Tags

, , , , , , , , , , , , ,


Prancūzų rašytojo Laurent Gounelle (įdomu kaip tariasi visos šios raidės) knyga “Dievas visada keliauja inkognito” mane sužavėjo. Savimotyvacinė knyga pateikta kaip romanas, net kaip trileris, kurį be galo įdomu skaityti, nes įdomu sužinoti, o kaip gi bus. Prisimenu, pirmą tokio formato knygą, kurią skaičiau, buvo Eliyahu M. Goldratt apie verslo valdymą “Tikslas”, irgi romanas, nors apie verslo valdymą (beje, rekomenduoju, kaip ir kitas jo knygas – dar du Tikslus ir “Kritinė grandinė”, ši orientuota į IT projektus). Taigi, Laurent Gounelle knyga “Dievas visada keliauja inkognito” taip įtraukė, kad skaičiau ją visur ir visaip. Ir dar buvau nebaigęs skaityti, o jau turėjau visas šio autoriaus knygas, kurias pavyko gauti. Ne visas pavyko gauti, dalis išpirktos jau. Bet berods dar tris turiu, tai gali būti, kad ir užteks, gal nusibos, o gal ir ne. Tada ieškosiu, kur nors skaitytų knygų knygynuose ar bibliotekose.

Antrą knygą skaitymui išsirinkau “Diena, kai išmokau gyventi”. Deja, bet ši ne trileris. Romanas, bet ne trileris. Iki kokio vidurio skaityti buvo įdomu, bet nebuvo, kad taip vau. Ir tik perskaičius du trečdalius knyga įtraukė ir jau tada sugraužiau kas liko per vieną dieną. Tiesa, pabaiga vėl kažkaip nurimo, bet gerai, kad trumpa buvo, tai nespėjo nusibosti.

Pradžioje nervino daug siužetų. Kažkoks video blogeris, tenisininkas, keksiukų kepėjas, pagrindinis veikėjas, jo verslo partneriai, iš kurių vienas – eks žmona. Kažkaip net nervino skaityti, nes ilgai jie nepersipinė. Ir žinai, kad jie kažkada persipins ir susilies į vientisą siužetą, bet kaip ir sakiau, teko perskaityti du trečdalius knygos.

Dar kas labai skyrėsi nuo knygos “Dievas visada keliauja inkognito”?. Toje beveik viskas perteikta per veiksmą, o šitoje per pokalbius su teta. Kas irgi sunkiau skaitėsi. Tiesa, pabaigoje buvo daugiau veiksmo ir todėl skaitėsi lengviau.

Bet kokiu atveju, knyga man patiko. Dabar imsiuos kitos jo knygos.

Ką darytum, jei sužinotum, jog gyventi liko paskutiniai metai?

Ai. Pabaigai erezija iš šitos knygos.

Visi žinome, kad Ieva ir Adomas nusidėjo Rojuje nepaklusdami Dievui suvalgydami uždraustą vaisių. Ir tai dabar aiškinama kaip didžiausia žmonijos nelaimė, nuodėmė ir bausmė, žodžiu, absoliutus blogis. Taigi, o šioje knygoje teigiama, kad tai ne blogis, o gėris. Kad Dievas juk galėjo sukurti absoliučiai paklusnius padarus, be nuomonės, be valios, be savų norų. Ir uždrausdamas valgyti vaisių, jis norėjo, kad žmogus nepaklustų, kad išsilaisvintų, kad įgytų savo valią, pats būdamas laisvas galėtų priimti sprendimus. Ir todėl visa ši istorija – ne blogis, o gėris.

Na, jo. Biblija nerealus dalykas, jei ją galima net taip interpretuoti.

Gero skaitymo visiems, o aš imuosi kitos.

Kaip matot apie knygos siužetą beveik nieko nepapasakojau, o tik apie įspūdį, kurį paliko ši knyga. Bent kelias žymas pridėsiu, kad orientuotis apie ką.

Žymos: geri darbai, nesavanaudiškumas, laimė, gyvenimo prasmė, meilė, saviugda, savianalizė, savimotyvacija, gyvenimo džiaugsmas.

P.S. Beje pradėjau kitą šio autoriaus knygą ir ta užvežė nuo pirmo puslapio. Per dieną pusę knygos ir perskaičiau, dar rasiu pusdienį laisvą ir bus baigta: “Žmogus, kuris norėjo būti laimingas”.