Tags

, , , , , , , , , , , , , ,


Per Kalėdas nuo dukros gavom dovanų į spaktaklį. Apie Kalėdines dovanas galima atskirai rašyti, na, o dabar tiesiog – nuo dukros gavom, aš ir žmona, bilietus į teatrą. Aš tai labai apsidžiaugiau, nes aš labai mėgstu teatrą. Žmona pagal viską neapsidžiaugė, nes ji nemėgsta. Ten gi, menas, o ne pinigai. Mano žmonai jaučiu labai patiktų kazino. Pinigų švaistymas ir nieko daugiau. Bet už tai kokia prabanga. Ai, nenukrypkim nuo temos.

Spektaklio pavadinimas “Klamo karas”. Visai negirdėtas, aš net juokaudamas “Sostų karais” pavadinau. “Menų spaustuvėje” – irgi keista vieta, visada galvojau, kad ten tik vaikams spektaklius rodo. Kažkaip neramu pradėjo darytis. Paskutinę dieną internete susirandu apie ką tas spektaklis. Kažkas apie mokytojų ir mokinių problemas, kažkoks vaikas nusižudo, nes gavo vienu balu mažesnį balą ir taip sugadino atestatą. Wtf? Ir kokį čia mums spektaklį dukra išrinko? Čia gal ji nori kažką mums tuo pasakyti, kad ji turi problemų? Na, ok, pažiūrėsim, vis tiek spektakliai man patinka, nors tikrai aprašymas manęs nežavi, o jau įsivaizduoju kaip žmonos nežavės, tai jai apie ką jis tyliu. Nežinau nieko, dukra padovanojo, kuo čia aš dėtas, net nežinau apie ką.

Išsitraukiu bilietus, pasitikslinti laiką. Taip, aha. O įdomu kokioje eilėje, nes aš kai perku tai man būtinai pirmos trys turi būti, nedažiūriu kitaip. Pala. Nėra nei eilės, nei vietų. Kaip čia taip? Gal klaida? Pabandau pažiūrėti tiketoje, na, ne, tikrai duoda bilietus be vietų. Keista. Hmz, tada reikia nevėluoti, kad geresnes vietas išsirinkti.

Aišku, kaip visada man stresas, jei eini kur nors su žmona. Pirmiausia reikia ateiti. Nevėluojant. Tai aš jau kas kažkiek laiko primininėjau, kad neužmirštų. Prieš geras tris valandas žmona paskambina, viskas, darbe katastrofa, šakės. Na, taip, pati visata mums trukdo, kaip visada. Bet likus valandai išvažiuoju, kol nuvažiuosiu, kamščiai vakariniai, kol mašiną pastatysiu, blogiausiu atveju vienas eisiu. Bet skambinu žmonai:

-Nepamiršai, už valandos spektaklis?

-Nepamiršau, nepamiršau, – bet iš jos balso kažkaip neramu pasidarė, kad jau planuoja vėluoti, o bilietai pas mane, tai aš ir vėluosiu tada. Ir staiga sugalvoju:

-O davai, aš užvažiuoisu tavęs paimti ir su viena mašina važiuojam.

-O taip, užvažiuok, kaip tik dar į parduotuvę reikia nuvažiuoti.

Kur? Kada? Primetu. Iki jos važiuosiu 15 min. Tada iki parduotuvės 30 min. Joje 30 min. Tada iki teatro 30 min. Geriausiu atveju vėluosim tik 45 minutes.

-Ką čia nusišneki? Nespėjam.

-Spėjam. Atvaryk greičiau.

-Ai. Karočia. Atvarau, ruoškis greitai.

Jooo. Susiruošėm į teatrą. 45 minutes vėluosim. Kai pats spektaklis kažkur apie valandą. Ai, nu ir nx, ne toks ir įdomus tas aprašymas. Eina visi šikt.

Atvažiuoju paimti jos. Visas nervuotas, nes akivaizdu, kad nespėsim, jei dar į parduotuvę. Davai, greičiau. Bet ji dar neskuba. Žodžiu, kažkaip įtikinu, kad į parduotuvę varom po spektaklio. Och. Pirma kova laimėta. Nevėluosim.

Ir tikrai atvažiuojam be 20 minučių. Už 5 minučių leidžia. Tai kaip ir busim pirmieji, galėsim rinktis vietas.

Žmona pradeda zyzti, kad jai Menų spaustuvė nelygis, nepatinka jai čia. Aš sakau, kad Kalėdų Senelis man į el. paštą atsiuntė dovanų į Nacionalinį dramos teatrą, bet vasarį, nes kitaip gerų vietų negavau, man būtinai arti scenos reikėjo. Na, gerai, einam nusirengti striukes.

Aš savo nusivelku, o ji savo ne. Nesivilksiu ir tiek. Suprantu, kad ne dėl to, jog šalta būtų, aš ir pats dabar jaučiu kada šalta kada ne. Čia tiesiog tokia pozicija, taip išreiškiama nepagarba tai vietai. Nes ji vis zyzia, kad čia daugiau neisim.

Žmona užsimano kavos. Kas per teatras, jei kavos nėra. Hrrr. Per 5 minutes nespėsim išgerti, tai gerų vietų negausim. Noriu. Na, tiek to su tom vietom, einam paieškosim kavinės. Radom. Užeinam. Iš kart suvokiu, kad čia ne žmonos lygys. Ir tikrai ji pradeda kabinėtis. O pyragaičių, ar turite. Aha, šiaip tai ant dietos, o kai kabinėtis, tai duokit man pyragaičių.

-Ką neturite? Tai kas čia per kavinė? Koks čia Jūsų lygis? O tai bent kavos ar turite?

Kažkaip išstumiu žmoną lauk, įtikinėdamas, kad čia šitoje “skylėje” nebus geros kavos ir po to nuvešiu ten kur gera kava. Nes juk žinau, kad kas ten bebutų, baigsis konfliktu, o tada ne tik kad gerų vietų negausim, bet dar ir vėluosim.

Žmona pradeda zyzti, kad einam iš čia visai. Joma jo. Iki spektaklio liko kelios minutės, mes prie durų, atvažiavę jau. Ir išeiti?

-Atsiprašau, gal jau įleidžiate?

Niekaip nesuprantu, kodėl įleidimas visada toks griežtas, koks skirtumas, jei įleistų ir pora minučių anksčiau negu pagal reglamentą. Parašyta, kad įleidžia be 15 minučių. Ok. Liko pora minučių, pakentėsim kaip nors.

Žmona pradeda zyzti, kad pažiūrėčiau kokia čia liaudis susirinko. Nelygis. Ir kokia čia vieta. Ir kokia kavinė. Ir kad daugiau tikrai neisim. Einam jau dabar lauk iš čia. Sakau, bent užeinam, pažiūrėsim, jei labai bus blogai, išeisim.

O kaip tyčia su įleidimu vėluoja. Taigi kokias 15 minučių stovim prie durų, žmona vis zyzia, jog einam lauk. Žmonės, nevėluokit ir jūs, juk kiti gali turėti savų problemų.

Praktiškai lygiai kai turi prasidėti spektaklis pradeda leisti. Aš nulekiu pirmas. Ir dėl geresnių vietų, ir kad žmoną pasodinti ir ji nebezystų.

Įeinant paduoda lapą surašytą apie ką šis spektaklis ir perspėja, kad atsargiai salėje labai tamsu. Aha, tikrai tamsu. Labai juokinga, galima paskaityti nebent mobiliakais pasišvietus. Bet čia aš piktas tik dėl to, kad žmonos įerzintas. Išsirenkam geriausias vietas. Ir tikrai geriausios. Nors salytė ir mažytė, nėra didelio skirtumo iš tiesų, bet vis tiek, man patinka tos, kurias išsirenkam. Priekyje, pačiu geriausiu matomumu.

Žmona išsitraukia mobiliaką ir prie facebooko, aš išsitraukiu savo ir išjungiu garsą, susikišu į kišenę, nes šiaip jau turi prasidėti. Aš gi iš kaimo. Viršuje telikas, prie jo prijungta IP saugumo kamera, kuri kažką rodo, kažkokį rusį ar ką. Ir kalba vaikai apie mokytojus, kartais vienas kitas mokytojas apie savo darbą. Neramu darosi, nes jaučiu kaip žmonai kraujas verda. Nes ir kėdės nepatogios ir dar velnias žin kas blogai.

Salėje ilgai laukti netenka. Užgesina visai šviesas, liepiu žmonai išjungti savo telefono šviesas. Ops. Šviesa. Viduryje stiklinis narvas, jame sėdi vienas vyras, o už narvo vienintelė dekoracija, mergaitė vaizduojanti mokinę. Šiaip geras vaidmuo, visą spektaklį laukiau, ar ji ką nors padarys, ar pasakys, ar bus tik dekoracija. IP kamera nusisuka į tą vyrą ir pradeda rodyti per teliką jį. Šiaip telikas kaip spec. efektas visada buvo, sukiojosi kamera ten ir šen, gal ir prikolna.

Taigi sėdi vyras, atrodo tikrai efektingai. Stiklinis narvas. Vienas stalas, kėdė, vyras su kostiumu, baltais marškiniais, kaklaraiščiu, poilgiais plaukais, ant veido tokia jauda kaukė kaip to Hanibalo Lekterio. Efektinga. Tylos pauzė. Ir pradeda monologą. Angliškai. Eee. Aš taip greitai nesugebu prisitaikyti ir nieko nesuprantu. Žmona protestuodama išsitraukia mobiliaką ir į facebooką. Aš jau tyliu, nes jaučiu kaip ji šnopuoja, dar pasakyčiau, kad slėpk mobiliaką, tai čia pat iškeltų vietoj šio spektaklio savo spektaklį. Na, aš jos spektaklius jau matęs, neįdomu, o šio dar nematęs. Sėdžiu ir keikiu save, nes nu koks esu tundra, beveik moku angliškai, trūksta šie tiek, kad suprasčiau, bet vis tiek nesu tiek išsilavinęs, kad net į šiuolaikinį teatrą nebegaliu nueiti. Reiks patobulinti savo anglų kalbos žinias. Beje, vėliau kai vėl buvo angliškas intarpas, tai jau nieko, supratau, gal ausis prisiderino prie aktoriaus balso, gal lėčiau kalbėjo, bet jau buvo įmanoma suprasti. O kol kas sėdžiu apšalęs. O kas jeigu visas spektaklis eis anglų kalba? Aš suprantu, kad dukra laisvai kalba ir jai gal net mintis nekylo, kad ne visi laisvai supranta. Man taip besvarstant, ačiū Dievui, angliškas monologas baigiasi. Šiaip kadangi nesupratau, ką ten angliškai kalbėjo, tai nesupratau ir kodėl reikėjo angliškai.

Bet įdomus požiūris skirtingų žmonių. Aš kai nesuprantu kitos kalbos, tai čia mano problema. Žmona, kai nesupranta, tai čia jų problema.

Toliau eina lietuviškai. Tiesą sakant man irgi nuobodu. Tai kaip pramogą susigalvoju stebėti, kaip žmona facebooke sėdi. Įsivaizduojat, tamsu salėje, tik viena mano žmona su mobiliaku. Gerai atrodo. Na, bet aš džiaugiuosi, kad bent taip užsiėmus ir aš galėsiu bandyti įsijausti į spektaklį.

Pradžia tikrai nuobodi. Bet kažkada girdėjau, kad gera daina neturi būti vienoda. Ji turi turėti pakylimus, nusileidimus ir pan. Tai ir šis spektaklis yra geras, nes įtampa vis auga, auga, auga.

Ir užveža. Nežinau, tikriausia man visi spektakliai tokie. Man jų ta energetika, kai tikri aktoriai čia pat, už kelių metrų, man toks energijos antplūdis. Aš išvis vėl pajuntu, kad gyvenu. Aš gyvenu, turiu jausmus, o ne egzistuoju. Aš gyvenu. Grįžau į gyvenimą iš kažkokių paunksnių. Išnyrau iš rūko. Seniai taip buvo. Reikia dažniau į spektaklius eiti.

Kai aktorius pradeda dainuoti, žmona jau pareiškia, kad einam lauk, kad tokių dalykų galima ir psichiatrinėje prisižiūrėti. Ką aš žinau, gal ir galima, nesu ten buvęs ir šiaip nenoriu ten eiti, geriau čia pasižiūrėsiu. Visa laimė, kad sėdim taip, kad išeiti praktiškai neįmanoma, tamsu, turėklų nėra, žodžiu kristume gerai žemyn. Sakau, sėdėk savo facebooke, man įdomu kuo baigsis.

Pabaigos spec. efektas – vos ne kad striptizas, o transformacija, tikrai efektinga. Aš iki šiol apakęs. Na, bent aišku, kodėl man tas aktorius toks simpatiškas buvo. Dailus, lieknas. Dar pagalvojau, kad va būna ir vyrų gražių, tereikia gražiai aprengti, sušukuoti ir tikrai simpatiškas, tokį suprantu kaip moterys gali įsimylėti.

Nerašysiu kas per transformacija ten buvo. Kaip spec. efektas labai efektingas. Tik va minties nepagaunu. Na, kažkas apie bendras žmogaus egzistencializmo problemas. Žmogus, vyras, moteris, gyvenimo prasmė, tikslas ir pan. Kažkas tokio.

Tiesa, niekaip nesupratau, kodėl Dievą reikia vadinti kažkokiu Ponu Pranku (jei gerai nugirdau). Dar nesupratau, kaip iš 6 balų gavosi 5. Ir šiaip daug ko nesupratau.

Dar pati pabaiga efektinga. Kaip ir galima buvo tikėtis, pačioje pabaigoje užgesino visas šviesas, net teliką, net žalio užrašo “Išėjimas” neturi (šiaip tai priešgaisrinės saugos pažeidimas). Žodžiu, tamsu, tamsu. Nors į akį durk. Aha. Pasvajokite. Pamiršote. Taigi mano žmona prie mobiliako. Tokioje mažytėje salėje, kur iki scenos kokie 2 metrai, visiškoje tamsoje, sėdim, ir mano žmona su telefonu šviečia prie facebooko. Va. Va čia tai spec. efektai. Čia tai galingai atrodo, jokie režisieriai nenumatė to.

Labai jau mano žmona su tuo telefonu įsipaišė į visą spektaklio scenarijų? Gal ji slaptas aktorius? Bet iš tikrųjų, jei kas piktinotės, pagalvokite apie visą spektaklio idėją ir pamatysite, kad mano žmona yra gyvas atspindys to, ką norėjo spektaklyje parodyti. Na, ne visiškas atspindys, bet dalis spektaklio idėjos tai tikrai.

Ai, bet šiaip spektaklis labai panašus į filmą “Detachment“. Tiek problematika, tiek net sakyčiau scenarijumi. Mokytojas, geras, blogas, mokiniai, savižudybės, nematomi mokytojai, gyvenimo tikslas, prasmė, žmoniškumas.

Tikrai spektaklis aktualus, efektingas ir man šiaip patiko. Nors ir sunkus. Sunkus, kaip ir mūsų gyvenimas.

Žmona po spektaklio iškėlė sceną. Tokio blogo, tokio šudino, vien tik apie tulikus ji dar nėra mačiusi (šiaip tai iš vis kiek esi mačiusi?), bomžų lygio, čia bet kas tokį padaryti gali, visiška nesąmonė. Blia blia blia.

-Tu nemyli manęs, – o šitą iš jos ilgos tirados išgirstu, nes kažkaip ne į temą.

-Kaip tai nemyliu, kodėl jau čia taip?

-Reikėjo išeiti.

-Taigi matei, kaip kėdės sustatytos, neįmanoma.

-Aš būčiau išėjusi.

-Ir šiaip man buvo įdomu. Buvo įdomu pamatyti kaip baigsis, žmonės ruošėsi, galvojo, repetavo, labai įdomu buvo pamatyti kaip viskas baigsis.

Na, ten žmona toliau keiktis ir burnotis. O aš galvoju. Nesupratau, dėl to, kad neišėjau, ji mano, kad aš jos nebemyliu. Na, taip, nesąmonė. Bet aš jau įsitikinau, kad žmona turi šeštą pojūtį ir, jei taip pasakė, vadinasi, kažkas atsitiko. Kažkas, kas jai pasirodė kaip nemeilė. Bet kas? Lyg nieko naujo mano elgesyje. Aha. Supratau. Man buvo negėda su ja. Pirmą kartą per jos psichozes man buvo negėda baseine. O dabar ir vėl. Ji sėdi su telefonu spektaklyje, šalia manęs, mes kartu po to išeiname, visi gi mato, kad aš su ja. Ir man negėda. Man tiesiog negėda. Tikrai kažkas naujo.

-Ir apskritai tu man šlykštus.

Aha, gerai nuėjom į spektaklį. Vežiau po to nuraminimui į kavinę pavalgydinau, tada į kitą kavos su pyragaičiu, nes toje neskani kava. Apsiramino šiek tiek. Po to nuvažiavom į Akropolį, na, čia ji atsigavo, kaip žuvis vandenyje, o man pradėjo skaudėti galvą. Dar vakare pazyzė, kad tokio blogo vakaro gyvenime neturėjo ir tikiuosi viskas tuo baigėsi.

Oi, nežinau kaip dabar reiks eiti vasarį į spektalį. Na, bet “Nacionalis Dramos”. Su kavine. Bet klasika. Mėgstu klasiką. Ir dar rusų. Oi, nežinau, nežinau. Gal geriau su dukra eiti? Bet tai vėl įsižeis.

“Klamo karas”

Kai Hensel

Artūro Areimos teatras

arturo-areimos-spektaklis-klamo-karas-2 arturo-areimos-spektaklis-klamo-karas-3 arturo-areimos-spektaklis-klamo-karas-4 arturo-areimos-spektaklis-klamo-karas-5 arturo-areimos-spektaklis-klamo-karas

Nuotraukos nevisai iš spektaklio, tikriausiai iš kokių repeticijų, nes salė teatre tai be langų, bet stiklinis narvas tas pats, ir aktorius tas pats. Nors kostiumas lyg kitas. Ir aktorius nuotraukose be kraujo.

Hrrr, ką tik perskaičiau, kad po spektaklio buvo dar diskusija, kurioje dalyvavo kūrybinė grupė, žiūrovai bei psichologas. Taip ir jaučiau, kad ko tai žmonės neskuba išeiti, o mes kaip durniai išlėkėm pirmieji. Vis tiek pasirodo pusę įdomumo praleidau.

Na, bet spektaklis labai rimtas. Labai gilios filosofinės mintys. Tokios gilios, kad ne visada man pasiekiamos. Bet tai čia vėl – mano problema, kad man trūksta išsilavinimo ar noro protauti.

Rekomenduoju. Tik nesitikėkit pramogos. Tai rimtas spektaklis apie mūsų šių dienų aktualijas. Net ne tik šių dienų. Ir ateinančių dienų.

Advertisements