Tags

, , , ,


Buvau Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“.

Čia kažkokį video apie jį radau (pats net nežiūrėjau, reiks kada pažiūrėti):

Vaidina: Kęstutis CICĖNAS, Vytautas ANUŽIS, Marius REPŠYS, Gailė BUTVILAITĖ, Toma VAŠKEVIČIŪTĖ, Oneida KUNSUNGA, Martynas NEDZINSKAS, Elzė GUDAVIČIŪTĖ, Tadas GRYN, Arūnas SAKALAUSKAS, Paulius IGNATAVIČIUS, Irmantas JANKAITIS, Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ, Rimantė VALIUKAITĖ, Marius ČIŽAUSKAS, Dovydas STONČIUS, Daumantas CIUNIS, Algirdas DAINAVIČIUS, Arūnas VOZBUTAS, Jolanta DAPKŪNAITĖ, Neringa BULOTAITĖ, Ramutis RIMEIKIS, Remigijus BUČIUS, Algirdas GRADAUSKAS, Mindaugas JUSČIUS, Diana ANEVIČIŪTĖ, Eimutis BRAZIULIS, Paulina TAUJANSKAITĖ, Džiugas SIAURUSAITIS, Augustė POCIŪTĖ

Oskaras Koršunovas: „Išvaryme“ paliesta labai aktuali tema – emigracija. Jos masto turbūt nesuvokiame net statistiškai: tik spėliojama, kiek žmonių išvažiavo, emigravo, bet ši situacija politinėje erdvėje neanalizuojama – o ką jau kalbėti apie kultūrinę ir meninę erdvę. Mene mes beveik neturime rimtos analizės, rimto požiūrio į tai, kas dabar vyksta su Lietuva, su tauta. Už to slypi ne tik tautos, valstybės interesai – už to slypi sulaužyti žmonių likimai, ištisos odisėjos – grįš tie žmonės ar negrįš… Jie palieka savo šalį, savo namus, savo šeimas. Emigracijos būna įvairios. Šiandien emigracija yra kitokia, tačiau buvo metas, kuomet žmonės vyko svetur su bilietu į vieną pusę, nemokėdami kalbos, nieko neturėdami, dažnai – apgauti… Tokią situaciją regime „Išvaryme“.

Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Slypi labai daug dalykų, kurių vienas svarbiausių yra tapatybės praradimas. O gal – atradimas kitoje šalyje? Juk individo tapatybės klausimas šiais laikais yra vienas aktualiausių. „Išvarymas“ atskleidžia daug šio klausimo atsakymo galimybių ir sprendinių. Iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.“

Ar aš ką nuo savęs pasakysiu? Trūko virš 6 valandų. Aišku, kad patiko. O jausmas keistas, nors ir prisijuokiau, bet išėjau iš salės labai liūdnas ir iki šiol liūdna. Depresija užplūdo. Bent fotkių pridėsiu.

Aišku Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys ir Gailė Butvilaitė yra topų topas šiame spektaklyje. Net jų interaktyvus bendravimas su žiūrovais. Keiksmažodžių buvo milijonas, kas antras žodis, gal kartais ir perlenkta, bet kartais taip jie į temą buvo. Kartais net grubiai keistai. Pvz. Gailė:

-Tai, va, žmonos žinokit, kad vakare, kai grįšit po spektaklio, ir pisitės su vyru, tai jis svajos apie mane.

Šiaip liūdna man po šito spektaklio. Nors ir labai patiko. Prieš rašydamas ieškojau nuotraukų, tai užtikau ir keletą recenzijų. Atseit, spektaklis ne apie aukšto intelekto žmones, apie lietuviškus budulius. O aš atpažinau save – Bene, Eglėje, jų santykiuose. Taigi arba aš ne per aukščiausio intelekto, arba spektaklis yra apie platesnę prasmę, ne tik apie nevykelius emigrantus. Štai ir pats Koršunovas sako: tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.

Net mano sūnus sakė, na, tėvai, atpažinai save Bene? Tik Benas nepasiliko su blondine, o tu pasilikai. Beje, sūnui labai patiko, jis sužavėtas. Ai, o man jį rekomendavo mano vyresnė dukra, kuriai šiaip dar nėra 18 metų, nors šis spektaklis pažymėtas kaip N18. Pasakojo apie jį tokia susižavėjus, kad aš pirmai progai pasitaikius nuėjau.

Žodžiu, nėra rašyti nuotaikos. Depresija po šitokio spektaklio. Meilės nėra, laimės nėra, sėkmės nėra, vien tik šūdai, bliat ir naxui.

Rekomenduoju.

Advertisements