Šis filmas – išvis eksperimentas. Antanas L. jo nerekomendavo žiūrėti. Atseit, nors ir daug apdovanojimų turintis, nors ir laikomas krikščionišku, nes humoras lėkštas ir per daug vulgarus. Ir būčiau nežiūrėjęs, jei ne tai, jog jis kroatiškas. Tai mane sudomino, o ir šiaip įdomu pažiūrėti kokių filmų Antanas L. nerekomenduoja. Taigi Svećenikova djeca / Дети священника / The Priest’s Children (2013):
Režisierius: Vinko Brešan.
Situacija pakankamai įdomi. Kroatijos sala. Gyventojai baigia išmirti, nes nebegimsta naujų vaikučių. O nebegimsta, nes pasirodo, jog visi naudojasi prezervatyvais. Pas naują kunigą ateina išpažinties ir pasirodo, kad tai tų prezervatyvų pardavėjęs. Kadangi tai skaitosi nuodėmė, tai kunigas sugalvoja, kaip padaryti, jog tai nebūtų nuodėmė, o tuo pačiu ir padidinti gimstamumą. Jie praduria prezervatyvus. Ir aišku prasideda nėštumai. Vėliau dar įtraukia kitą pardavėją, karo veteraną, antimusulmoną.
Iš tikrųjų humoras labai vulgarus. Ypač apie aukštesnę kunigų valdžią, ta scena kai atvažiuoja arkivyskupas išvis nejuokinga, o šlykšti. O ir tas senas kunigas pasirodo irgi ištvirkėlis.
Bet man kažkaip patinka serbų humoras. Ui, va, pastoviai man maišosi serbai ir kroatai. Mane kroatai tikriausiai pomidorais užmėtytų. Bet man jie labai panašūs. Ir kiek kalbą nagrinėjausi (parduotuvėse ant etikėčių), tai man žiauriai panašios. Gal man artima, nes Balkanų šalyse esu nemažai praleidęs laiko, nemažai bendravęs su tais žmonėmis, buvęs trubačistų koncerte, ir šiame filme tokia balkaniška muzika, trimitų.
Žodžiu, nors ir lėkštas filmas, bet man taip priminė Balkanus, sakyčiau dokumentinis filmas apie Balkanus. O ta scena kai girtas vyras užsilipęs ant aukšto stulpo dainuoja dainas išvis klasiška.
Nors ir nerekomenduoju, bet jei kas norit pamatyti Balkanus, tai visai žiūrėtinas.
Nostalgija apėmė. Taip seniai buvau Balkanuose. Oi, jau kokius 7 metus nebuvau.
ATF dienoraštis 
Atf, tavo aprašytų filmų nemačiau ir negaliu komentuoti. Neturiu tiek laiko žiūrėti filmų. Laikas bėga … kaip smėlis tarp pirštų … Serbai ir Kroatai pjovė vieni kitus … Dar septintoje klasėje šiek tiek esu pramokęs serbų chorvatų kalbos. Serbai ir chorvatai sukelia man gilius prisiminimus … , o taip pat daug nesusipratimų ir problemų … Serbai yra patikimi Putino draugai…
Sekmės ir geros darbo dienos 🙂
LikeLike
Jo, karas ten buvo žiaurus. O beje, man daugiausia ir teko bendrauti būtent su serbais. Kartais teko laikyti sukandus dantis, kai matydavau jog prasisunkia serbiškas šovinizmas. Bet šiaip labai retai, gal kad mes stengėmės apeiti tas temas, gal ir jie jautė, kad kai tik paliečia panašias temas, tai mums lietuviams kyla asociacijos su mūsų okupantais rusais ir mes serbus pradedame tapatinti su mūsų skriaudėjais rusais. Bet šiaip man prisiminimai iš bendravimo su serbais patys šilčiausi. Labai šilti ir mieli žmonės. Aš net vieną kartą savo triusikus vienam serbui atidaviau, pasidalinau kaip sakant paskutiniu ką turiu 🙂 Čia Lietuvoje buvo. Atvažiavo jie pas mus į svečius, o mes juos į baseiną nusivedėm. Jie kažkaip nesusiorientavo ar mes blogai iškomunikavom, žodžiu, persirenginėjam mes su serbu, o jis kažkaip, matau, nepatogiai jaučiasi, nes pasirodo, kad nepasiėmė kuo persirengti. Aš serbiškai labai mažai, o angliškai mums kaip ir nelygis kalbėtis, žodžiu, suskamba mano telefonas, žmona sako, atiduok savo triusikus jam. Ok, žmona sako, aš ir atidaviau. Taip išmokau dar vieną serbišką žodį – gača (triusikai). O aš tapau didvyriu jų akyse, nes net nesusimąstęs atidaviau savo paskutinius triusikus 🙂 Dabar galvoju o su kokiais aš buvau. Ai, mano šiaip kasdieniniai triusikai buvo panašūs į maudymosi, tai nepersirengiau.
LikeLike