Spektaklis “Kas tas Grufas” ir pokalbiai su dukryte

Pirmą kartą nuvedėm mažąją į spektaklį. Vis galvojom, ar patiks, ar nesakys einam iš čia, nes nusibodo. Spektaklis buvo rodomas Mažajame teatre. Jame kažkaip dar neteko pabuvoti. Šiaip aplinka miela, viskas (rūbinė) gerai organizuota, taip, kad galima bus eiti ir dar kartą, jei bus noro. Išbandyta.

Apie patį spektaklį. Tikėjausi, kad vaikams bus dainelių, nes be jų vaikams turėtų nepatikti. Bet nebuvo dainelių iš vis, tai aš galvojau, kad mūsų mažei nepatiks. Tačiau ji visą spektaklį žiūrėjo baisiai susidomėjusi, pažiūrėjau kaip kiti vaikai, jie irgi vos neišsižioję stebėjo, kas vyksta ant scenos. O man, kaip suaugusiam, buvo žiauriai neįdomus ir nuobodus, ačiū, kad tik 45 minutes tevyko. Jau ieškojau degtukų akims paremti. Bet tai juk svarbiausia, kad mano mažytei patiko, juk ją ir atvedėm pažiūrėti. Klausiau ar dar nori dar kartą, tai sakė noriu, noriu. Reiks pažiūrėti dar kokių vaikiškų spektakliukų mano angelėliui.

Žodžiu, kas turite mažų vaikų, veskite, jiems turėtų patikti.

Dabar mano mažė išmoko naują dalyką. Ai, ir ‘dalyką’ išmoko. Ateik, sako, dalyką. Atseit dalyką parodys 🙂

Taigi klausia manęs:

– Kur mama?

– Namie.

– Aaa.

– Kur sesė?

– Mokykloje.

– Aaa.

– Kur katytė?

– Namie?

– Aaa.

– Kur tėtukas?

– Čia su tavimi.

– Aaa.

Kaip gražiai tas aaa nuskamba. Ai, dar. Sako:

– Op.

Paimu ant rankų. Sako:

– Fainukas, tėtukas. Fainas.

🙂