Tags

, , ,


Kai rašiau gerasias savybės, taip kilo noras visur prirašyti “bet”. Na, daug maž susitvarkiau neparašęs, bet vienas punktas liko įdomus. Parašiau, kad ligoninėje manim pasirūpintų. Ir sėdžiu, ir galvoju, kad kažkaip ne viskas ok. Prisimenu buvo man seniai seniai plaučių uždegimas, stiprus, kad ten gydytojai peršikę buvo, mane prigasdino, kad turiu griežtai gydytis, pats išmokau sau į šikną vaistus leistis, tai tada man žmona valgyti neduodavo, tipo, varyk į parduotuvę, pirkis, gaminkis. Tada, prisimenu, jos teta man atnešdavo valgyti. Kai pagalvoji, tai visai kietai, jos, o ne mano, teta.

Po to pagalvojau, kad ji ne manimi rūpintųsi, o jai tiesiog patiktų pasiskandalinti. Kodėl taip manau? Kad ir paskutinis atvejis. Dar karštas, dar skausmingas. Tiesiogine prasme skausmingas, vaistai jau suveikė, bet dar skauda. Bet jau akyse šviesiau, vėl gyvenimą matau. Žodžiu taip.

Aš kas rytą darau mankštą. Jėga, veikia kaip kava ir šiaip labai gera. Penktadienį buvo įmonės balius, tai truputį išgėriau, užvalgiau nesveikai, tai tikriausia dėl to, šeštadienį kai dariau mankštą pasitempiau pilvo raumenį (tikriausiai, o gal ką nors nutraukiau visai). Šeštadienį skaudėjo, bet nieko pakenčiama, turėtų greitai praeiti.

Sekmadienį dar skauda, tai gaila, bet mankštos nebedariau. Ir dar pakenčiama. Kad net vakare nuvariau ištraukti žmonos autobusiuko, kuris su demisezoninėmis padangomis kažkur duobėje užstrigęs jau kelias dienas stovi. Keturi vyrai, sakė, bandė ištraukti, net traktorių turėjo, bet nesugebėjo, slidu. Šiaip gal ir nebūčiau varęs, skauda vis tik, bet sekmadienį pagal prognozes paskutinė šiltesnė diena. O ir šiaip optimizmas mano, 4 vyrai, iš kurių pora dirba su automobiliais, neištraukė, o aš, kuris kiauras dienas leidžiu darbe prie kompiuterio, ištrauksiu. Bet čia, matyt, ir yra skirtumas, kai žmogus dirba su galva, o ne su fizine jėga. Dvi dienas galvojau kaip ištraukti. Ir prisiminiau, kad egzistuoja toks dalykas kaip grandinės padangoms. Kaip tyčia pasitaikė kas gali paskolinti, tai praktiškai be problemų ir ištraukiau. Sūnus (važiavom kartu) džiaugėsi, kad adrenalino apturėjo. Ne duobė ten, o visas kalnas, su tilteliu pakeliui į kalną ir grioviais šalia kelio. Gerai jam, jaunas, o man kažin ar buvo koks adrenalino antplūdis, darbas ir tiek. Šiaip labai kaip ir nepasitempiau, gal kiek šalčio gavau. Gal nesusiję, bet pirmadienį darbe sėdėjau visas persikreipęs, bet dar kentėti įmanoma.

Antradienį dar blogiau. Jau akys ant kaktos lipti pradėjo, tai, sakiau, viskas, vakare į vaistinę. Pagal mane reiktų kokį mobilaizerį, t.y. kokį korsetą nusipirkti. Kaip ir viskas ok. Vakare nusivedu žmoną į kavinę, beje, labiai skaniai pavalgiau, vegetariškas mėsainis su portobelo grybu, gal ir ne visai sveikas, bet sveikesnis už su mėsa, o skonis tai nerealus (jei ką Smart Burger juos duoda). Delikatesas šiaip jau. Dar niekur nevalgiau skanaus vegetariško burgerio. O čia ne tai, kad skanus, čia delikatesas. Ok. Mėgstu aš pavalgyti, bet ne apie tai. Žmonai, sakau, kad iš kart po to į vaistinę. Nea, sako, nereikia, ji turi namie dar nuo gimdymo korsetą. Ar tu jį surasi? Taip žinoma. Tris kart perklausiau, nes skauda tai žiauriai. Dar prigrąsinau, kad jei neras, tai vež naktį į ligoninę, nes nebegaliu kaip skauda.

Važiuojam namo, pusiaukelėje mažė:

-Tėti, taigi į vaistinę.

Na, taip, kas gi jei ne mano mažė manimi pasirūpins.

-Mamytė sakė, kad namie turi ko man reik.

Namie aš į karštą vonią, geriau nuo karščio šiek tiek. Žmona grįžta. Sakau, kad tuoj lipsiu lauk, man labai skauda, reikia korseto. Ji pradeda ieškoti. Po poros minučių:

-Gal gali ateiti padėti, kartu paieškosim.

Aš jau nujaučiu, kad bus blogai. Dar kavinėje maža nuojauta buvo, bet koks aš durnas neatsižvelgiau į ją.

-Bl…, ar tu supranti, kad man žiauriai skauda. Lyg peilis būtų įdurtas į pilvą ir kiekvienas judesys sukelia nežmonišką skausmą.

Šiaip tai apibūdinimas su peiliu pilve absoliučiai tikslus, būtent toks ir yra skausmas.

Dar pora minučių paieško ir viskas.

-Neradau.

Ir į lovą prie facebook. O tu kankinkis, ar ką nori daryk. Suprantu, kad jai px, bet man skauda. Pats ieškoti negaliu. Keliu skandalą. Gal bent vyresnę dukrą gali priversti ieškoti. Bet kur tau. Prasideda ir jos išsipisinėjimai, jei mamytė ieškojo ir nerado, tai ko aš ieškosiu. Po to, jai mat dabar reikia internete kažką nusipirkti. Barakudos.

Keliuosi iš lovos ir su šlapia galvą, duriančiu peiliu į pilvą rengiuosi į vaistinę. Bl… taigi buvom per 10 metrų nuo vaistinės. Šiaip ne taip dejuodamas nuvažiuoju į vaistinę, sumoku 30 eurų, per tą patį pametu mažės Kalėdinę dovaną pirštinę (tik dabar, kai akys prašviesėjo pamačiau).

Žmona užsišikus, aš mat pederastas ir t.t.

Naktis. Prabundu. Apsiversti ant kito šono negaliu, duria, patogios padėties nerandu. Ką bedaryčiau skausmas didžiausias. Nors greitąją kviesk. Bet žmona užsiputos, nes namai netvarkingi (o jie netvarkingi ant tiek, kad kažkada apsauginiai pamanė, kad mus apiplėšė). Bent nuskausminamųjų? Bet jie viršuje, stalčiuje. Ir tai nežinau, ar tikrai yra. Pats nesikelsiu, nes jei nerasiu, tai iš vis šakės su tuo pilvu, čia lyg savanoriškai lėtai peilį durčiausi sau į pilvą. Kol ramiai guliu, tai nepjausto ten man nieko viduje. Tos k… šalia nepaprašysi gi. Dukrai paskambinti? Aha, naktį, išsipisinės pusę valandos. Neturiu jėgų. Mažei? Ot, mažė tai paieškotų. Bet ji nežino kaip atrodo vaistai nuo skausmo, o ir naktį jos taip lengvai nepažadinsi neišlipęs iš lovos.

Raitausi iš skausmo, dejuoju ir nėra jokios išeities. Taip pusę nakties. Paryčiais nutaikęs kažkokią patogią pozą numiegu valandžiukę. Ryte keltis, siaubas, skausmas nerealus, kol šiaip ne taip apsirengiu, dantis išsivalau, vis tiek į polikliniką kaip žmogus turiu ateiti. Vaikus sukišu žmonai, vežk į mokyklą, kaip ne keista neprieštarauja.

Kol atvažiuoju iki poliklinikos net apsiverkiu. Vienišas skausmuose. Skauda ir dėl to, kad esu vienišas ir dėl to, kad skauda. Ir dėl perspektyvų senatvėje.

Poliklinikoje kaip visada su manini viskas greitai ir maloniai. Duoda siuntimą pas budinčią. Na, aišku, ji ieško chirurgo, traumatologo, bet jų nėra, sugalvoja pasiųsti echoskopo. Čia galima būtų kaip ir kelti problemas, nėra specialistų, kai žmogui skauda. Bet aš tik vėliau suprantu, kad viskas čia normaliai (bent jau gydytoja surado optimalų variantą prie žiaurių mūsų medicinos sąlygų). Pas echoskopuotoją irgi laukiu gal tik pora minučių eilėje. Sakasi man. Nors akys nuo skausmo tai ant kaktos iššokusios. Tas apžiūri visokias blužnis, kepenis, inkstus. Kažkaip keistai atrodo. Bet vėliau suprantu, kad viskas čia logiška. Gal mano mankšta tiesiog išjudino kažkokius blogus procesus, o ne šiaip raumens patempimas. Normalūs tie gydytojai, tik mes gal per mažai jais pasitikime, nors šiaip žino, ką daro. Na, gerai, bent tiek, kad visi organai normos ribose, ant kepenų ir inkstų šiek tiek yra riebaliukų, bet, sakė, kad nieko čia tokio.

Grįžtu pas budinčią. Išrašo vaistų. Beje receptas elektroninis, kažką vis internete paskaitau, kad ten jis neveikia. Nežinau, bet ant manęs veikia kuo puikiausiai. Nuo gydytojo kabineto iki vaistinės gal 10 metrų, atėjau, o jau buvo atėję duomenys. Nors šalia moteriškei lyg ir buvo kažkokių problemų, dar nebuvo atėję duomenys.

Pora tablečių. Veikia. Gerai šiuolaikinė medicina. Dar vis skauda, bet sienomis nebelipu. Išgyvenau.

Advertisements