Filmas: Turime Popiežių! / Habemus Papam / У нас есть Папа! / We have a Pope (2011)

Italų gamybos, s-j labai rekomenduotas filmas – Turime Popiežių! / Habemus Papam / У нас есть Папа! / We have a Pope (2011):

Penktadienio vakaras, toks pavargęs, prisiminiau, kad s-j labai rekomendavo filmą, ir kai žiūrėjau apie ką, buvo parašyta, kad komedija. O taip pasiilgau geros komedijos. Susirandu. Užsidedu. Žiūriu.

Numirė Popiežius. Vyksta nauji rinkimai. Liaudis susirinkus laukia nesulaukia, kas bus naujasis Popiežius. Išrenka. Ir pačią paskutinę sekundę kai reikia pasirodyti žmonėms, naujasis Popiežius pareiškia, kad jis negali. Jam slapta iškviečiamas psichoterapeutas, įtariama depresija. Net slapta išvežamas iš Vatikano pas kitą psichoterapeutą, jis net pabėga ir blaškosi po Romą.

Situacija aišku įdomi, tik komedija aš niekaip nepavadinčiau. Absoliučiai rimtas filmas. Ne, ne apie tikėjimą šis filmas. Net sakyčiau popiežius šiam filmui paimtas kaip ypatingai atsakingas asmuo, ypatingai atsakingos pareigos, kuriam keliami ypač dideli reikalavimai. T.y. hiperbolizuota, kaip ir mėgiama filmuose, kad geriau suprasti, ką norima pasakyti.

Mano situacija panaši. Iš manęs aplinkui visi kažko nori, kažko reikalauja, tikisi, įstato į rėmus. Žmona, vaikai, darbas, net bendruomenė. Praktiškai neturiu nei minutės sau, savo svajonėms, tikslams, pomėgiams ar dar kažkam sau. Tada ir apninka depresija, tikslo ir prasmės nebuvimas, nenoras nieko imtis, nenoras prisiimti atsakomybę. Beje, ir filme beveik (netiesiogiai) užsiminta, kad seniau niekas nesirgo jokiom depresijom, nes tiesiog nebuvo tam laiko – turėjo dirbti, kad išgyventų.

Dar įdomiai su šio filmo žiūrėjimu gavosi. Pradėjau žiūrėti, po 40 minučių užmigau. Toks pavargęs buvau. Žmona užmigo tai po 10 minučių, iš kart. O naktį 4 val prabudau ir nebegalėjau užmigti, tai pasivarčiau pasivarčiau, ai ir nutariau baigti žiūrėti, nuėjau, prisileidau karštą vonią ir baigiau žiūrėti.

Na, buvo ir linksmų vietų, bet kad labai komedija nepavadinčiau. Gal kam labai juokinga, kad kardinolai tinklinį žaidžia arba kortomis. Na, sakyčiau įdomiai žiūrėjosi tos tinklinio varžybos, bet kad labai juokinga tai ne. Juk normalūs žmonės tie kunigai. Gal kaip tik vėl apibendrinus, kaip ir aš, per savo darbus, nebežinau kada ir bežaidžiau tinklinį, oi, ne metais, o dešimtmečiais reik skaičiuoti. Tai čia ne linksma, o liūdna.

Žodžiu, toks savotiškas filmas, įdomus, problemos labai šiuolaikiškos, labai reikalingos, aktualios. Tik, kad nepralinkmino manęs, o dar labiau nuliūdino, jei jau tokie žmonės kaip Popiežius gali turėti psichologinių problemų, tai kodėl aš paprastas žmogelis negaliu.

O gal čia man tokia nuotaika, kad visi filmai tokie liūdni.