Tags

, ,


Jeee, pagaliau nuėmė gipsą. Tris savaites buvau kaip nesavas. Ai, atrodo kas čia tokio mažylis pirštas. Bet pasirodo, kad visi pirštai, net pats mažiausias žmogui reikalingas. Na, aišku, pripranti ir kai nėra, jau po truputį apsipratau, išmokau daug darbų daryti su kaire ranka. Bet, ai, fainiau kai yra viskas savo vietoje ir viskas funkcionuoja. Pasirodo, kad net į tuliką kai nueini, net tada problemos, kai reikia kaire ranka, arba kai ir dabar, dar žaizdelė ant mažojo pirštelio pačio galiuko liko ir paspausti negaliu, aha, o pasirodo tulike reikia 🙂

O šiaip kaip nebūtų keista sunkiausia buvo dirbti su kompiuteriu, net ten visokias dėžes galima su kaire ranka nešioti, be to ir dešinės rankos dar 3 laisvi pirštai likę (sugipsuoti buvo mažylis ir į komplektą bevardis). O pelės valdyti nėjo, todėl vis bandžiau su kaire ranka, bet kaip užkniso, kad vengiau kiek tik įmanoma, o ir su klaviatūra su viena ranka žiauriai nepatogu. Na, žodžiu, dabar jau “typinu” kaip ir senų senovėje, nes “typinant” visgi mažylis nedalyvauja.

Kaip viskas nutiko? Ai, kaip visada, visos bėdos per žmoną. Nešėm tokią didelę didelę krosnį. Kad ten dviese (ne su žmona, su ja net nabandžiau, su kitu vyru, dviese nešėm) vos vos pakėlėm. Ir ten ant tokio rėmo reikėjo ją pastatyti, o man rankas jau pjauna, išlaikyti nebegalėjau, tai ir stačiau kaip galima greičiau, kojelėm ant rėmo nepataikiau, tai taip ir papuolė pirštas tarp rėmo ir krosnies. Dar gerai, kad kažkaip ištraukiau ir tik pats galiukas sutraiškytas buvo.

Tikriausiai pirmas kartas, kai pajutau ką reiškia skausminis šokas. Ištraukiau pirštą, žiūriu, mėsos išlindusius, kraujas tik kapt kapt kapt, laša. O aš jokio skausmo nejaučiu. Ir tik tada parėjo skausmas.

Aš dar norėjau nevažiuoti į ligoninę, na ir ką jie pasakys, sutvarstys ir sakys saugok kol sugis. Išgėriau nuskausminamųjų, sutvarstė. Bet ai kažkaip vaikštau, neramu, sakau, reikia nuvažiuoti. Ooo, sakė, gerai, kad atvažiavai. Suleido nuo stabligės vaistų, padarė rentgeno nuotrauką. Lūžis. Sakė, kadangi žaizda ir lūžis šalia, tai užkrėtimo tikimybė labai didelė, gerai, kad ir atėjau. Prirašė antibijotikų. Susiuvo, ai tik viena siūle piršto pagalvėlę pritraukė prie piršto, kad nebūtų taip atsiknojusi. Ir sugipsavo.

Dievinu šiuolaikinius nuskausminamuosius. Jaučiu, kad ten man kažką karpo, bado, bet absoliučiai jokio skausmo. Visiškai. Bet nežiūrėjau kaip ten viską daro. Ai, kažkaip vis tiek man atrodo, kad kai nematai tai ir ne taip skauda. T.y. iš vis neskauda. O mano mažė viską žiūrėjo ir man dar po to pasakojo. Tai daktarai stebėjosi, kaip tokia maža ir taip nebijo kraujo. Gal bus daktare. Gal visai ir norėčiau, kad mano mažė būtų gydytoja. Gera specialybė – padėti žmonėms. O su laiku manau ir Lietuvoje taps vertinama specialybė ir pinigais kaip užsienyje. Nors ką gali žinoti kur ji gyvens.

Pasakoju čia draugams, kad ai, kokie visi daktarai normalūs. Ir gerais patarimais ir šiaip labai normaliai priėmė ir viską sutvarkė, žodžiu, tiesiog super.

-Ai, sako, čia ne tiek daktarai nornalūs, o kiek tu normalus.

Na, jo prisiminiau ką mačiau laukiamąjame. Vien girtuokliai, bomžai, visi nepatenkinti, pikti. O man kas, aš su nuskausminamaisiais atėjau, šypsausi gražiai, maloniai bendrauju. Bet, ai, vis tiek labai geri daktarai. Ačiū jiems.

O šiaip po pačio sužeidimo tai skausmingiausia buvo tada kai nuėjau pirmą kartą perrišti, tai nuplėšė žaizdą. Vis tiek manau, kad galėjo nenuplėšti, gal paskubėjo ar panašiai. Bet nieko, išgyvenau.

Bet šiaip tai laimingas atsitikimas. Sekasi gi man. Tik pats piršto galiukas. Joks sanarys nepaliestas, nenutrauktas pirštas. Žodžiu, trys savaitės gipse ir dabar dar pora savaičių pasaugoti, kad baigtų sugyti ir viskas. Būsiu sveikas.

Kai nuėmė gipsą ir leido nusiplauti, tai kaip visa oda nusinėrė, visos rankos, juk neploviau visą tą laiką. Tiesiog visas sluoksnis. Ir dar dabar suprantu kai rodo per teliką kokius žmones po operacijos kai reabilitaciją atlieka ir kaip jiems sunku. Aš tik tris savaites nelanksčiau sanarių, o jau kiek vargo ir skausmo buvo juos pralankstyti. Jooo, žmogus sutvertas judėti.

Vėl grįžtu prie įprasto gyvenimo, vėl pradedu mankštą daryti, aha, o kaip jaučiasi, kad nedariau, atrodė kad lengvai darosi, o va tarpą nedariau ir pasirodo, kad ne taip ir lengva. Tai tada ir džiugu, kad ne veltui darau tą mankštą. Na, ir hantelius reiks pradėti kilnoti, rytais jau kilnoju, tik nežinau ką daryti dėl vakarų, Grįžtam namo 1-2 nakties, tai nei noro nei jėgų nebėra, be to ir jai prieš miegą kilnosiu tai užmigti visai negalėsiu. Kažką reik sugalvoti dėl to. Gal į darbą nusivežti hantelius, šiaip juk tik 20 minučių kilnodamas užtrunku. Bet kažkaip darbe man nepatogu. Ateis kas, o aš čia hantelius kilnoju. Ok, kad dar būčiau koks rėmas, tai viskas ok, o dabar kai nieko nėra, tai kaip koks kompleksuostas paauglys atrodysiu.

Va, čia dabar man didžiausi mįslė. Kur ir kada vakarais pakilnoti hantelius. Tik 20 minučių. Kas antrą dieną. Nevažiuosiu gi dėl 20 minučių į sporto klubą. Kol per kamščius nuvažiuosiu, kol persirengsiu, kol grįšiu, tai vietoj 20 minučių gausis 2 valandos. Oi, na, ne. Neturiu 2 valandų. Reikia galvoti, galvoti. Gal kabinete užsirakinti, bet blin, pažiūrės, kad nieko nėra, užrakins mane ir dar signalizaciją įjungs. Ant durų parašyti “Aš dar esu, nejunkite signalizacijos”. Aha, o tai ką bl… darau užsirakinęs vienas kabinete? Žmonos neturiu, ar ką?

Nesugalvoju.

Advertisements