas ir religija” irgi vietom minimas Dawkinsas, bet jau probėgšmomis, nes tikrai jo vaikiški rašinėliai (nesusipažinimas su šimtamečiais mokslo ir religijos debatais stebina) nei iš tolo neprilygsta šiam moksliniam darbus.

Knygą išleido “Vox altera“. Viena iš pigesnių vietų, kur galima nusipirkti tai patogupirkti.lt (čia ir oficialų aprašymą galima paskaityti).

O radau įdomų įrašą youtubėje – https://www.youtube.com/watch?v=gylV5I_NYe8 – Alisterio E. McGratho paskaita „Mokslas ir religija. Didieji klausimai”. Čia kaip tik knygos pristatymo proga VDU vykusi paskaita.  Dar nežiūrėjau pats, išsisaugau adresą, kai turėsiu laiko pažiūrėsiu. Tik pažiūrėjau, kad yra vertimas į lietuvių kalbą 🙂 Lengviau bus žiūrėti.

Žodžiu, linkiu patirti malonumą krutinant smegenėles.

Advertisements