Tags

, ,


Ai, šitą įrašą parašiau 2017 metų spalio mėnesį. O praėjau rašyti iš vis 2017 metų vasarą. Kai rašiau buvau labai blogos nuotaikos, bet, matyt, ir nepublikavau, nes buvau labai blogos nuotaikos. Po to norėjau publikuoti, kai buvau geros nuotaikos. Bet irgi kažkaip susilaikiau. Dar kažkada norėjau publikuoti, kai buvau keistos nuotaikos. O dabar esu crazy nuotaikos, tai imu ir publikuoju.

—–

Kada čia einu sau gatve ir kad trenks mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus:

Juk skyrybos gali būti ne tik pagal planą A, bet juk gali būti ir planas B.

Pagal planą A, kurį tik vieną ir turėjau galvoje, tai vienaip ar kitaip žmona su manimi skiriasi. Na, pavyzdžiui, ji finansiškai sustiprėja, aš tampu finansiškai nebereikalingas ir tada ate. Gali būti įvairios variacijos, bet pagal planą A iniciatorius visada žmona, ne todėl, kad aš toks blogas, tiesiog ji manęs nemyli, o kiek gi galima gyventi su nemylimu.

Ir štai einu aš gatve, priešais makaluoja žmona su savo užpakaliu ir aš pajuntu, kad manęs ji nejaudina. Gal aš pasenau, nes to sekso nebereikia tiek daug. Ir suprantu, kad jau kuris laikas mūsų gyvenimas, seksualinis, apsivertė aukštyn kojom. Seniau pamatau žmoną, o noriu sekso su ja. T.y. ji sekso priežastis. O dabar atvirkščiai. Aš pirma užsimanau sekso, dėl įvairių priežasčių, pvz. kelias dienas neturėjome sekso ir natūraliai norisi naujo arba gatvėje pamačiau kokią stirnaitę ar kokį straipsnį apie seksą kur nors paskaičiau ir užsimaniau, o po to jau žmona “pasimaišo” su kuo galima pasimylėti. Na, ne, kai sugulam į lovą ji vis dar mane jaudina. Tik galvoju, jei jau taip keičiasi mano seksualumas, tai visko gali būti, kad ateityje sugulus su žmona, man ant jos tiesiog nestovės. Na, taip dabar tai atrodo kaip nesąmonė, bet anksčiau nesąmonė atrodė, kad pažvelgus į žmonos užpakalį man iš karto nepasistos.

Ai. Ir nežinau kas pirma? Ar pirma aš, kai žmona pradėjo išsisukinėti, ar pirma žmona, po kurios išsisukinėjimų, nusibodo būti tuo kuris pasiima ko nori. Na, tipo, vyriška jos nuomone, vyras pasiima ko nori. Bet nežinau, anksčiau taip nebuvo, anksčiau jausdavosi abipusis noras. Na, aiškina tipo pervargimas. Ką aš žinau. Prieš daug metų aš sekso metu užmigau. Po sunkios komercinės kelionės į Pekiną. Va čia tai pervargimas buvo. Po to visą savaitę miegojau pas mamą atsikeldamas tik pavalgyti. Bet noras vis tiek buvo. O dabar atrodo, kad nebėra. Na nėr, tai ir nereik. Gal kitų variantų paieškoti?

Ok. Sakysite. Pagaliau baigiat tą gyvulišką gyvenimo etapą, kai santykių pagrindas yra seksas. Dabar bus galima siekti aukštesnių tikslų. Aha. Kokių dar aukštesnių tikslų? Mes neturim nieko bendro apart sekso.

Mes jaukiai jaučiamės restorane vakrieniaudami ir abu įlindę į telefonus. Jei kalbamės apie kažkokius dienos įvykius ar problemas tai tik apie žmonos. Jei aš užsimiršęs ką nors pradedu pasakoti, tai praktiškai visada žmona pertraukia savo problemomis. Na, geriausių atveju visai nesiklauso. Kelis net kartus taip buvo aš užsimiršęs pradedu pasakoti ką nors man excited, tada prisimenu, ko aš čia durnius aušinu gerklę ir tyčiom vidurį sakinio, vidurį minties, vidurį istorijos, nutraukiu. Ir ką? Ir nieko. Ar ką kalbėjau, ar ne, jokio skirtumo.

Na, ok. Kito problemos ar įspūdžiai nejaudina ir neįdomu. Bet jei kalbam apie žmonos problemas tai irgi ne kalbėjimas, o jos nuomonės patvirtinimas. Blogiausia, kad kartais nežinai jos nuomonės ir jei į jos klausimą ką daryti atsakai – patari ne taip kaip ji sugalvojo, tai susipykstam, na, geriausiu atveju ant tavo patarimo uždės ignorą – kaip tau mano nauja suknelė, kai kalba tarkim eina apie darbuotojų problemas. Kartais žinau atsakymą, bet tai prieštarauja mano moraliniams įsitikinimams, tada susipykimas garantuotas. Ant smulkių dalykų dažnai pritariu jos nuomonei, kad nesukelti pykčių. Dar knygutėse rašo, kad moterims visai nereikia sprendimo, aha, bandžiau, oi, kaip tau sunku, kokie visi idiotai, kaip tave užjaučiu. Ir ką? Gavau:

-Ei, kokį čia šūdą mali, aš klausiu tavęs patarimo.

Žodžiu, standartas nepraeina.

Taigi apie ką kalbėtis neturime. Nei bendrų temų, nei interesų, o ir šiaip geriau apie nieką nekalbėti, nes didelė tikimybė lygioje vietoje susipykti, jei ne duok Dieve nuomonės nesutaps, net kokiais nors nereikšmingais klausimais pvz. kokiais nors negrų klausimais, kurių net gyvenime nematėme.

Domėjimasis kito reikalais? Na, kad jau mėnesį lankau sporto klubą ir žmona to nežino, na, sakykim jau pradžia, nors aš sąmoningai tai slepiu. Nusipirkau kedus, aprangą, nuėjau demo, pasirašiau metinę sutartį ir dabar vaikštau. Pradžioje tyčiom kaip ir neslėpiau to, o dabar pradėjau. Ai, kai tik sužinos, tai prasidės visokie trukdymai. O kam man to reikia. Dabar niekas nežino, niekas neturi galimybės man trukdyti.

Na, bet kad jau mėnesį lankausi kartą ar net du pas dantistą, o žmona to nemato. Ai, sakysite, o kaip pamatyti turi? Na, šiaip visada po dantisto varau pas žmoną, su užtirpusiu žandu. Bet kadangi mes nebendraujam, tai per porą valandų nuskausminamieji išsivaikšto ir ji nieko nepastebi.

O įdomu, jei galiu vaikščioti pas dantistą ir į sporto klubą, o žmona apie tai nežino, tai gal ir meilužę galiu įsitaisyti ir nieko ji nežinos? Nors aš labiau norėčiau ne meilužės, o tiesiog kitos moters. Nors…

Rūpinimasis vienas kitu. Na, kad žmona manimi nesirūpina, tai čia nieko naujo, aš prie to pripratęs. Bet kad ir aš nustojau rūpintis. Va, važiuojam su auto, kuri necypsi, jei neužsisegi diržų, tai seniau per pykčius užsegdavau (iš kur pas ją tas durnas poreikis protestuoti prieš visuomenę), tai paskutinį kartą ji nesisega, o aš nieko nesakau. Net pyktis ima, ko čia aš turėčiau rūpintis, stengtis, kovoti. Taip jai ir reikia, jei įvyks avarija.

Namai. Seniau stebėjausi, kodėl ji taip nesirūpina namais. Betvarkė juoda. Kažkada teko apsauginius įsileisti į vidų, nes keistai suveikė signalizacija:

-A, – sako, – matom, kad įvyko apiplėšimas, po visus kambarius daiktai išmėtyti.

Praeiti neįmanoma per daiktų krūvas. Tik jie žiūri ir nesupranta kaip plėšikai į vidų pateko, visi langai ir durys uždaryti, niekas neišlaužyta.

Jos nesirūpinimas parketu, jo gadinimas praktiškai. Sienomis ir t.t. Žolytė pas mus buvo virtusi pieva, šiais metais šiek tiek atstačiau panašiau į veją.

Net grįžimas namo 22 val. ar vėliau, įskaitant savaitgalius.

Anksčiau nesuprasdavau kodėl taip keistai elgiasi su savo namais. Aha. Esminę klaidą logikoje dariau. Namai, tai juk mano. O jai tai tik laikina vieta pernakvoti. Čia kaip man jos mašina nerūpi, taip jai nerūpi mūsų, ups, mano namai. Net jei skirsimės, man liks šie namai, o jai atiteks kitas vertingas turtas, kuris šiaip manęs ir nedomina. T.y. logiškas pasidalinimas gautųsi. Tik aš anksčiau nesuvedžiau galų.

Ir kaip ji tiek metų gyvena su nemylimu žmogumi. Aha. O aš ką geresnis? Aš ją ką myliu? Aš net nelaikau pakankamai gražia. Net prieš vestuves, prisimenu įkritom į šieną, o aš jos nenoriu bučiuoti, nes neatrodo labai graži. Ir kodėl mes susituokėm? Ji manęs nemylėjo, o aš net nelaikiau jos pakankamai gražia. Seksualia taip, bet gražia – ne.  Nors kartais kai pažiūriu, gal ir graži. Bet gražesnių tikrai yra. Tokių dėl kurių į pasaulio kraštą eičiau.

Oi, jei žinotų dabar kokia “barakuda” mano mintis, tai per 15 minučių mane suviliotų.

Advertisements