Tags


Trečia diena. Jau įprasta. Pradeda traukiniai važinėti. Pažadina. Dar pamiegam. Seksas (kol dar nuotaikos nesušiko ir šiaip bl… atsitempiau moterį į Paryžių, meilės miestą, tai bent atsimylėsiu, niekas nesutrukdys, o po to bus kaip bus). Batoniniai pusryčiai. Ir į miestą. Dukros planą sugriovė visai, bet ji dar vis tiek bando judėti maždaug pagal planą. Ir ačiū Dievui.

Gal nuotaika bloga buvo, o gal tikrai visi pastatai vienodi, pilki. Ne nu faina, bet kažkaip Romoje kai buvau, tai buvo Vau.

Cathédrale Notre-Dame. Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Į vidų nėjom, didelė eilė, o žmona jau burba nepatenkinta nuo ryto. Tai nežinau, gal ir įdomi ta katedra.

O šalia Dievo Motinos Katedros (na, taip arti, kaip pas mus Katedors aikštėje tarp Katedros ir bokšto būtų) vyksta kažkoks batonų kepimo paroda-varžybos. Žmoną tai sudomina nerealiai, nes galima bus su ja gražių fotkių facebookui padaryti. Tai daug nuotraukų iš ten. Visai įdomu šiaip jau.

Ginkluotų policicinkų ir kareivių pilna. Šito dar automatas mažiukas, mačiau vieną tokį su galingu, du kart didesniu, bet pabijojau fotografuoti. Ir man atrodė, kad ką tie prancūzai, griežto žodžio nepasakys, tik tiurli liurli moka, bet kai buvom Monmarte, ten kažko policicinkai negrus vaikė. Eina sau, tai nuo jo balso ir tono nugara pagaugais nuėjo, matyt, kai užtaisytas ginklas rankose, įgauna jėgos.

Tokie patikrinimai su detektoriais praktiškai visur.

Man jau šiza parėjo. Atneškite man prašau sraigių. Ir vyno. Du šimtus gramų. Nepasakyčiau, kad skanu ar neskanu. Nesąmonė kažkokia ir tiek. Kažin, ar dar kada gyvenime užsakinėsiu sraigių. Nors gal reiktų pabandyti ir kitokių kitur, gal tik šitos labai mažos ir keistai iškeptos. Na, kaip atrakciją užskaitau, nes atėjo padavėjas parodė kaip valgyti, visa šeimyną žiūrėjo reakciją.

O mocarela salotos visai skaniai atrodė. Vaikas užsisakė ledų, tai nei ji baigė valgyti, nei aš galėjau valgyti, labai saldūs.

Ir pagaliau. Pagaliau. Eifelio bokštas. Nors ir eilės, bet pasakiau, kad čia eisim ir viskas. Noriu. O šiaip eilės visai greitai judėjo. Gal per kokią valandą ir pakilome nuo atėjimo. Gerai, kad dar ne karščio sezonas. Nors vaikai ir pazyzė, kad karšta, bet ką jie išmano apie karštį, atvarytų čia vasarą, va, tada tai karštis.

Nesibučiavome. Žmonai šyzą parėjo visai. Nes buvo dukros mintis (išskaitė internete), kad užkilus paimsim šampano, išgersim. O ten pasirodo, kad šampaną duoda plastikinėse taurėse ir nėra kur atsisėsti. Ir taurė 15 eurų. Būčiau nupirkęs, bet žmona išvis susigužė viršuje ir į kampą atsisėdo. Blogesnio dalyko ji gyvenime nėra patyrusi. Na, mes pabuvome 5 minutes, pasifotkinome ir žemyn.

Viskas, planas kaip ir įvykdytas, Eifelis aplankytas, varom pavalgyti.

Vėl į tą pačia piceriją. Pizza La Gourmandise. Tikrai rekomenduoju, jei būsite prie Eifelio ir norėsite valgyti, tai super vieta. Ir palyginus nebrangiai. Pica 13-15 eurų kažkur.

Dar prieš tai ieškojome kitos kavinės, bet neradome. Vaikas sysiu užsimanė, tai tipo užėjome. Žmona užsisakė juodos kavos ir vandens vaikui, nes jai tipo nepatogu šiaip vaiką į tualetą nuvesti. Aš ir vyresnė dukra susilaikėm nuo užsakymo, dėjom, kad nepatogu. Tai vanduo ir kava man kainavo 11 eurų. Matyt, brangiausias (bevertis) dalykas už ką mokėjau Paryžiuje.

Kadangi žmonai šyzą, nes su ja gražių nuotraukų nepadarėm, tai grįžom visi nx, t.y. į viešbutį.

Viešbutyje palikome vaikus, o patys vieni išvarėm žmonos prie Eifelio fotografuoti. Kaip gi, o ką ji į facebook’ą įdės? Siaubas.

Dar prikolas, laukiam autobuso, o jo kaip nėra taip nėra. Bandau klausti, kažkokio vairuotojo, bet angliškai jie nei mur mur, susirodom ant pirštų, kad 42 numerio reikia čia laukti. Dar laukia anglų turistai, bet jie ir patys nežino kas ir kaip. Dar stovi negras toks baisus baisus, kaip iš kino, akys krauju pasruvusios, tai jo bijau klausti. Naktis šiaip jau. Dar atėjo jauna panelė prancūzė, bet ji nei pati žino, kas čia vyksta, nei angliškai moka. Dar praėjo pagyvenusi prancūzų porelė, angliškai irgi nieko, bet pagal jų reakciją supratom, kad kažkas čia blogai. Rodo kiek minučių liko iki autobuso atvykimo, o skaičiai šokinėja, tai daugiau tai mažiau, žodžiu valandą pralaukėm ir išvarėm metro ieškoti. Kasininkės paklausėm kaip nusigauti, tai atspausdino instrukciją ir pagal ją lengvai suradau. Prieš tai schemoje bandžiau pats susigaudyti, bet greit nepavyko, o žmona šalia nervino.

Žodžiu, padarėm su žmona gražių nuotraukų į facebook’ą, ji šiek tiek aprimo, nors man tai jau iki kaklo visko. O grįžom jau žinomu autobuso maršrutu. Jau ir aš užsišikęs.

Prie viešbučio einam, netoli stoties, tokia tipo kebabinė. 12 valanda nakties, niekas kitas nebedirba, sakau, davai suvalgom, ką nors iš čia. Taip skaniai atrodo. Ir šiaip tikrai labai skanu buvo. Valgėm sandvičus su kalakutiena (berods 5,50 euro komplektas, žiauriai pigu). Tai kaip matot toks kalaukutienos kotletas, jo viduje kumpis su sūriu ir viskas bandelėje (pitoje). Ir kečupo skonis kitoks nei Lietuvoje. Gal ten visur toks pat, bet man tai buvo tiesiog kitoks nei Lietuvoje todėl ir labai skanu. Tokių Lietuvoje nematęs, žiauriai skanu.

Sėdim gatvėje, naktis, prie stoties, valgom sandvičus, aplink negrai slampinėja ir nieko, labai saugiai viskas atrodo. Romantika.

Advertisements