Tags

, , , ,


Buvau psichologo seminare apie pauglystę. Be visa ko, kad davė daug minčių kaip išgyventi su paaugliu, kaip jam padėti ir kaip jį suprasti (pravers su dukra), man kilo viena mintis.

Pasakojo, kaip kūdikėlis, kurio pasaulis vien tik mama, apie 3 savo gyvenimo metus pradeda save suvokti kaip šeimos dalis (tėtis, mama, broliai, seserys) ir kaip nuo kokių 12 metų pradeda atsiskyrimo procesą, kai šeima tampa – Jie. Maištas, prieštaravimai, savo identiteto paieška, savęs įtvirtinimas sociume ir t.t.

Mano paauglystė buvo labai rami. Mažai prieštaravimų, bent jau jokių didesnių tikrai nebuvo. Ir psichologas kaip tik pasakojo apie moterį, kuriai jau 30 metų, bet ji dar neatsiskyrė nuo savo šeimos, turi savo šeimą, pora vaikučių, su vyru išsiskyrė, nes jos mama taip norėjo ir panašiai – mama visiškas autoritetas.

Neseniai aš galvojau, kad aš keistai jaučiuosi, lyg būčiau ne iš šio pasaulio, na, ne tai, kad ne iš šio pasaulio, o lyg aš jam nepriklausyčiau ir man šis pasaulis nepriklauso. Kažkoks nesubrendimo jausmas. Kiti eina ir ima viską iš šio pasaulio, jie jaučiasi šio pasaulio šeimininkais, o aš kaip koks visiškas svečias. Ir man dėl to sunku.

O po seminaro pagalvojau, o gal aš taip ir nesubrendau, netapau vyru, taip ir likau paaugliu – neatsiskyriau, todėl ir nepriklauso man šitas pasaulis, negaliu daryti to ko noriu, t.y. kaip ir galiu, bet nedarau. Nors ir gyvenu atskirai nuo tėvų, jų neklausau, bet savo nuomonės neturiu arba neypatingai reiškiu, o ypač mažai paistau savo norų.

Važiavom su riedučiais po Vilniaus senamiestį. Nors ir ne aš buvau organizatorius, bet pasijautau Vilniaus gyventojas. Pasijutau, kad man priklauso šitas miestas, kad aš esu jo dalis ir galiu daryti ką noriu (na, aišku, kas teisėta). Aš galiu važinėtis riedučiais po Vilnių ir į mane visi stebeilisis ir man pavydės – nes aš laisvas, aš noriu ir važiuoju ir ne kur nors kokiam Vingio parke, o Lukiškių aikštėje ar prie LR Seimo. Aš esu Vilniaus gyventojas. Aš esu Lietuvos gyventojas. Man priklauso. Aš galiu. Paauglystės maištas.

Ohoho. Ką riedučiai daro. Ne tik planas B kaip išgyventi, bet ir kaip subręsti. Baigti savo paauglystę. Tapti žmogumi, šio pasaulio žmogumi, kuriam priklauso šis pasaulis. Kad galėčiau gyventi pilnai ir imti iš šio pasaulio viską. Kad būčiau LYGUS su kitais. Lygiai toks pat suaugęs kaip ir kiti. Mes visi šios žemės šeimininkai ir aš ne koks nors svečias, o toks pat kaip visi. Galiu laisvai bendrauti su visais kaip lygus su lygiu.

Gal tas supratimas ir neteisingas, gal ir ne taip viskas yra, bet tai dar vienas mano žingsnis pasitikėjimo savimi kelyje.

Varysiu šiandien pasivažinėti. Vienas. Į stadioną. Prieš savaitę nebūčiau išdrįsęs to padaryti. O dabar – laisvai. Nes aš pradedu priklausyti šiam pasauliui, įsižeminu.

Tikiuosi kada nors tvirtai pats stovėsiu ant žemės.