Domino teatras “Melagės”

Aš labai mėgstu eiti į teatrą, tačiau mano žmona nelabai. Paskutiniu metu pradėjau pastebėti, kad žmona domisi būtent Domino teatru. Matyt, kad kažkas jai jį parekomendavo ir dabar ji būtų visai nieko prieš nueiti ten. Ir dar R. priminė apie jį. Bet kiek mačiau reklamų, tai man vis kažkokie lėkšti atrodė. Net pavadinimai: Sexo guru, Striptizo ereliai. Ne, aš seksą mėgstu, bet abejoju, kad gali pastatyti tikrai gerą spektaklį šia tema. Ir kaip tik Kovo 8-ji, be gėlių žmonai reikia dar kažko, užeinu į Domino puslapį, o, geras ten tų spektaklių žymiai daugiau nei mačiau reklaminiame lankstinuke. O gal tiesiog tą dieną nuotaika buvo gera, kad labai greitai išsirinkau gal būt man patiksiantį spektaklį. Melagės.

Detektyvas. Komedija. Siužetas intriguojantis. Ryte kažkokiame vienkiemyje randamas nužudytas vyras. Ir name yra septynios moterys, vėliau prisijungia aštunta. Ir praktiškai akivaizdu, kad kažkuri iš jų yra žudikė. Ir prasideda aiškinimasis.

Žmona. Sesuo. Dukra. Dukrytė. Senoji tarnaitė. Naujoji tarnaitė. Uošvienė.

Visos skirtingos. Visos savotiškos melagės. Visos turi kažkokias pretenzijas į tą vyrą. Keisti santykiai.

Kažkur lyg skaičiau, kad tos aštuonios simbolizuoja vieną moterį, tik iš skirtingų pusių. Įdomi mintis.

Per pertrauką su žmona aptarėm, kas gi galėtų būti žmogžudė. Žmona iškėlė craizy idėją, o aš neatsilikdamas dar labiau craizy.

Ir artėja pabaiga. Ir blin netikiu savo akimis. Žmona buvo teisi. Jos spėjimas – teisingas. Na, tikrai. Netikėtas ėjimas. Tokio nepagalvojau. Na, visas įtariau, tik ne tą.

Ir jau pačioje pabaigoje, paaiškėja, kad vis gi aš buvau teisus. Čia tai iš vis. Nors dabar kai galvoju, tai labai viskas logiška.

Žmona po to manęs klausia, o kodėl buvo priimtas pabaigoje tas sprendimas. Tipo, nesuprato. Oi. Man tai labai aišku. Po to kai pamatėm, kokios visos tos moterys ir kaip jos ėda tą vyrą, tai visai logiškas sprendimas. Nors geriau pagalvojus, tai ne. Aš nepritariu tam sprendimui ir jį tik traktuočiau kaip spektaklio efektui reikalingą arba kaip psichologinį simbolį, o ne kaip realų veiksmą.

Kas patiko. Ineta Stasiulytė. Tik per TV buvau ją matęs, na, bet realybėje tai ji nereali. Tokią isterikę taip gerai suvaidino. Tikrai talentas.

Ir Valda Bičkutė. Sesuo – kekšė. Ji į sceną įžengė vėliausiai iš visų, bet jau taip galingai. Taip gerai tą kekšę suvaidino. Fantastika. Tas momentas kai papus išmeta, na, nusimeta paltą ar ką ten. Na, taip gerai ta kekšė savimi pasitikinti suvaidinta super.

Dar gerai Mammi Larisa Kalpokaitė vaidino. Kaip visada.

O mažoji dukrytė Agnė Levickaitė bus gera aktorė. Kai baigės vaidinimas ir išėjo visi nusilenkti, visos jau atsipalaidavo, o ji taip įsijautusi į rolę, kad vis dar šniurkščiojo nosimi po verkimo.

Kas nepatiko. Rūkymas. Na, aš net pastebėjau, kad prie spektaklio didelėm raidėm rašoma, ar bus rūkoma, ar ne. Kitą kartą kai pirksiu bilietus teks į tai atsižvelgti. Nes aš perku arti ir jaučiu dūmus, o po to man nuo jų skaudą galvą. Nors šį kartą nepradėjo skaudėti, bet buvo arti to.

Kas dar nepatiko? Nebuvo po spektaklio to vau, koks buvo tarkim po spektaklių “Lošėjai” Rusų dramos teatre arba “Stepančikovo dvaras”, “Žaldokynė” nacionaliniame dramos treatre,  Na, taip, buvo faina. Bet ne vau. Čia aišku didelis trūkumas, nes po spektaklių aš visada jausdavausi pakylėtas kaip kažkokioje nerealioje šventovėje pabuvojęs. O po šio tiesiog, na, buvo neblogai ir tiek.

O dabar galvoju, o kodėl nebuvo vau? Gal kad buvo gera dozė nihilizmo ir pesimizmo. Gal.

Bet psichologijos irgi žiauriai daug ir tas įdomu. Tarpusavio santykių, tarp vyro ir moters, ir šiaip tarp žmonių.

Žmonai patiko, tai eisim dar į Domino. Ai, vis tiek faina.