Tags

, , ,


Na, apturėjo mūsų kabačiokas išbandymą žydais. Šeštadienis. Dirbam mes tik su žmona. Ateina toks fainas žydelis, nori pas mus atšvęsti, klausia, ar galim ko nors pagaminti be kiaulienos. Žinoma galim, kodėl ir ne. Pas jį pasirodo iš JAV iš Niujorko po 15 metų grįžo sūnus, atvežė parodyti anūkus, tai jis organizuoja sūnaus gimtadienio šventimą ir užsako mūsų kabačioką. Dar išėjęs į lauką kažkam skambinėja, derasi, kažką įtikinėja. Žmona išvažiuoja užpirkti šviežios vištienos. Žydelis ateina, patvirtina užsakymą, sako, kad nuo 19:00, ateis anksčiau be kokių 15 minučių. Aha, ok sutariam, padarysim. Maždaug 10 žmonių.

Taigi. Ką nors iš vištienos. Vištienos troškinį. Ir bandelių su vištiena (beje, o kodėl anksčiau darėm tik su kiaule?). Na, vištiena aš pažįstu, viskas čia ok. Dar esu pradėjęs gaminti naminius avižinius dribsnius (mmm, kokie skanūs gavosi – skrudinti meduje, su riešutais, be cukraus ir be jokių neaiškių priedų). Bet vištienos krūtinėles atveža tik 18:00. Pala. Liko viena valanda. Ir šitiek patiekalų? Dar lietiniai, ir dar žuvis. Žuvis? Ei. Mes konvekcinėje krosnyje dar nebandę kepti žuvies. Kaip tik šis šeštadienis buvo ta diena, kai planavau išbandyti. Radau pas Jamie Oliver puikų anglišką žuvies receptą. Bet aš jo dar nebandęs. Ok. Aš juk moku gaminti. Aš tikiu.

Dar taip niekada gyvenime nesisukau. Supjausčiau daržovių, vištienos, svogūnų. Vištieną bandelių įdarui smulkiau, troškiniui stambiau. Sumetu troškinti, daržovių įvairių, o balto vyno turim – įpylu gera stiklinę – gerai išsitroškins. Aha, dar dribsnius pamaišyt kas 5 min. Užimtos visos 3 viryklės. Bėgioju per virtuvę, nes dvi vienoje pusėje, o trečia kitoje – kad nesimaišytų kai dvi virėjos. Salotoms pjaustau raudonajį kopūstą, kukūruzus (bent juos tik atidaryti), raudonosius serbentus, šiek tiek prieskonių, aliejuko (aha, geros gaunasi, ypač dėl serbentų). Pamaišau vištieną, kad nepridegtų. Taip su bandelių įdaru ok. Pačias bandeles jau žmona iškeps. Aha, troškinys į pabaigą, salotų yra, lietiniai paruošti, tik pridėti įdaro ir pakepinti. Aha, žuvis. 18:40 ateina žydai su vaikais. O žuvis dar nepradėta. Ai, dar sriuba. Sriubos turim dar nuo pietų, tai tik pašildyti reikia. Šildau sriubą. Taip. Žuvis. Aha. Aptepu pipirais, druska, garstyčios, avižiniais dribsniais ir į krosnelę. Patiekiam sriubą. Valgo. Turim laiko baigti troškiniui, ui, ryžių dar reik. Staigiai virti. Viena iš jų kompanijos pamato, kad pietums turėjom nugarinės kepsnį, klausia, ar dar galim jai patiekti vietoj vištienos šį kepsnį. Na, taip žinoma, kad galim 🙂 Reik jį paruošti. Žuvis kepa. Praeina 10 minučių, atrodo gerai, bet ar iškepė? Neatrodo, padidinu temperatūrą iki 200 laipsnių. Dar po 10 minučių, na, dar reik. Tiesiog jaučiu. Dar po 10 minučių, imu termometrą, įbedu, aha, gerulis, iškepus, minkšutė. Ragauju mažus gabalėlius, joma jo, per sūru. Išrenku patį didžausią gabalą. Neturėtų būti sūrus. Ei, atneša nusirinke lėkštes. Eina į virtuvė, ei, ei, ten per skubėjimą ir prilaistyta ir panašiai. Greitai griebiam lėkštes  – atiduokit. Klausia, gal vaikui lietinius galima pirmiau. Ok, be problemų. Kaip pasakysit. Prie keptuvės. Na, nežinau, bet pirmą kartą gyvenime pritraukė lietinius, nėra kada ką nors daryti, nugramdau, kitus. Gal vyną galiam atidaryti, jiems nesigauna. Ok – be problemų. Nubėgu atidarytuvo pas kaimynus, pamiršau, kad ir savo turim. Surandam padažiuko likusio nuo pietų. Nešam. Iš ryžių statom piramides (žmona sugalvojo, įdomiai atrodo), dedam troškinį, salotas. Patiekiam. Baigiu vieną kiaulienos kepsnį. Ok, su šitais viskas ok. O dabar žuvį. Visi pamatę pradeda rėkti, kad čia tai geriausias patiekalas – didelis žuvies gabalas. Mes stebime, ar nebus per sūru, ar garstyčios ne per daug aštrios. Nieko, valgo, nemeta. Giria.

Pradedam atsipūsti. Žydai šiek tiek išgėrė. Užtraukia dainą. Lietuviškai. Hmz. Ilgiausių metų. Po to tą jų nacionalinę, kur per visus kinus rodo. O toliau rusiškai ir panašiai.

Į pabaigą mums labai dėkoja. Siūlo padėti atidaryti filialą Niujorke. Visokių dar pagalbų siūlosi. Vos ne apsikabenę pasakojam vieni kitiems anekdotus apie žydus. Palieka arbatpinigių. Užsako dar po mėnesio sau gimtadienį.

Ten šalia gėrimų išparduotuvė. Ėjo žmogelis apsipirkti, pamatė, kaip pas mus žydai bujoja, ei, čia gera vietelė. Atvarė pas mus, jo duktė ar tai sūnus tuokias, o galima pas jus. Vestuvės? Pas mus? Žinoma galima.

Apie 10 pradeda skirstytis. Vos ne, kad atsibučiuojam. Ir kas ką blogo sako apie žydus. Linksmi ir faini žmogeliai.

12 valandą nakties baigiam tvarkytis. Įsipylam pilstomos giros, atsisėdam lauke. Šalta, natūraliai rauginta gira. Je, faina.

Sekmadienį skambina. Mes jau išsigandę. Na, lyg ir viskas ok buvo. Klausia: Ui, a, čhia mhes ni perh daugh vhakar patriūkšmavhom. Na, aišku kad ne. Galėjo dar garsiau. Po minutės vėl skambina: Ui, atsiprašhau, per khlaidhą paskhambinau. Beth, tai khokia mhaloni khlaidha 🙂

Atlaikėm žydų išbandymą. Nežinau, bet man tai kažkoks lygis. Jei jau net žydams pas mus gerai, tai viskas, galim būti ramūs, viskas pas mus ok.

Ženklą galėtume išsidėti – Lietuvos JAV žydų išbandyta 🙂

Advertisements