Tags

,


Labai keistą sapną sapnavau. Patį Dievą. Niekada iki šiol nebuvau Jo sapnavęs. O buvo taip.

Kažkoks mažas miestelis (kažkodėl atrodo, kad Panevėžys, bet kad labai jau nepanašus ir Panevėžys ne toks ir mažas kaip šis). Aš su kitais dviem vyrais (nepažįstu aš jų, bent jau neprisimenu tokių) vaikštau per butus ir žudom žmones. Tipo mes kažkokie mafijozai? Nes šiaip žudom tai mafijozus. Na, šiaip aš tik ant šukerio, t.y. tik saugau, kad niekas nevaikščiotų ir nepamatytų, kol tie kiti žudo. Šiaip tai tiksliai ir negaliu pasakyti, kad jie ten žudo, nes nei karto nemačiau, bet, manau, kad tą mes darome. Dar vienas butas. Užlipame, bet mane kažkoks vyras netyčia pamato, man vienas iš mano kompanionų rodo, kad apsimesčiau niekuo dėtu ir eičiau lauk. Tą ir padarau, o tie du vyrai lieka tęsti pradėto darbo.

Aš laukiu atomobilyje, sėdžiu dideliame, auksinės spalvos, už vairo. Pro šalį lėtai važiuoja didelis baltas visureigis. Lyg BMW. Labai didelis ir labai baltas bei švarus. Aš bandau slinktis kėdėje žemyn, kad manęs nepamatytų, nes ten irgi mafijozis sėdi. Nematau, bet žinau. Staiga tik cakt. Atlekia kulka pramuša stiklą (nors stikle nematau kulkos žymės) ir nušauna tą mafijozį. Mašina sustoja praktiškai už poros metrų nuo manęs.

Aš bandau įžiūrėti kas ten toje mašinoje, tada pradedu dairytis ar kas manęs nematė. Matau eina žmonos geriausia draugė R., nešasi šautuvą, berods su optiniu taikikliu. Ką? Čia ji snaiperis ir nušovė tą mafijozą? Ji draugiškai šypsosi. Reikia nešti ir man iš čia kudašių. Užsivedu mašiną ir dingstu.

Kaip sapne atsitinka, kažkaip vėl tie du pirmieji vyrai kartu su manimi. Girdžiu kažką sakant (balsas iš dangaus?):

-Nesvarbu du, tik vienas yra svarbus.

Ir tie du vyrai susilieja. Ne tai, kad susilieja, bet vienas išnyksta, ne tai, kad išnyksta, bet pavirsta į debesį ar garą ir jį kitas absorbuoja. Kažkas tokio. Ir tas kitas likęs yra labai malonaus veido, plati šypsena, draugiškai šypsosi ir tiesia į mane ranką:

-Prisijunk prie manęs.

Aš jaučiu, kad jo tokio pasiūlymo tiesiog negaliu atsisakyti.

-O ką reiks daryti?- klausiu.

-Tą patį ką ir matei darant. Važinėsim per miestus ir darysim gerus darbas, – matau geraširdišką jo šypseną, šviesiai garbanotus plaukus.

Ir jaučiu, kad tai ne visai tai, ką aš mačiau. Tą ką mačiau, ar bent tariausi, kad mačiau, neatrodė, kad ten geri darbai. O dabar kviečia prisijungti prie jo daryti gerus darbus.

Pats Dievas to manęs prašo.

-Gerai, – atsakau aš, nes neturiu nei jėgų, nei nori atsisakyti tokio Dievo pasiūlymo. Tokie geri pasiūlymai kasdien nepateikiami.

Prabundu.

Komentarų neturiu.

Advertisements