Tags
10/10, Adam Driver, Andrew Garfield, Dievas, Istorinis, Japonija, Jėzuitai, Kinas, Krikščioniški, Krikščionybė, Krikščionys, Liam Neeson, Martin Scorsese, Misionieriai, Persekiojimas, Religija, Tikėjimas
Aš jau laukiau šio filmo. Pastebėjau reklamas. Aišku, kad labiausiai sudomino tema: krikščionybės skleidimas viduramžių Japonijoje, kai visi krikščionys ten buvo žiauriai persekiojami. Tyla / Silence (2016):
Rež.: Martin Scorsese
Vaidina: Andrew Garfield, Adam Driver, Liam Neeson ir kt.
Na, ne tik tema sudomino, bet dar ir geras režisierius – Martin Scorsese. Tiesa, neprisimenu, ką jo gero mačiau. Net pažiūrėjęs jo sukurtų filmų sąrašą, nesupratau, kodėl mano mintyse jis yra kaip top’inis režisierius. Bet yra tik tiek. Ko čia gilintis.
Taigi, kai tik filmas pasirodė kino teatruose, aš bandžiau pagal mūsų tradiciją nusitempti žmoną į kino teatrą. Bet žmona išgirdusi, jog tai apie jėzuitus ir jų sunkią misionierių dalią Japonijoje, griežtai atsisakė eiti. Tą savaitgalį taip ir nenuėjome į jokį filmą. Visą savaitę galvojau, kaip man pamatyti šį filmą. Bandžiau visokius variantus, kol galų gale pavyko sugalvoti. Taigi kitą savaitgalį aš vėl iš tolo pradėjau derybas – gal einam į kiną? O į kokį? Aš taip iš tolo arba “Tyla”, arba kokį kitą. Gal “50 tamsesnių atspalvių”? Žinau, kad ji nori į jį nueiti. Žodžiu taip, teko man eiti į tuos “50 tamsesnių atspalvių”, o už tai, kaip kompensaciją, kad teko kentėti nesąmoningą filmą (beje, žmonai tas vėl labai patiko, bet apie tai kitame įraše), sutarėm, kad aš eisiu į “Tyla”. Pradžioje sutarėm, kad aš eisiu vienas, bet ir ji kažkodėl nuėjo kartu su manimi.
Pradžia pakankamai nuobodi, bet po truputį, po truputį veiksmas rutuliojasi, kažkur pusė filmo buvo toks pusėtinai įdomus filmas, tipo, žiūrimas, bet kad pasakyčiau vau, koks įdomus, tai ne. Aš ir pats jau sėdėjau ir galvojau, kad be reikalo žmoną tempiausi, na, man įdomu, toks istorinis lyg, visai įdomu, bet tikrai nereikėjo versti žmonos tokio filmo žiūrėti. Bet įtampa augo augo ir į pabaigą jau galvojau, kad ne be reikalo ir žmoną atsitempiau. Nors mačiau, kad sėdi visa susiraukus, bet telefono neišsitraukė, o vis gi baigė žiūrėti.
Pabaiga, kulminacija, buvo tokia, kad salėje visi tylėjo. Kai stojo kino ekrane Tyla, tai net niekas salėje nesukrebždėjo, nustojo visi gerti Coca Colas ir ėsti Pop Cornus. Dar nesu matęs nieko panašaus. Visa salė tyloje žiūrėjo apakus.
Va, čia tai jėga. Va, čia tai filmas.
Po filmo žmona su manimi nesikalbėjo tris valandas. Tipo supyko, kad sušikau jai savaitgalį su tokiu filmu. Įjungė tylos režimą. Kaip simboliška – ir filmas vadinasi “Tyla”. O aš dar kartą įsitikinau, kad filmas tiesiog afigienas.
Beje, kažką viena akimi Facebook’e mačiau, kad kažkoks vyskupas neigiamai atsiliepė apie šį filmą. Tipo, neneša jokios krikščioniškos minties, o tik atseit politinis filmas. Ką galiu atsakyti. Na, juk vyskupai irgi žmonės ir gali būti tiesiog nesupratingi (na, nesakysiu gi, kad kvailelis). Dabar kai išsakiau savo nuomonę, kad filmas yra nerealus, su labai tikslia mintimi ir mano manymu labai krikščioniškas, dabar, galėsiu nueiti paskaityti, ką ten kažkoks “visažinis” vyskupas sako.
Taigi visai be jokių abejonių vertinu 10/10.
