• Apie

ATF dienoraštis

~ Mano ir kitų mintys, kurias norėčiau išsisaugoti

ATF dienoraštis

Tag Archives: Paryžius

Paryžius. 4 diena

10 Monday Jul 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ Leave a comment

Tags

Paryžius

Ketvirta ir paskutinė diena. Šiandien po piet išskrendam. Tai galima sakyti išgyvenome šią kelionę praktiškai sėkmingai. Nereikėjo po visą Paryžių ar net Prancūziją ieškoti skubaus lėktuvo į Lietuvą. Dabar net jei ir kas atsitiks vis tiek geriausia būtų grįžti su mūsų lėktuvu.

Eilinis rytas. Traukiniai ir kažkokia žemkasė vėl pažadina šešto ryto (peržiūrėjau savo fotkes, tai kievieną rytą aš tą stotį fotografavau). Dar valandėlę numiegu ir iki aštuonių reikia dar žmoną pamylėti. Bet tai tikrai yra Dievas danguje, tik baigiu su žmona jai skambutis:

-Labas rytas, mes čia iš tokios ir tokios valstybinės įstaigos, negalime užeiti į Jūsų įmonę.

Patikrinimas. To ko labiausiai ir bijojome. Bet tai anksčiau grįžti neįmanoma, na gal pasitrankius po visą Paryžių valanda greičiau ir būtume, bet tai vis tiek jau bus pasibaigęs patikrinimas. Tenka koordinuoti iš Paryžiaus. Žmona ant telefono.

Vėl lygiai tokie patys pusryčiai kaip ir visada.

Po pusryčių, nors žmona ir prieštarauja, bet mes su dukra varom į Monmarto rajoną.

Mažė su žmona liko kažkur pavėsyje apačioje, o mes su dukra apžiūrėjome bažnyčią. Na, o po to ėjom ieškoti, kur pavalgyti. Pasisukinėję mažomis gatvelėmis radom labai jaukią ir fainą kavinukę, iš kurios net nenorėjome išeiti.

Mažės spageti.

Dukros lazanija.

Žmonos pomidorų salotos su mocarela sūriu.

Ir mano varlių kojytės. Kva kva kva. Meniu nebuvo, bet paklausus padavėjo maloniai pasiūlė padaryti. Šiaip visai skanu, gal vištieną primena. Ai, pagalvojau, bent taip prisiminsiu Paryžių, kad varles valgiau. Niekada negalvojau, kad išdrįsiu paragauti.

Ir standartinė kaina Paryžiuje pavalgyti – 70-80 eurų ant keturių. Mano bordo vynas – 200 ml, 13.80. O vanduo 6,50 euro, tik dabar ir pamačiau. Varlių kojytės – 8,50. Salotos – 8,50. Lazanija vegetariška – 13 eurų, spageti Bolognaise – 13. 50. Ai, ir dar dukra labai norėjo deserto pancūziško paragauti, tai paėmė Tiramisu – šiaip žiauriai skanus buvo ir gerai atrodė. Ai, Allonge – 2,30, tai tikriausiai kava.

Kavinė labai patiko, tai nusifotkinom pavadinimą – Cafe Limonade, jei kada būsim Paryžiuje ir dar Monmarte, tai tikrai ten užsuksim.

Dar turėjom laiko, tai pasišlaistėm po gatveles, kokie gražūs kiauliukai. Nusipirkom Brie sūrio, nes kurį pirkom prieš dieną, tai tikrai buvo nerealaus skonio. Ir po truputį link oro uosto.

Oro uostas be galo mažytis. Dar užėjom į Starbuck’ą kavos, labai patiko jų naujas variantas, šalta kava, tai kava (espreso tikriausiai), šaltas vanduo ir ledukai. Jėga, kodėl Lietuvoje tokios niekas nedaro.

Pradėjo rinktis lietuviai, keista, kai kažkur Paryžiuje vienoje vietoje tiek daug lietuvių. Visi tokie pilni įspūdžių, dalinasi vieni su kitais kur buvo, ką matė. Tokie susijaudinę. Na, o ką aš prisimenu? Kaip bandėm gražiai nufotografuoti žmoną į facebook’ą. Kaip ieškojom jos bendradarbiams dovanų. Nepatenkintą žmoną. Kaip kažkokių skudurų žmonai ir dukroms ieškojom. Ką čia dar? Daugiau ir neprisimenu. Ai, gerai, kad nieko pažįstamo nesutikau, nuėjau į Duty Free savo bendradarbiams brendžio nupirkau lauktuvėms.

Nors dabar praėjus kuriam laikui nebe taip ir blogai atrodo, visai įdomu buvo.

Dar lėktuve nutiko įdomus, savotiškai, nutikimas. Pagal viską aš turėjau sėdėti kitoje vietoje, bet mano mažė ten susidraugavo su tokia mergaite ir jos susitarė susikeisti vietomis, kad kartu sėdėtų, tai aš atsisėdau į mažės vietą. Sėdžiu laukiu ir matau, kaip į tą šalia mano buvosios vietos atsisėda tokio neišpasakyto grožio panelė, kad tikrai apsidžiaugiau, jog man teko persėsti, nes šalia jos, tokios gražios, išbūti visą kelionę, tai tikriausiai smegenys būtų išsitaškę. Bet tai kokių būna gražių.

Grįžus į Lietuvą, dar pratesiau atostogas pora dienų iki savaitgalio, nes gi reikia po tokios sunkios (psichologiškai) kelionės atsigauti.

Ai, o kaip patikrinimas. Praėjo be problemų. Tikriausiai pirmą kartą taip. O čia netyčia ką tik tokia mintis, gal todėl be problemų, kad žmonos nebuvo. Ta gi visada šoka iš kart į akis, tai visi ir būna nuo pat pradžių pikti. Nors gal ir šiaip nebuvo problemų, ką gali žinoti.

Viskas. Su Paryžiumi baigta.

Advertisements

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Paryžius. 3 diena

09 Sunday Jul 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ Leave a comment

Tags

Paryžius

Trečia diena. Jau įprasta. Pradeda traukiniai važinėti. Pažadina. Dar pamiegam. Seksas (kol dar nuotaikos nesušiko ir šiaip bl… atsitempiau moterį į Paryžių, meilės miestą, tai bent atsimylėsiu, niekas nesutrukdys, o po to bus kaip bus). Batoniniai pusryčiai. Ir į miestą. Dukros planą sugriovė visai, bet ji dar vis tiek bando judėti maždaug pagal planą. Ir ačiū Dievui.

Gal nuotaika bloga buvo, o gal tikrai visi pastatai vienodi, pilki. Ne nu faina, bet kažkaip Romoje kai buvau, tai buvo Vau.

Cathédrale Notre-Dame. Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Į vidų nėjom, didelė eilė, o žmona jau burba nepatenkinta nuo ryto. Tai nežinau, gal ir įdomi ta katedra.

O šalia Dievo Motinos Katedros (na, taip arti, kaip pas mus Katedors aikštėje tarp Katedros ir bokšto būtų) vyksta kažkoks batonų kepimo paroda-varžybos. Žmoną tai sudomina nerealiai, nes galima bus su ja gražių fotkių facebookui padaryti. Tai daug nuotraukų iš ten. Visai įdomu šiaip jau.

Ginkluotų policicinkų ir kareivių pilna. Šito dar automatas mažiukas, mačiau vieną tokį su galingu, du kart didesniu, bet pabijojau fotografuoti. Ir man atrodė, kad ką tie prancūzai, griežto žodžio nepasakys, tik tiurli liurli moka, bet kai buvom Monmarte, ten kažko policicinkai negrus vaikė. Eina sau, tai nuo jo balso ir tono nugara pagaugais nuėjo, matyt, kai užtaisytas ginklas rankose, įgauna jėgos.

Tokie patikrinimai su detektoriais praktiškai visur.

Man jau šiza parėjo. Atneškite man prašau sraigių. Ir vyno. Du šimtus gramų. Nepasakyčiau, kad skanu ar neskanu. Nesąmonė kažkokia ir tiek. Kažin, ar dar kada gyvenime užsakinėsiu sraigių. Nors gal reiktų pabandyti ir kitokių kitur, gal tik šitos labai mažos ir keistai iškeptos. Na, kaip atrakciją užskaitau, nes atėjo padavėjas parodė kaip valgyti, visa šeimyną žiūrėjo reakciją.

O mocarela salotos visai skaniai atrodė. Vaikas užsisakė ledų, tai nei ji baigė valgyti, nei aš galėjau valgyti, labai saldūs.

Ir pagaliau. Pagaliau. Eifelio bokštas. Nors ir eilės, bet pasakiau, kad čia eisim ir viskas. Noriu. O šiaip eilės visai greitai judėjo. Gal per kokią valandą ir pakilome nuo atėjimo. Gerai, kad dar ne karščio sezonas. Nors vaikai ir pazyzė, kad karšta, bet ką jie išmano apie karštį, atvarytų čia vasarą, va, tada tai karštis.

Nesibučiavome. Žmonai šyzą parėjo visai. Nes buvo dukros mintis (išskaitė internete), kad užkilus paimsim šampano, išgersim. O ten pasirodo, kad šampaną duoda plastikinėse taurėse ir nėra kur atsisėsti. Ir taurė 15 eurų. Būčiau nupirkęs, bet žmona išvis susigužė viršuje ir į kampą atsisėdo. Blogesnio dalyko ji gyvenime nėra patyrusi. Na, mes pabuvome 5 minutes, pasifotkinome ir žemyn.

Viskas, planas kaip ir įvykdytas, Eifelis aplankytas, varom pavalgyti.

Vėl į tą pačia piceriją. Pizza La Gourmandise. Tikrai rekomenduoju, jei būsite prie Eifelio ir norėsite valgyti, tai super vieta. Ir palyginus nebrangiai. Pica 13-15 eurų kažkur.

Dar prieš tai ieškojome kitos kavinės, bet neradome. Vaikas sysiu užsimanė, tai tipo užėjome. Žmona užsisakė juodos kavos ir vandens vaikui, nes jai tipo nepatogu šiaip vaiką į tualetą nuvesti. Aš ir vyresnė dukra susilaikėm nuo užsakymo, dėjom, kad nepatogu. Tai vanduo ir kava man kainavo 11 eurų. Matyt, brangiausias (bevertis) dalykas už ką mokėjau Paryžiuje.

Kadangi žmonai šyzą, nes su ja gražių nuotraukų nepadarėm, tai grįžom visi nx, t.y. į viešbutį.

Viešbutyje palikome vaikus, o patys vieni išvarėm žmonos prie Eifelio fotografuoti. Kaip gi, o ką ji į facebook’ą įdės? Siaubas.

Dar prikolas, laukiam autobuso, o jo kaip nėra taip nėra. Bandau klausti, kažkokio vairuotojo, bet angliškai jie nei mur mur, susirodom ant pirštų, kad 42 numerio reikia čia laukti. Dar laukia anglų turistai, bet jie ir patys nežino kas ir kaip. Dar stovi negras toks baisus baisus, kaip iš kino, akys krauju pasruvusios, tai jo bijau klausti. Naktis šiaip jau. Dar atėjo jauna panelė prancūzė, bet ji nei pati žino, kas čia vyksta, nei angliškai moka. Dar praėjo pagyvenusi prancūzų porelė, angliškai irgi nieko, bet pagal jų reakciją supratom, kad kažkas čia blogai. Rodo kiek minučių liko iki autobuso atvykimo, o skaičiai šokinėja, tai daugiau tai mažiau, žodžiu valandą pralaukėm ir išvarėm metro ieškoti. Kasininkės paklausėm kaip nusigauti, tai atspausdino instrukciją ir pagal ją lengvai suradau. Prieš tai schemoje bandžiau pats susigaudyti, bet greit nepavyko, o žmona šalia nervino.

Žodžiu, padarėm su žmona gražių nuotraukų į facebook’ą, ji šiek tiek aprimo, nors man tai jau iki kaklo visko. O grįžom jau žinomu autobuso maršrutu. Jau ir aš užsišikęs.

Prie viešbučio einam, netoli stoties, tokia tipo kebabinė. 12 valanda nakties, niekas kitas nebedirba, sakau, davai suvalgom, ką nors iš čia. Taip skaniai atrodo. Ir šiaip tikrai labai skanu buvo. Valgėm sandvičus su kalakutiena (berods 5,50 euro komplektas, žiauriai pigu). Tai kaip matot toks kalaukutienos kotletas, jo viduje kumpis su sūriu ir viskas bandelėje (pitoje). Ir kečupo skonis kitoks nei Lietuvoje. Gal ten visur toks pat, bet man tai buvo tiesiog kitoks nei Lietuvoje todėl ir labai skanu. Tokių Lietuvoje nematęs, žiauriai skanu.

Sėdim gatvėje, naktis, prie stoties, valgom sandvičus, aplink negrai slampinėja ir nieko, labai saugiai viskas atrodo. Romantika.

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Paryžius. 2 diena

08 Saturday Jul 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ 2 Comments

Tags

Paryžius

Gerai išsimiegojęs, pakankamai anksti atsikėliau. Paryžius meilės miestas, tai kaip sakant nėra ko miegoti, pažadinau žmoną ir …

Išeinu ryte į balkoną pasigrožėti Paryžiumi. Ups, juk mes virš stoties gyvename. Bet nuotaika gera. Paryžius meilės ir romantikos miestas.

Ai, ir ką einam pusryčių. Pusryčiams: jokio švediško stalo kaip mums įprasta. Kava (tokia silpna, kad net aš gėriau, bet man tai normaliai) arba arbata, sulčių stiklinė, kroasanas, batono ketvirtis, nutela, sviestas ir džemas. Viskas. Šiek tiek prie lietuviškų viešbutinių pusryčių pripratęs, tai nejauku net. Bet iš tikrųjų pavalgiau ir ai varom į miestą. Ai, ir kas įdomiausia, tai kad visas dienas pusryčiai buvo absoliučiai vienodi. Tai pirmą dieną visai gerai, o paskutinę, jau tie batonai nusibodo.

Išeinam į gatvę. Tikrai neypatingai švaru, negrai miega pakelėse, bet einam žiūrėti miesto įžymybių pagal dukros planą. Vėl jungiam google maps ir dukra pagal savo užrašus ir pagal maps naviguoja. Eglise Saint-Laurent – Šv. Lauryno bažnyčia.

Viena seniausių katalikiškų bažnyčiu Paryžiuje. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta VI a. Ją 885 m. normanai apiplėšė ir sunaikino. Dabartinė bažnyčia buvo pradėta mūryti gotikos stiliumi 1420 m., o pašventinta 1429 m.  Šventasis Laurynas yra krikščionių šventasis, kankinys, bibliotekininkų, kepėjų ir virėjų globėjas.

Matyt pirmas ir paskutinis objektas, kurį taip detaliai apžiūrėjom. Po to žmona užsišiko ir toliau neaišku, ką mes tame Paryžiuje beveikėm. Dukra buvo pasiruošusi kaip gidė, pasakojo istoriją ir pan.

Porte Saint-Denis – Šv. Deniso arka. Anksčiau Šv. Deniso arka buvo praėjimas pro Čarlzo V sieną. Patatyta tarp 1356 ir 1383 metų. Nugriauta 1640 dalinai dėl patrankų išradimo (vietos trūkumas), o 1670 visiškai, nes Paryžius išsiplėte už sienų ribų. 1672 metais toje vietoje buvo pastatyta monumentali arka Franche-Comté (Franšo Kontė) garbei, atminant jo laimėjimus Franco-Dutch kare (Prancūzų-Nyderlandų/Nyderlandų karas). Pirmoji iš pastatytų keturių monumentalių triumfinių arkų.

Gerai dukra paruošė aprašymą, ane? 🙂

Taip Paryžiuje kaip ir visuose dideliuose miestuose daug motociklų ir motorolerių.

Luvras. Galima sakyti, kad beveik ir buvau. Šiaip įeiti eilė, o dukra buvo suradus kitą analogišką muziejų, į kurį beje nepatekom, nes vieną dieną per savaitę jis nedirba, o mes kaip tik pateikėm tą. Dar į vieną muziejų irgi taip gavosi, kad būtent tą dieną nedirbo kai buvom atėje. Na, žodžiu į Luvrą patį nėjom.

Pasėdėjom už Luvro. Pamiršau kaip tie sodai vadinasi.

Ten kur pavalgyti planavo dukra, dar nedirbo. Keista, buvom po 12 val., bet dar nedirbo. Paieškojom ir radom šalia kažką jau dirbančio. Valgiau žuvį, berods už 15 eurų, labai skani buvo. Ir bordo vyną. Vyną ten pradėjau maukti kibirais, na, ne, taurėmis, bet kiekvienoje kavinėje, kad bent taip atsiriboti nuo slogios nuotaikos.

Nepatenkintą žmoną kažkur palikome ir su dukra išskridom į JAV. Juokauju. Išėjom apžiūrėti Liuksemburgo sodų. Radom (šiaip dukros plane buvo) Laisvės statulą. Laisvės statulos replika pastatyta 1906 m. Dukra priminė, kad prancūzai padovanojo amerikiečiams laisvės statulą.

Liuksemburgo rūmai. Ai, nepamenu, kažkuo įžymūs. Tiesą sakant ir man visi pastatai pradėjo rodytis pilki ir vienodi.

Pizza La Gourmandise. Šitą piceriją dukra surado pagal rekomendacijas internete. Tikrai super, grįžom dar kartą. Tiek picos, tiek aptarnavimas. Hmmmm, net dabar seilė nutyso prisiminus.

Ir taip, nuo tos picerijos matosi visai netoli Eifelio bokštas, eidami link picerijos praėjome pro šalį. Bet šią dieną į patį Eifelį nėjome, tik pro šalį praėjome.

Nuotaika buvo žiauriai sušikta. Nors dabar kai pagalvoju, tai tiesiog reikėjo nekreipti dėmesio į šalia slankiojančią, nepatenkintą, burbančia, rėkiančia ir t.t. Ai, bet aš matyt greitai pamirštu. Mėnesiukas praėjo ir pamiršau. Grįžom iš ten autobusu, labai patogiai atvežė į pačią stotį. Na, stotyje gyventi privalumas, nes labai geras susisiekimas. Ir aiškus. Visi autobusai pradeda nuo čia važiuoti ir baigia čia, prie pat mūsų viešbučio.

Kaip vakaras baigėsi – neprisimenu. Gal kai grįžome jau buvo vėlu ir nuėjome miegoti. O gal buvo taip ant visko px, kad vis tiek neprisimenu. Lyg ir tą vakarą su žmona palikę vaikus išėjom vyno į tą pirmą kavinukę. Lyg. Ai, tikriausiai taip, kad po vyno ir nebeprisimenu. Nors ne, gėriau tik taurę, tai kažin, kad nuo vyno. Matyt nuo verdančio pykčio.

Ai, Wi-Fi. Kadangi visi mes turėjome po telefoną su Wi-Fi, tai veikdavo tik kažkam dviem iš mūsų, kokia tvarka ir kokiom taisyklėm veikdavo taip ir nepagavau sistemos, bet mano telefonas tikrai buvo žemiausiame prioritete. Tai jei kam būtinas wi-fi internetas, tai Kuntz viešbutis tikrai tam netinkamas, bet aš kadangi nesu facebook maniakas ar panašiai, tai man visai nebuvo dėl to blogai.

Pikti ir pavargę, nuėjome miegoti.

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Paryžius. 1 diena

07 Friday Jul 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ 6 Comments

Tags

Paryžius

Taigi Paryžius – pirma diena, tiksliau vakaras. Nusileidom dar buvo šviesu, bet jau po truputį linko link temimo. Susirinkom savo lagaminus, na, tik rankinį bagažą turėjom, tai greit viskas ir išvarėm ieškoti autobuso, kuris nuveš į Paryžių (Beauvais – Paris). Gal be reikalo taip skubėjom, nes ten tų autobusų tikrai daug, vienas po kito važinėja. Bilietus pirkau stotyje, pamatėm savitarnos automatą ir kortele greitai nusipirkau, šiaip po to sužinojau, kad yra būdų kaip juos nusipirkti pigiau, bet, ai, ne taip dažnai į tą Paryžių važinėju, tiek to. Kainavo 68 eurus (ant 4 žmonių), prasidėda pinigų leidimas. Šiaip jo, pinigai tai upeliu plaukė, bet ką padarysi – atostogos, nesinorėjo labai taupyti. Autobuso kaina, nesitikslinau, bet man atrodo, kad maždaug man tiek ir lėktuvo bilietai kainavo, nors gal tik taip atrodo. Savitarnos automatas tai fainas – pasirinkau anglų kalbą, tai pirmas langas angliškas, o toliau persimetė į prancūzų kalbą, bet šiaip viskas intuityviai aišku buvo, tai nebuvo jokių problemų.

Prie autobuso atvarėm vos ne pirmi, kaip kokie senbuviai žinantys viską kas ir kaip. Šiaip visur nuorodos, net ant žemės, tai nesunku buvo surasti. Autobusu iki Paryžiaus važiavom gerą valandą, bet, ai, atostogos, laiko neskaičiuoju.

Kažkur atvežė, išmetė, viskas, Paryžius. Ai, miestas kaip miestas, o gal tiesiog rūpi greičiau viešbutį susirasti, kad ramu būtų. Taip. Reikia metro. Aha, štai nuorodos. Kažkas užsimanė sisių, o, kaip tik einam pro didelį prekybos centrą, užeinam, gražu, naujas pastatas blizga, nuorodos į WC, einam pagal jas, laiptais vienais, kitais, randam, ups, dirba tik iki 20 val. o mes jau po laiko. Ai, pakentės. Ieškom geriau viešbučio. Vėl pagal nuorodas į Metro, randam stotį. Kadangi dukra kaip ir žino kur važiuoti, viską susirašius, aš nelabai ir aiškinuose, bet dukrai kažkas neaišku, einu padėti, randam terminalą su touchscreen’u. Jėga, įvedama galutinės stotelės pavadinimą ir mums išmeta nuorodas kaip važiuoti, kokią liniją pasirinkti, kur persėsti. Dukra nusifotografuoja. Ai, galvoju, jei čia taip, tai čia iš vis visur easy. Tiesa, tokį terminalą mačiau tik tą pirmą kartą, o kitus kartus nebuvo taip gerai. Nors viena kartą kasininkė atspausdino maršrutą (čia kai be dukros važiavom ir man reikėjo naviguoti), tai irgi labai lengvai buvo.

Šiaip Paryžiaus metro sistemos taip ir nepagavau. Ten linijos, lyg raidėm žymimos, ai, žodžiu važinėjau grynai pagal nuorodas, dabar eik į liniją C, kryptis ten kažkokia, ten ir einu ir važiuoju iki reikiamos stotelės. Tada persėdi į kita metro ir važiuoji toliau. Nuo: Gare de Neuilly – Porte Maillo. REC C – ROMI Gare de Pont Rungis. iki: Saint-Michel – Notre-Dame. 22min; 9 stotelės. Toliau nuo: Saint-Michel – Notre-Dame, RER B – ILUS Gare de Mitry Claye, iki: Gare du Nord, 5min; 2 stotelės.

Gare – tai stotis, išmokau su laiku 🙂

Išlipam. Praktiškai dukros navigacija iki šiol veikia puikiai, šauniai pasiruošė, didelė jau pas mane. Tiesa, čia išlipus iš metro ir pasimetam. Jau tamsu, gatvių daug, o ji susirašius išlipus iš metro eikite į kairę pro tokią gatvę, po to į dešinę. O juk kai išlipi tai ne visada vienas išėjima būna. Na, tenka jungtis prie navigacijos man, aš kitais pasitikiu, bet visada turiu atsarginį planą B. Dar Vilniuje atsisiunčiau į mobilų Paryžiaus žemėlapį (nes internetas užsienyje dar brangus buvo), įsijungiu Google Maps, įvedu viešbučio adresą ir viskas, nuorodas kaip eiti turim, dar tik kol susiorientuojam į kurią pusę, o toliau pora gatvelių ir mes jau prie viešbučio.

Vakaro planas buvo toks, kad atvažiavus išeisim kur nors užkasti. Jau vakaras, einam link viešbučio, viena kavinukė, kita, o jos pilnos vien negrų (aš ne rasistas, bet naktį negrų apsuptyje vienam labai jau man nejauku), į gatves išėję pakalbėti (ar parūkyti, labai nesistebeilijau). Jooo, bet valgyt labai norisi. Susirandam savo viešbutuką – Kuntz, 2 Rue des Deux Gares. Toks mažas, šiek tiek senovinis, bet šiaip švarus ir mano supratimu visai nebrangus kaip Paryžiui, vienam berods apie 50-60 eurų. Klausiam pas administratorių (pagyvenęs vyras), ar kur yra šiuol laiku pavalgyti, beje, visai normaliai angliškai kalba, kas ten aiškino kad Prancūzijoje niekas nekalba. Oi, pradžioja mykia, kad tokiu laiku nelabai, nors po to sako, va paeikite ten ir ten ir išeisite iš stoties rajono ir tada ten jau bus.

Aš vėl nesuprantu, kur jis nurodo, bet dukra sako, kad viską suprato, ok, einam. Ir tikrai kokios dvi trys gatvės ir ant kampo normali kavinukė. Užsisakom. Mes su žmona salotų, dukra kažką ten ir įdomaus, o mažė makaronų. Na, į kainas nutariam labai nežiūrėti, pigiausias patiekalas 12 eurų, mūsų salotos irgi kažkas apie 14 eurų. Aš dar paprašau vyno, jauna, guvi padavėja rekomenduoja bordo, po to tokį tik ir tegėriau. Mažės makronai labai skanūs, o mūsų salotos su actu. Kaip supratau čia jie visas taip daro, tai aš dar kažkur vieną kartą pabandžiau ir daugiau salotų nebeėmiau, tipo, paragavau, dabar ragausiu kitų patiekalų, o šiaip tai man su actu nepatinka.

Ramiai pasėdim, išgeriam vyno su žmona, kaip ir romantika. Paryžius.

Ramiai grįžtam atgal į viešbutį.

Čia vaizdas pro langą. Tik vėliau supratau, kad čia apačioje traukinių stotis. Kaip ir siaubas turėtų būti, bet, matyt, visada grįždavome tokie pavargę, kad nelabai ir trukdė. Rytais pažadindavo pradėję važinėtis traukiniai, bet net pats nustebau, kad visai manęs tai neerzino. Nes iki šiol kai rindavausi viešbučius, tai būtent tokių vengdavau.

Bordo vynas. Atšaldytas kaip aš ir mėgstu. Visur Paryžiuje duodavo atšaldytą, ot, žmonės, supranta kaip reikia vyną raudoną patiekti, ne, taip kaip Lietuvoje, kažkas išgalvojo, kad raudoną reikia gerti šiltą. Iš valgių tai tikriausiai vynas ir labiausiai įsiminė. Dar picos, sumuštinis ir ai, Brie sūris. Oi, koks skanus buvo.

Čia ta visai jauki kavinukė ant gatvės kampo. Kažkurį vakarą dar su žmona sugrįžom į ją vyno išgerti. Dirba berods iki vidurnakčio, tai mes tada be penkių minučių atvarėm, tai labai normaliai davė išgerti ir nevijo lauk.

Taip ir sėdėjome lauke, beveik ant gatvės. Visai faina.

Ai, o čia Paryžiaus degalinė. Pirmą kartą tokią mačiau Romoje, tai ten net nebandžiau prie jos stoti, nes kažkaip nei šis nei tas. Bet, matyt, dideliuose miestuose taip labai praktiška, pastato vieną kolonėlę ir pilkis, nes o kur kitur įgrūsi didelę visą degalinę.

Viskas. Grįžom į viešbutį. Ir čia buvo mūsų pirmojo vestuvinė naktis. Ui, ką čia aš rašau. Kokia dar vestuvinė. Pirmoji naktis Paryžiuje. Aišku, tam tikrų požymių į vestuvinę naktį turėjo 🙂 Ai, vaikams paėmiau atskirą kambarį, geriau ir jiems, ir mums.

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Paryžius. Pradžia

03 Monday Jul 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ 2 Comments

Tags

Paryžius

Paryžius, matyt, daugeliui yra vieta, kurią turi per gyvenimą pamatyti. Aišku, kad milijonai nepamato, bet man pasisekė gimti tokioje vietoje ir tokiu laiku, kad aplankyti Paryžių yra visai nesudėtinga. Gal kada nors taip žmonės galės nuvykti ir į kokį Marsą, o kol kas aplankykime ką nors arčiau, nes šiaip tai lankytinų vietų šimtai, o, deja, materialinės galimybės neleidžia nieko nedirbti, o tik keliauti.

Iki gimstant mažei, mes visai dažnai keliaudavome, kiekvieną vasarą bent po dvi savaites po Europą. Kol mažė buvo maža, buvo šiek tiek baisu su ja po nežinomas vietas, po to verslas vos sukosi, šiemet pirmi metai, kai žmona teigia, kad gali savaitei išvaryti kur nors. Teigia, kad ir dviem gali, bet oi aš dar tuo netikiu.

Žodžiu, šiais metais visi ypatingai pradėjo zyzti, kad norim į kelionę. Kur? Rinkau, rinkau. Ir išrinkau Paryžių. Dabar per tuos Ryanerus skristi žiauriai pigu, tai praktiškai pagrindinė kaina viešbučiai ir maistas. Šiaip tai jei dviems, tai iš vis nebrangu būtų, bet norėjau kartu ir mergaites paimti, mažė tai išvis iš Lietuvos dar nėra išvažiavus (nebent į kokią Latviją buvo), o ir su vyresne praktiškai 10 metų kaip niekur nevažiavom. Taigi kaina nuo 250 eurų vienam žmogui (kas tikrai nedidelė kaina) man pakilo iki 1000 eurų visiems, bet ai varom. Dar sugalvojau, kad tai padarysiu žmonai kaip gimtadienio dovaną, kelionę į meilės miestą, tai man praktiškai kaip ir nemokamai viskas gausis, nes vis tiek dovaną reiktų pirkti, o man dar problemos sugalvoti ką. O čia yra. Kelionė. Ir dar kur. Į Paryžių. Skamba labai romantiškai. Pradžioje dar nebuvo aišku kur varom, gal kokią Siciliją ar Ispaniją, tai vaikščiojau po kelionių agentūras ir rinkau. Tai čia tas blogai, tai kainą iš 4 padaugini ir gaunas kosminė. Žodžiu, žiūriu į Paryžių pasiūlymas. Gera kaina. Datos kaip ir nelabai, tai rašau agentūrai. Ai, aš dar pats neišmokau visko užsibookinti pats. Bet step by step jau artėju link to. Nors dabar kai pagalvoju, tai nelabai supratau už ką ta kelionių agentūra gyvena, nes kaina tai man tokia pati gavosi lyg pats viską bookinčiausi. Ai, tikriausiai kelionių agentūra gauna savo procentą ir iš to gyvena. Žodžiu, per kelionių agentūrą dar fainiau, nes perki kaip ir komplektą – skrydis plius viešbučiai, gali rinktis ir viešbučius pagal kainą ir datas ir pan. Ir dar tau padeda ir konsultuoja. Faina visai. Žodžiu dar metų pradžioje suderinau laikus, viešbučius, sumokėjau. Žmonai tik pranešiau datas, kad tos datos yra rezervuotos ir kad ir kas pasaulyje beatsitiktų, mes tomis dienomis užimti.

Vyresnei dukrai pasakiau ir dar paprašiau, kad suorganizuotų programą. Šiaip tai jėga, dirbo dukra ilgai, rankiojo internete kur ką aplankyti, sudarė grafikus kada kur kaip eiti, net parinko vietas, kur valgysim pagal kainą ir atsiliepimus. Atsiuntė mums suderinti, čia kai jau pranešiau žmonai kur vykstam. Žmona neskaitė, nes, ai, nežinau kodėl. O aš ir neskaičiau, nes tingėjau, šiaip kaip ir pasitikėjau dukra, kiek mes kartu kur buvom, tai visai panašūs poreikiai mūsų, abu mėgstam ką nors naujo pamatyti, bet tuo pačiu ir nelabai skubiai. Tik paklausiau, ar bus Eifelis, tai taip, juk čia Paryžiaus simbolis ir visi turistai varo pažiūrėti.

Labiausiai ko bijojau, tai kai išvažiuosim, pas žmoną darbe atvarys patikrinimas koks ir bus šakės, kad net reiks grįžti atgal. Nes kiek iki šiol būdavo, tai žodžiu visiškas siaubas, naktiniai darbai ir pan. Su žmona sutarėm, t.y. net ji pati pasiūlė, kad savaitę iki kelionės reikia pabūti tykiai, kad kas nors kokio anoniminio skundo nesugalvotų parašyti ir pan. Aha, pasvajok, likus savaitei žmona pradeda aiškinti, kad jos naujasis vadybinikas pradeda šudą malti ir tipo reikia jį atleisti, bet ai, sako, liko kelios dienos, ką jau jos pakeis, lai pamala tą šudą, bet už tai kelionė bus rami. Aš vis dar naiviai tikiuosi, kad kaip nors kelias dienas iškentėsim. Aišku, protas gi pas žmoną priimti į darbą politiką. Na, net politikias jis nevykęs, nes neišrinko jo į Seimą, o ir partijai kažkokiai priklauso, kad net teko googlinti, nes tokios partijos net nežinau. Ai, žodžiu, ten su tuo durneliu (argi politikas gali normaliai dirbti normalų darbą?) visa istorija, bet žmonai matyt adrenalino trūkumas, likus porai dienų išmeta iš darbo su trenksmu, kad net penktadienį (o sekmadienį išskrendam) sulaukia iš jo grąsinimų, kad jau geriau ji kitą savaitę niekur nevažiuotų, nes bus labai sunku darbuotojams savaitę. Tipo, prirašinės skundų ir t.t. Gražu, ką ir pasakysi.

Visą šeštadienį žmona ruošia visokius popierus prieš jį. Dirbam iki išnanktų, net nepamenu ką, bet nusikaliau juodai. Na, jo, teoriškai man atostogos prasidėjo penktadienį 17:00, o praktiškai geriau jau pas save darbe būčiau likęs iki sekmadienio. Na, bet sekmadienį – atostogos. Jau vakare būsim Paryžiuje. Tyčiom nesakiau žmonai kada lėktuvas, kad negalėtume vėluoti, nes jau kas kas, bet lėktuvas mūsų nepalauks. Atvykstam kaip ir rekomenduojama pora valandų iki išvykimo, ai, dar iš ryto važiuojam į policiją ant to politiko raštą žmona parašė. Na, taip geras nusiteikimas garantuotas, kelionę pradėti nuo policijos.

Kas nustebino, kad Ryanair labai gražūs ir tvarkingi lėktuvai, net keista kaip už tokią mažą kainą gauni tokias geras paslaugas. Šiek tiek juokino stiuardų mūsų “entertaininimas”, kaip aš pavadinau, t.y. vos ne visą kelionę kažką reklamavo ir siūlė pirkti.

Šiaip kelionė labai rami, net pakilimas kažkoks ramus, paskutinį kartą kai aš skridau, tai, oi, pagreitis buvo kaip turi būti, kaip kokioje formulė-1, o šį kartą labai ramiai, buvo pagreitis, bet ne toks, kad prispaustų prie sėdynės.

Kol kas praktiškai jokių blogų ženklų nematyti.

Ir nusileidom ramiai. Na, o toliau kitame įraše. Pagalvojau, kad vis gi parašinėsiu apie tą Paryžių, nes kažkaip toks įspūdis, kad užsiciklinau ant jo ir nieko kito, nei gero, nei blogo nematau. O jau daugiau kaip mėnuo praėjo.

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Rasizmas Paryžiuje

18 Thursday May 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ 4 Comments

Tags

Negrai, Paryžius, Rasizmas

Na, kad mano žmona rasistė, tai matyt kas bent šiek tiek mano blevyzgas paskaitinėja, jau žino. Ji nekenčia gėjų, lesbiečių, transvestitų ir kitų homoseksualų. Taip pat nekenčia žydų, arabų, musulmonų ir aišku, kad negrų. Nekenčia vargšų, policininkų, seselių, kasininkių, šiaip durnų žmonių ir dar velnias žino, ko ji nekenčia.

Taigi atvažiuojam į Paryžių. Mums iš kart į metro ir praktiškai nuo pat pirmos akimirkos visur mus supa negrai. Aš gal būčiau ir nepastebėjęs jų, bet tokios paniekos, tokio pasišlykštėjimo savo žmonos veide dar nesu matęs. Ir ta pasišlykštėjimo išraiška pas ją prabuvo visas tris Paryžiaus dienas. Dar gerai, kad tiek negrai tiek baltieji vieni prie kitų pripratę ir nelabai vieni į kitus kreipia dėmesį. Sakau, kad net stoties rajone, naktį ėjau pro pilnus negrų barus, o jie net nepažvelgė į mane, ko čia tas baltasis naktimis trankosi po tokius rajonus. Jaučiu, kad net Vilniuje naktį prie stoties baisiau. Taip pas mus nužiūri, kad supranti, jog tik padaryk mažiausią klaidą ir geriausiu atveju liksi tik be pinigų.

Taigi tą dieną Paryžiuje įvykdėme mano visų laikų (kai telefonas pradėjo skaičiuoti) vaikščiojimo rekordą, telefonas rodė virš 26 tūkstančių žingsnių, kai Vilniuje geriausiu atveju būdavo 12 tūkstančių. Radom autobusą, kuris parveš visai netoli mūsų viešbučio. Įlipam. Aha, laisvų vietų yra. Bet kaip tyčia reiktų šalia negro atsisėsti. Man tai kas. Dukroms irgi. Žmonai rodau, kad va eitų ten atsisėstų, o aš visai greta prie kito negro atsisėsiu.

-Tu ką durnas? Šalia negro?

Stovim. Švieslentė rodo, kad iki mūsų stotelės apie 30 minučių važiuos, kokį 15 stotelių. Stovim. Blia, durnai, jei aš atsisėsiu, o žmona stovės, tai užgrauš mane vakare. Stovim. Kojas gelia. Atsilaisvina šalia viena vieta, greitai žmoną pasodinu, o aš su vaikais į galą šalia to negro. Važiuojam. Gera, ilsisi kojos. Pravažiavom gal porą stotelių, žiūriu, savo akimis netikiu, žmona stovi, užleido vietą kažkokiam diedukui su ramentais. Va, ten gi yra laisva vieta, bet blia šalia negro. Savo vietą užleisčiau, bet aš juk šalia negro sėdžiu. Net galvoje tvinkčioti pradėjo. Žmona pavargus stovi, o aš sėdžiu. Ir nieko padaryti negaliu. O stotelių dar tikrai virš 10. Hrrr. Sugalvojau. Vyresnei dukrai sakau, žėk, tu pasislink į mano vietą šalia negro, o mamytei užleisim vietą tarp jūsų. Nieko prieš šalia negro sėdėti, paklausiu daugiau ant bajerio, nei rimtai galvočiau, kad ir dukros rasistės. Nieko, atsako. Taip ir padarėm. Dukra pasislinko į mano vietą šalia negro, žmona atsisėdo tarp dviejų dukrų, o aš atsisėdau į kitą eilę, šalia kito negro. Važiuojam, gera kojytėm. Įdomu, ar negrai suprato mūsų keistus persėdimų viražus.

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Žmonos įspūdžiai po Paryžiaus

18 Thursday May 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ 4 Comments

Tags

Paryžius, Žmona

Skambina žmonai draugė.

-Ai, labas, šianakt grįžau iš Paryžiaus. Kaip? Ai, siaubas, toks labai didelis miestas, net už Sankt Peterburgą didesnis, bet toks negrų sumyžtas. Man labai gaila prancūzų. Negrų dauguma, nežinau kur baltieji, bet aš mačiau beveik vien negrus. Ir visur taip šlykščiai primyžta. Gyvena gatvėje ir vietoje myža. Visur gatvėse bėga upeliais negrų myžalai. Baisu, kad pas mus taip neateitų. Ir ištisi negrų kvartalai, kad net praeiti baisu, jog nepapjautų. Bet nieko, gyvi grįžom. Na, kaip tavo vaikas?

Sėdžiu, ir galvoju, o kas man Paryžiuje labiausiai patiko. Dar oro uoste Paryžiuje pradėjau galvoti. Ten dvi porelės belaukiant lėktuvo susitiko ir pradėjo dalintis įspūdžiais. Vieniem Luvras, kitiems Eifelis ar kiti muziejai. Juokiasi, džiaugiasi, pasakoja visokius nutikimus. Net sunku patikėti. Gal mes skirtinguose miestuose buvome. Na, tai kas man labiausiai patiko? Luvre nebuvome. Tai man tas labiausiai patikti negalėjo. Notre Dame irgi nebuvom. Ai, kažkokioje mažytėje bažnytėlėje buvom, bet nežinau, nieko ypatingo. Eifelis? O čia kuris kartas? Pirmas kai pro šalį ėjom, bet vis nepagavom gražaus rakurso, kad žmoną nufotagrafuoti facebook’ui. Ar antras kartas kai gerą valandą pralaukę eilėje šiaip ne taip pakilome į viršų, o ten paaiškėjo, kad geros nuotraukos irgi nebus, tai net dviejų minučių nepraleidę paskubomės leidomis žemyn klausydamiesi žmonos dejonių (nerandu tinkamo žodžio, bet žymiai žymiai baisiau už dejones), jog ji nieko baisesnio gyvenime nėra patyrusi.

O gal trečias, kai specialiai per visą Paryžių  metro važiavom fotkės žmonai daryti, nes juk dienos Paryžiuje jau į pabaigą, o ji neturi ką į facebooką dėti? Net jos šypseną pamačiau, kurios jau gerus dvidešimt metų nematęs. Vo, blia, facebook’o draugams pasirodo ir šypsotis moka, o prie manęs vis surauktu arba nepatenkintu snukiu vaikšto. Na, ne, nieko gero ir tame.

Tai kas mam Paryžiuje patiko? Hmz. Raudonas vynas. Rouge Baurdeut, kažkaip panašiai rašosi, o skaitosi bordo. Skanus. Atšaldo kaip man ir patinka. Čia tik Lietuvoje vyno žinovai aiškina, kad raudonas vynas turi būti šiltas. Ai, lai jie jį šiltą ir geria, o man patinka atšaldytas. Bet kažkaip aiškinti, kad vienintelis patikęs dalykas  – vynas? Na, nežinau. Picos? Skanios, Justinui atskirą įrašą apie jas padarysiu, kai nuotraukas išsitrauksiu. Kas dar? Va, labiausiai patiko kai naktį jau po vidurnakčio stoties rajone kažkokioje kebabinėje valgėm sumuštinius su kalakutiena.  Įdomūs, Lietuvoje tokiu nebūna. Aplink tokie vaikšto baisūs negrai, o mes sėdim lauke ant gatvės ir ramiai valgom. Va, ir viskas kas man patiko Paryžiuje.

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Ką 3 dienas veikti Paryžiuje

18 Thursday May 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ Leave a comment

Tags

Paryžius, Žmona

Ką galima nuveikti Paryžiuje per tris dienas? Aplankyti Luvrą? Na, ne. Eifelio bokštą? Eliziejaus laukus? Monmartą? Triumfo arką? Liuksemburgo sodus? Notre damą? Ar dar ką įžymaus? Na, ne. Turiu žymiai įdomesnį planą.

1. Ieškoti žmonos bendradarbiams dovanų iš Paryžiaus.

2. Ieškoti žmonai gražios suknelės ar kito skuduro.

3. Bandyti gražiai nufotografuoti žmoną, kad galėtų įsidėti į facebooką kaip nuostabiai ji leidžia laiką. 

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Kaip mylimam žmogui sušikti gimtadienį

16 Tuesday May 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ 2 Comments

Tags

Paryžius, Žmona

Kaip mylimam žmogui sušikti gimtadienį?

Per gimtadienį nusivežti į Eifelio bokštą.

The worst birthday ever.

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...

Meilės miestas

16 Tuesday May 2017

Posted by atf in Kelionės

≈ Leave a comment

Tags

Paryžius

Niekada. Niekada nevažiuokite į meilės miestą su nemylimu (nemylinčiu) žmogumi. 

Share this:

  • Tweet

Like this:

Like Loading...
← Older posts

Recent Comments

R. on Filmas: Tylos zona / A Quiet P…
atf on Iššūkis – 10 gerų darbų s…
R. on Iššūkis – 10 gerų darbų s…
baidares aukstaitijo… on Pasiplaukiojimas baidarėmis
R. on Iššūkis – 10 gerų darbų s…
atf on Iššūkis – 10 gerų darbų s…
atf on Druskininkai
atf on Druskininkai
atf on “Šeimyniniai” poka…
R. on Iššūkis – 10 gerų darbų s…
Marija on Druskininkai
atf on Iššūkis – 10 gerų darbų s…
R. on Iššūkis – 10 gerų darbų s…
R. on “Šeimyniniai” poka…
R. on Iššūkis – 10 gerų darbų s…

Recent Posts

  • Filmas: Tylos zona / A Quiet Place (2018) April 23, 2018
  • Aš paklausiau Dievo: kodėl mes susitikome… April 20, 2018
  • “Šeimyniniai” pokalbiai April 5, 2018
  • Svajonė March 30, 2018
  • Pavasaris už lango March 30, 2018
  • Korėjietiški valgiai. Bibimbap. March 28, 2018
  • Šaudymas koviniais ginklais March 28, 2018
  • Anekdotas: Gal ir man? March 28, 2018
  • Dovana March 21, 2018
  • Mokausi intrigų meno. Karmos dėsnis March 20, 2018
  • Filmas: Slaptieji Bengazio kariai / 13 Hours: The Secret Soldiers of Benghazi (2016) March 19, 2018
  • Filmas: Rembo. Pirmas kraujas 3 March 19, 2018
  • Filmas: Rembo. Pirmas kraujas 2 March 19, 2018
  • Filmas: Rembo. Pirmasis kraujas March 19, 2018
  • Filmas: Kito gyvenime March 19, 2018

Archives

Categories

  • Amway
  • Anekdotai
  • Biblija
  • BOINC
  • Kelionės
  • Kinas
  • Kita
  • Kitka
  • Knygos
  • NiamNiam
  • Sapnai
  • Spektakliai
  • Technika
  • Žaliavalgystė

Tags

4/10 5/10 6/10 7/10 8/10 9/10 10/10 Alkoholis Alticor Amway Antanas L. Antrasis pasaulinis Atleidimas Biblija Bloginimas Darbas Dienoraštis Dievas Drama Dukrytė Erotika Fantastika Fašizmas Filmas Gyvenimas Gyvenimo prasmė Humoras Istorinis Italija JAV Jėzus Karas Kelionės Kinas Knyga Komedija Komunizmas Krikščioniški Krikščionybė Kristus Krizė Lewis Lietuva Maistas Mažė Meilė Mokslinė fantastika Moterys Nepatiko Patarimai Politika Psichologija Receptas Religija Rusija Santykiai Sapnas Savimotyvacija Sci-Fi Seksas Sovietai Spektaklis Stalinas Sveikas maistas Tikėjimas Trileris Vaikai Valgis Veiksmo Video Vyrai ir moterys Šventas raštas Žmona Žmoniškumas Žydai

Blog Stats

  • 337,480 hits

Top Posts & Pages

  • Kinas: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių / Fifty Shades Freed (2018)
  • Filmas: Pašiūrė / Trobelė / The Shack (2017)
  • "Protų mūšis" pirmokams
  • Amway universalus L.O.C. valiklis
  • Filmas: Nekaltos / Les Innocentes / The Innocents (2016)
  • Serialas: Svotai / Сваты (Svaty)
  • Filmas: Bella (2006)
  • Filmas: Mažylis / Little Boy (2015)
  • Filmas: Praktikantas / The Intern (2015)
  • Filmas: Kruvinasis deimantas / Blood Diamond (2006)
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Draugai

  • Bernadeta
  • GLUOSNIS
  • Justinas
  • Katė ant palangės
  • Lady madonna Yra naujas
  • Linoreta
  • Pieštukėlis
  • Pynga
  • Sonata
  • Subjektyvi
  • Varlė Karalienė

Filmai

  • Buvau kine W
  • Buvaukine.lt
  • Christian Film Database
  • Filmų vakaras
  • Kitoks krikščioniškas kino klubas
  • Krikščioniškas kino klubas
  • Maištinga siela

Kad badu nemirčiau

  • Beata Beatos virtuvė
  • Laukinės žąsys
  • Mukatanas
  • Nekenčiu virtuvės Juratė
  • Poilsiauju gamtoje
  • Projektas Chuck Norris Projektas Chuck Norris arba kaip atsidaryti barą už 0 litų
  • Sezoninė virtuvė

Kita

  • Fun Easy English
  • Serialai su subtitrais
  • USA Learn English
  • www.learnenglish.de
  • www.talkenglish.com

Krikščioniški

  • Army 777 Ko gero geriausias krikščioniškas forumas
  • Bernardinai.lt
  • Biblija Šventas raštas internete
  • Egzorcistas Ir bus baisu, labai baisu
  • Klausk kunigo Klausk kunigo drąsiai
  • Krikščionio pasakojimai Šauksmas tyruose
  • Olgerdas Sentikis
  • Pasidalinimas
  • Tavo rankose
  • Tomas Viluckas Toks didelis autoritetas, kad tik dabar prisipažįstu, jog skaitau jį

Žaliavalgiški

  • 1specialday.blogspot.com
  • Ann Wigmore fondas
  • geragyventi.lt
  • Gražina Gum
  • GrinGrin
  • Pupa Raw
  • Raw42
  • RawInn
  • Rawjus
  • RawRaw
  • Tadas Lomanas
  • zaliavalgiai.lt
  • zaliavalgis.lt
  • zaliavalgyste.lt – forumas
Advertisements

Top Clicks

  • imdb.com/title/tt4477536
  • atfworld.files.wordpress.…
  • imdb.com/title/tt1010278
  • atfworld.files.wordpress.…
  • atfworld.files.wordpress.…
  • whos.amung.us/stats/y1hw9…
  • atfworld.files.wordpress.…
  • atfworld.files.wordpress.…
  • picasaweb.google.com/lh/p…
  • atfworld.files.wordpress.…

Create a free website or blog at WordPress.com.

Cancel
%d bloggers like this: