Vairuoju, reikia paskambinti žmonai, bet labai nemėgstu laisvų rankų įrangos. Bet vairuojant juk irgi neskambinsiu. Pamatau dukrytę ant užpakalinės sėdynės:
– Angelėli, būk gerutė, paskambink mamytei ir paklausk to ir to…, – ir paduodu jai savo telefoną.
Ji atsirakina. Be manęs tik ji ir težino mano telefono atrakinimo kodą, beje, jau minėjau, kad jai aš jo nesakiau, o ji pati nužiūrėjo. Klausia, o kaip paskambinti mamytei.
– Taigi ant mamytės nuotraukos spausk.
– Neatsiliepia. O galima aš dėdei R… paskambinsiu.
– Taip, angelėli, skambink.
– O kaip jam skambinti?
Aha, brolio nuotraukos tai nėra. Tik vardas. Skaityti nemoka, bet raides pažįsta:
– Pirma raidė kaip tavo vardo, tada ‘O’, tada dar … ir jau turėtų būti mano brolis.
Skambina, ilgai nekelia ragelio. Labai ilgai. O mažė kantri. Mažiausiai dešimt kartų surinko jo numerį ir laukia. Aš jau nervintis pradedu, bet tyliu, lai turi tą geležinę kantrybę. Pagaliau neištveriu:
– Gal močiūtei nori paskambinti.
– Ne, ne dabar, dabar noriu savo pusbroliui.
Aš vėl diktuoju raides. Po to diktuoju ir močiūtės raides.
Ot, kokią fainą sekretorę turiu 🙂
ATF dienoraštis 