Tags


Dar Pasitikinti Lūšis neprasidėjo, o aš jau progresuoju 😅😅😅😂😂😂

Žodžiu.

Savaitgalis. Ko čia noriu vakarui? Oi, kaip seniai tokį dalykėlį turėjau: tikra ruginė kaimiška duona, sūdyti kaimiški lašinukai, rauginti agurkėliai ir 50, na ok, 100 gramų naminukės. Mmm. Taip užsimaniau. Nesveika, bet, ai, noriu.

Ateinu į parduotuvę. Išsirenku viską. Net naminukės randu. Samanė. Moonshine – kažkodėl anglišku pavadinimu. Duoną tiesa keičiu. Vis pamirštu, kad Petronėlės duona yra man pati pačiausia. Juoda. Ruginė. Mmm. Tikra duona. Duona, kuri man paaiškino vaikystės mokyklos pamokas – duona maitintoja. Čia tai tikrai duona maitintoja.

Ok. Ateinu į kasą. Atstoviu eilėje. Pusę mano prekių nuskanuoja, bando mano, na, be 5 minučių mano duoną, skanuoti ir neskanuoja. Bando įvesti barkodą rankom, nieko, nesigauna.

Kasininkė viltingai pažiūri į mane, kad gal neimsiu:

-Kažkodėl neskanuoja.

Aš pažiūriu į eilę kuri laukia, gal kokie 5 – 7 žmonės, kurie irgi viltingai tikisi, kad aš neimsiu tos duonos. Aha, pasvajokit. Būtent tas atvejis, kai AŠ NORIU. Ir PX jūs man visi su savo norais.

-Tai aš nubėgsiu, pakeisiu, – pasisiūlau aš.

Kasininkei palengvėja nuo sprendimo, laukiantieji eilėje dar nesupranta kas čia vyksta. O aš pasiimu duoną ir einu pakeisti. Per daug neskubu, o ko. Ateinu, susirandu. Ooo. Barkodas tai tas pats.

Peržvelgiu akim darbuojus. O. Yra.

– Laba diena, man šitos duonos kasoje neskanuoja.

Jos į mane pažiūri kaip į durną.

– Čia ne mūsų, čia Viki.

Dabar jau aš išsitiesinu (senas mano triukas, jaučiu dar nepasakojau kaip jis veikia) ir pažiūriu į jas kaip į durnas:

– Ne jūsų? O tai kieno?

Jos pajaučia mano agresiją.

– Jūs paklauskite, va, ten.

Aš išsitiesiu dar labiau:

– Kur kur?

Aha, aišku, aš neatstosiu, randa pas ką.

Deja, moteriškės išvaizda ne tokia, kad ką nors suprastų. Išdėstau trumpai problemą, bet akivaizdu, kad nieko ji nesupranta. Ok. Grįšim į kasą.

Paduodu naują duonos kepaliuką, nors ir žinau, kad barkodas tas pats. Bet… Bando nuskanuoti ir aišku nesigauna. Ir tokiu viltingu žvilgsniu į mane:

-Neskanuoja ir šitos.

O aš naglai:

– Na. Taip. Bet aš jos noriu.

Štai kur teisingai veikia pasitikėjimas. Aš jos noriu. Ir aš turiu pilną teisę ją gauti. Štai puiki teisėta legali ir morali padėtis, kai galiu reikalauti tai ko aš noriu.

Kasininkė dar kažką mykia.

Aš nužiūriu eilę, kuri nuo to laiko kai aš vaikščiojau, padvigubėjo ir ramiai sakau:

-Tai gal Jūs kam nors paskambinkite.

Ant tų žodžių, visi supranta, kad aš be tos duonos iš parduotuvės neišeisiu, nes toks balso tonas, mandagus, aiškus, bet absoliučiai pasitikintis savimi – noriu ir galiu. Ir visi susirenka prekes nuo to važiuotojo. Visi išskyrus vieną, kuris buvo už manęs.

Kasininkė:

– Oi, ne ne, aš pati nueisiu kur reikia, – keista kodėl ji išsigando. Ir ji išeina, uždarius kasą.

Prasideda pats įdomumas. Tas bičas kur už manęs stovėjo visai apakęs. Negana, kad jis laukė kol aš vaikščiojau ir keičiau kepaliuką, dar dabar ir kasininkę pasiunčiau aiškintis. Ji man piktai:

-Tu ką, prikolini?

Aš nužvelgiu jį. Ok už mane stipresnis, girtas, piktas, bet eina jis nx:

-Ta prasme prikolinu? Aš noriu tos duonos.

Deja, bet balso intonacijos nepadarau nekaltos, nes man linksma, ir, taip, tu teisus, aš prikolinu. Ir visa tai skamba mano balse.

Dabar jis išsitiesia. Ooo. Jis moka mano agresijos demonstravimo būdą. Žengia žingsnį link manęs. Oho. Čia jau daugiau nei mano agresijos demonstravimas. Aš greit įvertinu situaciją. Taip jis kresnas, daug maž mano ūgio, akivaizdžiai už mane stipresnis, bet, jis gerokai išgėręs, aš blaivas, jis piktas, o aš linksmas ir su polėkiu. Aš akivaizdžiai vikresnis ir labiau motyvuotas, labiau naglas. Greit primetu kaip aš jį patiesiu ant žemės dar jam nesuvokus kas čia vyksta ir išsitiesiu ir aš. Agresija prieš agresiją. Ir plačią šypseną nutaisau. Jeee. Aš valdžia ir galia.

Dar žingsnis ir susimušim. Čia parduotuvėje. Bet aš visai ramus ir pasitikintis savimi.

Iš kažkur išlenda jo draugelis. Aukštas, stiprus, gerais pečiais, o, respektas iš mano pusės iš kart, vyras. Ir įlenda tarp mūsų. Iš kart pradeda savo draugelį raminti, manęs atsiprašinėti. Beje, jo draugelis po kiek laiko pajautęs visą situaciją irgi atsiprašinėjo, bet deja taip ir liko lūzeris.

O tarp mūsų su tuo didžkiu iš kart užsimezga tarpusavio simpatija. Pasakojam vienas kitam apie savo eks žmonas. Jis išsiskyrė prieš pora mėn. Aš ir. Jis ruošiasi į Airiją. Oi, sako, atspėk, kuo dirbu. Blia. Susimėtau. Pirma mintis, statybose. Na, rėmas toks afigienas, sporto klube kažin ar tokį gausi. Jis – pala, pala. Žėk, įrašysiu tavo spėjimą mobiliake. Įrašo. Na, spėk dabar. Aš spėju:

-Statybose.

Jis rodo įrašą: Statybose.

Aš jau džiaugiuosi, kad atspėjau. O tas ne. Visi taip sako. Bet 10 metų sušių meistru. Ir rodo foto kaip atrodo jo sušiai pagaminti. Vau.

Ir jo draugelis:

– Atspėk ir kuo aš dirbu.

Aš daugiau iš pagarbos žmogui:

– Ką aš žinau?

Ir jaučiu įdomų dalyką. Kad jis man px. Kad mes su jo draugeliu dabar esam centras, o jis outsaideris. Inkščiantis outsaideris – pažiūrėkit ir į mane ir aš čia toks esu. Bet man dzin. Aš ant bangos. Aš esu centras. Ir sorry piktas biče, bet šį kartą tu pralošei. Mes toliau bazarinam su tuo didžkiu, kol ateina kasininkė. Ji išmuša duoną, bet ne tą kur aš išsirinkau, kažką panašaus.

Tas mano priešininka vėl pradeda, nori grįžti į areną:

– Ei, negi taip galima, išmušti kitokią duoną.

Bet ei biče, su kuo tu kovoji žodžiais? Su manim? Ne tas gi lygis.

– O man visiškai dzin ką ten išmūšė, aš tik norėjau šitos duonos.

Ir pažiūriu į dėkingas kasininkės akis, didžkio akis ir pasidavusio mušeikos akis.

Atsisveikinam visi trys kaip seni draugai. Mušeika sugebėjo paskutinę minutę pajausti kur pūčia vėjas ir prisijungti prie mūsų su didžkiu. Ei, šiaip tai jie draugai, o ne mes su didžkiu.

Aš išeinu patenkintas. Oi, kiek ką tik spalvų gyvenime praskriejo. Gražu. Štai ką duoda pasitikėjimas. Spalvotą gyvenimą.

Advertisements