Gimdymas vyro akimis

Teko dalyvauti 1.9 gimdymo. Iš moters pozicijų aišku nieko negaliu pasakyti ir vos nešventvagiška ką nors sakyti vyro akimis. Moteris atlieka visą darbą, o vyrui lieka tik stebėti ir morališkai palaikyti. Bet kai ką parašysiu.

Pirmiausia, kad visiems vyrams rekomenduoju dalyvauti. Nors ir moralinis palaikymas, bet vis tiek geriau nei nieko. Moteris jaučiasi, kad yra saugoma vyro. Pirmiausia nuo daktarų. Kai vyras šalia, nori nenori daktarai geriau žiūrės į moterį, nes tokiom ekstramaliom sąlygoms vyras gali užsipulti daktarą kumščiais, o į snukį gauti niekas nenori, todėl pasistengs nesudaryti progos.

Antra. Po viso to kaip pamatai kiek moteris įdeda pastangų ir patyria skausmo, labiau pradedi ją mylėti.

Trečia. Yra nepakartojamas jausmas, kai vaikas pirmą kartą atmerkia akutes ir pažiūri į tave. Užsimezga toks ryšys. Supranti, kas yra meilė. Kas yra gyvenimo prasmė. Gimimas yra tikras stebuklas. Visos problemos yra niekas palyginus su vaiko gimimu.

Na, po tokios įžangos galima ir linksmesnių dalykų parašyti.

Žmona buvo nėščia pirmą kartą. Per pažįstamus susitarėme su daktaru, kad jau mus prižiūrėtų ir kad mums būtų ramiau. Žmona pasakoja. Nueina ji į eilinę apžiūrą ir jam sako, žinot, buvau poliklinikoje, tai ten gydytojai sunerimę, sako, kad jiems nepatinka jos klubai. Pasakoja – daktaras nužiūri jos klubus ir klausia. O tavo vyrui patinka tavo klubai? Žmona nesupranta, ko klausia, bet žino mano nuomonę į jos klubus 🙂 sako, na, taip, labai. Daktaras: A, tai viskas ok, svarbiausia, kad tavo klubai tavo vyrui patiktų. Vyksta gimdymas. Daktaras vis užbėga į palatą, permeta akimis prietaisus, kažko lengvai paklausia žmonos, tada pamato, kad aš tai stoviu. Labai susirūpina, liepia seselėm atnešti man kėdutę, kad nepavargčiau. Po kiek laiko vėl, sako man, jūs tikriausiai pavargote, einam pas jį į kambariuką, ten yra sofutė, atsigersim kavutės, paplepėsim. Aš atsisakau. Ir visą laiką iki pat gimdymo jis vis užlekia, kokį bajeriuką numeta, juokauja ištisai. Mes abu su žmona žiūrim akis išpūtę, nesuprantam kas vyksta. Galvojam, na, ir daktarą kažkokį vėjavaikį susiradom. Ir tik likus 15 minučių jis visas pasikeitė, pasakė, viskas – pagimdys pati. Pasirodo šalia buvo jau paruošta operacinė cezario pjūviui, sušauktas personalas, viskas suderinta ir paruošta. 15 minučių nebuvo juokelių, puolė padėti žmonai, greitai tiksliai ir kaip reikia. Gimė vaikelis. Vėl rimtumas nuo veido dingo. Vėl šypsenėlė veide. Vėl juokeliai. Matyt, jei jis nebūtų mūsų taip raminęs būtų tekę daryti cezario pjūvį. O tai vis tiek operacija.

Aš dabar ir darbe kaip jis dirbu. Juokeliai, anekdotai, bet kai reikia susiimu ir padarau taip kaip reikia. Man atrodo taip geriau yra.