Ne, nu, negaliu kaip man patinka mūsų tradicija, net hobis sakyčiau, kiekvieną savaitgalį eiti į kino teatrą. Tik man pareiga išrinkti filmą, kuris patiktų žmonai. Na, ir man patiktų aišku, nes ko tada ten man eiti. Aišku, galima į vieną kita nueiti ir kuris tikriausiai, kad nepatiks, bet tai turėtų būti retos išimtys. Tai atrodo visai nesunku, bet kai pradedi eiti kiekvieną savaitgalį, nebe taip lengva atrodo. Visi įdomūs lyg pažiūrėti ir tada renkiesi kažką, kuris gal būt bus įdomus. Ir taip. Šiam savaitgaliui išrinkau Švyturys tarp dviejų vandenynų / The Light Between Oceans (2016):
Rež.: Derek Cianfrance
Vaidina: Michael Fassbender, Alicia Vikander, Rachel Weisz ir kt.
Pirmą kartą filmu susidomėjau, kai pamačiau reklaminį plakatą. Taip meiliai tie aktoriai man atrodo, o dar pavadinimas. Du vandenynai – oho kaip galinga. Uch, kaip galingai skamba. Ir dar prie to Švyturys. Vaikystėje aš kolekcionavau pašto ženklus su švyturiais, tai man švyturiai dabar kažkas tokio mielo, nostalgiško, gero, net švento sakyčiau.
Dar kai pamačiau, kad vaidina Alicia Vikander (“Ex Machine”, “Pure”) pasakiau, ok, viskas, išrinkau.
Po to pradėjau skaityti apie ką šis filmas, pažiūrėjau “treilerį” (čia ne mašinos pavadinimas, jei ką 🙂 ), gerai jau gerai, lietuviškai – anonsą.
Australija. Och, mano svajonių šalis. Pirmo pasaulinio karo krareivis nori užmiršti karo baisumus, todėl įsidarbina laikinu švyturio prižiūrėtoju. Šiaip filme graži alegorija apie du vandenynus. Bet jos nepasakosiu, filme pamatysite. Ai, dar sala su švyturiu labai atoki, kiek ten sakė, 160 km aplink nei gyvos dvasios. Gal ir gera vieta susitaikyti su žiauriu gyvenimu. Tiesa, prieš tai buvusiam prižiūrėtojui pasimaišė.
Grįžęs į kontinentą su reikalais, naujasis švyturio prižiūrėtojas įsimyli. Meilė vystosi milžinišku greičiu, veda, žmona atvažiuoja, tiksliau atplaukia, su juo į salą. Abu nori vaikučių, tačiau net du kartus nesigauna. Persileidimai. Ir čai jūra išmeta valtį su mažu kūdikėliu. Ženklas. Švyturio prižiūrėtojas iš begalinės meilės žmonai sutinka nusižengti įstatymams, darbo tvarkos taisyklėms, savo moralinėms normoms ir pasilieka tą vaikelį.
O kažkur ten yra tos mergaitės tikroji mama…
Na, tiek galima iš visų aprašymų sužinoti, tai aš daugiau ir nepasakosiu. Ir taip aišku, kad nusimato ašaringa drama.
Pagalvojau, o kodėl vyrai nemėgsta tokių filmų. Gal dėl to, kad jiems sunku, nežinau kodėl, rodyti savo jausmus, net vengiam tokių situacijų, kai mūsų jausmai užgaunami.
Ir tikrai. Kino salėje dauguma moterų. Ne 90 procentų, bet kokį 70 tai tikrai. Aišku, aplink visos siurbčiojo ašaromis. Na, gerai jau, gerai, aš ir nuleidau keletą ašarėlių, kai niekas nematė. Gal dėl to, kad aš dabar auginu mažą dukrytę, kuri tokia miela, tokia miela, tikras angelėlis, tikras meilės įsikūnijmas, pamoka kas yra meilė. Ir jei man taip būtų kaip tame filme? Oi, nežinau. Nežinau, ką aš rinkčiausi, ar kaip filmo herojus pasielgė, ar kaip norėtų mano mylima žmona. Ar teisingai viso pasaulio akivaizdoje, ar tik savo ir savo šeimos norų paisymas?
Filmas pradžioje vyksta labai lėtai. Net sakyčiau nusibodo. Na, taip graži ta meilė. Bet stebėti svetimą meilę užknisa. Kad manoji bent kiek būtų panaši. Tačiau į pabaigą filme viskas taip susidramatiuozuoja. Ir kai galvoji, kad jau blogiau būti nebegali, paaiškėja, kad gali.
Žodžiu labai jaudinanti drama, apie gyvenimo pasirinkimus. 9/10. Ai, pirma pusę filmo vis tiek nebuvo labai įdomu žiūrėti. Bet pabaiga – labai įdomi.
ATF dienoraštis 