Rež.: Giuseppe Tornatore
Vaidina: Jeremy Irons, Olga Kurylenko, Simon Johns ir kt.
Kas mane patraukė? Pirmiausia tai aktoriai Jeremy Irons ir Olga Kurylenko. Toliau aprašymas. Pagal jį man pasirodė, kad tai vos ne kad mokslinės fantastikos filmas. Astronomas, besidominantis alternatyviomis realybėmis ar pan. susikukuoja su gražuole savo studente. Meilė. Tačiau jis miršta, o jos meilužė (na, ok, meilė) ir toliau gauna iš jo laiškus, lyg jie bendrautų toliau. Čia iš kur? Iš alternatyvios realybės? Iš žvaigždžių?
Pusė filmo taip ir žiūrėjau lyg tai būtų mokslinės fantastikos filmas. Visai įdomus. Po to pradėjo rodytis, kad čia mistinis filmas. Jau nebe taip įdomu, bet vis tiek. Vėliau atrodė, kad čia tiesiog romantinis filmas apie meilę, nors šiek tiek misticizmo liko.
Taigi aš manau, kad mano pradinė intencija buvo bloga. Jei aš šį filmą būčiau pradėjęs žiūrėti kaip romantinį, be jokių ten užuominų į mokslinę fantastiką, tai tikriausiai dabar ir vertinčiau kitaip. O dabar vertinu tik 5/10. Kaip ir patiko, bet va, per pora mėnesių visai pasimiršo, taigi kažin ar paliko kokį rimtesnį įspūdį. Iš vis reiktų man filmus aprašinėti ar bent vertinti po kažkiek laiko, nes dabar kartais užklystu į savo vertinimus, o žiūriu, įvertinimas kokie 8, ei, o apie ką tas filmas? Nors kai paskaitau apie ką, gal ir daug maž teisingai vertinau.
Lyg jau paskutinis filmas šiai dienai. Nors gal dar ką pamiršau. Šį filmą nutariau pažiūrėti tik dėl Roberto De Niro. Praktikantas / The Intern (2015).
Klasika. Kostiumas. Kaklaraištis. Diplomatas. Aš ir tokį turėjau, tik juodą. Ir aišku ne iš tokios geros odos, o dermantino. Priderinta raudona suknelė.
Lengva rami romantinė komedija. Nors buvo momentų, kurie man šiaip nepatinka kai rodomi filmuose. Pvz. rodo, kad pastoviai reikia gerti alkoholį. Ir dar stiprų – degtinę ar tekilą. Ir dar moteriai. Ir dar tokiais kiekiais nuo kurių ir man bloga pasidarytų. Dar keli momentai kurie nesiderina su mano morale, bet, ai, ieškokim kas gero ir gražaus. Gražiai apie meilę. Net paliestos tokios sunkios temos kaip atleidimas ir susitaikymas. Gražiai apie senatvę, apie klasiką, draugystę, pagarbą, tradicijas.
Nežinau, bet man patiko. Šiaip apie tokius filmus nerašau, bet nežinau, man šitas visai patiko. Kodėl nepasidžiaugti su visais?
Aš esu tikriausiai romantikas. Todėl ir žiūriu paauglėms mergaitėms skirtus filmus. Bent esu girdėjęs apie tokius filmus tokį atsiliepimą. Bet man šis filmas patiko – Ilgiausia kelionė / The Longest Ride (2015):
Režisierius: George Tillman, Jr.
Jei kam patiko The Notebook, tai patiks ir šis. Filmo pradžia saldžių saldžiausia. Čia kaip tos cukraus vatos, kur vaikystėje mėgom, prisiėsti, kad jau šlykštu būtu. Meilė kaip seilė. Ir jau kai galvojau mesti šio filmo žiūrėjimą, į filmą įsipynė antra istorija, įsimylėjeliai išgelsbti senuką ir pradeda skaityti jo senus meilės laiškus. Tada abi istorijos persipina ir gaunasi visai neblogas romantinis filmas.
DF-17649_17599r Luke (Scott Eastwood) and Sophia (Britt Robertson) enjoy getting to know each other while dining al fresco. Photo credit: Michael Tackett
TLR-228 Sophia Danko (Britt Robertson) makes a fateful connection with Ira Levinson (Alan Alda). Photo credit: Michael Tackett
Ai, man patinka tokie filmai apie meilę. Nors ir neskau, kad čia superinis filmas, kad koks topų topas, bet man tikrai patiko. Gražu. Šitokia Meilė. Kažkas nerealaus.
Ai, tiesa, aš esu prieš gyvulėlių kankinimą, o šiame filme rodomas “tipo” sportas kas ilgiau išsilaikys ant įerzinto buliaus, mano manymu, yra gyvulių kankinimas be jokio tikslo tik kažkokių keistų žmonių iškrypusiam malonumui.
Bet ok. Sakykim, kad ir tokiuose bloguose dalykuose randasi Meilė ir Meilė pakeri viską ir nušviečia bei pagerina visą pasaulį. Ach…. 🙂
Nors dėl ligos ir neturiu jėgų labai aprašinėti, bet dar daug filmų stovi eilėje, tai bent trumpai. O vėliau, jei kils dar minčių, juk visada yra komentarai, kuriais galima papildyti. Taigi dėkoju Antanui L. už labai gero filmo priminimą. Superinis filmas Jausmų galia / Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004):
„Oskaro“ apdovanojimas už geriausią originalų scenarijų.
Ir nors filmo pavadinimo “Eternal Sunshine of the Spotless Mind” pažodinis vertimas iš anglų kalbos į lietuvių “Jausmų galia” ir nelabai gaunasi, bet pagal prasmę labai šaunus vertimas, atitinkantis filmo esmę.
Vaidina Jim Carrey, Kate Winslet, Kirsten Dunst, Elijah Wood, Tom Wilkinson. Visada galvojau, kad jei kur pamatysiu Jim Carrey rimtame filme, tai negalėsiu jo žiūrėti. Juk jis toks komedijantas. Bet nieko, labai gerai žiūrėjosi ir rimtame filme ir visa jo juokdario praeitis man visai netrukdė. Tikrai nesitikėjau, kad Jim Carrey gali gerai suvaidinti rimtame filme. Pasirodo gali. Visada mėgau Jim Carrey, o dabar jis man patinka dar labiau, kaip visapusiškai geras aktorius.
Režisierius Michael Gondry. Kažkada šio režisieriaus kitą filmą “Miego mokslas“ (2006 m.) buvau pradėjęs žiūrėti, bet taip ir nepabaigiau, po 5 minučių žiūrėjimo nutraukiau. Dabar po šitokio gero filmo, manau, reiktų sugrįžti ir prie to, nes matosi, kad režisierius geras ir kad nereikia spręsti apie filmą iš pirmų jo 5 minučių.
Apie Meilę. Apie likimo mums skirtą Meilę. Ir viskas tuo pasakyta.
Nesuprantu, kodėl kai kurie nemėgsta fantastikos. Juk čia tik vienas elementas iš fantastikos srities, o šiaip tai visiškai gyvenimiškas filmas. Apie žmonių santykius. Tarp vyro ir moters.
Ooo, pažiūrejau, kad nuotraukoje rašo, jog čia komedija. Nu, nu. Man tai visai nekomedija.
Kaip gera būti kartu. Šiaip tai, kiek nedaug mums reikia iki laimės. Tereikia Meilės.
Apie laimę ir vėl dar kartą – apie meilę.
Man tai įdomiai su šituo filmu gavosi. Pradedu žiūrėti. O matytas lyg. Bet ne, tik pirmi kadrai lyg matyti. Ai, gal kada užsidėjau žiūrėti, nepatiko pradžia ir nežiūrėjau toliau. Žiūriu filmą toliau, nu, jo, tikrai nematytas. Nors žiūrint dar toliau, lyg iš toli toli prisiminimai, lyg matytas. Baigiau žiūrėti. Aha, tikrai, 100 procentų, kad matytas. Bet visiškai absoliučiai neprisiminiau nieko. Tai gal ir aš pasidariau atminties valymą kaip tie filmo herojai. Nors tikriausiai Alzheimeris ateina. Iš vienos pusės faina, po poros metų vėl galėsiu visus filmus žiūrėti iš naujo ir džiaugtis kaip naujais. Bet aišku, čia tik joke, labai bijau susirgti tokia liga. Bet vis tiek keista, kad taip šį filmą visiškai pamiršau.
Labai patiko desperatiški bandymai išsaugoti atminimus apie savo meilę ir laimę (tuo pačiu). Net bandymas pasislėpti po vaikystės pažeminimais. Ir nors man tie vaikystės kadrai labai fantasmagoriški ir net erzinantys, bet šiaip tai labai taikliai pavaizduoti. Idealiai.
Ir aišku, negalėjau nesijuokti, kai pasakė, žiūrėk į mano tarpkojį, tikrai tada manęs nepamirši.
Kaip moterys išgražėja, kai galvoja apie seksą. Šiaip man šiame filme Kate Winslet nelabai graži. Gal tie spalvoti pankiški plaukai man nepatinko. Bet šiame kadre, ji – tikra gražuolė. Super. O čia kadrai atminčiai:
Juk negaliu neįsidėti tokių kadrų. Dabar niekada nepamiršiu Kate Winslet 🙂 Nors jau kartą pamiršau. Bet dabar niekad niekad 🙂
Ieškojau internete nuotraukų, tai visose arba Jim Carrey, arba Kate Winslet. Bet kažkaip pamiršta Kirsten Dunst. Ir nors ji suvaidino pakankamai šalutį vaidmenį, bet kažkaip labai gražiai atrodė šiame filme:
Tikrai temperatūros dėl ligos turiu. Gal daugiau ir nerašysiu, o tai savo karščiuojančiomis mintimis prirašinėsiu kokių nepadorių dalykų ir taip sugadinsiu fantastišką filmą.
Ką mes žinome apie mūsų sąmonę, apie mūsų protą? Net jei ištrinam mūsų atmintį, yra kažkas giliau, daugiau, siela, dvasia ar kaip pavadinsi.
Žodžiu, labai rekomenduoju. Labai jautrus filmas apie meilę ir laimę. Ir dar – kokie mes durniai esam, kad jos nesaugom, ir tik kai prarandam pradedam vertinti.
Filmas “Jausmų galia” yra fantastiškai geras su šiokiomis tokiomis mokslininės fantastikos priemaišomis.
Na, ką, vėl pirmadienis, vėl savaitgalį prisižiūrėjau Antano L. rekomenduotų filmų. Taigi pasidalinsiu su visais. Flipped (2010):
Po tiek sunkių filmų, šis lyg atgaiva. Linksmas, šviesus, gražus. Apie meilę, apie pirmąją romatišką meilę, apie santykius, draugystę. Nors ir rodo vaikus, bet tą patį galima pritaikyti ir sau. Labai fainas filmo formatas. Du kart rodo tą patį įvykį, vieną kartą iš berniuko požiūrio, kitą kartą iš mergaitės. Oi, kaip tie požiūriai į tą patį dalyką skiriasi. Gal ir mums reiktų dažniau pagalvoti, ar tikrai kitas žmogus mato taip pat kaip ir tu. Gal tų nesusipratimų būtų mažiau.
You never forget your first Love. Ooo. Jooo, prisimenu. Neseniai net sapnavau. Net sapne ji tokia romantiška, ta pirmoji meilė.
Žodžiu, linksmas, romantiškas, gražus filmas. Tiesiog gera po tokių filmų.
Šis filmas jau seniai buvo mano žiūrėtinų filmų sąrašiuke, o dabar dar ir Antano L. sąrašiuke, tai paėmiau ir pažiūrėjau. Spalio kūdikis / October Baby (2011):
Labai jaudinantis filmas. Romantiška meilė. Filmo herojė Hana turi didelių sveikatos problemų. Tėvai po truputį atskleidžia jos gimimo istoriją. Pasirodo, kad ji įvaikinta, o jos motina norėjo pasidaryti abortą, tačiau kažkas nesigavo. Ji ir jos brolis gimė neišnešioti (5 mėnesių). Brolis neišgyveno, o ją priglaudė nauja šeima, kuri pamilo ją kaip savo dukterį, rūpinosi ja. Hana keliauja ieškoti savo biologinės motinos. Kartu keliauja jos vaikystės draugas.
Hana visą laiką jautėsi lyg ji nereikalinga šiam pasauliui, kad ji neturi teisės jame būti. Dabar sužinojusi, kad jos tėvai netikri, patiria savo identiteto problemą. Iškeliauja ieškoti jai svarbių atsakymų. Ar ji juo ras? Ar ji atleis? Ar atleis sau? Ar kiekvienas gyvenimas yra gražus? Ar galės grįžti į gyvenimą ir džiaugtis juos?
Tiek trumpai apie šį filmą, nes nemoku rašyti apie filmus, kurie išspaudžia ašarą. Žiūrėkite, mokykitės atleisti ir džiaugtis tuo ką turi šiandien.
Seniau mėgdavau romantines komedijas, bet dabar dažniausiai jos man atrodo kažkokios lėkštos, nebeveža. Ieškojom su žmona, ką pažiūrėti, o žiūriu James Gandolfini vaidina. Tas pats Tony Soprano iš The Sopranos (kurie man labai patiko, bet kurių taip vis dar visų ir nepažiūrėjau). Patiko man jo vaidyba, sakau, žiūrim. Paskaitėm apie ką, nelabai įdomu, bet vaidina Gandolfini, ok, žiūrim.
Kaip žinia James Gandolfini, deja, mirė ir šis filmas išėjo jau po jo mirties. Mirė nuo insulto ar tai infarkto ir man tai taip artima, nes kaip tik tuo laikotarpiu ir pats buvau netoli insulto. Todėl man dar ir tuo artimas šis filmas. Ai, beje, nemačiau, kad jis klasifikuojamas kaip romantinė komedija, o ir pažiūrėjęs aš jo taip nenorėčiau klasifikuoti, man labiau patiktų klasifikacija – romantinė drama.
Tiesa treilerį pažiūrėjau jau po pačio filmo peržiūros, kai dariau įrašą. Ir gerai. Nes treileris visai man nepatiko, tikriausiai būčiau nepažiūrėjęs šio filmo iš vis, jei pirma treilerį būčiau žiūrėjęs.
Filmas labai patiko. Labai šiltas, geras.
Du išsiskyrę žmonės. Eva ir Albertas. Susitinka ir susipažįsta atsitiktinai per kažkokį baliuką. Labai skirtingi žmonės. Abu su trūkumais ir privalumais. Dvi labai skirtingos eks santuokos ir santykiai po jų. Iš vienos pusės noras pritempti kitą žmogų pagal save, iš kitos kaip tik susitaikymas su kito žmogaus keistenybėmis ir trūkumais. Juk net spintelių negali prie lovos nusipirkti, įsivaizduojat. O tas svogūnų išrinkimas iš gvakamolės padažo – siaubas.
Ir nors filme parodoma ekstremali situacija – žmonės išsiskyrę, bet filmas labai tinka santuokiniam gyvenimui. Na, taip daug kas dabar sako, kad skyrybos nebe ekstremali, o šiuolaikinė situacija, bet aš su tuo nesutinku, grįš dar šeimos vertybės. O ir būtent esant šeimoje, šis filmas, žiūrint su protu, turėtų padėti puoselėti šeimos vertybes. Paradoksalu, sakyčiau, rodo išsiskyrusius žmones, bet parodomas tas kito žmogaus priėmimas toks koks jis yra, jei tai būtų daroma iš pat pradžių, pirmoje santuokoje, tai nereikėtų ir antros.
Netikėtai labai patikęs filmas. Apie žmonių santykius. Pamokomas. Rekomenduoju. Šiltas, mielas, daug šypsenų ir geros nuotaikos.
Ačiū, Pieštukėliui, kad paskatino pagaliau pažiūrėti filmą The Notebook. Beje, visai gražiai lietuviškai išvertė į “Gyvenimo užrašai”. Seniai jau galvojau, kad reikėtų jį pažiūrėti, bet vis kažkaip atidėdavau – meilė ir pan. kažkaip saldžiai man atrodė. O dabar pažiūrėjau. Žmona ir dukra tiesiog sužavėtos. Na, ir man irgi gražus filmas. Šitokia meilė 🙂
Turtinga mergaitė ir vargšas berniukas. Meilė, kliūtys. Socialinis statusas.
Filmas prasideda senelių prieglaudoje. Senukas skaito meilės istoriją senai moteriškei, kuri nuo senatvės prarado atmintį. Taip jis bando sugrąžinti jai atmintį. Filmas baigiasi irgi senelių prieglaudoje – meilė viską gali.
Ech, šitokia meilė. Nežinau, o man tai kažkoks slogutis pažiūrėjus šį filmą. Gal, kad pats negyvenu tokioje meilėje. Ar aš taip myliu savo žmoną? Na, myliu, bet kažkaip nežinau. O ar mane žmoan myli? Na, kažkaip myli, tik tikrai visiškai kitaip nei šiame filme. Gal panašiau taip kaip Elės tėvai – iš išskaičiavimo. Nors ir pas mus buvo ir lietus (po to savaitę sirgau, nes jau buvo vėlyvas ruduo), ir aistra, ir kliūtys.
Vat ir sakau, filmas labai gražus, pelnęs daug apdovanojimų, bet man kažkas ne taip (nebūtinai su filmu ne taip, gal su manimi ne taip). Bet žinoma, kad visiems rekomenduoju. Meilė svarbiausias dalykas gyvenime.
Filmai, filmai. Na, kada gi baigsis ta mano depresija. Nors gal ir visai neblogai. Tiek filmų per tokį trumpą laiką nesu niekada pažiūrėjęs. Kitas filmas Įsimintinas kelias / A Walk to Remember (2002). IMDb reitingas 7,2 – pakankamai aukštas.
Užsidedu žiūrėti ir nustembu: iš kur pas mane toks nesąmoningas filmas atsirado. Jaunimėlis renkasi vakare, kažko dar laukia, pasirodo, kad dar vieno jaunuolio. Pasirodo, kad jis nori pritapti prie jų, o tam reikia iš aukštai nušokti į kažkokios gamyklos tvenkinį. Fu, standartiškas filmas paaugliams. Bet tingiu išjungti. Du vaikinai užlipa, kad nušokti. Vienas – kietuolis – Landonas, kitas, kuris turi praeiti įšventinimo ceremoniją. Šoka, tačiau Landonas pasilieka. Tas kitas aišku, kad susižeidžia, ko ir galima tikėtis, Landonas puola gelbėti, bet tuoj atvažiuos policija, todėl tik ištraukia iš tvenkinio ir palieka. Policija vejasi. Fu, kažkoks paaugliams filmas. Reikia jungti lauk. Ops, kita scena, šviesu, diena, Landonas kalbasi su mama. Hmz, keista, kad rodo Landoną, o ne tą bičą ligoninėje (beje, tą bičą ligoninėje tik dar vienoje scenoje parodė ir viskas). Hmz, keistas posūkis. Dar kita scena – Landonas nuobodžiauja bažnyčioje. Čia pamato gražuolę choro dainininkę. Na, aišku, kad įsimylės. Ir vėl standartiškas filmas paaugliams apie meilę. Bet tiek to, apie meilę – pažiūrėsiu. Lyg ir pakankamai standartinė situacija, blogiukas įsimyli gerietę mergaitę. Geroji mergaitė keičia blogiuką į gerą. Gražu.
Jau du trečdaliai filmo pažiūrėti. Graži meilė, graži pamokoma istorija. Na, bet dar 30-40 minučių. Ką dar rodys? Geroji mergaitė pasirodo slepia paslaptį. Ir ją tenka atskleisti Landonui. Ui, vos man ašara nenubėgo. Filmas iš standartiškos meilės istorijos, iš standartinio romantinio filmo paaugliams virsta labai jausmingu filmu. Gyvenimas, meilė, prasmė, pasiaukojimas, priėmimas, draugystė, atleidimas. Oo, vat tau ir filmas paaugliams. Nors vaidyba ir vaikiška, bet jei į tai nekreipi dėmesio, tai pamatai labai jautrią istoriją.
Žiūrėti. Ypač paaugliams. Na, truputį pavariau čia ant paauglių, bet vis tiek ypač jiems šį filmą rekomenduoju. Jiems juk visas gyvenimas dar prieš akis. O meilė yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Pats svarbiausias.
