Tags

, , , , , , , , , , ,


Na, ir dar viename spektaklyje buvom 🙂 Šį kartą Idioteatre. Čia tie patys, kurie rodo kultinį spektaklį “Urvinis žmogus”. “Urvinis žmogus” be galo geras, taiklus ir juokingas, kad jį jaučiu jau 20 metų rodo ir tikiuosi, kad dar 20 metų rodys, nes jis nemirtingas. Tai su ta mintimi, kad tas “Urvinis žmogus” žiauriai geras, pagalvojau tai bus geras ir naujas jų spektaklis “Po 20 metų”. Tema kaip ir aiški, praėjo 20 metų santuokos ir tikrai galima rasti daug nesusipratimų.

Filmuoti ir fotografuoti spektaklio metu draudžiama, tai aš kažkaip apdairiai pasidariau foto iki spektaklio pradžios 🙂 Iš principo man užteko ir šitos.

Spektaklis “Po 20 metų” iš esmės visiškai skiriasi nuo “Urvinis žmogus” ir nors reklamose jie apeliuoja į urvinį žmogų “Ar gali būti, kad Urvinis žmogus vedęs gyveno ilgai ir laimingai”, bet man tai visai nėra kažkoks tęsinys pirminio spektalio, nei idealogiškai, nei pagal scenarijų, nei pagal problematiką, nei pagal stilių. Urvinio žmogaus stilius sakykim yra toks, kad parodo kažkokį nesusipratimą dabartinio žmogaus ir paaiškina, kodėl taip yra – vyras daugelį tūkstančių metų buvo medžiotojas ir tik paskutinius kelis, na, ok, kokį 10 000 metų tapo sėslus, žemdirbys, o taip 100 000 ir net daugiau buvo medžiotojas ir tai atsispindi dabartinio vyro genuose. O moteris buvo rinkėja. Daug tūkstančių metų ir tai irgi jos dabartiniuose genuose.

“Po 20 metų” – tiesiog vyro ir žmonos santykiai atšalo ir jie kalbasi apie tai. Visiškai kitas formatas. Gal dėl to man nebuvo taip juokinga.

Ne, nu buvo juokinga, bet kažkaip ne taip. Gal aš šitame vaidinime neatpažinau savęs. Mano pirmoji santuoka su E. – na, visai nepanaši į šią vaizduojamą, pas mus jau nuo pat pradžių buvo nesąmonės, o ir pabaiga visai kitokia. O nauji santykiai su I., na, netikiu, kad jie baigsis taip nesąmoningai. Žodžiu, beveik niekur aš neatpažinau savęs ir, matyt, dėl to nejuokinga, o graudu, kad žmonėms taip baigiasi. Man tarpais norėjosi verkti.

Žodžiu, man šis spektaklis daugiau drama, nei komedija. Na, bet ok, persiorientavau, kad žiūriu draminį spektaklį, o ne komediją ir buvo man viskas ok. Tiesa, žiūrovai salėje juokėsi daug. Tai, matyt, buvo juokinga.

O aš grožėjausi be galo geru aktorių darbu – Gabija Jariminaitė – Ryškuvienė ir Andrius Bialobzeskis. Ai, dar ir režisierių reiktų paminėti – Dainius Kazlauskas.

Žodžiu, bet kokiu atveju gerai praleidau laiką, o ir į galvą įsidėjau, kad reikia stengtis, kad ir man taip nebūtų po 20 metų 🙂 Bet, ai, dar liko 19 metų, tai dar be galo toli 🙂