Tags


Taigi Paryžius – pirma diena, tiksliau vakaras. Nusileidom dar buvo šviesu, bet jau po truputį linko link temimo. Susirinkom savo lagaminus, na, tik rankinį bagažą turėjom, tai greit viskas ir išvarėm ieškoti autobuso, kuris nuveš į Paryžių (Beauvais – Paris). Gal be reikalo taip skubėjom, nes ten tų autobusų tikrai daug, vienas po kito važinėja. Bilietus pirkau stotyje, pamatėm savitarnos automatą ir kortele greitai nusipirkau, šiaip po to sužinojau, kad yra būdų kaip juos nusipirkti pigiau, bet, ai, ne taip dažnai į tą Paryžių važinėju, tiek to. Kainavo 68 eurus (ant 4 žmonių), prasidėda pinigų leidimas. Šiaip jo, pinigai tai upeliu plaukė, bet ką padarysi – atostogos, nesinorėjo labai taupyti. Autobuso kaina, nesitikslinau, bet man atrodo, kad maždaug man tiek ir lėktuvo bilietai kainavo, nors gal tik taip atrodo. Savitarnos automatas tai fainas – pasirinkau anglų kalbą, tai pirmas langas angliškas, o toliau persimetė į prancūzų kalbą, bet šiaip viskas intuityviai aišku buvo, tai nebuvo jokių problemų.

Prie autobuso atvarėm vos ne pirmi, kaip kokie senbuviai žinantys viską kas ir kaip. Šiaip visur nuorodos, net ant žemės, tai nesunku buvo surasti. Autobusu iki Paryžiaus važiavom gerą valandą, bet, ai, atostogos, laiko neskaičiuoju.

Kažkur atvežė, išmetė, viskas, Paryžius. Ai, miestas kaip miestas, o gal tiesiog rūpi greičiau viešbutį susirasti, kad ramu būtų. Taip. Reikia metro. Aha, štai nuorodos. Kažkas užsimanė sisių, o, kaip tik einam pro didelį prekybos centrą, užeinam, gražu, naujas pastatas blizga, nuorodos į WC, einam pagal jas, laiptais vienais, kitais, randam, ups, dirba tik iki 20 val. o mes jau po laiko. Ai, pakentės. Ieškom geriau viešbučio. Vėl pagal nuorodas į Metro, randam stotį. Kadangi dukra kaip ir žino kur važiuoti, viską susirašius, aš nelabai ir aiškinuose, bet dukrai kažkas neaišku, einu padėti, randam terminalą su touchscreen’u. Jėga, įvedama galutinės stotelės pavadinimą ir mums išmeta nuorodas kaip važiuoti, kokią liniją pasirinkti, kur persėsti. Dukra nusifotografuoja. Ai, galvoju, jei čia taip, tai čia iš vis visur easy. Tiesa, tokį terminalą mačiau tik tą pirmą kartą, o kitus kartus nebuvo taip gerai. Nors viena kartą kasininkė atspausdino maršrutą (čia kai be dukros važiavom ir man reikėjo naviguoti), tai irgi labai lengvai buvo.

Šiaip Paryžiaus metro sistemos taip ir nepagavau. Ten linijos, lyg raidėm žymimos, ai, žodžiu važinėjau grynai pagal nuorodas, dabar eik į liniją C, kryptis ten kažkokia, ten ir einu ir važiuoju iki reikiamos stotelės. Tada persėdi į kita metro ir važiuoji toliau. Nuo: Gare de Neuilly – Porte Maillo. REC C – ROMI Gare de Pont Rungis. iki: Saint-Michel – Notre-Dame. 22min; 9 stotelės. Toliau nuo: Saint-Michel – Notre-Dame, RER B – ILUS Gare de Mitry Claye, iki: Gare du Nord, 5min; 2 stotelės.

Gare – tai stotis, išmokau su laiku 🙂

Išlipam. Praktiškai dukros navigacija iki šiol veikia puikiai, šauniai pasiruošė, didelė jau pas mane. Tiesa, čia išlipus iš metro ir pasimetam. Jau tamsu, gatvių daug, o ji susirašius išlipus iš metro eikite į kairę pro tokią gatvę, po to į dešinę. O juk kai išlipi tai ne visada vienas išėjima būna. Na, tenka jungtis prie navigacijos man, aš kitais pasitikiu, bet visada turiu atsarginį planą B. Dar Vilniuje atsisiunčiau į mobilų Paryžiaus žemėlapį (nes internetas užsienyje dar brangus buvo), įsijungiu Google Maps, įvedu viešbučio adresą ir viskas, nuorodas kaip eiti turim, dar tik kol susiorientuojam į kurią pusę, o toliau pora gatvelių ir mes jau prie viešbučio.

Vakaro planas buvo toks, kad atvažiavus išeisim kur nors užkasti. Jau vakaras, einam link viešbučio, viena kavinukė, kita, o jos pilnos vien negrų (aš ne rasistas, bet naktį negrų apsuptyje vienam labai jau man nejauku), į gatves išėję pakalbėti (ar parūkyti, labai nesistebeilijau). Jooo, bet valgyt labai norisi. Susirandam savo viešbutuką – Kuntz, 2 Rue des Deux Gares. Toks mažas, šiek tiek senovinis, bet šiaip švarus ir mano supratimu visai nebrangus kaip Paryžiui, vienam berods apie 50-60 eurų. Klausiam pas administratorių (pagyvenęs vyras), ar kur yra šiuol laiku pavalgyti, beje, visai normaliai angliškai kalba, kas ten aiškino kad Prancūzijoje niekas nekalba. Oi, pradžioja mykia, kad tokiu laiku nelabai, nors po to sako, va paeikite ten ir ten ir išeisite iš stoties rajono ir tada ten jau bus.

Aš vėl nesuprantu, kur jis nurodo, bet dukra sako, kad viską suprato, ok, einam. Ir tikrai kokios dvi trys gatvės ir ant kampo normali kavinukė. Užsisakom. Mes su žmona salotų, dukra kažką ten ir įdomaus, o mažė makaronų. Na, į kainas nutariam labai nežiūrėti, pigiausias patiekalas 12 eurų, mūsų salotos irgi kažkas apie 14 eurų. Aš dar paprašau vyno, jauna, guvi padavėja rekomenduoja bordo, po to tokį tik ir tegėriau. Mažės makronai labai skanūs, o mūsų salotos su actu. Kaip supratau čia jie visas taip daro, tai aš dar kažkur vieną kartą pabandžiau ir daugiau salotų nebeėmiau, tipo, paragavau, dabar ragausiu kitų patiekalų, o šiaip tai man su actu nepatinka.

Ramiai pasėdim, išgeriam vyno su žmona, kaip ir romantika. Paryžius.

Ramiai grįžtam atgal į viešbutį.

Čia vaizdas pro langą. Tik vėliau supratau, kad čia apačioje traukinių stotis. Kaip ir siaubas turėtų būti, bet, matyt, visada grįždavome tokie pavargę, kad nelabai ir trukdė. Rytais pažadindavo pradėję važinėtis traukiniai, bet net pats nustebau, kad visai manęs tai neerzino. Nes iki šiol kai rindavausi viešbučius, tai būtent tokių vengdavau.

Bordo vynas. Atšaldytas kaip aš ir mėgstu. Visur Paryžiuje duodavo atšaldytą, ot, žmonės, supranta kaip reikia vyną raudoną patiekti, ne, taip kaip Lietuvoje, kažkas išgalvojo, kad raudoną reikia gerti šiltą. Iš valgių tai tikriausiai vynas ir labiausiai įsiminė. Dar picos, sumuštinis ir ai, Brie sūris. Oi, koks skanus buvo.

Čia ta visai jauki kavinukė ant gatvės kampo. Kažkurį vakarą dar su žmona sugrįžom į ją vyno išgerti. Dirba berods iki vidurnakčio, tai mes tada be penkių minučių atvarėm, tai labai normaliai davė išgerti ir nevijo lauk.

Taip ir sėdėjome lauke, beveik ant gatvės. Visai faina.

Ai, o čia Paryžiaus degalinė. Pirmą kartą tokią mačiau Romoje, tai ten net nebandžiau prie jos stoti, nes kažkaip nei šis nei tas. Bet, matyt, dideliuose miestuose taip labai praktiška, pastato vieną kolonėlę ir pilkis, nes o kur kitur įgrūsi didelę visą degalinę.

Viskas. Grįžom į viešbutį. Ir čia buvo mūsų pirmojo vestuvinė naktis. Ui, ką čia aš rašau. Kokia dar vestuvinė. Pirmoji naktis Paryžiuje. Aišku, tam tikrų požymių į vestuvinę naktį turėjo 🙂 Ai, vaikams paėmiau atskirą kambarį, geriau ir jiems, ir mums.

Advertisements