Tags

, , , , , , , , , , ,


Vėl rimtas Antano L. rekomenduotas filmas Nes tai gražu / Pure / Till det som är vackert / (2009):

pure-2

Šalis: Švedija. Kas netikėta. Kažin ar daug švediškų filmų esu matęs.

Rež.: Lisa Langseth
Vaidina: Alicia Vikander, Samuel Fröler, Josephine Bauer ir kt.

Filmo išleidimo metai – lyg premjera 2009, nors Imdb rodo 2010. Na, bet kokiu atveju reik nesupainioti su kitais tokiu pačiu anglišku pavadinimu išleistais filmais, bent du mačiau, vienas net irgi su įžymiais aktoriais.

Nors ir šiame filme vaidina pasaulinė žvaigždė Alicia Vikander – apdovanota Oskaru (tiesa už filmą “The Danish Girl”, kurio nesu matęs ir scenarijus neypatingai žavi, tai kol kas neparekomenduos, nežiūrėsiu), taip pat iš mano matytų filmų tai epizodinis vaidmuo filme “Ana Karenina” (šiaip filmas tai man labai patiko) ir aišku pagrindinis (beveik) vaidmuo mane sužavėjusiame filme “Ex Machine”. Ai, dar vaidina mano nematytame filme, bet atrodo visai geras “The Light Between Oceans”. Na, ir dar keliuose, kurių aš nežinau.

Filmo pavadinimas. Jau darosi įdomu nagrinėti, kaip ir kodėl kas išvertė ir kokią įtaką tai daro man. Švediškai skamba “Till det som är vackert” ir taip visi matom, tai reiškia … Juokauju, nemoku švediškai. Radau, kad tai daumaž reiškia “To that which is beautiful”. Aha, įdomu, o angliškai išvertė į “Pure”. Kas atitiktų: gryna, švaru, tyra, tikra. Lietuviai išvertė “Nes tai gražu”. Pradedu žiūrėti ir dar įdomiau, titruose ne švediškai, ne angliškai, o vokiškai “Die innere Schönheit des Universums”, kas lietuviškai skambėtų maždaug taip “Vidinis Visatos Grožis”. Oho, koks gražus pavadinimas. Aš net Grožis parašiau iš didžiosios raidės. Pavadinimai nuteikia labai filosofiškai, primena Terrenco Malicko filmus. Ir aš ta gražia gaida pradedu žiūrėti.

Toliau atskliedžiamas filmo scenarijus, taip, kad jei kas nematėte, geriau iki nuotraukų neskaitykite, nes ne taip bus įdomu žiūrėti filmą.

Mergaitė, vardu Katerina, klausosi Mocarto. Pasakoja kaip ji atrado ir pamilo Mocartą ir kaip tai pakeitė jos gyvenimą. Vėliau perskaičiau, kad Einšteinas apie Mocarto muziką pasakė, kad jos klausantis galima pamatyti Visatos vidinį grožį (na, kažkaip panašiai). Kaip ir graži pradžia, tik neramina, kad mergaitė akivaizdžiai nėra, kaip čia pasakyti, išpuošta, lūpos apšašusios ir pan. Akivaizdu, kad čia kažkoks režisierės užmanymas, nes negi kas leistų filmuotis su apšašusiom lūpom.

Žiūriu toliau, na, taip, vargšė mergaitė, nebaigusi mokyklos, gyvena su alkoholike depresuota motina. Net tiksliau nebe su ja, o su kažkokiu vaikinu, kuris ištraukė ją iš alkoholio, narkotikų ir dulkinimosi su visais miestelio vyrais liūno. Nelabai čia viskas traukia į Visatos vidinį grožį. Antano L. pastaba: tiksliau, ne vaikinas ištraukė iš liūno, o Mocartas. Kai ji atsitiktinai išgirdo Mocarto muziką per yuotube, nutarė keistis, susirado normalų vaikiną ir panašiai.

Panašu, kad Katerina su tuo vaikinu gyvena tik iš bėdos, t.y. ji pati paskendusi svajose, klausosi klasikinės muzikos ir gyvena kažkur anapus. Priešingai, jos vaikinas labai žemiškas, mėgsta žiūrėti populiarias TV laidas, svajoja apie automobilį ir nelabai supranta padebesiais skrajojančios Katerinos. Net pastoviai bando ją sutaikyti su motina.

Laimingo atsitiktinumo dėka Katerina įsidarbina filharmonijoje. Čia įgauna realią galimybę savo likimą susieti su dieviška muzika. Reikalai pradeda gražėti. Ir čia pamato be galo gražų, energingą ir “prasmingą” vyrą, kuris gražiai suokia apie gyvenimo prasmę, tikslą, muziką, filosofiją, cituoja garsiuosius filosofus. Čia jos išrinktasis. Čia tas, kuris kalba ta pačia gaida kaip ir ji. Kuris ją supranta, palaiko, papildo ir paskatina. Viskas, ko jai reikia. Čia yra gyvenimo laimė. O ne tas liurbis gulintis namie ant sofos ir besiklausantis šiuolaikinio popso.

Tarp jų įsiplieskia meilė. Greita ir aistringa. Kaip ir turėtų būti gražu. Na, galvoju, pagaliau sulaukiau to Visatos Grožio, dar net ne bet kokio, o vidinio. Tačiau mane vėl kažkas neramina. Katerina apgaudinėja savo vaikiną. Na, ok, sakyčiau, kad nemylėjo niekada, o dabar pamylo kitą, tai aiškiai reiktų pasakyti sorry, viso gero. Nors irgi, kažkaip šita vieta nėra aiški. T.y. kaip ir gaunasi, jog ji savo vaikiną tik išnaudojo, gyveno su juo, suteikė viltį bendro gyvenimo, o pati tik laukė savojo išsvajotojo gyvenimo princo ant balto žirgo. Dar daugiau. Ji užsipuola savo girtuoklę motiną, net apspardo ją, gerai, kad dar jos vaikinas sulaiko ją nuo didesnio smurto. Kažkas čia ne taip. Juk Meilė turėtų gimdyti Meilę, o ne pyktį. Na, ok. Dar galima suprasti. Pyksta, nes motina visą gyvenimą slėpė (tyčia ar netyčia) nuo jos gyvenimo grožį. Dar tą mergaitę galima suprasti, jauna, kvaila, nors sakykim teisingai kvaila, t.y. svajoja apie gėrį, grožį ir tiki, kad toks jai yra skirtas. Na, juk taip ir turėtų būti, visi mes turėtume tikėti į Meilę, tik, kad per savo gyvenimus, pamatę visokio brudo, prarandam tikėjimą į Grožį ir Gėrį.

Na, ok. Iš mergaitės pusės jau kaip ir galima įžiūrėti tą Vidinį Visatos Grožį. Tačiau tas vyras. Na, sakykim, taip, įsimylėjo. Bet aš pastatau save į jo vietą. Kaip norėčiau tokios meilės aš. Oi, kokia panaši mano situacija. Pas mus prieš kurį laiką įsidarbino nauja administratorė. Kažkokia tai nereali. Tokio grožio, kad net silpna į ją pažiūrėjus. Ir graži, ir jauna, ir figūra, ir dar su akiniais, kas rodo, jog protinga, o, taip, sužinojau, kad ji pas mus administratore dirbs laikinai, kol baigs magistratūros mokslus, ir ne šiaip kokioje durnoje specilaybėje, kur bet kas norintis gali, o rimtoje. Taigi, jei tik norėtų, tokia mane suvystytų per 15 min. Dabar suprantu, kai vyrai pameta galvas ir meta viską dėl kitos moters. Taigi. O aš firmoje esu kaip tas dirigentas, t.y. pagrindinis vedantis firmos specialistas. t.y. kaip ir dirigentas filme yra dievas, taip ir aš. Bet ką aš darau. Aš net nebandau kabinti tos mergaitės. Na, pirma kaip atrodys, jei toks senas diedas kabinėsis prie mergaičių. O antra. Ko aš iš jos noriu. Sekso. Bet tai pala. Juk ji irgi žmogus. Ypač jauna. Ji nenori vien sekso, ji nori gyvenimo, santykių, vaikų ir t.t. Bet aš to nenoriu, aš turiu vaikus, gyvenimą, darbą. Ką aš jai duočiau. Nieko. Tik pasinaudočiau ja. Na, ne. Aš taip negaliu.

O dar vienas atvejis kaip tik ir parodo, kad net tikrai galėčiau bandyti ją kabinti. Iki tol mes tik visiškai formaliai pasisveikindavom kai susitikdavom. Kartą sutikau ją parduotuvėje. Formaliai pasiveikinom vėl, aš tik spėjau pamatyti, kad ji su vaikinu. Eina, toks krūtinę atstatęs, tipo, pažiūrėkit, koks aš. Dar pagalvojau, o čia ką jos vaikinas? Taigi tokiai gražuolei visi vyrai po kojom, ko ji susirado kažkokį tai narcizą. Bet, ai, tiek to, ne mano reikalas. Vėl susitinkam vyno skyriuje. Kad jau antrą kartą susitinkam, aš ją užkalbinu šilčiau. Tipo, va, ieškau vyno, pagal etikėtę, akcijinę, turi būti čia, o jo nėra. Aha, dabar pagalvoju. O tai čia kaip? Kur dingo vaikinas? Susipyko? Kad ji renkasi vyną. Apsidairau. A. Ne. Stovi netoliese, skiauterę išskėtęs. Ir tuo metu suprantu, kuo tokias jaunas merginas patraukia tokie seniai kaip aš. Aš juk esu old style school. Tai vyną aš juk renku žmonai, o ji kažkur ten stovi ir nieko neveikia. Ir ne tik vyną, bet ir sūrį prie vyno ir saldainį. Ir žinau kokį vyną ji mėgsta, ir kokį sūrį bei saldainį. Ir jau net spėjau pamatyti kokį vyną mėgsta ta gražuolė. Taigi mes tokias moteris ant rankų nešiotume, apglėbtume dėmesiu ir šiluma, saugumu ir atrakcijomis. O ne tai, kad šalia stovėti, ai, nori vyno, tai nusipirk. Po to karto dabar ta gražuolė sutikusi mane iš tolo rėkia, sveikinasi, o būna momentų, kad nematau, tai vis tiek labai šiltai sveikinasi. Aš iš dievo, tapau žmogumi. Tai juk galėčiau dabar bandyti kabinti. Žinau, ko reikia moterims ir net naturaliai tai duočiau, nes jausčiau tame malonumą. Bet juk ne. Negaliu. Turiu žmoną, vaikus. Ir dabar jau aš nustačiau formalius santykius.

Grįžtam prie filmo. Ir ką matom. Oi, ne. Šis dirigentas ne tik, kad nėra neutralus santykyje su nauja sekretore, jis atlieka aktyvius kabinimo veiksmus. Ir net matosi, kad jis supratęs, kas tos mergaitės sielojo, būtent per tą ją ir kabina.

Na, bet galvoju, kad gal man pasirodė. Gal tiesiog įsimylėjo vyras, o jis toks nuoširdus ir yra, realiai, o ne kabininimo metodai.

Kelios gražios akimirkos filme ir po to viskas griuva. Pasirodo, kad jis turi žmoną. Bet ne, jis ne šiaip sau turi žmoną, jis yra žiaurus žmogus. Jis pasinaudoja jauna naivia mergaite ir dabar žlugdo ją. Katerina ne tik netenka meilės, mylimojo, gyvenimo vietos, bet net tas žiaurusis žmogus išmeta ją iš darbo.

Viskas. Dugnas. Pasaulis sugriuvo. Nėra jokio grožio. Katerina prisiskaičiusi dar dirigento duotų ar rekomenduotų filosofinių knygų, kuriose sakoma, jog reikia imtis drąsos ir keisti savo gyvenimą. Ji bando imtis veiksmų. Ir dar kartą viskas griūva. Dirigentas ją pažemina visai. Jis juk dievas. Jis užsiima rimtais dalykais, kuria grožį, jis pasaulio bamba, jis sprendžia kam gyventi, o kam mirti, o ji, su savo “svarbiu” pasauliui sekretorės darbu. Scena kai verčia šokti iš vis baisi. Ir dar po to pasišaipo sakydamas, kad dabar jau tikrai gali grįžti į darbą. Ir pasaulis griūva dar labiau.

Katerina grįžta pas motina. Grįžta meilė. Grįžta po truputį visatos pusiausvyra. Ji pakyla iš dugno, kad kurtų gyvenime grožį, kad padėtų kitiems.

pure-3 pure-4 pure-5 pure-6 pure-7 pure-8 pure-9 pure-10 pure-11 pure-12 pure

Va, toks sunkus filmas. Matyt tiesiog pavadinimas nuteikė lengvam filmui, o čia pasirodė labai rimtas ir sunkus filmas. Bet jau net pagal įrašo ilgį galima spręsti kiek daug minčių sukėlė šis filmas.

Gal tiesiog bendrą įvertinimą. 9/10. Ne dešimt, nes vis tiek depresuotas filmas, nors ir su viltimi, bet labai sunku įžiūrėti tą gyvenimo esminį, vidinį grožį. Tik pabaigoje. Ir tai.

Advertisements