Tags

, , , ,


Pagaliau pažiūrėjau R. rekomenduotą filmą The Way (2010).

Toks filosofinis, privertė sustoti susimąstyti, lyg pats būčiau ėjęs, lyg būčiau pajautęs, bet rašyti apie tai man yra sunku, nemoku. Nemoku emocijų išreikšti žodžiais. Na, bet ok bandau rašyti ir žiūrėsim kas gausis.

Apie ką filmas?

Pagrindinis herojus akių gydytojas, gyvena ramų, sėslų gyvenimą, laisvalaikiu su draugais žaidžia golfą. Jo vienintelis sūnus, kuriam jau apie 40 metų yra nenuorama, nutaria nebaigti disertacijos ir gyventi kitokį gyvenimą nei jo tėvas. Jis nori pamatyti pasaulį, daug keliauti. Tėvui tai nesuprantama.

Čia savo pastebėjimą norėčiau įterpti. Savo nuomonę. Aš ir mėgstu keliauti, man patinka aplankyti kitas šalis, patirti kažką visiškai naujo, paragauti, užuosti, bet filme man pasirodė labai suabsoliutinta, kad kelionės yra absoliutus gėris ir gyvenimo prasmė. O toks gyvenimo būdas, kurį gyvena akių gydytojas parodytas kaip beprasmybė. Aš nenorėčiau su tuo sutikti. Kiekvienam gyvenimo prasmė yra kitokia. Gal jis padėdamas žmonėms su jų akių problemomis daro pasaulį gražesnį ir geresnį. O kaip tu pasitarnauji pasauliui ir visatai tiesiog keliaudamas ir pažindamas save ir kitus. Ei, aš nesakau, kad kelionės nesąmonė, tik nenoriu suabsoliutinti, kad akių gydymas ir laisvalaiskis su draugais yra beprasmybė, o pasivaikščiojimas mėnesiais po laukus yra prasmingas. Tyčiom taip pateikiau kontraversiškai, kad galima pasaulį matyti ir kitaip.

Apskritai tiek žiūrėti šį filmą, tiek eiti Šv. Jokūbo keliu manau reiktų tada, kai tave yra ištikusi gyvenimo egzistencialistinė krizė, kai nematai gyvenimo prasmės ir tikslo.

Šiuo metu, nors pas mane ir yra sunkus laikotarpis, vyksta didžiulė kova, ant manęs pilama daug purvo, bet aš esu ramus, aš žinau kas esu, purvas nuo manęs nubėga, aš turiu kas mane palaiko, žinau ko noriu, aš tvirtai stoviu ant žemės. Aš pavargstu, bet aš neturiu egzistencialistinės krizės. Man patinka gyventi, aš matau prasmę. Todėl ir mano požiūris į šį filmą šiek tiek kritiškas. Tiesa, po filmo buvo susimąstymo laikotarpis, ramybė, mąstymo apie save ir gyvenimo prasmę, bet iš tikrųjų gan greitai praėjo, dariau vakarienę visiems – ispanišką fritatą, visai simboliška po šito filmo, tiesa, jau seniai žadėjau ją daryti, tai simboliškai sutapo, kad radau laiko pažiūrėti apie Ispanijos kelią ir ispaniška kiaušinienė vakarienei. Dar sūrio pyragą dariau, prieš tai važinėjausi riedučiais – 23 km. Visai panašus gyvenimas kaip to akių daktaro. Na, gal kad vakare miegoti nuėjau su mylima, mylinčia moterimi. Ir viskas. Gyvenimas gražus.

Oi, aš kaip visada, pradedu rašyti apie filmą, o gaunasi, kad apie savo gyvenimą. Grįžtam prie filmo.

Taigi bežaidžiant golfą paskambina iš Prancūzijos, kad jo sūnus žuvo bandydams eiti Šv. Jokūbo kelią “El camino de Santiago”. Na, apskritai apie šį kelią esu girdėjęs jau seniai, ir tolimoje svajonėje visai norėčiau jį praeiti, bet nežinau kaip čia bus. 800 km ir geras mėnesis ėjimo. Nebent su kažkuo. Vienas nenoriu, bent dabar, nors filme kaip ir sakoma, kad dauguma eina vieni. Na, taip kai esi vienas, tai turi laiko pagalvoti. Bet kaip ir sakiau, šiuo metu neturiu poreikio giliems apmastymams. Gal vėl ateis toks laikas, o dabar toks mano gyvenimo tarpsnis, kad tiesiog gyvenu.

Kaip ir šiame filme, daktaras nutaria eiti šiuo keliu, nes žuvo jo sūnus, gilus sukrėtimas, noras suprasti sūnų, bent taip suartėti su juo, peržiūrėti savo vertybes ir gyvenimo būdą. Sutinka moterį, kurį po sunkių skyrybų, po agresyvaus vyro, eina keliu, atseit, kad mestų rūkyti. Olandą, kuris nori numesti svorio ir taip labiau patikti žmonai. Rašytoją, kuriam kūrybinė krizė. Priežastys skirtingos. Gal net labiau oficialios priežastys skirtingos, o pagrindinė, kurią gal net ne visi sąmoningai supranta, yra gyvenimo prasmės paieška.

Dar tam tikros kritikos filmui. O ką kaip rūko filmuose dar neuždrausta rodyti? Kažkodėl maniau, kad uždrausta. Na, ok. O rodyti, kad šiame kelyje visi olandai nešasi narkotikų ir mielai dalinasi su visais? Ar kad vynas liejasi laisvai ir, kad alkoholis suartina žmones? Ai, pikčiurna aš. Nesu aš abstinentas, bet vis tiek manau, kad rūkymas, narkotikai ir alkoholis yra blogis, o kai rodoma iš teigiamos pusės, tai man šiek tiek į reklamą panašu. Tačiau taip yra, tokia gyvenimo realybė, žmonės ir rūko, ir geria, ir šiaip daugeliu atveju net nieko blogo nenutinka. Nors ir šiame filme, užteko daktarėliui išgerti šiek tiek vyno ir pasidarė agresyvokas, kad net uždarė į belangę išsiblaivinimui. Tiesa, vėliau jo bendrakeleiviai visai nebijojo jam duoti ir stipresnio alkoholio ir jau šį kartą buvo gerai.

Augimas. Jei pradžioje matosi ir pykčio, ir nedraugiškumo, ir liūdesio, tai einant keliu auga draugiškumas, džiaugsmas, gyvenimo džiaugsmas. Supratimas apie gyvenimo prasmę.

Geras filmas. Gal ir aš kada pasinersiu į tokią kelionę, kad sustiprėčiau dvasiškai. Filmas dar labiau sustiprino mano seną tolimą svajonę – praeiti šį kelią. Bet dar ne dabar. Visko gali būti, kad ir niekada nepraeisiu. Ir nematau tame didelės tragedijos. O jei praeisiu, bus labai faina.

Žodžiu, rekomenduoju šį filmą, tik perspėju, kad jam reikia tam tikros emocinės būsenos.

Ir gerų kelionių. Tiek realių po pasaulį, tiek vidinių po savo pasaulį. Man, mano draugams ir visiems kitiems.

Dar pastaba prie visko, kad filme graži muzika ir gražiai nufilmuota, gražūs vaizdai. Viskas čiki piki.

Ai, įvertinti gi reik. Nesinori šio filmo vertinti balais, skaičiais kažkokiais, kažkaip nelimpa man, bet ok, tokia jau mano tradicija, tą ir padarysiu. 9/10. Kodėl tiek mažai? Pradžioje net 8 norėjau parašyti. Ogi todėl, kad mano emocinė būklė šiuo metu neatitinka šio filmo emocinės būklės. Tik todėl. Kitu mano gyvenimo laikotarpiu, gal būčiau davęs ir 10.

Anyway, gyvenimas yra gražus.