Norisi verkti. Iš saulės į lietų šalį. Vėl varom į kavinę pusryčiauti. Jau užtikrintai ispaniškai užsisakom tapenade contomate ir conatuna. Tai su pomidorais ir dar su tunais. Arbatos ir kavos su pienu – con leča. Žodžiu, pasakiški pusryčiai ant jūros kranto.
Paskutinė serija žiedų valdovo. Aš nustatau į artimiausią oro uostui degalinę, nes mašiną reik gražinti pilnu baku, toks susitarimas. Taigi gaunasi vėl kitu keliu važiuoti. I. džiaugiasi nes vėl kažką naujo pamatom.
Grąžinam auto, pastatau kaip juvelyras į mažą tarpą, bet ispaniškai liepia statyti prie įėjimo, nes pasirodo, kad jų aikštelė kitur, o čia tik mašinų išdavimo – priėmimo punktas, visai įdomiai padarę. Ispanų kalba nebegasdina, kažkaip susikalbam, pusiau angliškai, pusiau ispaniškai, pusiau gestais.
Oro uoste anksti. Praeinam patikrinimą ir prieina mergina, klausia ar galima užduoti kažkokių klausimų. Sakau, kad ok, tik jei suprasiu ko manęs klausia, nes nemoku perfect angliškai. Mergaitė sako, kad viskas ok, klausimai nesudėtingi. Atsakau, apie aptarnavimo kokybę oro uoste, na, ar greitai, ar nebuvo nejauku ir pan. Tada klausia, o iš kokios jūs šalies. Sakau:
-Lithuania.
Ir tada iš kart pasitaisau, nes ispanai taip nesupranta:
-Litauen.
Mergaitė:
-Aaa, Lietuva.
Su tokiu dideliu akcentu. Nieko sau, galvoju, pavaro ispanai, išmoko lietuviškai mūsų pavadinimą. Bet pasirodo, kad lietuvė, atvažiavo dar mažytė mergaitė su tėvais prieš 16 metų ir lietuviškai kalba, bet taip sunkokai.
Na, ką duty free, lėktuvas ir į Lietuvą.
Kur dabar? Kokią dabar šalį aplankyti?
ATF dienoraštis 