Po sunkios darbo dienos gera atgaiva protui yra pažiūrėti gerą kino filmą. Taigi paskutiniu metu daug žiūriu filmų. Taip atlaisvinu galvą nuo dienos problemų. Paskutinis žiūrėtas filmas: Devintoji diena / Der Neunte Tag / The Ninth Day (2004).
Filmo pradžia tokia šiek tiek standartinė – rodomas konclageris, fašizmo žiaurumai. Pradėjau žiūrėti be jokio didelio susidomėjimo. Apie koncentracijos stovyklas jau daug filmų pažiūrėta. Taip – tai baisu, taip – tai reikia prisiminti. Bet jau galvoju, kad šiek tiek užteks man. Šiame filme atvejis gal šiek tiek išskirtinis, kad rodo kunigų korpusą, pagrindinis herojus Liuksemburbo kunigas. Pasityčiojimai remiasi religiniu pagrindu. Beje, labai išraiškingas aktorius. Siaubas nuo jo veido išraiškos. Šiaip kaip visada – kankinimai, žiaurumas, nežmoniškumas.
Ir jau galvojau, ką čia daryti su šiuo filmu, kai netikėtai kunigą paleidžia į laisvę. Hmz, kažkas negirdėto, kad iš koncentracijos stovyklos taip imtų ir paleistų. Kunigas grįžta į fašistų okupuotą Liuksemburgą ir čia paaiškėja, kad jis ne šiaip sau paleistas, o kad jam tik suteiktos 9 dienų atostogos. Oho, dar keisčiau – atostogos nuo konclagerio. Pasirodo jaunas fašistų entuziastas (irgi tinkamas aktorius) (vos pats netapęs kunigu) taip sugalvojo paveikti Liuksemburgo vyskupą, kad per jį įtakoti ir Popiežiaus nuomonę. Liuksemburgo vyskupas atvirai prieštarauja nacių režimui. Taigi norima padaryti iš jo Judą. Jei pabėgs ir negrįš, tai bus nužudyti jo sesuo su vyru, brolis, bei visas Dacau kunigų korpusas.
Artimieji siūlo bėgti, brolis organizuoja pabėgimą. Vidinė dilema. Ar grįžti laisvu noru į koncentracijos stovyklą, ar išduoti savo tikėjimą, ar bandyti perkalbėti vyskupą, ar pačiam parašyti nacius remiančia proklomaciją, ar tapti Judu, ar pasirinkti vidinę laisvę?
Ir nors pabaiga nuspėjama, bet vis tiek labai jaudinantis filmas. Paremtas tikrais faktais.
Puikūs aktoriai, puiki vaidyba, pažiūrėkite, rekomenduoju. Nebuvau anksčiau girdėjęs apie šį filmą.
ATF dienoraštis 
Matau persimetei į kino filmų pasaulį. Labai norėčiau parašyti komentarą kuris užvestų diskusiją, bet nemačiau tavo aprašomų kino filmų. Negaliu kažką apie tuos filmus suregzti… Nors jaunystėje buvau kino fanas 🙂 Rinkau kino aktorių ir dainininkų nuotraukas su autografais. Kad žinotum kaip aš juos gaudavau … Kartais pavartau albumus su kino aktorių nuotraukomis ir jų ranka … galiu pasakyti sukeverzuotais – autografais. Vartydamas albumus pagalvojau, o vizgi turiu vertingų nuotraukų su autografais. Prie vertingiausių priskirčiau : Elvio Presley, Jurijaus Nikulino, Michailo Kozakovo, Anastasijos Vertinskajos, pamenu su jos autografu turėjau netgi su milicija reikalų… Dabar visų neišvardinsiu, bet pagalvoju gal reikėtų parašyti savo blog’e apie keletą įdomių įvykių , kaip atsiranda nuotraukos ir autografai įžymių ir gerbiamų žmonių.
Sėkmės ir gero savaitgalio 🙂
LikeLike
Oho, kietai 🙂
LikeLike