Tags

, , , , , , , , , , , , , , , , ,


Buvau: Tarp pilkų debesų / Ashes in the Snow (2018):

Rež.: Marius Markevičius

Vaidinai: Bel Powley, Jonah Hauer-King, Lisa Loven Kongsli, Sophie Cookson, Martin Wallström, Peter Franzén, James Cosmo, Aistė Diržiūtė, Gabija Jaraminaitė, Darius Meškauskas, Ramūnas Cicėnas.

Keista, bet nei vienas iš mano vaikų nenorėjo eiti į šį filmą. Teko eiti vienam. Ai, gal ir gerai, galėjau netrukdomas paverkti. Jautrus esu. Bet ašaros tokios, kad po jų norisi eiti ruskiams snukius daužyti. Ir ašarų buvo daug.

Geras, patriotinis filmas. Filmas pasauliui, kad žinotų kaip buvo. Filmas jaunimui, kad žinotume, kodėl dabar esam laisvi ir turim tai ką turim.

Kas nustebino, kad filmas įgarsintas lietuvių kalba, t.y. originalo kalba anglų ir beveik visi aktoriai ne lietuviai. Mane tai šiek tiek suerzino, todėl ir neduosiu 10 balų. Aš vis tiek už tai, kad būtų vaidinę lietuvių aktoriai ir lietuviškai, o po to įgarsintų angliškai. Bet, ok, atseit, kinas skirtas užsienio publikai. Aš tik sakau, kaip man asmeniškai būtų labiau patikę.

Vienu metu pagalvojau, o kaip gerai ta mama vaidina. Oi, paprastai, jei apie tai pagalvoju filmo metu, tai kažkokio įsitraukimo trūksta. Nors, taip buvo tik vieną akimirką.

O man įdomiausias siužetas buvo ukrainiečio NKVD’isto. Kaip priešpastatymas lietuviui Vilkui, kuris Tėvyne ir Laisvę, pareigą artimui, savo sąžinę statė aukščiau už šeimą, o NKVD’istas savo šeimą pastatė aukščiau už viską. Bet širdyje buvo geras žmogus ir pastovus vidinis konfliktas drąskė jo širdį.

Kodėl man šio ukrainiečio istorija tokia aktuali? Tikriausiai mane labai priminė. Aš nežinau, kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje. Neturiu aiškaus vienareikšmiško atsakymo. Taip, pagal filmą, reiktų save pašvesti aukštesniam tikslui, o ne vien tik savo šeimai. Bet… Bet mane tėvai (abu sibiriečiai, o ir nemažai mano giminėje partizanų, žuvusių, nemažai sibire numirė) kažkaip augino taip, kad šeima aukščiau už viską. Kažkokia išgyvenimo filosofija. Net nežinau kaip pasakyti, juk nemažai buvo pasakojama apie Lietuvą, laisvę, kovą, bet kažkaip visada puse žodžiu duodama suprasti, kad šeima svarbiau. Ir tas pas mane yra labai giliai pasąmonėje nuo vaikystės. Ir aš bijau, kad tokioje situacijoje aš būčiau kaip tas NKVD’istas. Ačiū Dievui, ir tikiuosi, kad aš nebūsiu niekada jokioje panašioje situacijoje, kai reiks taip ekstremaliai rinktis tarp šeimos ir sąžinės.

Dar man kliuvo, kad viskas kažkaip labai gražu. Net garvežiai nauji blizgantys, o ir tų NKVD’istų elgesys praktiškai vos ne, kad džentelmeniškas, kiek kartų jiems šoko į akis, o jie tai nuleisdavo negirdom. Na, netikiu, kad jie tokie geraširdiški buvo. Tai šaudo į galvas jausdami pasitenkinimą, tai leidžia lipti sau ant galvos.

Nežinau, kažkaip po šio filmo patraukė mane ant kritikos, t.y. ieškau kažkokių smulkmių prie ko galėčiau prisikabinti. Keista, o kodėl taip?

Gal tada ir baigiu rašyti, ieškoti priekabių, nes bet kokiu atveju filmas labai aktualus, reikalingas, gerai pastatytas, o ir ašarų buvo nemažai, taigi užkabino.

Bet vis tiek vertinu tik 9/10. Ir rekomenduoju visiems būtinai pažiūrėti. Tiesiog, mūsų istorija. Privalai žinoti savo istoriją.

Advertisements