Tags

, , , , , ,


Taip seniai buvau spektaklyje ir, kai tik prisiminiau tai, iš kart nusipirkau bilietus. Pirkausi sau kaip Kalėdinę dovaną. Jėga, kol žmona vaikščiojo po parduotuves, o aš jai iš paskos, tai mobiliame telefone susiradau norimą spektaklį ir susimokėjau už bilietus, man atsiuntė pdf failiukus, kuriuos teliko atsispausdinti. Pradeda patikti pirktis internetu. Tam, kad gaučiau bilietus į norimą spektaklį (norėjau klasikos) ir į norimas vietas (norėjau ne toliau nei 3 eilė), teko pirktis į spektaklį, kuris vyks tik už 2 mėnesių. Na, bet gal ir visai nieko baisaus.

Taigi Nacionalinis dramos teatras. 3 eilė man per toli? Gal man akinių reik stipresnių? Bet veido išraiškų aš nelabai įžiūrėjau, o ir buvo momentų, kai sunkiai girdėjau, ką kalba aktoriai, ypač, kai buvo paleista kokia muzikytė. Na, bet 1 ar 2 eilė kažin ar ką pagelbėtų. Tik faktas, kad ir ateityje jokiu būdu nepirkčiau bilietų toliau nei 3 eilė.

Žmona po Menų spaustuvės purkštavo, ir nors tai Nacionalinis dramos teatras, Lietuvoje nieko kiečiau nėra, bet vis tiek prisibijojau su ja eiti. Todėl prieš kelias dienas paklausiau:

-Ar tu nori eiti? Jei nenori, tai gali neiti, nueisiu su savo firmos sekretore, kaip tik girdėjau, kad jai teatras labai patinka.

Toks pajuokavimas, matyt, turėjo įtakos, nes ji visiškai nepurkštavo ir visas vakaras apsiėjo be jokių ekscesų. Ji buvo visą vakarą geros nuotaikos ir jai viskas buvo gerai.

O man nelabai. Prasidėjo viskas iš toli. Ženklai, net pasakyčiau. Pirmiausia teatre nuėjom į kavinę. Žmonai tai svarbiausias dalykas einant į teatrą. Užsakiau jai kavos, karšto šokolado, vyno taurę. O man? O geras, turi salotų. Paėmiau sau salotų. Deja, jos užpiltos pasenusiu aliejumi, taigi jokio malonumo valgant. Tai buvo pirmas ženklas, kad ne viskas bus labai gerai.

Tada sugalvojau, kad prieš spektaklį reikia užeiti į tualetą. Joma jo, jau šimtas metų, kai nebuvau tokiame smirdinčiame tualete. Išėjau, su baime laukiu, kol žmona išeis iš moterų tualeto. Arba pas ją nesmirdėjo, arba ji buvo nusiteikusi gerai nuotaikai. Bet vyrų smirdėjo žiauriai. Labai.

Na, bet nusiraminam. Aš teatre. Taip seniai bebuvau. O taip mėgstu. Ir dar išsirinkau klasiką – Čechovą. Ach, kaip gera.

Įeinant į salę, paprašė parodyti antrą kartą bilietus.

-Kąąą, – užblioviau ir pats nustebau, ko taip susinervinau. Gal dėl to, kad vos nepalikau jų rūbinėje su striuke. Gal senas aliejaus nevirškino, gal vis dar rietė nosį kvapas iš tualeto. Net žmona nustebusi pažvelgė į mane, ko aš čia taip. Greitai nusiraminau, susiradau bilietus ir parodžiau dar kartą. Ai, negi sunku parodyti du kartus. Taip reikia. Nesuprantu, kodėl taip reikia, bet, ai, aš gi į teatrą atėjau, nereik ieškoti visur logikos.

Ant scenos jau kaip ir vyko vaidinimas. T.y. kaip ir ruošė stalą, bet jau ir vyko. Arūnas Sakalauskas stovėjo scenos priekyje ir spoksojo į žiūrovus. Kažkaip nejauku pasidarė. Kažkaip kraupiai atrodė. Bet iš kitos pusės apsidžiaugiau, nes Arūną Sakalauską aš labai mėgstu.

Ok. Prasideda spektaklis. Atkreipiu dėmesį, kad aktoriai kažkaip labai jau moderniai apsirengę. Juk Čechovas gyveno kažkur XIX amžiaus pabaigoje, o ne XX amžiaus pabaigoje. Bet, ai, tiek to, visai gražiai apirengę, nors kaip suprantu autentikos Čechovui dėl aprangos nebus. Pirmas nusižengimas klasikai.

Po to paleidžia patefoną. Na, pagalvoju, gal tais laikais jau ir buvo, nors skamba kažkokia berods pranzūziška melodija. Ai, nu, gal ir nieko, kaip tik tais laikais Rusijoje buvo prancūzų kultūros bumas. Gal ir autentiška.

Po kurio laiko visi užgieda itališkas oratorijas. Rusų kažkokiame dvarelyje gieda itališkai? Kažkaip su autentika kertasi? Na, bet tiek to.

Sėdim, žiūrim. Aš sėdžiu ir nesuprantu, kas darosi. Man nuobodu. Taip viskas ilgai. Taip neaišku apie ką kalbasi ir kokia spektaklio mintis. Taip ilgai, kad galvoju, jog pertraukos nebus. Na, ir gerai. Greičiau namo išeisim. Deja, bet pertrauka buvo. Aš jau galvoju, kad dabar žmona pareikalaus važiuoti namo. O aš vis tiek, kad ir neįdomu, noriu pabaigti žiūrėti, gal ką nors suprasiu. Gal pabaiga bus įdomi. Bet nieko, ji tik išsitraukia telefoną ir ramiai laukia kol baigsis pertrauka. O aš nubėgu nusipirkti lankstinuką, gal ten bus bent kažkiek paaiškinta, kokia mintis čia tame spektaklyje.

Deja. Greitai permetu lankstinuką, nieko gero apie spektaklį nerašo, vien tik apie režisierių. Čia pradedu matyti kitus negerus ženklus, kurie man nepatinka.

Taigi pirmiausia. Režisierius kažkoks prancūzas Eric Lascade. Įtartina. Lyg mes neturėtume gerų režisierių. Be to, lietuvis tikrai geriau supranta rusų dvasią. Skaitau toliau. Versta iš prancūzų kalbos. Pala. Kaip tai iš prancūzų? Čechovą versti iš prancūzų, na, čia tai duoda. Dar toliau. Spektaklis pastatytas pagal dvi Čechovo pjeses “Dėdė Vania” ir “Miškinis”. Eee. Čia tai kaip? Dvi pjeses sujungė į vieną? O kodėl pavadino “Dėdė Vania”. Tada reikėjo vadinti “Miškinis Dėdė Vania”, gal tada viskas aišku būtų.

Skaitau režisieriaus atsileipimą apie spektaklį. Svarbiausia, anot prancūzo, kad spektaklis būtų ilgas. Ne, nu rimtai. Taip ir parašyta “spektaklis turėtų būti vaidinamas kuo įmanoma ilgiau”. Nesvarbu apie ką spektaklis, o kad būtų ilgas. Svarbiausia, ne ką tuo spektakliu nori pasakyti, o kad jis būtų ilgas. Nu nu.

Žodžiu iš lankstinuko nulis naudos, išskyrus, kad tas prancūzas labai įžymus ir modernus. Kaip tai modernus? Aš norėjau klasikos. KLASIKOS.

Taip ir baigiau žiūrėti spektaklį. Buvo momentų, kai visa salė (o žmonių buvo tikrai daug, stovinčių nemažai buvo, joma jo 3 valandas ištovėti ar ant laiptų išsėdėti) aplinkui juokėsi. Aš net viena akimi pažiūrėjau, net mano žmona juokėsi. Tik aš vienas nesijuokiau. Nejuokinga ir tiek.

Ir aktoriai gerai vaidino. Ir tą Jeleną taip gerai Toma Vaškevičiūtė suvaidino, jau tokia seksualumu trykštanti “fyfa”, tiesiog net pagalvojau, kad ji ir gyvenime tokia yra. Ir Arūnas Sakalauskas kaip visada aukštumoje. Jo geriausias momentas: Šudas, nepataikiau. Ir Arvydas Dapšys profesorių gerai suvaidino. Na, tikrai, viskas super. O man nepatiko. O žmonai patiko. Net labai. Sakė: labai viskas patiko. Absoliučiai viskas. Taip ir pasakė. Absoliučiai viskas patiko.

O aš dabar sėdžiu ir galvoju. O gal man nepatiko, nes žmonai patiko. Bet, ei, aš apie tai sužinojau, kai jau baigėsi spektaklis, nes jo metu net bijojau pažiūrėti į žmoną, kad kaip nors nesuerzinčiau. Sužinojau, jau kai pats nusprendžiau, kad man nepatiko.

Nieko nesuprantu. Kažkokia nesąmonė. Kaip man galėjo nepatikti spektaklis? Kaip? Kodėl? Juk neįmanoma. Reikia skubiai eiti į kitą, kad atstatyčiau dvasinę savo pusiausvyrą, savo supratimą apie pasaulio sandarą – mano pasaulyje spektaklis negali nepatikti. Tai turi būti kažkas tokio dvasingo ir tobulo. Ir kiek esu buvęs, tai visuose taip ir buvo, išeidavau dvasiškai pakylėtas. O po šito sugriuvo mano supratimas apie gyvenimą. Einu ieškoti naujų bilietų.

Advertisements