Tags

, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Šį filmą rekomendavo mano geriausias filmų žinovas Antanas L. Bet šį kartą aš suabejojau. Čia juk siaubo filmas. Aš siaubo filmų nemėgstu. Galvojau, kad kažko nesupratau, gal maišau kažką. Paskaičiau anotaciją. Na, konkrečiai siaubo filmas. Galvoju, gal Antanui protas pasimaišė. Ką gali žinoti 🙂 Klausiu jo, ar tikrai? Tikrai manai, kad čia geras ir vertas dėmesio filmas. Sako, tikrai, patikėk, jei ir Ramūnas Aušrotas rekomenduoja kaip pozityvų fantastinį siaubo filmą tai tikrai bus geras. Na, du didžiausi mano filmų autoritetai rekomenduoja. Ok. Galvoju reiks nueiti. Kada nors.

Tylos zona / A Quiet Place (2018):

Rež.: John Krasinski
Vaidina: Emily Blunt, John Krasinski, Millicent Simmonds ir kt.

O visai damušė R. Sako, kad nueičiau pažiūrėčiau, nes ten lyg vaizdelis iš mano gyvenimo 😂 tie monstrai – mano žmona.

Galvoju, afigiet. Juk įdomu į save pažiūrėti. Ir dar patikslina, kad ta įtampa man primins mano pačio gyvenimą 😉 kurią sukelia monstrai – žmona.

Sukuosi kaip išmanydamas ir susiorganizuoju laiką. Žmoną – dirbti, vaiką – į triušiukų filmą, o pats – į siaubeką.

Filmas prasideda. Ir kas labiausiai erzina, tai žiūrovai. Bl… nebūčiau toks ramus žmogus, būčiau išspardęs visus. Na, dar aišku ir policijos bijau, nes pasodintų tai mane, o ne tuos niekšus. Ir dar per žinias parodytų: solidus vyriškis primušė kino teatre jaunimėlį. Na, gražu būtų. Per siaubo filmą.

Esmė, kad filme situacija tokia, jog monstrai reaguoja į garsą, todėl filme viskas labai tylu, net bendraujama gestų kalba. Ir čia bl… čepsi, traškina tuos prakeiktus kukurūzus. Hrrrrr… Iš vis kas sugalvojo, kad į kino teatrą reikia eiti pavalgyti. Gal dar kino teatre šašlykus kepti pradėkime?

Pusė filmo praėjo, kol sugebėjau atsiriboti nuo tų spragėsių tarškėjimo. Ir jau kai per kulminaciją žiūrovai juokėsi, man bėgo ašaros ir žiūrovai nebejaudino. Bet pusę filmo kentėjau.

Gal ir dėl to pusę filmo niekaip negalėjau suprasti, ką gero šiame filme įžvelgė Ramūnas su Antanu.

O kai atsiribojau, pradėjau matyti.

Aš tikriausiai įžvelgiau net visai kitus dalykus. Tai mano skaudžios vietos. Bet tai, jei filmas yra daugiabriaunis, tai juk ir parodo jo gerumą. Tikriausiai net žiūrint tą filmą kitą kartą, kitoje nuotaikoje, pamatyčiau visai kitus dalykus. Ir tai yra super.

O dabar ką pirmiausia pamačiau, tai – Meilę.

Ypač per vyro prizmę. Koks vyras. Koks Tėvas. Aš ir norėčiau toks būti. Deja, per savo gyvenimą pridariau daug klaidų, nebuvau toks. Nors šiaip ir šiame filme vyras klysta, ypač santykyje su dukra. Klysti vyriška. Nieko nedaryti yra nevyriška. Deja, seniau aš daug ko nedariau.

Filmas gera vyriškumo mokykla.

Na ir žmona. Norėčiau tokios. Aš tai pagalvojau, kad aš su saviške pirmą dieną būčiau monstrų suėstas. Kokia meilė vyrui, kokia pagarba, pasitikėjimas, motyvavimas, palaikymas.

Kokia šeima. Kaip vyras gražiai auklėja sūnų. Ugdo jį. Ir kaip sūnus auga irgi vyras. Aukojasi dėl mamos, sesės, brolio, tėvo. Ryžtingai kaip tikras vyras. O dukra mokosi iš mamos. Meilės, aukojimosi, ištvermės.

Ir viltis. Pirmiausia, kad dar yra tokių vyrų pasaulyje. Tokių žmonų, motinų. O antra, kad kol yra tokių vyrų ir moterų – žmonija išliks. Ir jokie monstrai mums nebaisūs. Kol žmogus yra Žmogus, tol mes neįveikiami. Tol mes liksime Žmonėmis.

Nerealus filmas. Kuo daugiau apie jį galvoju, tuo labiau jis man patinka.

10/10. Jep. Siaubo filmui. Bet jame tiek daug Meilės, vyriškumo, moteriškumo, šeimos ir vilties, kad kitaip negaliu.

P.S.

Naktį sapnavau. Sapnuoju, kad mano žmona (kita, ta geroji) plauna rankomis drabužius (kaip ir filme, kad garso nesukeltų). O aš einu gelbėti šeimos. Pastačiau didelį didelį būgną, kokių dviejų metrų skersmens. Kažką (nepamenu ką) pastačiau jį mušti. O pats laukiu pasirodančio monstro. Ir kai tik jis pasirodo, šaunu į jį iš granatsvaidžio (ar tai bazuka, na kaip ten vadinasi, tas kuris raketas šaudo). Ir monstro nėra.

Įkvepiantis filmas, ane?

Advertisements