Tags

, , , , , , , , , , ,


Na, ir dar vienas kinas pažiūrėtas savaitgalį. Šį kartą ne kino teatre. Oi, jau seniai bežiūrėjau kokį kiną ne kino teatre, bet šis atvejis special. Café de Flore (2011):

Rež.: Jean-Marc Vallée
Vaidina: Vanessa Paradis, Kevin Parent, Hélène Florent, Evelyne Brochu ir kt.

Pradžia ir šiaip visas filmas pastatytas sudėtingai, pradžioje net neįdomu žiūrėti, bet kadangi žiūriu pagal rekomendaciją, tai kenčiu. Eina lyg du siužetai. Senovė: kur beprotiškai mylinti mama augina savo sūnų sergantį Dauno sindromu. Ten ir senovėje laikas sukinėjamas tai pirmyn tai atgal. Jos sūnus susidraugauja su mergaite. Meilė tarp jų begalinė.

Dabartis (irgi laikas sukinėjamas pirmyn atgal). Vyras praktiškai be jokios priežasties paliko savo mylimą žmoną – sielos draugę, nes rado naują sielos draugę. Bet ir tos senos negali pamiršti. Ir ta negali jo pamiršti. Visur meilė.

Viskas susukta, supinta. Bet pabaigoje viskas atpinama, sudėliojamas visas siužetas į savas vietas.

Ir negaliu nepaminėti, kad filme sudalyvauja toks dalykas kaip reinkarnacija. Taigi, kas tikite reinkarnacija, beprotiškai puikus filmas. Ir dar apie Meilę. Amžiną. Likimą. Lemtį.

O žinot kokia man mintis kilo? Vyras įsimylėjo kitą moterį. Nors ta senoji irgi buvo ideali. Bet. Įsimylėjo. Ir sukūrė filmą, kad pateisintų viską kažkokiom reinkarnacijom, likimais ir t.t. Aišku, kad filme visiškai ne taip kaip aš sakau, bet, tiesiog, man kilo tokia keista mintis.

Ok. Prisidedu fotkių. Ir sorry visų, jei kam nepatinka, bet niekaip negalėjau susilaikyti neįsidėjęs ir gražių moterų nuotraukų iš filmo. Juk moteris yra gražiausias visatos kūrinys. Kodėl negalima tuo pasigrožėti?

Geras, rimtas filmas. Žiūrėti sunku, bet kai pabaigoje susidėlioji viską į vietas, tai Vau.

Ir visgi duodu tik 8/10. Už tai, kad daugiau nei pusę filmo buvo sunku žiūrėti, sunku suprasti apie ką čią ir kodėl taip viskas. Bet rekomenduoju.

Advertisements