Tags

, , ,


Numanau, kad tai sukels eks E. pyktį, įniršį ir planuotas taikus susitarimas tikriausiai nebesigaus, nors šiaip niekas, beveik niekas, netiki, kad su E. įmanoma ką nors logiškai ir taikiai sutarti, bet taip norėjau pabūti laimingas, pajusti ką reiškia būti laimingam. Pasiilgau. Pabūti normaliu.

Žodžiu, į firmos metinį balių kartu pasikviečiau draugę I. Be visa ko dalyvavo mano eks uošvienė, uošvis, E. brolis ir E. geriausia draugė. Telefoną palikau, nesinešiau, nes visokie orientaciniai, vandens batutai ir šiaip, kam man jis. Per orientacinį užėjo lietus, sušlapau iki triusikų, bet, ai, vis tiek faina.

Į batutus, pagalvojau, kad jau šalčio buvo daug, pasiimsiu termokostiumą. Užsidėjau, spaudžia per krūtinę, bet, ai, nieko, kvėpuoti įmanoma. Aha. Čia buvo didelė klaida. Komandinės rungtys, neriam, bėgam, slystam, griūnam. Viskas kol kas ok. O į pabaigą sunkesnis perėjimas, kur praktiškai visi griūna į vandenį. Jau pavargę, uždusę. Krentu ir aš, neriu po vandeniu, išneriu ir negaliu įkvėpti, taip tas termokostiumas spaudžia. Man panika, net minties, kad bandyčiau lipti atgal. Galvoju nusiplėšiu liemenę, nes negaliu normaliai įkvėpti, dustu. Bet suprantu, kad spaudžia tai ne liemenė, o termo kostiumas, o jo vienas vandenyje nenusiimsiu, o jei nusiplėšiu gelbėjimo liemenę tai bus dar blogiau, vėl po vandeniu nersiu. Šiaip ne taip mažais oro gurkšneliais atsigaunu, nuplaukiu iki finišo nebelipdamas ant batutų. Šiaip net ne paskutinis gavausi, nes kolega vis bandė užlipti ant batuto ir jam viskas žymiai ilgiau gavosi. Ant kranto plėšiau nuo savęs tą termo kostiumą ir į kitą rungtį ėjau be jo. Kritau į vandenį, šalta, sušalau, bet už tai kvėpuoti galėjau. Siaubas, naktį užmigti negalėjau. Vos per kažkokią durnystę neuždusau.

I. šildė, šluostė vandenį ir kitaip rūpinosi.

Vakare per balių tas pats byčas kur mane praeitam baliuje kabino, sakė, norėjo patraukti per dantį mane kam aš vienintelis žmoną į balių atsivedžiau. Kai pasakė, kad čia draugė, o ne žmona, tai taip ir liko nieko nesupratęs.

Grįžus namo pažiūrėjau į telefoną. Aha, gavau iš E. žinutę, kur I. vadino šliundra ubage. E. draugė raportavo kas čia vyksta. Na, jo. Kaip ir galvojau, mano trumpalaikis noras pabūti laimingu, sukels dabar sunkumų. Už savaitės pamatysiu. O gal sveikas protas nugalės?

Kitą dieną su I. ėjom į uošvienės gimtadienį. Visi uošvienės geriausi draugai ir giminės. Aišku, be E. Juokais I. priiminėjo į klaną. O mane visi guodė, sakė, kad jau nebe daug liko kentėti, tuoj baigsis ir džiaugėsi, kad aš esu dabar laimingas. Uošvienės sesuo tai iš vis apsiverkė iš tos laimės, kad aš dabar esu laimingas ir ilgą kalbą ašarodama man sakė.

Uošvienė sakė, kad va, niekada nebuvau laimingas, niekas manęs iki šiol nemylėjo ir kaip jai džiugu, kad dabar esu mylimas ir laimingas. Ir visiems gyrė koks aš esu geras.

E. brolis, jo žmona, uošvis, geriausi uošvių draugai. Visi išreiškė man palaikymą.

Čia pala, kieno giminėje aš esu? Rimtai kaip kokiam klane. Ir I. priėmė į tą klaną. Na, jo, kaip gyvenime įdomiai būna, pas buvusią uošvienę į gimtadienį su savo nauja drauge einu. Ir dar visi tuo džiaugiasi.

Na, dabar žiūrėsim kas bus.