Tags

, , , , , , , , , ,


Tai jau trečioji Laurent Gounelle knyga. Pirmoji “Dievas visada keliauja incognito” mane sužavėjo ir įtraukė nuo pirmo puslapio, visgi trileris, nors ir motyvacinis. Antroji – “Diena, kai išmokau gyventi” patiko, bet prireikė perskaityti 2/3 knygos, kad įtrauktų.

Kai rinkausi kitą knygą, tai šiek tiek nuogastavau, kad būtų vėl įtraukianti, nes antrą skaityti, kuri įtraukia tik po 2/3 knygos, nežinojau, ar užteks jėgų. T.y. galvojau, kad gal Laurent Gounelle yra vienaknygis rašytojas, t.y. vieną superinę knygą parašė, turėjo jai idėją ir viskas. O toliau rašo tik dėl to, kad, na, ir taip žmonės pirks jo knygas. Turėjau pasirinkimą iš dviejų jo knygų ir nuojauta pakuždėjo imti “Žmogus, kuris norėjo būti laimingas”:

Viršelis neįtraukiantis, labai jau paprastas. Bet spalvos gražios.

Ir ką? Ir įtraukė praktiškai nuo pat pirmo puslapio. Balis. Aha, vien šalis ką reiškia. Žmogelis, šiaip sveikas, bet jaučiantis, kad jam kažko trūksta (net kažin ar tą jaučiantis sąmoningai, ar tik pasąmoningai) nutaria aplankyti vietinį žiniuonį – išminčių. Jau vėl įdomu. Labai į mane užneša viskas. Žiniuonis apžiūrėjęs nustato, kad fiziškai jis sveikas, bet yra:

-Nelaimingas.

Ir paklausus, kodėl nelaimingas, atsako:

-Nes neturiu antros pusės.

-O kodėl neturi? Kas trukdo?

Ir labai greitai nuo šios temos nueinama prie įsitikinimų.

Nors knygoje dialogų vėl daug ir veiksmo nedaug, bet šį kartą man tai neužkliuva.

Ir nors beveik visos idėjos nėra naujos, bet skaityti buvo įdomu. Dalis idėjų priminė Svijašo knygą (kurios dar nebaigiau skaityti), bet kažkaip jų pateikimas įdomioje patrauklioje formoje, romano pavidalu, vėl atgaivino tas mintis. Ypač apie žmonių įsitikinimus, kurie veikia visą gyvenimą.

Apie tikėjimo galią. Ir taip. Aš ir pats seniau pasakojau, kaip Kristus gydė: Ar jūs tikite? Taip, tikime. Tada praregėkite. Arba. Jei turėtumėte tikėjimą nors kaip garstyčios grūdas, tai galėtumėte kalnus pajudinti.

Apie placebo galią.

Apie savo susikurtas realybes. Mes kiekvienas gyvename savo realybės versijoje su savomis interpretacijomis. Ir neturim dažniausiai jokio žalio supratimo apie kito žmogaus interpretacijas, kokius kompleksus jis turi ir kokia jo realybė.

Apie prašymo ir pagalbos galią. Žmonės bijo prašyti pagalbos. Ir tuo pačiu žmonės linkę padėti. Paradoksas, bet taip yra. Ir kas išmoksta prašyti, įgauna didelę galią.

Apie… Bet ir tai užteks kiek parašiau, nes kitaip nebereiks skaityti knygos. Ir nors asmeninė patirtis yra geriausias dalykas, bet geriau pilna knyga, nei mano trumpas konspektas.

Žodžiu, žodžiu, žodžiu. Knyga patiko.

Man vienas žmogus pasakė, kai išgirdo, jog šitą knygą skaitau:

-Tikiuosi nepanirsi į filosofijas…

O aš tikiuosi, kad panirsiu. Nors ir realizmas gerai. Ir tikiuosi, kad šias filosofijas perkelsiu į realų gyvenimą. Net taip ir darau. Ir man puikiai sekasi.

Einu dar vienos šito rašytojo knygos skaityti.

Ar aš laimingas nors neturiu antrosios pusės? Bent jau laimingesnis, nei tada, kai maniau, kad turiu. Žmona nebuvo jokia antra mano pusė. Iliuzija tik. Ir bent jau sužinojau kokia ta antra pusė turi (gali) būti.

Gero laiko praleidimo skaitant.