Filmas: Pjūklo ketera / Hacksaw Ridge (2016)

Oi, kaip man patinka mūsų naujoji tradicija kiekvieną savaitgalį nueiti į kino teatrą. Jau turiu nužiūrėjęs kino filmus trims savaitgaliams į priekį, na, o dabar šio savaitgalio filmas Pjūklo ketera / Hacksaw Ridge (2016):

Rež.: Mel Gibson

Vaidina: Andrew Garfield, Sam Worthington, Luke Bracey, Teresa Palmer ir kt.

Ohoho, režisierius Mel Gibson. Tiesą sakant, šiaip jis lyg garsesnis kaip aktorius, bet sėdžiu ir galvoju, o kokiuose filmuose jis vaidino ir neprisimenu, ne, nu gal tiesiog neprisimenu, o jei kas primintų, sakyčiau, ai, nu taip, tikrai. Tačiau prisimenu kokiuos filmus jis režisavo: “Apocalypto” ir “The Passion of the Christ”. Režisavo ir daugiau, bet kitų neprisimenu, neprisimenu ir to už kurį gavo Oskarą (Braveheart). Abu tie filmai man labai patiko, todėl tikiuosiu, kad ir šis naujas “Hacksaw Ridge” patiks.

Nors treileris, matytas dar kino teatre, nesužavėjo. Ne, nu įdomus pasirodė, t.y. toks, kad tą savaitgalį tikrai geriausias, bet, jei nebūtų tradicijos, tai ne toks, kad specialiai eičiau. Apie karą, Antrąjį Pasaulinį, įdomu, bet kažkoks keistas, apie didvyrį, kuris kare dalyvavo be ginklo. Hmz. Labai jau keistai. Ai, sanitaru dirbo. Tipo, didvyris? Na. Ok, pažiūrėsim. Vis geriau nei lovoje gulėti ar dirbti. Nors jau pačią ėjimo į filmą dieną jau aš pradėjau žmoną atkalbinėt, kad gal neinam, tingisi kažkaip. Dar bijojau, kad Mel Gibson, įžymus, kad aš per daug tikėsiuosi iš jo ir bus nelabai kaip. Bet dar kažkaip leptelėjau, jog Delfi skaičiau, jog tai geriausias šių metų filmas, tai žmona užsidėgė, kad einam ir jokių ten tingėjimų.

Lygiai taip pat ir nežavėjo, o ir dabar dar nežavi ir pavadinimas. Pjūklo ketera. Kas? Koks dar pjūklas? Ten ką japonai ar japonus su pjūklais per karą pjaustė? O ketera tai čia kas? Ne, nu dar kas ketera yra kaip ir aišku, bet kas yra pjūklo ketera? Dabar žinau, kad čia viskas dėl mano neišsilavinimo. Bet ką padarysi, juk istoriją mokiausi sovietiniais laikais, kai tada net nesupratau kaip čia gaunasi, jog Vokietija Sovietų Sąjungą užpuolė 1941 metais, o Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo 1939 metais. Kaip čia taip? Taigi tais laikais komunistai istoriją klastojo kaip tik įmanoma, tiesa, matyt, nelabai gudriai, nes net man vaikui nesueidavo galai. Na, ir aišku, kad JAV dalyvavo Antrąjame Pasauliniame kare beveik nebuvo minima. Na, kad su Japonija kariavo tai tikrai niekas nieko nesakė, gal kokiam vadovėlyje (bet tikriausiai ne mokykliniame) ir buvo kur mažom raidytėm parašyta. O amerikiečiams “Hacksaw Ridge” tikriausiai reiškia labai daug, nes jiems tikriausiai kiekvienam mokykliniam vadovėlyje parašyta apie šį mūšį dėl Okinavos. Pasirodo, kad tai vietovės pavadinimas, net skardžio, kurį ameriekiečiai labai sunkiai paėmė. Taigi, vertimas į lietuvių kalbą “Pjūklo ketera” man nepatinka. Nemanau, kad jaunimėlis, kuris nesimokė tarybiniais laikais irgi ką nors žino apie šį mūšį, todėl mus pavadinimas klaidina, nes bandome žodyje “pjūklas” ieškoti filmo prasmės. Beje, rusai išvertė “По соображениям совести”, matyt, vertė toks pats post sovietikus kaip aš ir pagalvojo, kad geriau į pavadinimą įdėti kažkokią prasmę. “Pagal sąžinės balsą”. Na, nežinau, ar toks geriausias pavadinimas, bet man bent jau duoda kažkokią užuominą apie filmą. Nors lietuviškas vertimas “Pjūklo ketera” gal ir gerai, kai praplečia mano išsilavinimą. Bet marketingine prasme negeras, nes daug kas nesupras, kad čia iš vis apie karą. Va, Pearl Harbor taip ir liko Perl Harboras, aišku, kad nieko neaišku, tada ir pradedi aiškintis, o kas čia tas Perl Harboras. Gal ir šiam kokį japonišką pavadinimą galima buvo palikti.

Taigi pats filmas. Pradžia nuobodoka. Broliai lenktyniauja, girtas tėvas šlaistosi, šlykštu žiūrėti į jį. Broliai mušasi, tėvas apatiškas, tipo, jam užteks primušti tik nugalėtoją. Na, scena, kai Desmondas sukrečiamas savo paties poelgio galinga, bet po to vėl kažkaip nurimsta.

Aišku, kai Desmondas Dosas sutinka gražuolę Dorothy, faina. Teresa Palmer grožis neišpasakytas, žiūrėčiau ir žiūrėčiau į ją, tikriausiai niekada nenusibostų. Deja, Desmondui nusibodo, na, ne, aišku, kad ne. Bet pareiga Tėvynei aukščiau už viską. Oi, kaip man patinka tie amerikiečiai, tokius patriotiškus filmus stato.

Desmondas nutaria eiti ginti savo Tėvynės. Įstoja savanoriu. Beje, o tai JAV buvo šauktinių armija? Nes kiek žiūriu filmų ar knygų skaitau visuose karuose (ir Vietname) vien savanoriai. Taigi kaip būtų ir eilinis filmas apie karą, bet viena mažytė problemėlė. Desmondas tiek dėl savo religinių įsitikinimų (Nežudyk), tiek dėl savo asmeninių pažadų Dievui negali imti ginklo į rankas. Bet padėti kariauti su šėtonu nori.

Prieš jį atsisuka visas pasaulis. Kaip čia taip. Bailys Dosas? Net jo mylimoji nori, kad jis grįžtų pas ją. Joma jo… aš tai bučiau pas ją grįžęs. Neturiu aš tiek tikėjimo, neturiu tiek ryžto, tiek stuburo. Oi, kaip aš greit bučiau pasidavęs, jei ant manęs būtų toks psichologinis spaudimas.

Karas. Karo scenos šlykščios, kad net nemalonu žiūrėti. Sėdžiu ir galvoju, o tai kur čia to filmo įdomumas. Na, taip užlipa jie ant tos keteros. Beje, kaip visada amerikiečiai efektingai prieš tai išvalo artilerija ar lėktuvais teritoriją. Filme gerai pasakyta šia tema. Vienas kareivis sako: po šitokio pragaro niekas negali išgyventi. Kitas trumpai atsako: japonai išgyvena. Taigi užlipa ant tos keteros. Japonų nėra. Na, aišku, kaip ir galima tikėtis jie pasirodo. Šaudosi, skerdžiasi, deginasi  ir t.t. Na, taip, tas Dosas bėgioja, padeda. Šaunuolis. Bet tai už tai dviejų valandų filmą apie jį susukti? Atmuša japonus. Naktis. Pasikalba su savo skriaudėju, susidraugauja. Vėl toks įdomus amerikietiškas požiūris. Gera ta šalis JAV. Toliau – efektingas sapnas. Bet už tai vadinti geriausiu metų filmu? Ryte japonai grįžta ir su tokia jėga, kad amerikeičiams nieko nelieka kaip tik trauktis. Dosas vėl padeda. Ne, nu gražu. Bet tai darė šimtai karo sanitarų. Kodėl Desmundas toks spec., kad filmą pats Melas Gibsonas susuko. Juk filmas paremtas tikrais faktais.

Ir čia filmas pasiekia kulminaciją. Vau. Tikriausiai, kaip išsižiojau, taip ir likau sėdėti išsižiojęs, kol filme išaušo rytas. Vau. Tiesiog vau. Va, čia tai didvyris. Absoliučiai tikrais faktais paremtas filmas, net filmo gale parodytos tikrojo Doso nuotraukos, tikrų jo kovos draugų trumpi pasakojimai, pačio tikro Doso atsiminimai.

Išgelbejo 75 žmones. Vienas. Afigiet. Net neturiu daugiau komentarų.

Filmas ant tiek geras pasidaro, kad net kitą dieną žmona prikalbina sūnų nueiti pažiūrėti. Ką ten prikalbina, nuvežam, nuperkam bilietą ir praktiškai palaukiam, kad tikrai nueitų.

Ai, dar viena labai keista scena. Amerikiečiai laiminėja. Grupė japonų iškelia baltą vėliavą ir išeina pasiduoti. Ką jie po to padarė, tai mane labai šokiravo. Ne, nu sakoma, kad kare visos priemonės tinkamos. Bet šita scena labai šlykšti. Įdomu, ar ji paremta istoriniais faktais. Kažkaip labai negražiai apie japonus šita scena parodo. Nesitikėjau. Na, taip vėliau karo vadai darosi charakiri, va, taip kažkaip ir buvo suformuota mano nuomonės apie japonų garbės supratimą. O ta scena su balta vėliava mane labai šokiravo.

Tikrai 10/10. Norėjau duoti vienu balu mažiau už tas žiaurias ir ilgas karo scenas, bet ką padarysi, jei karas toks yra. Pagalvojau, kad negaliu sumažinti taškų.