Tags

, ,


Ai, pavargau nuo nesąmonių darbe ir nuo visokių dalykų dėl skyrybų, sugalvojau parašinėti atsipalaidavimui. Apie ką? Ai, tarkim apie Ispaniją.

1 diena.

Sakyčiau 0 diena, nes beveik nieko nenuveikėm, bet, gal šį tą ir nuveikėm apie ką rašyti galima.

Jau vėlokai vakare nusileidžiam Alikantės oro uoste. Reikia skambinti į parkavimo kompaniją, kad atvažiuotų ir nuvežtų mus iki mašinos. Aš kompleksuoju dėl savo anglų kalbos, o ypač kalbėti telefonu. Ok. Skambinu. Stebėtinai gerai pavyksta susikalbėti. Mano I. tikra psichologė. Leidžia man pasijusti vyru ir vis giria kaip aš gerai moku susikalbėti angliškai ir kaip jai ramu su manimi keliauti, nes aš gi toks protingas. Blin gudri moteris. 🙂 Tiesa, I. draugė detaliai aprašė, kur laukti transferio mašinos, net su nuotraukom, tai viskas lengvai. Atvažiuoja, susėdam ir po kokių 5 minučių jau parkinge.

Čia pirmas linksmesnis pokalbis, nes tas ispanas angliškai šneka mano lygiu, t.y. baigiasi tuo, kad aš parodau fotkę telefone kokios noriu mašinos ir man duoda raktelius ir parodo ranka, kur jos ieškoti.

GPS jėga. Jungiu Waze ir pasineriam į žiedų valdovų šalį. Žiedas ant žiedo. Iš oro uosto išvažiuoti vienu metu ne ten pasukam, bet greit atsistatom į trąsą. Po to vienu metu iš žiedo išvažiuojam ne ten, tai dar kokius 5 papildomus žiedus, kad vėl grįžti į reikiamą kelią. Bet, ai, linksma. Tamsu, mašinų nedaug, visi važinėja max 80, tai kaip tik gerai pirmai diena priprasti važinėti po svetimą šalį. Tiesa, dieną irgi visi niekur neskuba. Vienu metu važiuojam, žiūriu atlekia iš nugaros kažkas, pažvengėm, kad ryškiai lietuviai, kad taip laksto. Aplenkia, na, akurat, lietuviški numeriai. O šiaip tai ispanai niekur neskuba ir 80 normalus jiems greitis ir niekas nieko nelenkia kaip akis išdegę.

Susirandam savo gyvenamą vietą. Pirma valanda nakties, bet norim valgyti. Ok. Einam, juk turim ko nors rasti. Deja, bet pirmą nakties dar nesiorientuojam ir randam tik dirbantį MacDonalds. Ok, nesveika, bet pavalgysim. Be to, juk visame pasaulyje MacDonalds vienodi? Aha, pasirodo, kad ne. Kiek esu kur valgęs Lietuvoje, Lenkijoje, net Baltarusijoje, gal dar kur, tai visur buvo skanu. Nesveika, bet skanu. O čia taip netikėta – neskanu. Nesveika ir neskanu. Fu. Pirmas blynas prisvilo, geriau būtume ryto palaukę. Bet, ok, žinosim, kad Ispanijoje į MacDonalds jokiu būdu neiti, net jei miršti iš bado.

2 diena.

Keliamės anksti, na, kokią 8, nes laukia nuotykiai ir nesimiega. Pusryčių nenorim, reikia skrandį pravalyti po vakar Mc, tai sėdam į mašiną. Ir lekiam ant 80 🙂 per žiedų valdovų šalį į Orihuela.

Beje, gyvenom visai ne Alikantėje, o Torrevieja, net tiksliau Punta Prima, bet ten viskas taip išplaukę, kad net nesuprasi kur gyveni.

Ir pradedam mokintis ispaniškai. Toreviecha – taip tariasi, o gal ir net ne taip, kažkaip panašiai. O Orihuela visai nesitaria orichuela.

Sustojam beveik senamiestyje. Lyg mokama, bet lyg sekmadienį nemokama. Kažkaip su google translate išsiverčiam, kad sekmadienį vis gi nemokamas stovėjimas. Mašina be parkingo pypsiukų, tai išlipęs pamatau, kad lygiai 1 milimetras iki akmens. Sekasi gi, bet ateičiai reiks atidžiau žiūrėti kaip statau.

Na, kur eisim. Apsidairom. Čia kas bažnyčia? Ok, užeinam. Ei, o čia pasirodo Holy Week musiejus. Eina šikt kaip faina. Įjungia muzikytę ir aš vaikštau išsižiojęs, o I, žvengia iš manęs, įrašinėja video į telefoną pašnibždomis kaip kokiame siaubo filme:

-Mes kažkokioje keistoje vietoje. Net baisu, o atf tai baldielina.

Aš ir fotkinu viską iš eilės ir esu baisiai nustebęs. Suprantu, kad šito muziejaus nebuvo jokiose rekomendacijose ką aplankyti, bet tai kad mes nuklydome nuo plano ir patekome į afigienai įdomų muziujų, duoda supratimą, kad ir ateityje nebijoti klaidžioti.

Na, ką laikas pusryčiam. Einam į senamiestį ir bandom ieškoti kur.

-Google, mielas pasakyk kur, nes mes norim valgyti.

Susirandam pagal google Tapų barą. Na, ko ir norim. Juk Ispanija reikia ragauti tapų. Pirmas ir tikriausiai paskutinis pasimetimas dėl ispanų kalbos, nes po to priprantam, kad jie nemoka angliškai ir bandom kaip nors susikalbėti. Užeinam, bandom klausti. Angliškai nešneka. Geriausiu atveju pranzūziškai. Mes pasimetam, Klausiu, meniu, ar turi. Ne, ne, sako rodydami į laikrodį, kad tik po dviejų valandų bus meniu. Hmz. Po dviejų valandų? Na, gal ne taip suprantu ką ten ispaniškai burbuliuoja, bet suprantu, kad ir nesuprasiu. Pirštu parodom, ko norim. Aš ant griliaus kepintų aštuonkojų, o I. kažkokios mišrainės. Tapų negavom. Aš dar mažą alaus. Aha, mažą sakiau ir rodžiau, tai ir atnešė kokį 100-150 ml, tokių mažų bokalų dar nebuvau matęs. Bet, ok, kaip tik užsigerti ir užteko. Šiaip skanu.

Po to išmokom, kad Meniu tai pas juos dienos pietūs – salotos, sriuba ar užkandis, antras, desertas ir vynas arba vanduo. O patiekalai surašyti “karte”. Do you have “karte”. Ir duos meniu, arba išvis “karte” sakai ir duoda, nors su meniu mums visai patiko ir gal tris kartus valgėm jų meniu.

Užvalgėm, einam toliau. Pasivaikščiojom, pakylom į kalną prie vienuolyno, deja, į jį neįleido, bet vaizdai iš aukštai faini (radom namie selfie lazdą, tai buvom madingi, darėmis selfius), parką suradom su fontanais, į katedrą jų užsukom.

Žodžiu, faina, gera, atostogos.

Išvaikščiojom viską ir į mašiną link namų. Žiedų valdovai valdo.

Užsukam į rekomenduotą paplūdimį. Žmonių nemažai. Jūra šalta. Na, šilčiau, nei Palangoje, bet vis tiek jau lapkritį ne sezonas ir šiaip reikia priprasti lipant. Be to ir bangos didelės. Na, visi maudosi, bet aš nemoku prie tokių didelių bangų, nes bijau nuskęsti. O gyventi dar labai noriu, tai geriau nerizikuoju, užsidedu varnelę, kad maudžiausi ir ok.

Vakarienė. Google na, ką pasakysi, kur valgyti skaniai? Ok, paskaitau atsiliepimus kas netoli gero yra ir yra – Alejandros Bar Restaurant. Oooo. Va, čia tai Ispanija. Čia tai valgiai, čia tai jėga. Brusketą atneša tai į lėkštę netelpa, didelė skani, tokia kokią ir aš darau, tik dar skaniau, nes svogūniukų įdėta ir pomidorai kokie ir aliejus. Po to sriubytė, avienos kepsnys, o kokie makaronai skanūs, ne su grietinėle, o su pomidorais niam niam niam. Ok, užveša, neškit sangria dar. Aha, o sangria tai ne birzgalas pas juos kaip pas mus, o stipri, išgėriau tai mušė į galvą.

Kad prasiblaivyti, nes mašiną reiks vairuoti (mano I. gudri, net teisių į Ispaniją nepasiėmė, tu vyras, tu ir vairuosi, blin elgiasi kaip iš vadovėlio apie vyrų ir moterų santykius), užeinam į prekybos centrą Zenia. Nu, fain, užneša į mūsų Akropolį, tik stogo nėra. Atviras dangus koridoriuose. Nu, jo, aišku, lyja čia nedaug. Ir taip ir buvo, nelijo nei vieną dieną kol buvom, visas dienas saulėta buvo.

Grįštam namo. Joooo, kaip gerai yra atostogos.

Joma jo, sakiau, kad per vieną įrašą visas 7 dienas aprašysiu, bet, kad ot mėgstu daugžodžiauti, tai tik viena diena ir gavosi.