Tags

, ,


Kurią čia savaitę jaučiuosi labai mieguistas, gal kad savaitgalį neišsimiegojau, vežiojau mažę po Kalėdinius renginius. Vieną vakarą taip susiklostė reikalai, kad aš namo grįžau vienas, o žmona dar liko po prekybos centrus pasivalkioti. Oi kaip retai taip būna. Pailsėsiu. Pagaliau. Įlindau į vonią, išsimaudžiau, išgėriau vyno taurę, atsiguliau į lovą, ech, užmigti nespėsiu, nes tuoj grįš žmona ir tada jau praktiškai ir eisim miegoti.

Skambutis. Aha, čia kaip iš to siaubo filmo. Skambutis.

-Nuleido padangą, dabar aš su nuleista padanga važiuoju į degalinę.

Su nuleista padanga? Važiuoja? Kiek kartų aš jai taip sakiau nedaryti? Kokius penkis. Ji kasmet taip sudrožia po padangą. Ir vis perka naujas. Po dvi.

-Ką man daryti? – toliau girdžiu nervuotą žmonos balsą.

-Na. Jei jau degalinėje, pabandyk pripūsti.

Baigiam pokalbį. Gal visgi davažiuos kaip nors iki namų ir neteks man lipti iš šiltos lovos. Kur tau.

-Man padangą kažkas specialiai pradūrė.

O kaip įdomiai. Šiaip ne pirmą kartą. Bet labai įdomu. Man niekada nekyla tokia mintis, kad man galėtų kas nors pradurti padangą. Pirma, nes man pačiam nekyla tokia mintis kam nors kitam pradurti. O antra, kodėl kas nors norėtų man pradurti?

Ok. Burbėdamas lipu iš lovos. Po vonios, po vyno, į šaltį ir vairuoti. Na, šiaip po vyno nevairuoju, bet primetu, kad nedaug gėriau, gal nebus 0.4. O jei bus, gal ir gerai, jei teises atims, pailsėsiu. Tik reikia labai atsargiai vairuoti, kad avarijos nepadaryčiau.

Kur esi? Ui, joma jo kaip toli. Tiek to atvažiuoju. Jaučiu, kad vyno gėriau, bet susiimu ir vairuoju dar atidžiau, nei šiaip.

Atvažiuoju, matau stovi prie oro pripūtimo. Padanga nuleista. Reik pažiūrėti kaip ir kas, nes keisti padangą šiaip sunku ir jau vėlu, noriu miego. Pripučiu. Oho, skylė gera, bet prisipučia, maždaug įvertinu, kad kokį 10 minučių atlaikys, o kaip tik netoli yra padangų remonto autoservisas. Paliksim prie jo, ryte atvažiuosim, jie suklyjuos, super, geras planas, nereiks keisti.

Bandau aiškinti. Bet žmona pareiškia, kad benzo nebėra. 0. Aha, o ko sėdi įjungtu varikliu. Ai, na taip, telefoną krauna, prie facebook reikia prisijungti. Trioskės prasideda. Nors kolonėlė čia pat, bet padanga juk nuleista. Per 10 min nespėsim privažiuoti, prisipilti, sumokėti ir grįžti vėl prisipūsti. Hrr. Na, bet aš turiu bakelį, nes žmonai dažnai pritrūksta benzino, neseniai ryte prie namų pritrūko. Vaikus reikia į mokyklą, o aš važiuoju benzo užpirkti.

Žodžiu nuperku bakelį benzo. Supilu. Aiškinu kaip važiuoti. Ne, sako tu važiuok, aš iš paskos. Joma jo. Juk kiekviena sekundė svarbi, oras iš padangos juk eina. O kas svarbiausia čia pat, važiuoti labai netoli. Kairėn, kairėn, žiedu, išvažiuojam į Šeškinės kelią ir viskas. Čia pat. Šiuo keliu kasdien važinėjam, viskas žinoma.

Įtikinu šiaip ne taip, kad čia paprasta. Pripučiu, atjungiu pompą, lėk greitai. Ir pats nubėgu link savo mašinos. Na, taip kol atsisėdu, kol užsivedu, kol pajudu, tai tikrai pora minučių būtume sugaišę, jei aš važiuočiau pirmas.

Po kairei, dar po kairei. Žiedas. Žiede pasiveju ir aš. Blyn, reiktų aplenkti, jaučiu kažką negera. Bet nespėju, išvažiavimas tik vienai mašinai. Oi. Blia. Pizdec. Nėra išvažiavimo į Šeškinės kelią. Bet ok. Čia pasuksim, apsisuksim, praktiškai tik minute ilgiau, atlaikys. Užsukam. Aš iškart į antrą juostą, bet aplenkti negaliu. Ei, ko ji važiuoja pirma. Sukamės gi. Į Šeškinę. Renku tel. Nėra galimybės susisiekti. Pypsinu. Ji nuvažiuoja tiesiai, aš apsisuku. Bliaa. Kur ji varo? Apsuku didelę ratą. Grįžtu. Stovi su avariniu šiek tiek pavažiavus.

-Bliaa, čia tau panašu, kad kelias į Šeškinę?

Aš dar suprasčiau, kad nežinotų. Bet ji pati Šeškinėje gyveno tikrai daugiau nei 10 metų. Ir dabar kasdien ten važiuoja. Čia ne kokia Nauja Vilnia, kur kartą į metus nuvažiuojam. Čia praktiškai mes ten gyvenam.

Ok. Primetu. Čia per degalinę apsisuksim ir jau prie pat. Nueinu į degalinę, nėra kuo pripūsti. Ok. Turiu aš savo pompą.

Duok liemenę, nes prie kelio mašina, dar numuš mane kas.

Neturiu. Negali būti, technikinės nepraeitų. Paieškau, ai greit nerandu, iš savo mašinos paimsiu. Nueinu, ieškau ir netikiu savo akimis. Ji važiuoja. Ant ratlankio. Nx? Kur? Taigi apsisukimas čia pat. Taigi tuoj pripūsiu. Kodėl reikia važiuoti ant ratlankio? Užsuka už posūkio. Na taip. Taip saugiau. Bet padangą jaučiu, kad taip sudrož. O gal ir ratlankį. Lietą. Tai čia kiek kainuos viskas?

Privažiuoju ir aš. Prijungiu pompą. Tik durų nedaryk, laidą nutrauksi. Pučia. Bum duris uždaro.

-Bliaa, nx, duris uždarei, taigi sakiau laido nenutraukti.

– Tu man neaiškink ką daryt.

Pripučiu. Gal dar nesudrožė, nes prisipučia.

-Žodžiu taip. Dabar čia per degalinę apsisukam ir ten užsukus link Šeškinės…

-Neeeeee, aš iš paskos.

-Taigi nėra laiko…

-Neeaaa…

-Eina, nx, kaip nori. Važiuok iš paskos.

Atjungiu, oras eina lauk. Bėgu link mašinos, užsivedu, apsisuku. Bent jai užteko proto jai irgi apsisukti. Per degalinę išvažiuoju į kelią. Mums reikia kirsti tris juostas, kad į dešiniausią persirikiuoti, aš metuosi į antrą, nes pirmoji užimta, žmona blia į trečią, tai nx į trečią, jei sutarėm, kad iš paskos važiuos. Aš rėkiu mašinoj, keikiuosi. Šalia autobuso vairuotojas, rodo ženklu, kad pradaryčiau langą, pradarau. Tas:

-Ko taip rėki, taigi pats kreivai mašiną pastatei.

-Tai aš ne dėl to. Štai ten žmona, kur, tipo, man iš paskos turėjo važiuoti.

-AAA, – supratingai nusišypso, – ale duotum lietuviui automatą, tai visus iššaudytų.

-Nu, jau taip, – ir nuvažiuojam, nes užsidega žalia.

Seku veidrodėlyje, kaip ten žmonai sekasi iš trečios rikiuotis į pirmą. Na, kažkaip persirikiuoja. Vakaras šiaip ar taip, nedaug mašinų.

Įvažiuojam į autoservisą, ji aišku pastato per dvi vietas, bet, ai, jau tyliu. Grįžtam namo, tai ji tokia įsižeidus.

O aš toks “pailsėjęs” jaučiuosi.

Ryte atvažiuoju į autoservisą. Nueinu pas vyrus, čia, va, mašinytė su nuleistu ratu, ar galėsit pažiūrėti. Na, taip, žinoma, tik palaukti reiks. Ok, aš varau į darbą ir taip jau prieš pusvalandį turėjau būti, tuoj jie baigs ir sutvarkys tavo mašiną.

-Tipo, palaukti? Nu, gerai, jau, einu į lauką laukti, – visa nepatenkinta.

-Kodėl į lauką, prašom čia, – sunerimsta autoserviso vadybininkas.

Ten pas juos šikarnas laukiamasis, net su odiniais foteliais. Žmona pamato odinius fotelius:

-Na, gerai jau, tiek jau to.

Išvarau į darbą. Tą autoservisą žinau. Tikrai geriausi padangų specialistai Leituvoje, taip kad ramus. Važiuoju ir galvoju, ar reiks skambinti ir atsiprašyti, ką ten mano žmona pričiudino, kai aš išvažiavau. Bet nu joma jo. Nėra čia galimybės pričiudinti. Pakeis padangą ir viskas.

Aha. Yra. Skambina žmona. Žodžiu taip. Čia kažkoks lievas autoservisas, man pasiūlė pačias pigiausias padangas. Iš vis nesigilina į mano situaciją, žodžiu, ką man daryti. Šita neremontuojama, sako reikia keisti dvi iš karto.

Aš dar bandau aiškinti, kad čia ne šiaip garažiukas, kad aš specialiai išrinkau žinomą ir didelį autoservisą, jis per TV net reklamą varo, o ir aš ten kelis kartus buvau ir tavo mašinai prieš metus ten taisėm padangas ir, kad jų pigiausios, tai vis tiek yra geriausios ir kad protingai tau siūlo. Aiškinu, ir pats jaučiu, kad visai net nenoriu jai įrodyti, kad viskas ten gerai su tuo servisu, juk supratau, kad jai vis tiek bus blogai, nes ji turi kitą servisą. Dievai jos, taip sakant. Tai ir sakau. Ok. Pasakyk tiems servise, kad tau uždėtų atsarginę padangą ir važiuok į tą savo servisą. Sumokėsi tik už padangos pakeitimą, kapeikos ten. Žmona: atsiųsk to jos serviso telefoną. Ok, nusiunčiu.

Iki vakaro tylu ramu. Vakare žiūriu, padanga ne atsarginė, vadinasi, pasikeitė.

-Na, kaip pasikeitei? Tam savo servise?

-Ne, šitame tavo.

-O tai ko ne savo?

-Tai kaip aš su nuleista padanga važiuosiu.

-Taigi sakiau dėti atsarginę…

-Ai, žodžiu. Pakeičiau ten.

-O tai kam tau telefono tavo autoserviso reikėjo? – nesuprantu ir aš.

-Pasikonsultuoti su profesionalais.

-Ir kaip, – net juokais poėmė, – geras padangas tau siūlė?

-Geras, – tokia nepatenkinta.

-Kiek sumokėjai?

-200 eurų.

Vat ir galvoju. Jei būtų gyvenime kritinė situacija. Kai reikia, kad pasikliautų ir darytų kaip sakau. Būtų klausiusi manęs, būtų 200 eurų sutaupiusi. O jei tai būtų gyvybės ir mirties klausimas. Taigi mirtume abu. Nes ji manęs iš principo neklausytų. Ir tada kažkaip suvokiu. Kad nifiga mes abu nemirtume. Mirčiau tik aš vienas. Nežinau, kodėl. Bet tikrai jaučiu, kad taip būtų. Kritinėje situacijoje ji manęs neklausytų, bet ji išgyventų, o aš ne. Siaubas.

Ai, dar teko man važiuoti paimti iš serviso vieną gerą padangą, nes paliko ją ten:)

P.S. o beje neseniai ji keitė padangą savo gerąjame autoservise. Tai seną, kiaurą padangą jai į bagažinę sukišo. Tipo, dėk kur nori. Išmetė, nesakysiu kur, nes dar po to pradės atsakingos institucijos ieškoti manęs. Aišku, kad ten kur negalima išmetė. Ir seną akumuliatorių jai tas jos gerasis autoservisas įdavė. Stovi dabar namie net du jos seni akumuliatoriai, neprisiruošiu nuvežti kur reikia, nes aš juk negaliu į kokį mišką išmesti.

Advertisements